7.1. Bendra Vengrijos bankininkystės situacija

Vengrija iš visų Rytų Europos šalių anksčiausiai pradėjo bankų sistemos reformą. Monetarinis valdymas nuo komercinės bankininkystės atskirtas jau 1987 m. hibridinėje ekonominėje terpėje, jau kurį laiką orientuotoje į rinkos ekonomiką.

Teisiniai bankininkystės pamatai Vengrijoje buvo pradėti dar 1991 m., priėmus du pagrindinius įstatymus: Centrinio banko įstatymą ir Bankininkystės įstatymą.

Naujos bankininkystės teisinės normos Vengrijoje sudaro vakarietiško tipo įstatyminę infrastruktūrą. Naujoji įstatyminė bazė, apimanti apskaitos, bankų ir bankroto įstatymus, yra pažangiausia iš visų Europos šalių, tačiau dėl didelio valstybės biudžeto deficito ji atsidūrė neadekvačioje ekonominėje terpėje. (Skaitant kai kuriuos Vengrijos įstatymus susidaro įspūdis, kad jie pažodžiui nukopijuoti nuo Vakarų Europos analogų.

7.2. Vengrijos nacionalinis bankas

1991 m. priimtas Nacionalinio banko įstatymas suformulavo jo naujus pinigų politikos uždavinius ir atsakomybės sferą komercinių bankų, finansų rinkų ir valiutos atžvilgiu. Aukščiausiajai pinigų ir valiutos institucijai buvo garantuotas nepriklausomumas nuo vyriausybės. Komercinę bankininkystę visiškai perėmė komerciniai bankai.

Nuo to laiko Vengrijos nacionalinis bankas nevykdo sandorių su firmomis ir privačiais klientais, tačiau jam vis tiek teko įveikti daug kliūčių. Centrinio banko personalas dar nesugeba klasifikuotai spręsti naujų uždavinių. Banko organizacinė struktūra nepritaikyta jo naujam vaidmeniui - valstybės centrinio ir esminio banko funkcijai. Žodis “kompiuteris” banke daugeliui dar negirdėtas. Trūksta patikimos statistikos, tiksliai atspindinčios tikrąją ekonomikos būklę. Be jos pinigų ir valiutos politika miglota. Todėl nenuostabu, kad ir nacionalinio banko prognozės gana dažnai nepasitvirtina. Pinigų rinka yra nepakankami išplėtota. Veikia valiutų rinka, per ją centrinis bankas daro įtaką forinto kursui.

Be greitai didėjančio valstybės biudžeto deficito, labai daug problemų centriniam bankui sudaro ir komerciniai bankai. Daugelis jų turi labai daug beviltiškų skolų, ir neaišku, ką su jomis daryti, nes jei bandytų jas padengti, kaip siūlo Privatizacijos tarnyba, tai netektų viso savo kapitalo. Į spaudimą, kuris verčia juos prisitaikyti prie naujų bankininkystės ir nemokumo įstatymų, komerciniai bankai, centrinio banko pinigų politikos skyriaus vadovų nuomone, kol kas rimčiau nereaguoja. Tik pamažu privatūs klientai, įmonės ir bankai mokosi savo veikloje atsižvelgti į tokius dalykus, kaip kainų raida, palūkanų normos, keitimo kursai, pajamų raida, likvidumai.

Bankų priežiūra Vengrijos nacionalinis bankas neužsiima. Tai neseniai sukurtos valstybinės priežiūros žinybos darbas, tačiau ji dirba nepatenkinamai. Centriniame banke vyrauja nuomonė, kad 1992 m. bankų bankrotų buvo galima išvengti.

Valstybės biudžeto deficitas, padidėjęs iki 8 proc. bendrojo nacionalinio produkto, smarkiai apsunkina centrinio banko pastangas sukurti efektyvią kapitalo rinką, kadangi valstybė surenka beveik visas privačių indėlininkų santaupas ir ekonomikai plėtoti palieka labai mažai likvidumų.

Vyriausybės atžvilgiu centrinis bankas formaliai išlaiko tam tikrą distanciją, kadangi Centrinio banko įstatyme įtvirtintas pinigų politikos nepriklausomumo principas. Tačiau daugybė problemų, su kuriomis susiduria persitvarkymo etapo visuomenė, verčia centrinį (valstybės) banką glaudžiai bendradarbiauti su valdžios įstaigomis. Ryšį su vyriausybe rodo ir tai, kad, skiriant centrinio banko prezidentą (šešeriems metams) ir keturis jo pavaduotojus, lemiamą žodį taria premjeras.

Kad galėtų išlaikyti nepriklausomumą ir sėkmingai kovoti su infliacija, centrinis bankas valstybę turi finansuoti tik ribotai. Finansų ministerijai jis jau neteikia jokių tiesioginių kreditų, tačiau gali perimti valstybės skolas, kurios 1993 m. apribotos 5 proc. valstybės pajamų, 1994 m. - 4 proc., o 1995 m. - tik 3 proc. Tokio ribojimo tikslas - aprūpinti nacionalinį banką pinigais, reikalingais įsiterpti į pinigų bei kapitalo rinkas.

Atsakomybę už forintą Nacionalinis bankas dalijasi su vyriausybe. Vengrijos valiuta dar neseniai buvo siejama su valiutų krepšeliu, kurio pusę sudarė ekiu, o kitą pusę - JAV doleris. Vėliau ekiu pakeistas Vokietijos marke. Tai nelabai sėkmingas sprendimas, kadangi doleris atsižvelgiant į eksportą turi per didelę svorį.

Forintui leidžiama svyruoti ± 0,5 % oficialaus kurso. Centrinis bankas, darydamas intervencijas į valiutų rinką, stengiasi išlaikyti šį kursą. Sprendimus keisti oficialų kursą priima vyriausybė, tačiau esminis bankas po kiekvienos oficialios devalvacijos gali 5 proc. ją sušvelninti. 1993 m. forintas devalvuotas keturis kartus (dar nepasibaigus metams).

Vengrijos nacionaliniam bankui vadovauja dešimties narių direktoratas ir valdyba. Tačiau galutinė atsakomybė už pinigų politiką tenka Vengrijos nacionalinio banko prezidentui. Valdybos svarbiausias tikslas - kainų stabilumas. Pamažu kuriasi pinigų politikos priemonių spektras. Komerciniai bankai aprūpinami centrinio banko pinigais panašiai kaip ir Vokietijoje, t.y. pardavinėjant juos be jokių ribojimų, kadangi bankai disponuoja akceptuojamais vertybiniais popieriais. Palūkanų norma, kurią centrinis bankas kasdien nustato toms parduodamoms lėšoms, maždaug 2 %  didesnė už rizikos palūkanų normą. Kaip jau minėta, bankų likvidumui daromas poveikis ir keitimais.

Be to, stengiamasi nustatyti ir piniginių išteklių ribą. Kitose srityse centrinis bankas dirba gana sėkmingai - jam pavyko sumažinti infliaciją. Smarkiai sumažėjo ir palūkanų lygis.