6.1. Vokietijos emisinis bankas ir bankų sistema

Vokietijos federalinio banko uždaviniai ir struktūra. Finansų sistemai sukurti Vokietijoje veikia speciali savarankiška institucija - Vokietijos federalinis bankas (“Bundesbank”).

Šis bankas praktiškai yra nepriklausomas, jam nedaro įtakos politinės jėgos. Kaip finansų sistemos globėja valstybė kuo mažiau kišasi į rinkos santykius ir jų neriboja. “Bundesbankas” praktiškai niekada neteikia kreditų įmonėms ar valstybei. Tai paliekama komerciniams bankams ir kapitalo rinkai.

Svarbiausias “Bundesbanko” uždavinys finansų srityje - nacionalinės valiutos stabilumo garantija pinigų politikos priemonėmis.

“Bundesbankas” atlieka pagrindinį vaidmenį pinigų apyvartoje: leidžia naujus banknotus, keičia susidėvėjusius, plečia atsiskaitymus negrynaisiais pinigais.

Užsienio ekonomikos srityje “Bundesbankui” tenka svarbus vaidmuo tvarkant nacionalinės valiutos rezervus. Tačiau tai nereiškia, kad su užsieniu atsiskaitoma tik per “Bundesbanką”. Dviejų pakopų bankų sistemoje tai yra komercinių bankų ir valiutų rinkos uždavinys. “Bundesbanko” valiutos rezervai susidaro dėl eksporto perviršio bei kapitalo įplaukų. Jų paskirtis - didinti pasitikėjimą nacionaline valiuta ir daryti poveikį keitimo kursui intervencijomis į valiutų rinkas.

Svarbi tvirtos finansų sistemos sudėtinė dalis yra stabili komercinių bankų sistema. Stabilumas yra bankų priežiūros tikslas. Vokietijoje už stabilią bankų sistemą atsakinga Federalinė kredito įstaigų priežiūros žinyba, tačiau didelę praktinę pagalbą jai teikia ir “Bundesbankas”.

“Bundesbankas” yra ne tik federalinis bankas, bet ir atskirų Vokietijos žemių centrinis bankas. Per jį vykdoma didelė dalis Vokietijos ir atskirų jos žemių atsiskaitymų negrynaisiais pinigais, jis koordinuoja Vokietijos Federacijos ir atskirų žemių pinigų paskolas kapitalo rinkoje.

Nacionalinės valiutos stabilumas garantuojamas reguliuojant pinigų masę.

Siekdamas apriboti apyvartinių pinigų kiekį, “Bundesbankas” naudojasi pinigų prigimtimi: pinigai į cirkuliaciją dažniausiai patenka kaip bankų teikiami kreditai. Kuo brangesni kreditai, tuo mažiau jų ima verslininkai iš komercinių bankų; dėl to sumažėja cirkuliuojančių pinigų kiekis. Komercinių bankų imamos palūkanos savo ruožtu priklauso nuo to, kokias palūkanas jie moka už centrinio banko skolinamus pinigus.

Komerciniai bankai negali apsieiti be centrinio banko pinigų dėl dviejų priežasčių: pirma, jiems reikalingi grynieji pinigai, antra, jie privalo centriniame banke laikyti privalomuosius rezervus. Tie rezervai yra svarbi grandinė, jungianti komercinius bankus su centriniu banku ir sudaranti galimybę diktuoti palūkanų normą visai bankų sistemai.

Centrinio banko pinigai į cirkuliaciją patenka daugiausia kaip jo teikiami kreditai komerciniams bankams. Tų kreditų apimtį ir už juos imamų palūkanų dydį reguliuoja centrinis bankas. Kitas labai svarbus cirkuliuojančių pinigų kiekio reguliavimo veiksnys - pinigų rinka. Pinigų rinkoje komerciniai bankai prekiauja centrinio banko pinigais. Centrinis bankas, nustatydamas komerciniams bankams skolinamų pinigų palūkanų normą, netiesiogiai nustato ir palūkanų normą pinigų rinkoje. O palūkanų normos pakitimas pinigų rinkoje yra tik pradžia ilgos poveikių grandinės, kurios gale yra svarbiausias tikslas - kainų stabilumas. Palūkanų normos pokyčiai turi įtakos verslininkų sprendimams.

Svarbus centrinio banko uždavinys - pinigų stabilizavimo priemonėmis kovoti su infliacija. Žinoma, vien centrinio banko pastangų tam nepakanka, reikalinga ir derama vyriausybės finansų ir atlyginimų politika, o jai “Bundesbankas” gali daryti tik netiesioginį poveikį.

Kadangi finansų rinkos vis labiau internacionalizuojasi, “Bundesbanko” vykdoma nacionalinės valiutos stabilizavimo politika kelia pasitikėjimą Vokietijos valiuta užsienyje.

Vokietijos federalinis bankas priklauso federacijai. Jis išsilaiko iš palūkanų už kreditus, suteiktus komerciniams bankams, bei iš palūkanų už indėlius užsienyje. “Bundesbankas” privalo remti federalinės vyriausybės bendrąją ekonominę politiką, jei tai netrukdo bankui vykdyti savo uždavinių, kurių pats svarbiausias ir prioritetinis - nacionalinės valiutos stabilumas.

Nuo vyriausybės nepriklausomą “Bundesbanko” pinigų politiką šiek tiek riboja tai, kad vyriausybė pasiliko sau teisę keisti markės kursą kitų valiutų atžvilgiu.

“Bundesbankas” priklausomas nuo parlamento, nes jis priima Vokietijos federalinio banko įstatymą ir gali jį keisti. Vokietijos visuomenė labai vertina “Bundesbanko” savarankiškumą ir tai labai mažina įstatymų leidėjų galimybes keisti ar menkinti jo nepriklausomumą.

Federaliniam bankui labai svarbi visuomenės parama. Norėdamas įrodyti, kad banko politika atitinka visų piliečių interesus, “Bundesbankas” nuolat aiškina savo monetarinę politiką ir daugelyje publikacijų analizuoja šalies ekonominę situaciją, atskleidžia banko veiksmų ir ekonomikos stabilumo sąveiką. Tai ir užtikrina bankui visuomenės paramą - svarbiausią jo nepriklausomumo garantą: įstatymų leidėjams sunku prieš visuomenės valią bandyti apriboti centrinio banko teises.

Didelę reikšmę pinigų politikos stabilumui turi ir “Bundesbanko” sprendimus priiminėjančių pareigūnų asmeninis nepriklausomumas. Jį praktiškai garantuoja pareigūnų atrankos būdas. Nors federalinė vyriausybė ir daro nemažą įtaką aukščiausiųjų “Bundesbanko” organų personalo sudėčiai, tačiau kandidatų siūlymo ir pareigūnų tvirtinimo procedūra numato, kad kandidatai būtų kompetentingi ir kuo tolygiau pasiskirstytų partinio priklausomumo požiūriu. Ilgos centrinio banko tarybos narių kadencijos (jų trukmė paprastai 8 metai) sudaro efektyvią apsaugą nuo bandymų daryti bankui spaudimą iš šalies.

Organizacinė “Bundesbanko” struktūra yra federalinė ir turi daug pakopų. “Bundesbanką” sudaro direktoratas Frankfurte ir 9 žemių centriniai bankai. Jie atsakingi už veiklą atskirose žemėse. Visoje šalyje yra 190 “Bundesbanko” skyrių ir filialų.

“Bundesbanko” pinigų ir kredito politiką nustato jo centrinė taryba. Ją sudaro 7 “Bundesbanko” direktorato (valdybos) nariai ir 9 žemių centrinių bankų prezidentai. Siūlyti žemių centrinių bankų prezidentus turi teisę žemių vyriausybė, “Bundesbanko” direktorato narius - federalinė vyriausybė, o juos skiria Vokietijos prezidentas. “Bundesbanko”. federalizmo ir nepriklausomumo nuo vyriausybės principai atsispindi ir EEB šalių Mastrichto sutartyje. Būsimasis Europos centrinis bankas, kaip ir “Bundesbankas”, svarbiausiu savo uždaviniu laikys kainų stabilumą ir vykdys nepriklausomą pinigų politiką.

Bankų priežiūra ir indėlių apsauga. Svarbiausias Vokietijos bankų priežiūros tikslas - užkirsti kelią procesams, galintiems pakenkti indėlių saugumui. Praktiškai bankų priežiūra siekia užbėgti už akių bankų bankrotams, galintiems pakenkti visos ekonomikos stabilumui. Žinoma, tai nereiškia, kad bankų bankrotų apskritai negali būti. Tai prieštarautų rinkos ekonomikos dėsniams.

Egzistuoja prieštaravimas: bankų priežiūros tikslai dideli, o jos poveikio, įsikišimo galimybės labai ribotos, ir su tuo reikia susitaikyti, nes rinkos ekonomikoje kitaip ir negali būti. Kuo daugiau teisių suteikiama bankų priežiūrai, tuo siauresnė rinkos principų veikimo sfera bankininkystėje.

Be to, bankų priežiūra reikalinga ir rinkos ekonomikos socialiniams tikslams įgyvendinti. Bankuose savo menkas santaupas laiko ir neturtingiausi gyventojai, kurie neturi reikiamo išsilavinimo, kad galėtų patys susiorientuoti, kur saugiausia laikyti santaupas. Todėl jais, nors ir netiesiogiai, turi pasirūpinti bankų priežiūra.

Bankų priežiūros pagrindinė koncepcija. Vokietijos ekonomikoje laikomasi principo, kad valstybė nesikiša į įmonių bei privačių asmenų ūkinę veiklą. Taigi ir bankų priežiūra neturi daryti įtakos kredito institucijų ekonominiams sprendimams, reglamentuoti jų veiklą. Egzistuoja tik keli bendri reikalavimai, garantuojantys veiklos stabilumą: minimalus likvidumo bei savo kapitalo lygis, pakankamas kapitalo išsklaidymas, pareiga reguliariai teikti informaciją.

Sandėrio sudarymo laisvė pažeidžiama tik tada, kai bankui kyla bankroto grėsmė. Tada, pavyzdžiui, jam gali būti uždrausta priiminėti indėlius ar išdavinėti kreditus.

Dar vienas svarbus Vokietijos bankų priežiūros principas - visiems bankams galioja tos pačios bankų priežiūros taisyklės. Valstybės bankams išimčių taip pat nedaroma.

Vokietijoje bankų priežiūrą vykdo ne viena įstaiga, o įvairios institucijos bei asmenys. Tai nėra neįprastas dalykas: pavyzdžiui, JAV tuo užsiima 4 įstaigos.

Svarbiausia bankų priežiūros institucija Vokietijoje yra Federalinė kredito įstaigų priežiūros žinyba Berlyne. Ji dirba vadovaudamasi Federalinės finansų ministerijos nurodymais.

“Bundesbankas” taip pat aktyviai dalyvauja bankų priežiūroje. Itin daug šioje srityje dirba žemių centriniai bankai. Remdamiesi gaunama medžiaga (pavyzdžiui, apie kreditus, metines ataskaitas) jie atlieka einamąją bankų priežiūrą. Tam jie pasitelkia ir savo informaciją.

Svarbiausi bankų priežiūros institucijų pagalbininkai yra nepriklausomi auditoriai. Tai asmenys iš kitų žinybų. Jų darbo kokybę garantuoja jų atranka: leidimus verstis tokia veikla išduoda valstybės įstaigos, atidžiai patikrinusios jų kvalifikaciją bei asmenines savybes, be to, reikalingas ilgas bankininkystės darbo stažas.

Auditorių atsiliepimai apie bankų metines ataskaitas yra vienas iš svarbiausių bankų priežiūros informacijos šaltinių.

6.2. Pinigų politikos priemonės

Vokietijoje, palyginti su kitomis šalimis, centrinio banko kišimosi į pinigų rinką galimybės gana ribotos, jis beveik netrukdo laisvai reikštis rinkos jėgoms ir konkurencijai. “Bundesbankas” stengiasi netiesiogiai reguliuoti bankų kreditų pasiūlą bei įmonių pinigų ir kreditų paklausą, keisdamas bankų likvidumus ir palūkanų normas finansų rinkose.

Pagal pinigų politikos priemonių naudojimo sritis jas galima skirstyti į dvi grupes: palūkanų politikos ir likvidumų politikos sferas. Pagal priemonių veikimo trukmę jie skirstomi į strateginio reguliavimo ir tikslaus reguliavimo metodus, nors tikslios ribos tarp jų nėra. Likvidumų politikos strateginio reguliavimo priemonėmis siekiama patenkinti ilgalaikį bankų poreikį centrinio banko pinigams, o palūkanų politikos strateginio reguliavimo priemonės nustato palūkanų normos ilgalaikius orientacinius rodiklius pinigų bei kredito rinkose.

Tikslaus reguliavimo metodais, priešingai, siekiama kuo daugiau išlyginti laikinus bankų likvidumų ir palūkanų normų svyravimus pinigų rinkose. Jie iš esmės pradėti naudoti tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir vis aktyviau naudojami pinigų rinkos trumpalaikiam reguliavimui.

Palūkanų politikos priemonėms priskiriamos diskontinės palūkanų normos ir lombardo palūkanų normos, o likvidumų politikos priemonėms - rediskontinių kontingentų, kiekybinė lombardinė, privalomųjų rezervų, atvirosios rinkos, indėlių bei valiutinė politika.

Strateginio reguliavimo būdai palūkanų politikos srityje - tai diskontinių ir lombardinių palūkanų normų pakeitimai, o likvidumų politikos srityje - privalomųjų rezervų normos bei rediskontinio kontingento pakeitimai. Siekdamos apsirūpinti centrinio banko pinigais, kredito institucijos plačiai naudojasi vertybinių popierių įkeitimo sandoriais su išpirkimo įsipareigojimu. Tai taip pat strateginio reguliavimo priemonė.

Refinansavimo politika. Refinansavimas - tai centrinio banko kreditų teikimas kredito institucijoms, perkant iš jų vekselius (diskontavimo kreditas) arba skolinant pinigus už užstatą vekseliais ar vertybiniais popieriais (lombardo kreditas). Refinansavimo tikslas - daryti poveikį pinigų cirkuliacijai ir kreditavimui. Svarbiausia refinansavimo poveikio priemonė - palūkanų norma.

Diskonto politika. “Bundesbankas” turi teisę pirkti iš bankų ir jiems parduoti komercinius bei iždo vekselius, laikydamasis jo paties nustatytos diskonto normos. Diskonto normos keitimas - jautri diskonto politikos priemonė, daranti įtaką pinigų politikos ir visos ekonomikos raidai. Pavyzdžiui, ją didinant didėja bankų refinansavimo išlaidos, bankai traukiasi iš pinigų rinkos, palūkanos pinigų rinkoje didėja, bankai, siekdami prisivilioti daugiau indėlininkų, didina palūkanas už indėlius, kartu ir palūkanas už teikiamus kreditus, dėl to mažėja kreditų paklausa, mažėja cirkuliacijoje esančių pinigų kiekis ir jų paklausa.

Vykdant diskonto politiką naudojami tam tikri kokybiniai ir kiekybiniai apribojimai. Kokybiniai apribojimai reiškia, kad vekseliai turi atitikti “Bundesbanko” įstatymo numatytus minimalius reikalavimus, t.y. vekselius turi laiduoti trys mokūs laiduotojai, per tris mėnesius jie turi būti apmokėti, tai turi būti geri komerciniai vekseliai. Kiekybiniai ribojimai reiškia, kad ribojamas bendras bankams teikiamų diskontinių kreditų kiekis nustatant diskontinio kredito bendros sumos limitą. Tą limitą Vokietijoje nustato Centrinių bankų taryba, atsižvelgdama į bendrus dabartinius ir perspektyvinius kredito politikos interesus. Bendras limitas išdalijama konkrečioms kredito institucijoms vadovaujantis nustatytais kriterijais. Vadinasi, kiekviena kredito institucija gauna individualų diskontinio kredito limitą, kuris galioja vienerius metus.

Pastaraisiais metais jo reikšmė mažėja, ir dabar diskontinis kreditas sudaro maždaug trečdalį bendro bankų finansavimo.

Refinansavimas naudojant vekselius atitinka Vokietijos bankų sistemos struktūrines ypatybes, sudaro gerą galimybę visiems bankams, nepaisant jų dydžio, lygiomis teisėmis gauti centrinio banko kreditų, stiprina centrinio banko ryšius su regionais ir įmonėmis.

Lombardo politika. Lombardo kreditai - tai centrinio banko kredito institucijoms už atitinkamas palūkanas teikiami kreditai už įkeistus vertybinius popierius. Jie skiriami tik trumpalaikiam likvidumų trūkumui kompensuoti ir išduodami ne ilgiau kaip trims mėnesiams. Užstatai už šiuos kreditus gali būti tokie vertybiniai popieriai:

a)    vekseliai (įskaitant ir iždo vekselius), atitinkantys diskontuojamiems vekseliams keliamus reikalavimus;

b)   bepalūkiniai iždo įsipareigojimai, kurie turi būti apmokėti per metus, kiti Federacijos ar atskirų žemių skoliniai įsipareigojimai;

c)    kiti banko nustatyti skoliniai įsipareigojimai ir reikalavimai pagal skolos knygą;

d)   į skolos knygą įtraukti kompensavimo reikalavimai.

Kredito dydis priklauso nuo užstato tipo ir sudaro nuo 75 iki 90 % jo nominalo vertės. Kokybiniai apribojimai teikiant lombardo kreditą iš esmės neegzistuoja, o kiekybiniai apribojimai dažnai keičiasi; kartais lombardo kreditai visai neišduodami. Kadangi lombardo kreditai yra trumpalaikiai, jų bendra suma nėra didelė. Pastaruoju metu jų vidurkis per mėnesį sudarė apie 1 mlrd. markių.

Lombardo kredito palūkanų norma visada aukštesnė negu diskontinio kredito. Skirtumas paprastai ne didesnis kaip 1 %, nors kartais pašoka ir iki 3 %., o ypatingos lombardo palūkanų normos atveju gali būti ir daugiau kaip 4 %.

Diskontinės ir lombardo palūkanų normos nustatymas - “Bundesbanko” palūkanų politikos pagrindas. Labai didelis jų vaidmuo formuojant bendrą palūkanų lygį pinigų rinkoje. Diskontinė palūkanų norma yra palūkanų apatinė riba, o lombardo palūkanų norma - viršutinė riba. Žinoma, konkretus palūkanų dydis pinigų rinkoje priklauso dar ir nuo likvidumo situacijos, pavyzdžiui, kai lombardo kreditų pasiūla ribota, palūkanos už vienadienes paskolas gali smarkiai padidėti. Nuo 1967 m. Vokietijoje liberalizuotus bankų palūkanų, jų lygį daugiausia lemia konkurencija ir rinkos santykiai. Tačiau palūkanų normos pinigų rinkoje ir dabar dar dideliu mastu pakartoja diskontinių ir lombardinių palūkanų normų svyravimus.

Atvirosios rinkos politika. Atvirosios rinkos politika vadinami centrinio banko veiksmai perkant ir parduodant vertybinius popierius savo lėšomis atviroje rinkoje.

Atvirosios rinkos sandoriai - tai ne savitikslė, o pinigų politikos įgyvendinimo priemonė. Jos teisinį pagrindą sudaro “Bundesbanko” įstatymas, leidžiantis “Bundesbankui” pinigų rinkos reguliavimo tikslais pirkti ir parduoti rinkos kainomis atviroje rinkoje šiuos vertybinius popierius:

a)    vekselius, tinkamus sandoriams su “Bundesbanku”;

b)   iždo vekselius, taip pat Federacijos bei kai kurių organizacijų trumpalaikius bei vidutinės trukmės iždo skolinius įsipareigojimus;

c)    Federacijos, jos specialių fondų bei žemių skolinius įsipareigojimus bei skolinius reikalavimus;

d)   kitus “Bundesbanko” nustatytus skolinius įsipareigojimus.

Taigi sandoriai atviroje rinkoje įforminami įvairiais vertybiniais popieriais, priklausančiais iš dalies pinigų, o iš dalies kapitalo rinkai. Tačiau pažymėtina, kad atvirosios rinkos sandorius įforminti ilgalaikiais vertybiniais popieriais leidžiama tik pinigų rinkos (t.y. bankų likvidumų) reguliavimo tikslais. Tiesioginė intervencija į emisinę rinką kursui palaikyti ar kredito poreikiams finansuoti draudžiama. Emisinis bankas negali tiesiogiai pirkti skolinių įsipareigojimų iš jų leidėjo, nes tai jau būtų ne atvirosios rinkos sandoris, o kreditavimas. Atvirosios rinkos politikai nepriskiriamos ir centrinio banko atliekamos einamosios kurso palaikymo operacijos.

Atvirosios rinkos sandoriai Vokietijoje pradėti sudarinėti 1933 m. Pagrindinius atvirosios rinkos politikos principus gali nustatyti ir keisti Centrinių bankų taryba. Šie principai apima sandorių rūšis, jų mastus, palūkanų normas, trukmę.

Kad atvirosios rinkos politika būtų tikra pinigų politikos priemonė, centrinis bankas privalo turėti galimybę veikti visiškai nepriklausomai nuo valstybės interesų. Institucinės prielaidos atvirosios rinkos politikai yra šios:

1.    atvirosios rinkos (efektyvios pinigų rinkos);

2.    pakankamas potencialių dalyvių skaičius;

3.    pakankamas vertybinių popierių kiekis ir asortimentas;

4.    bankų likvidumų palaikymo nusistovėjusios tradicijos ir principai.

Pinigų rinką sudaro dvi dalinės rinkos:

1)tarpbankinė pinigų rinka, kurioje bankai tarpusavyje keičia centrinio banko aktyvus (perskirstomi individualūs likvidumai);

2)centrinio banko ir bankų pinigų rinka, kurioje išlyginami likvidumų svyravimai ir pateikiami centrinio banko pinigai. Ji negali veikti be emisinio banko, nes tik jis gali suteikti reikalingus centrinio banko pinigus privalomiesiems rezervams ir cirkuliacijai. “Bundesbankas” atviros rinkos sandorius su bankais sudaro šioje dalinėje rinkoje.

Atvirosios rinkos sandorių objektas - pinigų rinkos vertybiniai popieriai (iždo vekseliai ir bepalūkiniai iždo įsipareigojimai) arba trumpalaikiai susitarimai dėl vėliau išperkamų vertybinių popierių įkeitimo.

Prekyba pinigų rinkos vertybiniais popieriais tarp bankų bei tarp bankų ir ne bankų praktiškai vyksta dalyvaujant centriniam bankui, kuris iš esmės ir nulemia palūkanų normas.

Sandorius atviroje rinkoje “Bundesbankas” pradėjo sudarinėti 1955 m., siekdamas kredito institucijoms sudaryti galimybę likvidumų perviršius investuoti į aktyvus, duodančius palūkanas. Tam iš pradžių jis naudojo vadinamuosius mobilizacinius vertybinius popierius - iždo vekselius ir bepalūkinius iždo įsipareigojimus, kuriuos išleido mainais už kompensacinius reikalavimus Federacijai dėl 1948 m. pinigų reformos. Kai jų pritrūko, 1971 m. “Bundesbankas” Federacijos leidimu, pradėjo leisti likvidumų popierius, kurių bendra vertė negalėjo būti didesnė kaip 50 mlrd. markių. Nuo tų metų “Bundesbankas” į atvirosios rinkos operacijas vertybiniais popieriais įtraukė ir ne bankus. Pastaraisiais dešimtmečiais mobilizacinių ir likvidumų vertybinių popierių kiekis rinkoje smarkiai svyravo. Dabar jų reikšmė sumažėjo. Nuo 1980 m. bankai jų nuolat nelaiko, “Bundesbankas” parduoda juos tik trumpam laikui absorbuoti rinkoje likvidumų perteklių.

Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos “Bundesbankas” pradėjo intensyviau naudoti naujus atvirosios rinkos politikos metodus. Pavyzdžiui, nuo 1979 m. jis sudarinėja atvirosios rinkos sandorius su įsipareigojimu anksčiau laiko išpirkti stabilias palūkanas duodančius vertybinius popierius, o paskolas už įkeistus vekselius jis pradėjo teikti dar 1973 m. Visa tai yra atvirosios rinkos terminuotieji sandoriai. Jie ypatingi tuo, kad pagal juos centrinio banko aktyvai perduodami bankams tik ribotam laikui. Pinigų politikos požiūriu tokie sandoriai pranašesni už galutinį aktyvų įsigijimą tuo, kad jie yra trumpalaikiai ir grįžtamieji. Be to, jie sudaromi centrinio banko iniciatyva, jų sąlygas galima kaitalioti pagal likvidumų padėtį. Jie nedaro tiesioginio poveikio ir vertybinių popierių su fiksuotomis palūkanomis kursams. Taigi jų vienintelė paskirtis - pinigų rinkos reguliavimas.

Nuo 1985 m. “Bundesbankas” pakeitė pinigų rinkos valdymo būdą, daugiau dėmesio skiria atvirosios rinkos politikai, pirmiausia paskolų išdavimui už įkeistus vekselius bei vertybinius popierius. Ankstesnis pinigų rinkos valdymo būdas, daugiausia pagrįstas diskonto ir lombardo politika, turėjo du didelius trūkumus. Bankų priklausomybė nuo centrinio banko lombardo kreditų trukdė jiems operatyviai reaguoti į finansų rinkų, kurias vis labiau veikė tarptautiniai procesai, permainas. Tokiomis sąlygomis trumpalaikės grįžtamosios operacijos yra lankstesnės. Nuo 1985 m. “Bundesbankas” siūlo kredito institucijoms kas mėnesį po keturis paskolos suteikimo už įkeistus vertybinius popierius sandorius. Paskolos paprastai suteikiamos vienam ar dviem mėnesiams. Nuo 1992 m. spalio mėn. “Bundesbankas” pradėjo teikti 14 dienų paskolas. Tokių paskolų bendra suma ilgainiui labai kito, tačiau bendra tendencija aiški - jos pamažu tampa svarbiausiu kredito institucijų refinansavimo šaltiniu, į antrą vietą nustumdamos tradiciškai pirmavusį diskonto kreditą.

Nuolat atnaujinamų paskolų teikimas už įkeistus vertybinius popierius “Bundesbanko” palūkanų ir aprūpinimo likvidumais politiką padarė lankstesnę. Tokie sandoriai tarsi buferis, leidžiantis lengvai ir greitai prisitaikyti prie naujų apsirūpinimo likvidumais sąlygų. Be jų, lanksčiam pinigų rinkos valdymui “Bundesbankas” naudoja ir kitas priemones - valiutinius svopus, paskolų suteikimą užstačius valiutą, trumpalaikius iždo vekselių pardavimus, greitus tenderius. Tačiau šios priemonės naudojamos tik frgmentiškai. Be to, trumpalaikiams bankų likvidumų pertekliams absorbuoti “Bundesbankas” retkarčiais pasiūlo prieš laiką negrąžinamus iždo vekselius (paprastai 3 dienų trukmės).

Sandorius atviroje rinkoje ilgalaikiais vertybiniais popieriais “Bundesbankas” įformina didesniu mastu gana retai, apsiribodamas tik valstybinių paskolų obligacijomis. Tokias operacijas “Bundesbankas” atlieka nuo 1967 m., tačiau jų mastai nėra dideli. Pavyzdžiui, 1992 m. pabaigoje “Bundesbankas”turėjo tik 6 mlrd. markių vertės tokių vertybinių popierių. Taigi taip jis išvengė įtarinėjimų, kad finansuoja valstybę ar siekia kapitalo rinkos politikos tikslų. Beje, ir šalyse, kur atvirosios rinkos politika yra nuo seno labai reikšminga, centriniai bankai ilgalaikių vertybinių popierių perka daug mažiau, negu daugelis mano.

Privalomųjų rezervų politika. Privalomieji rezervai yra svarbi “Bundesbanko” pinigų politikos priemonė. Vokietijoje jie nustatyti 1948 m., siekiant centrinio banko likvidumų politiką padaryti lanksčią ir efektyvią.

Privalomųjų rezervų esmė ta, kad kredito institucijos privalo savo sąskaitose centriniame banke laikyti tam tikrą savo įsipareigojimų procentą. Šį procentą nustato centrinis bankas. Nevienodas įvairių tipų indėlių procentas nustatomas todėl, kad įvairus jų likvidumo laipsnis. Konkretus privalomojo rezervo dydis kredito institucijoms nurodomas “Bundesbanko” leidžiamose privalomųjų rezervų instrukcijose.

Konkretaus mėnesio privalomojo rezervo norma skaičiuojama centrinio banko nustatytą privalomojo rezervo procentą padauginus iš kredito institucijos vidutinio įsipareigojimų dydžio. Vidutinis įsipareigojimų dydis nustatomas dviem būdais: pagal visų dienų nuo praėjusio mėnesio 16 d. iki esamo mėnesio 15 d. galutinius rezultatus ir pagal tų įsipareigojimų lygį praėjusio mėnesio 23 d. ir paskutinę dieną bei esamo mėnesio 7 d. ir 15 d.

Už privalomųjų rezervų lėšas centrinis bankas kredito institucijoms palūkanų nemoka. Per mėnesį privalomasis rezervas gali smarkiai svyruoti, tik svarbu, kad mėnesio vidurkis ar rezervo dydis atsiskaitymo dienomis nesumažėtų žemiau nustatytos normos. Taigi privalomojo rezervo indėlius kredito institucijos gali naudoti savo einamosioms mokėjimų operacijoms; jie yra jų “darbiniai indėliai”.

Privalomųjų rezervų sistemai papildomo lankstumo teikia tai, kad faktinio ir norminio rezervo apskaičiavimo laikotarpiai skiriasi puse mėnesio: norminis rezervas skaičiuojamas to mėnesio 15 d., faktinis - paskutinę mėnesio dieną. Taigi kredito institucija turi dar pusę mėnesio trūkstamoms iki normos lėšoms sukaupti.

Likvidumų politikos požiūriu galima skirti du privalomųjų rezervų aspektus. Pirmiausia privalomieji rezervai sukuria pastovų centrinio banko pinigų poreikį ir gan stabilią centrinio banko pinigų paklausą. Būtent dėl to bankų ir centrinio banko ryšiai gana glaudūs, be to, jie sušvelnina likvidumų ir palūkanų svyravimus pinigų rinkoje.

Kita vertus, centrinis bankas, keisdamas privalomųjų rezervų dydį, gali koreguoti ilgalaikį savo pinigų leidimą. Keičiant šių rezervų dydį išlaisvinami arba suvaržomi centriniame banke esantys bankų aktyvai.

Be to, privalomieji rezervai turi įtakos ir palūkanų normai pinigų rinkoje. Kadangi už juos bankams palūkanos nemokamos, tai jų laikymas centriniame banke bankams yra nuostolingas. Šiems nuostoliams kompensuoti bankai didina palūkanas už klientams teikiamus kreditus.

Privalomieji rezervai yra svarbi “Bundesbanko” pinigų politikos priemonė. Jų svarbą rodo ir tai, kad šiuo metu jų bendra suma sudaro apie 78 mlrd. markių. Nors šis metodas yra ne rinkos politikos, o labiau administracinio pobūdžio, tačiau manoma, kad jis išliks ir kuriamoje Europos centrinių bankų sistemoje.

Indėlių politika. Vadovaudamiesi “Bundesbanko” įstatymu, Federacija, žemės ir kai kurie specialūs fondai privalo savo laisvas lėšas laikyti “Bundesbanke”. Taip siekiama pritraukti laisvas valstybės ir jos institucijų lėšas, kad jas būtų galima panaudoti pinigų rinkai reguliuoti. Įstatymas įpareigoja jas laikyti centriniame banke dėl kelių priežasčių. Pirmiausia tai leidžia koncentruoti šias lėšas vienoje vietoje. Išnyksta netolygaus pasiskirstymo problema: jei šios lėšos būtų laikomos komerciniuose bankuose, vieni gautų daugiau, kiti - mažiau, treti - nieko. Ne mažiau svarbus ir saugumo veiksnys: centrinis bankas negali bankrutuoti, taigi jame laikomos lėšos niekada nežus.

Centrinis bankas turi teisę naudoti šias lėšas trumpalaikiam pinigų rinkos reguliavimui. Kai jis šias lėšas įdeda į bankų sistemą, tai likvidumų kiekis joje padidėja, kai išima - sumažėja. Paprastai organizacijos (šių lėšų savininkės) tuo nesuinteresuotos, nes bankai moka palūkanas, o centrinis bankas - ne. Tiesa, tai, ką jos praranda negaudamos palūkanų, kompensuojama keliais būdais. Federacija atgauna jas “Bundesbanko” pelno pavidalu. Vokietijos žemių vyriausybės “Bundesbanko” pelno negauna, todėl nuostoliams kompensuoti joms suteikiama teisė tam tikrą savo laisvų lėšų kiekį, vadinamąjį globalinių kontingentą, laikyti komerciniuose bankuose, mokančiuose už jas palūkanas. Visų žemių globalus kontingentas sudaro 7,505 mlrd. markių. Kaip savotišką kompensaciją galima vertinti ir tai, kad minėtų lėšų savininkus “Bundesbankas” aptarnauja nemokamai. Disponavimas valstybės ir kai kurių jos organizacijų laisvomis lėšomis - svarbi ir labai lanksti “Bundesbanko” pinigų rinkos reguliavimo priemonė.

Valiutų rinkos politika. Iki 1973 m. Vokietijoje pagal susitarimą su Tarptautiniu valiutos fondu galiojo fiksuoto valiutos keitimo kurso sistema. Tai reiškė, jog centrinis bankas, valiutos kursui rinkoje pasiekus leistiną ribą, privalėdavo įsikišti ir supirkti ją neribotais kiekiais, kad numuštų tą kursą iki leistinos ribos.

Dabar markės kursas laisvai svyruoja kitų valiutų atžvilgiu. Visos centrinio banko vykdomos valiutinės operacijos turi įtakos likvidumų situacijai rinkoje: jei centrinis bankas valiutą superka (nesvarbu, kokiais tikslais), tai likvidumų kiekis rinkoje didėja, jei parduoda - atvirkščiai. Beje, likvidumų kiekiui rinkoje turi įtakos ne tik Bundesbanko valiutinės operacijos, bet ir kitų šalių centrinių bankų operacijos Vokietijos markės atžvilgiu.

Dar fiksuotų valiutos keitimo kursų metu “Bundesbankas” sukūrė tokius valiutos politikos metodus, kuriais jis galėjo veikti tarptautinius pinigų srautus. Tai svopai (apsikeitimo valiutomis) ir išankstinės (forward) operacijos valiutų rinkose. Keitimo operacijų metu “Bundesbankas” valiutą perka (parduoda) esamu ir kartu nustatytu terminu. Taigi keitimas reiškia sandorio einamojo kurso suderinimą su terminuotuoju sandoriu. Keitimo norma čia yra palūkanų ekvivalentas. Keitimus naudoti “Bundesbankas” pradėjo 1958 m., norėdamas padėti Vokietijos kredito institucijoms sukaupti reikiamą kiekį trumpalaikių užsienio indėlių.

Nuo 1979 m. “Bundesbankas” likvidumams absorbuoti kartu su kredito institucijomis laikinai atlieka vadinamąsias valiutines operacijas, teikdamas paskolas. Todėl bankai įgyja teisę ribotą laiką naudotis “Bundesbanko” užsienio aktyvais, kurie yra “Bundesbanko” nuosavybė ir jis už juos gauna palūkanas.

Minėtos valiutinės operacijos iš esmės yra terminuotos atvirosios rinkos operacijos. Tai labai lankstus valiutos rinkos reguliavimo būdas, turintis tik tą trūkumą, kad apima tik nedidelę kredito institucijų dalį.

6.3. Vokietijos pinigų politikos priemonių naudojimo raida pastaraisiais metais

Europos ekonominės ir valiutinės unijos kūrimas susijęs ir su pinigų politikos problemų sprendimu. Šioje unijoje turės būti bendra pinigų politika. Už ją bus atsakinga Europos centrinių bankų sistema. Bendra pinigų politikos strategija ir centrinių bankų priemonės turės būti naudojamos nepriklausomai nuo nacionalinių vyriausybių bei EEB organų.

Pinigų politikos strategijos srityje rekomenduojama nustatyti tarpinius tikslus, orientuotus į pinigų masę, kaip daroma Vokietijoje. Juos nustatant reikėtų remtis potencialiu ekonomikos kilimu.

Pinigų politikos priemones reikės parinkti taip, kad, jas naudojant, pinigų masę būtų galima reguliuoti ir vidutinės trukmės laikotarpiu. Kiti jų parinkimo kriterijai - tai paprastumas ir konkurencinis neutralumas. Valiutų srityje pinigų politika taip pat turės būti visur vienoda. Centrinių bankų pinigai visur turės būti teikiami vienodomis sąlygomis. Tam visoje valiutinėje erdvėje reikės nustatyti vienodas pinigų rinkos palūkanas. Apie kai kurių pinigų politikos priemonių likimą integruotoje Europoje galima pasakyti štai ką:

a)    atvirosios rinkos politika turėtų būti svarbiausias centrinių bankų pinigų pasiūlos būdas. Ji turėtų būti vykdoma decentralizuotai, ne tik valstybiniais, bet ir privačiais vertybiniais popieriais, ypač stengiantis įtraukti ir nebankinio sektoriaus vertybinius popierius;

b)   privalomieji rezervai turėtų papildyti atvirosios rinkos paklausos politiką. Jie turėtų stabilizuoti centrinių bankų pinigų paklausą ir padaryti ją tam tikru mastu prognozuojamą;

c)    lombardiniai kreditai nepraras savo reikšmės tenkinant staigius, nenumatytus centrinių bankų pinigų poreikius. Jų palūkanų norma turėtų būti viršutinė palūkanų pinigų rinkos riba;

d)   visos Europos mastu diskontinį kreditą naudoti galimybės menkos, nes daugelyje šalių jis egzistuoja tik rudimentiniu pavidalu.