Finansų ministerijos fiskalinės politikos Interneto kursas

2 Paskaita: Nacionalinės sąskaitos

Įvadas

Šiuolaikinė makroekonomika yra integruota sistema, susidedanti iš makroekonominių monetarinių ir fiskalinių komponenčių, išreikštų tapatybėmis. Jos tikslas paiškinti šių komponenčių kitimo tendencijas ir nurodyti ekonominės strategijos formuotojams gaires, kuriomis vadovaudamiesi, jie gali siekti ekonominių tikslų ir reaguoti į laukiamus pokyčius ekonomikoje.

Makroekonominių duomenų rinkimui, susisteminimui ir paruošimui ekonominės analizės tikslams buvo sukurta Nacionalinių sąskaitų sistema (NSS). Ji yra specializuotos apskaitos nacionaliniu mastu pagrindas. Nacionalinių sąskaitų sistema grindžiama kertiniu makroekonomikos teiginiu: kiekvienas išlaidų veiksmas yra kartu ir pajamų generavimo veiksmas. Šioje paskaitoje nagrinėjamos šios pagrindinės makroekonominės sąskaitos:   

Nacionalinių pajamų sąskaitos

Mokėjimų balansas

Fiskalinės sąskaitos

Monetarinė apžvalga

Vidaus ir užsienio skolos ataskaitos

Duomenys apie gyventojų užimtumą, infliaciją ir pan.

Pagrindiniai ekonomikos sektoriai.

Yra penki pagrindiniai ekonomikos sektoriai: namų ūkiai, įmonės, finansinis sektorius, vyriausybė ir užsienis.

Namų ūkiai tiekia žemę, darbą ir kapitalą įvairioms gamintojų rinkoms ir sukuria paklausą prekėms ir paslaugoms gaminių rinkoje. Jie sprendžia, kiek išleisti vartojimui ir kiek sutaupyti, bei kiek investuoti į finansų rinkas.

Įmonės naudoja gamybos faktorius, tokius kaip žemę, darbą ir kapitalą, ir kuria rinkai prekes ir paslaugas. Jos priima gamybinius ir investicinius sprendimus vedinos noro padidinti pelną.

Finansinis sektorius teikia ekonomikai finansinio tarpininko paslaugas. Jis apima visus subjektus, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas, įskaitant bankinę sistemą ir kitas finansines institucijas, tokias kaip savitarpio fondai, kreditų unijos, pensijų fondai ir draudimo bendrovės.

Vyriausybės ekonominis vaidmuo  apima efektyvios reguliavimo ir teisinės bazės kūrimą, tam tikrų visuomeninių prekių, tokių kaip švietimas, infrastruktūra ir socialinė apsauga, tiekimą, mokesčių sistemos priežiūrą, vyriausybės išlaidų valdymą.

Užsienio sektorius apima visus ekonominius sandorius su nerezidentais.

Pagrindinės komponentės.

Žemiau išvardintų makroekonominių sąvokų apibrėžimai pateikiami NSS kontekste.

Bendras produkcijos išleidimas (Q) yra visų šalyje pagamintų prekių ir paslaugų vertė. Ši sąvoka yra problematiška dėl taip vadinamo dvigubo skaičiavimo. Pavyzdžiui, kviečių vertė gali būti įtraukta du kartus: pirmą kartą, kai jie naudojami duonos kepimui, o antrą – kaip duonos gaminių vertės dalis. Todėl išskiriamos dvi sąvokos – galutinio vartojimo prekės ir tarpinio vartojimo prekės. Galutinio vartojimo prekės yra visos prekės, kurios nėra naudojamos kitos prekės gamybai. Tarpinio vartojimo prekės – prekės, naudojamos kaip žaliava kitos prekės pagaminimui.

Pridėtinė vertė (VA) yra skirtumas tarp bendros produkcijos išleidimo vertės ir tarpinių produktų kaštų. Pridėtinės vertės sąvoka yra naudojama šalies bendro vidinio produkto apskaičiavimui.

Vartojimas (C) yra skirstomas į dvi skirtingas rūšis: tarpinį ir galutinį vartojimą. Tarpinis vartojimas reiškia gamybos sąnaudas, o galutinis vartojimas reiškia prekes ir paslaugas – ir importuotas, ir pagamintas šalyje – kurias naudoja namų ūkiai ir vyriausybės sektorius.

Investicijos (I), arba bendrasis pagrindinio kapitalo formavimas, reiškia fizinio kapitalo ekonomikoje papildymą. Investicijos makroekonomine prasme apima įrengimų, gamyklų, pastatų statybą ir atsargų pasikeitimą.

Eksportas (X) yra lygus eksportuotų prekių ir negamybinių paslaugų vertei.

Importas (M) yra lygus importuotų prekių ir negamybinių paslaugų vertei.

Grynasis eksportas yra lygus eksportuotų prekių ir paslaugų vertei minus importuotų prekių ir paslaugų vertė.

Absorbcija (A), kitaip vadinama visumine vidaus paklausa, yra viso galutinio vartojimo ir bendrųjų investicijų suma. A = C + I

Bendras vidaus produktas (BVP).

BVP yra visų galutinio vartojimo prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį, vertė. Apskaičiuojant BVP, prekių vertė skaičiuojama remiantis jų rinkos kainomis. Į daugelio prekių rinkos kainą įskaičiuoti ir netiesioginiai mokesčiai, tokie kaip pridėtinės vertės mokestis. Todėl prekių rinkos kaina nėra ta kaina, kurią gauna prekių pardavėjas. Rinkos kaina minus netiesioginiai mokesčiai yra gamintojų kainos. Pati pagrindinė makroekonomikos komponentė - bendras vidaus produktas – gali būti apskaičiuotas trimis pagrindiniais metodais: gamybos metodu, pajamų metodu ir išlaidų metodu.

Gamybos metodas. Visa pridėtinė vertė, sukurta per metus visose ekonomininėse veiklose, yra bendras vidaus produktas gamintojų kainomis (fc), BVP_fc.

BVP_fc = åVA

Pajamų metodas. BVP rinkos kainomis (mp) taip pat gali būti laikomas lygiu rezidentų sukurtai pajamų sumai.

                        BVP_mp = W + OS + TSP = BVP_fc + TSP

                        W – kompensacija dirbantiesiems

            OS – likutinis pelnas ir mišriosios pajamos

TSP – gamybos ir importo mokesčiai minus subsidijos (įmonių mokesčiai, kuriuos įmonės moka vyriausybei, minus pervedimai, kuriuos įmonės gauna iš vyriausybės)

Atėmus TSP iš BVP_mp, gausime BVP_fc.

Išlaidų metodas. Gamybos vertė turi būti lygi pajamų, kurios gaunamos gaminius parduodant, vertei. Todėl BVP yra lygus galutinio vartojimo prekių sumai. Galutinio vartojimo prekės yra kelių tipų – vartojimo prekės, investicinės prekės, užsieniečių perkamos prekės. Dalį prekių, kurių negamina vietiniai gamintojai tenka importuoti. Visų išlaidų, išleistų vartojimo prekėms, kapitalo ir importuojamoms prekėms ir prekėms, parduotoms užsieniečiams, suma yra lygi BVP išlaidu metodu.

BVP = C+I+(X-M)

Dėl skirtingų valstybinio(g) ir privataus (p) sektorių vaidmenų daugelyje šalių, reiktų išplėsti BVP išraišką taip kad atsispindėtų privataus ir valstybinio sektoriaus dalyvavimas:

BVP = C_g+ C_p + I_g + I_p + (X-M)

Nominalusis ir realusis BVP.

Nominalusis BVP yra šalies produkcijos per tam tikrą laikotarpį vertė, apskaičiuojama taikant to laikotarpio kainas, arba veikusiomis kainomis. Realusis BVP atspindi šalies produkcijos vertę dviems skirtingais laikotarpiais, apskaičiuotą taikant tas pačias kainas arba fiksuotas bazinių metų kainas. BVP defliatorius yra indeksas, kuriuo matuojamas vidutinis šalies produkcijos kainų lygis palyginus su baziniais metais, todėl BVP defliatoriaus atspindi visų šalies prekių ir paslaugų kainų didėjimo tempą ekonomikoje.

            Nominalusis BVP = Realusis BVP x BVP Defliatorius/100,                       

 tada

                            Nominalusis BVP                                                     Nominalusis BVP

Realusis BVP    = ---------------------- x 100 arba        BVP Defliatorius =   ---------------------- x 100

     BVP Defliatorius                                                             Realusis BVP   

BVP apskaičiavimo problemos.

Nors BVP duomenys yra plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl keleto priežasčių šie duomenys nėra visai tikslūs. Pagrindinės paklaidų priežastys yra šios:

·         Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, kadangi jais neprekiaujama rinkoje. Tokių produktų pavyzdys yra vyriausybės paslaugos – švietimas, socialinės paslaugos.

·         Yra sunku teisingai apskaičiuoti prekių kokybės pagerėjimą. Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizijos ir automobilių kokybė pagerėjo, jų kainos sumažėjo.

·         Pereinamuoju laikotarpiu privati gamyba nėra pilnai užregistruojama. Ekonomika keičiasi taip greitai, kad tradicinė statistika nepajėgi vytis.

·         Šešėlinė ekonomika – vengdami mokesčių ar siekdami apeiti kitus įstatymus, žmonės slepia sandorius, nors jie ir yra legalūs, todėl gali būti, kad didelė dalis ūkinės veiklos nepatenka į BVP skaičiavimus..

Bendros nacionalinės pajamos (GNY).

Kadangi skaičiuojant BVP yra atsižvelgiama tik vidaus gamybos sąskaita gautas pajamas, BVP neapima visų šalies pajamų gautų iš visų šaltinių – kai kurios pajamos, gautos užsienyje, gali atitekti šalies gyventojams, o kai kurios pajamos, gautos šalyje, gali atitekti nerezidentams. Bendros nacionalinės pajamos yra apibūdinamos kaip BVP minus pajamos, sumokėtinos nerezidentams, ir plius pajamos, gautos iš užsienio arba kaip BVP plius grynųjų pajamų (NY) iš užsienio vertė.

GNY = BVP + NY

Mokėjimai pirmiausiai yra investicinės pajamos, į kurias įeina dividendai nuo tiesioginių investicijų ir skolos palūkanos.

Bendrosios nacionalinės disponuojamos pajamos (GNDY)

Vietos gyventojai taip pat gali gauti iš užsienio ir labdarą ar kitokias neatlygintinus pervedimus. Visos pajamos, kurias gyventojai gali naudoti arba galutiniam vartojimui, arba taupymui, yra vadinamos bendromis nacionalinėmis disponuojamomis pajamomis. Jos yra paskaičiuojamos pridėjus prie bendrų nacionalinių pajamų grynuosius einamuosius neatlygintinus pervedimus (NCT) iš užsienio:

                        GNDY = BNP + NCT

Grynieji einamieji neatlygintini pervedimai iš užsienio yra lygūs einamiesiams pervedimams iš užsienio, kurie nėra susiję su gamybos veiksniais, minus pervedimai į užsienį. Šie pervedimai gali būti arba privatūs, arba valstybiniai. Privatūs pervedimai daugiausia yra darbuotojų perlaidos, o valstybiniai pervedimai – daugiausiai vyriausybinės dotacijos. Kartais yra sunku atskirti einamuosius ir kapitalinius pervedimus.

Bendros nacionalinės santaupos.

Skirtumas tarp bendrų nacionalinių disponuojamų pajamų ir vartojimo išlaidų yra bendrosios nacionalinės santaupos (S):

S = GNDY – C = GNY + NCT – C_g - C_p

Pagrindinės nacionalinių sąskaitų tapatybės.

Nacionalinių sąskaitų sistemos kontekste yra du svarbūs ryšiai. Pirmasis yra ryšys tarp visuminių pajamų ir paklausos ir einamosios sąskaitos balanso. Antrasis yra ryšys tarp visuminio taupymo ir investicijų ir einamosios sąskaitos balanso.

Visuminė paklausa ir einamosios sąskaitos deficitas.

Bendros nacionalinės disponuojamos pajamos (GNDY) gali būti suskirstytos į dvi dalis: išlaidos vartojimo prekėms ir bendrosios nacionalinės santaupos

GNDY – C = S                        arba                  GNDY = C + S

arba                   C +S = BVP – NY = (C + I + X – M) – NY + NCT

Visos galutinio vartojimo išlaidos susideda iš išlaidų vartojimo prekėms (C) ir išlaidų investicinėms prekėms (I). Taigi, galutinio vartojimo išlaidas galima išreikšti kaip C+I. Pertvarkius tapatybę, gauname:

BNP - NY +NCT - (C+I) = (C+S) - (C+I) = (X + NCT) - (M+ NY)

(X + NCT) - (M+ NY) = CAB

Ši tapatybė reiškia, kad šalies bendros nacionalinės disponuojamos pajamos minus šalies galutinio vartojimo išlaidos yra lygu gautai užsienio valiutos sumai minus išleistai užsienio valiutos sumai arba lygu einamosios sąskaitos balansui (CAB).

Ši tapatybė suformuoja taip vadinamą absorbcinį požiūrį į mokėjimų balanso problemas. Einamosios sąskaitos deficitas susidaro visuomet, kai tik šalis išleidžia daugiau, nei turi lėšų arba jei absorbcija viršija pajamas.                                                      GNDY – A = CAB

arba                                                                  GNDY – (C+I) = CAB

Taigi, norint sumažinti einamosios sąskaitos deficitą, reikia padidinti šalies pajamas arba sumažinti absorbciją. Pajamas padidinti per trumpą laiką leistų produkcijos didinimas, gautas išnaudojant laisvus gamybinius pajėgumus, o vidutinės trukmės laikotarpiu – atitinkama struktūrinė politika. Vidaus absorbciją galima sumažinti mažinant galutinio vartojimo išlaidas ir/ar bendras investicijas.

Visuminės santaupos ir investicijos bei einamosios sąskaitos deficitas.

Pajamų šaltiniai turi atitikti pajamų reikmes (dvigubo buhalterinio įrašo principas). Bendrosios nacionalinės pajamos gali būti naudojamos: vartojimui, taupymui ir mokesčiams. Taigi,

GNDY= C_p + S_p+T

Apjungdami šią tapatybę su tapatybe BVP+M = C+I+X , gauname

C_p + S_p+T +M = C_g+ C_p + I_g + I_p + X

Šiek tiek pertvarkius lygtį, galima išvesti pagrindinę mokėjimų balanso apskaitos tapatybę

(I_p  - S_p) +(I_g - (T - C_g)) = M – X

Išraišką (I_g- (T-C_g)) galima pakeisti atitikmeniu (S_g), ir gauname

(I_p  - S_p) +(I_g - S_g) = M – X = (X + NCT) - (M+ NY)  = CAB

Einamosios sąskaitos deficitas yra lygus sumai, kuria privačios investicijos viršija privatų taupymą (I_p  - S_p), plius fiskalinis deficitas (I_g- (T-C_g)), t.y. kiek vyriausybės išlaidos viršija vyriausybės pajamas.

Platesne prasme - bendras ekonomikos taupymo ir investicijų skirtumas yra lygus einamosios sąskaitos balansui arba užsienio santaupų panaudojimui. Taigi,

S - I = CAB

Tai reiškia, kad sumą, kuria bendros ekonomikos investicijos viršija santaupas, reikia padengti užsienio santaupomis. Kai investicijos viršija santaupas, šalis privalo skolintis iš užsienio, kad padengtų šį skirtumą – t.y. ji turi naudoti užsienio santaupas.Todėl einamosios sąskaitos deficitą sumažinti galima didinant vidaus santaupas arba mažinant investicijas. Einamosios sąskaitos deficito mažinimas reiškia: vyriausybės išlaidų (C_g­) sumažinimą arba mokesčių (T) padidinimą, investicijų (I_g) sumažinimą arba vidaus santaupų lygio padidinimą.

Nuolatinis einamosios sąskaitos deficitas yra pereinamojo laikotarpio šalių bruožas. Pereinamojo laikotarpio šalių einamosios sąskaitos deficitas didėja dėl dviejų pagrindinių priežasčių:

·         kai gamyba atsigauna, atsiranda veiksniai mažinantis bendrąsias santaupas (gyventojų santaupos greičiausiai mažės nes netikrumas dėl ateities pajamų išnyksta)

·         materialių investicijų grąža yra didelė ir paklausa linkusi atsigauti didėjant gamybai ir augant pasitikėjimui (ilgalaikis turtas eilę metų buvęs be tinkamos priežiūros yra nusidėvėjęs ir sąlygoja aukštus grąžos procentus)

Mokėjimų balansas.

Duomenys apie sandorius ir finansinius srautus tarp šalies ir užsienio yra sistemingai apibendrinami mokėjimų balanse (BOP), kuris yra pagrindinis dokumentas analizuojant šalies užsienio poziciją ir poreikį ekonominės politikos korekcijai. Mokėjimų balansas tai statistinė ataskaita, parodanti atitinkamo laikotarpio šalies ekonominių operacijų su kitomis šalimis vertę. Pagrindinis mokėjimo balanso tikslas – parodyti šalies užsienio ekonominių ryšių subalansuotumo lygį.

BOP sudarymas remiasi srautų, o ne likučio principu ir registruoja sandorių srautus dvigubo buhalterinio įrašo pagrindu. Tai reiškia, kad kiekviena ūkinė operacija balanse parodoma du kartus: vieno straipsnio – debete, o kito – kredite. Šios taisyklės ekonominė interpretacija paprasta – daugelis ekonominių operacijų yra ne kas kita, kaip ekonominių vertybių mainai. Todėl kiekvienas sandorius, apskaitomas pagal šį principą, yra išreiškiamas dviem įrašais, kurių vertė vienoda, bet ženklai – priešingi, t.y. debetas (-) ir kreditas (+). Pavyzdžiui, prekių judėjimas apskaitomos taip:

-          vidaus prekių pardavimas užsieniui - eksportas/kreditas ir užsienio prekių pirkimas importas/debetas.

Pagrindinės BOP dalys

Einamoji sąskaita                                                        Kapitalo ir finansinė sąskaita

Prekybos balansas                                                         Kapitalo sąskaita

Paslaugų balansas                                                         Kapitaliniai pervedimai

Transportas                                                       Finansinė sąskaita         

Kelionės                                                           Tiesioginės investicijos

Kitos paslaugos                                                             Investicijų portfelis

Vyriausybės paslaugos                                                   Kitos investicijos

Pajamų balansas                                                            Klaidos ir praleidimai

Darbo pajamos                                                    Oficialios tarptautinės atsargos

Investicinės pajamos

Einamųjų pervedimų balansas 

Einamoji sąskaita

Einamoji sąskaita susideda iš “realių” sandorių ir yra skirtumas tarp prekių, paslaugų, pajamų ir pervedimų kredito ir debeto. Eksportas ir importas yra parodomi f.o.b kainomis arba atskaičius kaštus pervežimų už šalies ribų. Importą paprastai apskaito muitinė c.i.f. kainomis (į vertę įskaičiuojami tarptautinio draudimo ir frachto kaštai). Tačiau mokėjimų balanso sąskaitose draudimas ir frachtas yra įrašomi prie straipsnio “paslaugos”.

Kapitalo ir finansinė sąskaita.

Pagrindinis finansinės sąskaitos elementas yra kapitalo pervedimai. Finansinėje sąskaitoje yra keturi elementai. Tiesioginės investicijos visų pirma yra klasifikuojamos į nuosavą kapitalą ir reinvestuotą pelną. Į investicijų portfelį įeina ilgalaikiai skolos ir nuosavybės vertybiniai popieriai, pinigų rinkos skolos vertybiniai popieriai ir išvestiniai finansiniai instrumentai. Kitos pagrindinės investicijos yra prekybos kreditai ir skolinimasis, įskaitant TVF kreditus ir paskolas. Rezervai nėra likutis, o bendro užsienio turto pasikeitimas. Jie yra skirti skubiausiems poreikiams patenkinti.

Bendras balansas.

Bendras balansas yra lygus einamosios sąskaitos balansui plius visi kapitalo ir finansiniai sandoriai. Bendras balansas yra svarbus užsienio mokėjimų būklės rodiklis. Dvigubo buhalterinio įrašo sistema reiškia, kad mokėjimų balanse visuomet turi būti pusiausvyra. Deficitas paprastai yra padengiamas užsienio finansinių aktyvų sumažėjimo sąskaita.

Pagrindinė sąskaitų balanso suvedimo paskirtis yra perspėti apie išorinio nesubalansuotumo sureguliavimo poreikį. Einamosios sąskaitos deficitas dar nerei6kia, kad reikia būtinai pradėti įgyvendinti ekonominio sureguliavimo politiką, kadangi deficitas gali būti tik laikino nesubalansuotumo, susijusio su eksporto kainų mažėjimu, išraiška.

Bet jei einamosios sąskaitos deficitas išlieka ilgą laiką, reikia koreguoti ekonominę politiką, kadangi šalis tikrai negali finansuoti deficito amžinai skolindamasi užsienyje arba suvartodama savo tarptautines atsargas.

Pagal apibrėžimą, einamosios sąskaitos deficitas yra lygus privačių investicijų perviršio virš privataus taupymo (I_p – S_p­) ir fiskalinio deficito (I_g – (T – C_g)) sumai.

(I_p  - S_p) +(I_g - S_g) = IM - X = CAB

Todėl, atliekant mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito analizę, reikia apsvarstyti, kaip galima būtų keisti taupymo ir investicijų santykį.

Einamojoje sąskaitoje taip pat atsispindi skirtumas tarp šalies pajamų ir absorbcijos.

GNDI – A = CAB

Kaip parodyta šioje tapatybėje, šalies einamosios sąskaitos balanso pagerinimui reikia surasti laisvų lėšų – arba per vidaus absorbcijos sumažinimą palyginus su  pajamoms arba per nacionalinių pajamų padidinimą sutinkamai su absorbcijos padidėjimui.

Pagal apibrėžimą, einamosios sąskaitos balansą visada atitinka grynieji užsienio įsipareigojimai – kitaip sakant, nebankinių institucijų grynojo užsienio turto pasikeitimas arba nemonetariniai finansiniai srautai (DFI) ir bankinės sistemos grynojo užsienio turto pasikeitimas arba monetariniai finansiniai srautai (DRES)

- CAB = DFI + DRES             arba                  CAB + DFI + DRES = 0

Todėl einamosios sąskaitos deficitas reiškia, kad grynasis resursų įsigijimas iš užsienio turi būti apmokėtas arba likviduojant šalies užsienio turtą, arba padidinant jo įsipareigojimus nerezidentams.

Šie finansiniai srautai sudaro mokėjimų balanso kapitalo ir finansinę sąskaitą. Nemonetariniai finansiniai srautai (DFI) yra tiesioginių užsienio investicijų (FDI) ir grynojo užsienio skolinimosi (NFB) suma.

Iš to seka:                                             CAB + FDI + NFB + DRES = 0

Kai investuotojai įsigyja šalies įmonės akcijų, jokių sutartinių prievolių nėra. Kadangi tiesioginės užsienio investicijos nėra užsienio skola, jos yra vadinamos “nesukuriančiomis skolos”. Kai kuriais atvejais į užsienio tiesiogines investicijas įtraukiamos ir ilgalaikės paskolos skirtos gamybai vystyti.

Užsienio skolos rodikliai.

Šalies užsienio skola apima valstybės ir ūkio subjektų skolą. Ją sudaro skolos vertybiniai popieriai, gautos ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos, nerezidentų indėliai Lietuvos bankuose, nerezidentų suteiktas trumpalaikis prekybinis kreditas, kiti trumpalaikiai finansiniai įsipareigojimai nerezidentams. Kai šalis skolinasi užsienyje, ji turi aptarnauti skolą mokėdama palūkanas, kurių norma nurodyta paskolos sutartyje, ir per sutartą laiko tarpą grąžindama pagrindinę paskolos sumą. Palūkanos yra įrašomos einamojoje sąskaitoje (straipsnyje “pajamos, debetas”), o pagrindinės paskolos sumos grąžinimas (amortizacija) – kapitalo ir finansinėje sąskaitoje. Skolos naštai analizuoti yra naudojami trys santykiniai rodikliai:

-          mokėjimų tvarkaraštyje numatytų skolos aptarnavimo išlaidų santykis su prekių ir paslaugų eksportu. Šis santykis išreiškia skolos aptarnavimo prievolių poveikį užsienio valiutos srautams;

-          mokėjimų tvarkaraštyje numatytų (arba faktinių) palūkanų sumos santykis su prekių ir paslaugų eksportu. Šis santykis išreiškia dabartinius skolos fondo kaštus;

-          visa negrąžinta skola kaip santykis su BVP (arba kaip procentas nuo prekių ir paslaugų eksporto), atspindintis skolos naštos tinkamumą ilgalaikiame laikotarpyje.

Nors šie rodikliai gali būti naudingi įspėjant apie galimas su skola susijusias  problemas, šalių, kurių šie rodikliai yra panašūs, ekonominės padėtis gali skirtis. Todėl atliekant konkrečios šalies skolos būklės analizę, šiuos rodiklius reikia naudoti atsargiai ir tik kaip išeities tašką šalies skolos priimtinumo analizėje. Atliekant pilną šalies skolos būklės vertinimą, reikia atsižvelgti į bendrą makroekonominę situaciją ir mokėjimų balanso perspektyvas.

Vis didesnį susirūpinimą keliantis klausimas yra užsienio skolos aptarnavimo fiskalinė našta. Daugelyje šalių, kuriose yra sudėtinga situacija užsienio skolos  srityje, mokėjimų tvarkaraštyje numatyti skolos aptarnavimo išlaidos pareikalauja didžiosios dalies vyriausybės pajamų, ir tuo sumažina vyriausybei erdvę manevruoti fiskalinio sureguliavimo srityje. Todėl užsienio skolos priimtinumas yra tampriai susijęs su fiskaliniu priimtinumu (tvarumu).

Monetarinės sąskaitos

Monetarinės sąskaitos dėl eilės priežasčių vaidina ypatingą vaidmenį pagrindinių makroekonomikos sąskaitų tarpe. Kadangi monetarinis sektorius veikia kaip visų finansinių srautų kliringo bankas, monetarinės sąskaitos leidžia iš vidaus pamatyti, kaip šie srautai elgiasi, atspindėdami realius resursų srautus, cirkuliuojančius tarp ekonominių veiklų.

            Finansinė sistema susideda iš bankinės sistemos ir nebankinių finansinių institucijų, tokių kaip draudimo bendrovės, savitarpio pagalbos fondai, pensijų fondai ir pinigų rinkos fondai.

Bankinę sistemą sudaro centrinis bankas ir depozitiniai bankai (DMB). Jie yra finansiniai agentai pinigų kūrimo procese.

CB išleidžia valiutą, laiko šalies užsienio valiutos atsargas, skolinasi mokėjimų balanso tikslais, veikia kaip vyriausybės bankininkas, prižiūri monetarinę sistemą ir bankinėje sistemoje veikia kaip paskutinės paskolos suteikėjas bankinei sistemai.

DMB yra visi bankai ir panašios institucijos, priimančios indėlius. DMB atlieka keturias pirmines funkcijas. Pirma ir pati svarbiausia funkcija yra tas, kad DMB teikia finansinio tarpininko paslaugas santaupų kaupėjams ir investuotojams. Antra, DMB yra pagrindiniai indėlinių pinigų kūrėjai ekonomikoje. Šią funkciją jie atlieka suteikdami kreditus. Trečia, DMB veikla – ypač jų politika indėlių atžvilgiu – skolinimasis ir skolinimas – įtakoja pinigų pasiūlą ir likvidumą. Galiausiai, vykdydami veiklą centrinių bankų nustatytuose rėmuose, DMB perduoda centrinio banko monetarinę politiką visai visuomenei.

Pinigų apžvalga. Pinigų apžvalgoje yra parodomas visos bankinės sistemos turtas ir įsipareigojimai. Joje yra pateikiami duomenys atspindi pinigų ir kreditų rinkos raidą visoje bankinėje sistemoje ir tai leidžia strategijos formuotojams stebėti šiuos pasikeitimus ir, jei reikia, koreguoti monetarinę politiką.

Pinigų apžvalgos įsipareigojimų dalyje yra parodomas bendras likvidumas sukurtas bankines sistemos arba pinigų atsarga.

Paprastas pinigų pasiūlos proceso modelis prasideda nuo rezervinių pinigų (RM), kuriuos sukuria CB, pasiūlos. Rezervinių pinigų paklausa pasireiškia iš visuomenės pusės, kuri nori naudoti juos kaip nacionalinę valiutą (CY), ir iš bankų pusės, kuriems reikia jų kaip rezervų.

Pagal procentinę rezervų sistemą, bankai naudoja indėlius paskoloms suteikti, ir tik nedidelę dalelę indėlių laiko kaip rezervą. Pinigų bazė (H) yra CB išleistų į apyvartą pinigų ir privalomųjų DMB atsargų nacionaline ir užsienio valiuta suma.

Siaurąja prasme, pinigų kiekis (M1) apima pinigus apyvartoje (CY), ir indėlius iki pareikalavimo (DD) bankinėje sistemoje.

Pinigų (M1) pasikeitimas sąlygojamas monetarinės bazės pasikeitimu (H) ir indėlių multiplikatoriumi, kuris yra atvirkščiai proporcingas privalomųjų rezervų normai (rr)

H = rrDD +CY                            arba               DM1 = DH(1/rr)

Plačiąja prasme, pinigai arba pinigų kiekis (M2) papildomai susideda iš kvazi-pinigų, tai yra terminuotų ir taupomųjų indėlių (TD) bankinėje sistemoje. Čia taip įeina rezidentų indėliai užsienio valiuta ir vertybinių popierių atpirkimo sandoriai.

M2 = M1 + TD = CY + DD + TD

Bankinės sistemos turto ir įsipareigojimų tapatybė reiškia, kad pinigų atsarga arba pinigų kiekis yra lygūs jų atitikmenų sumai, t.y. grynajam užsienio turtui (NFA), apskaičiuotam nacionaline valiuta, ir grynajam vidaus turtui (NDA). Kitaip sakant, bankinę sistemą kaip visumą galima išreikšti taip:

M2 = NFA + NDA

Prasidėjus finansiniam liberalizavimui daugelyje šalių buvo pradėti naudoti dar platesni pinigų apibrėžimai (M3, M4, L). Nors konkretūs apibrėžimai įvairiose šalyse skiriasi, M3 paprastai reiškia M2 plius platesnis instrumentų ir juos leidžiančių institucijų spektras. Į šią sąvoką įeina vekseliai (pinigų rinkos savitarpio fondai).

M4 susideda iš M3 ir plius likvidūs vyriausybės vertybiniai popieriai, ir kitų finansinių tarpininkų įsipareigojimai. Sąvoka L apima M4 ir plius kitą mažiau likvidų finansinį turtą, kaip pvz.: Iždo vekseliai, vyriausybės obligacijos, ipotekos obligacijos ir netgi kai kurios įmonių obligacijos.

Pinigų apžvalga, kuri yra bankinės sistemos balansinė ataskaita, išryškina du esminius ryšius:

·         ryšį tarp šalies išorės pozicijos ir bankinės sistemos grynojo užsienio turto;

·         tiesioginį ryšį tarp vyriausybės sąskaitų ir vyriausybės finansavimo, kuriuo aprūpina bankinė sistemą.

Ryšys su mokėjimų balansu. Bendras sąskaitų balansas mokėjimų balanse yra finansuojamas grynojo užsienio turto pasikeitimu nepriklausomai nuo to, ar jis būtų apskaičiuotas pagal pinigų apžvalgos, ar pagal mokėjimų balanso apskaitos tapatybę.

DNFA = D M2 - D NDA,

tuo tarpu mokėjimų balanse:                    CAB + D FI + D RES = 0

iš to seka:                      DNFA = D M2 - D NDA = CAB + FE = - D RES

Pinigų apžvalga rodo, kad bet koks vidaus kredito augimo perviršis virš pinigų kiekio didėjimo atsispindi bankinės sistemos grynojo užsienio turto sumažėjime. Šis ryšis sudaro monetarinio požiūrio į mokėjimų balansą esmę ir paaiškina teoriškai, kodėl TVF remiamose programose yra nustatomas grynojo vidaus turto limitas.

Ryšys su vyriausybės sąskaitomis. Pinigų apžvalgoje bankinės sistemos gryniosios pretenzijos vyriausybei pateikiami turto dalyje. Šių pretenzijų pasikeitimas reiškia bankinės sistemos grynąjį skolinimą vyriausybei, siekiant finansuoti bet kokius deficitus. Šis tiesioginis ryšys su vyriausybės sektoriumi rodo, kaip fiskalinio deficito monetizacija turi tiesioginės įtakos pinigų atsargai.

Kiekybinė pinigų teorija ir pinigų paklausa.

Pinigų apyvartos greitis yra dydis, išreiškiantis, kiek kartų per metus apsisuka pinigų kiekis finansuojant metinius pajamų srautus, ir yra lygus BVP padalintam iš pinigų kiekio (M2).

Apyvartos greitis apibūdinamas kaip nominalių pajamų ir nominalaus pinigų kiekio santykis.

                                           BVP 

                                    V = --------

                                              M

Alternatyvus šios lygties užrašymo būdas žinant, kad BVP yra lygus kainų lygiui (P) padauginus iš realiųjų pajamų Y, gauname tokią lygtį:

M x V = P x Y

Ši lygtis yra įžymioji mainų lygtis, susiejanti kainų lygį ir bendrosios produkcijos išleidimo dydį su pinigu kiekiu.

Kiekybinėje pinigų teorijoje daroma hipotezė, kad pinigų pasiūlos (M) pasikeitimas sąlygoja proporcingą kainų lygio (P) pasikeitimą, kadangi pinigų kiekis neturi jokios įtakos pinigų apyvartos greičiui ir realiai produkcijos išleidimui.

                        PY = GDP = MV                     arba                  MV = PY – mainų lygtis

Šią kiekybinės teorijos lygtis gali būti išreikšta per augimo tempus:

Realaus BVP           +          infliacijos                    =          pinigų pasiūlos        +         pinigų apyvartos

augimo tempas                     norma                            augimo tempas                   greičio augimo tempas

            Arba galima sakyti, kad pinigų pasiūlos procentinis augimas yra lygus kainų augimo, realaus BVP augimo ir cirkuliacijos greičio procentinio augimo sumai. Darant prielaidą, kad apyvartos greitis yra stabilus, pinigų pasiūlos augimo tempas, turi būti lygus realaus BVP augimo tempui.

Infliacija.

Nuolatinis ir pastovus bendro šalies kainų lygio didėjimas yra vadinamas infliacija. Vidutinių visų šalies prekių ir paslaugų kainų padidėjimo nereikia maišyti su santykinių atskirų prekių ir paslaugų kainų pasikeitimu. Santykinių pagrindinių prekių (pvz.: naftos) kainų pasikeitimas dažnai pradeda procesą, kuris veda link visuotinės infliacijos, tačiau tinkamais ekonomikiniais veiksmais infliaciją galima pristabdyti. BVP defliatorius (nominalaus ir realaus BVP santykis) išreiškia visų pagamintų prekių ir paslaugų kainas.

Toliau yra svarbu atskirti esančią infliaciją nuo vienkartinio kainų lygio padidėjimo. Pavyzdžiui, administracinis kainų padidėjimas iš pradžių padidina bendrą kainų lygį. Tačiau šis pakilimas savo ruožtu sąlygoja reikalingą santykinės kainos pasikeitimą nebūtinai sąlygojant bazinę infliaciją, kuri atspindi pagrindinius bendro kainų lygio pasikeitimus, atsiribojus nuo vienkartinių padidėjimų, kuriuos sąlygoja tokie įvykiai, kaip administracinis kainų ir akcizo padidėjimas arba diskretinis valiutos devalvavimas.

Vartotojų kainų indeksas (CPI) matuoja reprezentuojanti vidutinio vartotojo nupirktų prekių ir paslaugų tipinio krepšelio kainų lygį. Gamintojų kainų indeksas (PPI) yra didmeninio pardavimo kainų lygio rodiklis.

Infliacija yra nuolatinis bendro prekių ir paslaugų kainų lygio kilimas. Ją galima išreikšti kaip vidutinę metinę arba metų pabaigai. Esant infliacijai, piniginio vieneto perkamoji galia mažėja. Didelė infliacija nuvertina santaupas ir iškreipia resursų paskirstymą. Disinfliacija yra infliacijos tempų mažėjimas, o defliacija reiškia kainų lygio mažėjimą.

Infliacija gali būti

·         kaštų sąlygojama

·         paklausos skatinama

·         importuota

·         deficito sąlygojama

·         lūkesčių skatinama

Tarp BVP defliatoriaus ir CPI yra trys pagrindiniai skirtumai.

            CPI yra susijęs tik su visomis vartotojų nupirktomis prekėmis ir paslaugomis. Taigi, firmų ir vyriausybės nupirktų prekių ir paslaugų, pvz.: įrengimų, kainų padidėjimas atsispindės BVP deflatoriuje, bet ne CPI.

            BVP defliatorius apima tik šalyje pagamintas prekes. Importuotos galutinio vartojimo prekės neįskaičiuojamos, todėl importuotų prekių kainų pasikeitimas trumpalaikiame laikotarpyje neturi tiesioginės įtakos BVP defliatoriui. Tačiau CPI yra įtakojamas importuotų prekių kainų pasikeitimo, jei tos prekės yra CPI krepšelio dalis.

            CPI yra pagrįstas tam tikru prekių ir paslaugų rinkinio krepšeliu su fiksuotais svoriais (Laspeyres kainų indeksas). BVP defliatoriaus krepšelio prekių svoriai laikui bėgant keičiasi kintant BVP struktūrai (Paasche kainų indeksas). Kitaip tariant, skaičiuojant CPI yra naudojami bazinių metų svoriai, o skaičiuojant BVP defliatorių – einamųjų metų svoriai.

Užimtumas ir nedarbas.

Darbo jėga yra visi darbinio amžiaus asmenys, kurie arba dirba, arba ieško darbo. Tie asmenys iš darbo jėgos, kurie neturi nuolatinio darbo ir jo ieško, yra vadinami bedarbiais.

Nedarbo lygis yra matuoja procentą tų asmenų iš darbo jėgos, kurie neturi darbo ir jo ieško.

Nedarbo lygis   =       Bedarbių skaičius

                                                                        Darbo jėga

Darbo jėgos dalyvavimo lygis yra apskaičiuojamas taip:

Dalyvavimo lygis    =                  Darbo jėga                           .

                                                                Darbinio amžiaus gyventojų skaičius

Dalyvavimo lygio pasikeitimai, pavyzdžiui, kai į darbo rinką įsijungia moterys, gali žymiai įtakoti nedarbo lygį.

Pilnas užimtumas yra sąvoka, reiškianti optimalų šalies darbinio užimtumo lygį. Jis nereiškia nulinio nedarbo. Rinkos ekonomijoje, kur nuolat vyksta pokyčiai paklausoje technologijose ir gaminiuose, visada bus nedarbo. Daugelis stebėtojų mano, kad darbo jėgos sudėties pasikeitimas ir instituciniai darbo rinkos pokyčiai pastaraisiais metais daugelyje šalių sąlygojo pilno darbinio užimtumo lygio normos padidėjimą, kas savo ruožtu sukėlė palyginus aukštą ir besitęsiantį nedarbą.

Paprastai yra išskiriamos keturios nedarbo kategorijos:

·         Sezoninis nedarbas kyla, kai kalendoriniais metais keičiasi darbo pasiūla ir paklausa (turizmas, žemės ūkis).

·         Frikcinis nedarbas – kai ilgą laiką neužpildomos laisvos darbo vietos, nes ir darbdaviui, ir darbuotojui reikia laiko rinkai ištirti. Paprastai šio tipo nedarbas ilgai netrunka. Jo privalumas – darbuotojas ir darbas geriau atitinka vienas kitą.

·         Ciklinis nedarbas – kai recesijos metu sumažėja gamyba. Recesija yra rinkos ekonomikos ciklo dalis. Vyriausybės politika, skirta paklausai stimuliuoti recesijos metu, gali turėti daugiau teigiamos įtakos šio tipo nedarbui, nei kitų tipų nedarbui.

·         Struktūrinis nedarbas – kai neatitinka darbinė kvalifikacija arba geografinė vieta. Paklausos struktūros ir technologijos pasikeitimai mažina tam tikros kvalifikacijos darbuotojų paklausą. Šio tipo nedarbą yra daug sunkiau panaikinti, nei kitų tipų, kadangi tam reikia apmokyti darbuotojus ir pakeisti jų specializaciją arba pagerinti jų mobilumą.

·         Užslėptas nedarbas