Finansų ministerijos fiskalinės politikos Interneto kursas

5 Paskaita: Biudžeto deficitas

Įvadas

Valstybė savo finansuose gali turėti perteklių ar trūkumą. Pastaruoju atveju kalbame apie “deficitą”. Biudžeto deficito valdymas yra vienas iš svarbiausių fiskalinės politikos makroekonominių instrumentų. Dažnai siekiama subalansuoti biudžetą, norint išlaikyti šalies ekonomiką  “ant bėgių”.  

Apie biudžeto deficitą taip pat kalbame, kai norime apytikriai nusakyti vyriausybės fiskalinę padėtį. Ar vyriausybė bando į ekonomiką “įpumpuoti” daugiau likvidžių lėšų nei ji surenka iš mokesčių, ar ji bando likvidžias lėšas išimti iš ekonomikos tam, kad atvėsintų “perkaitintą” ekonomiką?

Finansų rinkos labai atidžiai stebi biudžeto deficitą, nes jis parodo, kiek vyriausybei atitinkamu metu reikia finansavimo ir kokiu mastu didėja valstybės skola. Biudžeto deficitas gali suteikti informaciją apie vidaus išteklių mobilizavimo efektyvumą ir valstybės išlaidų valdymą. Pagrindinės biudžeto deficito priežastys gali būti pajamų surinkimo problemos, pernelyg didelės išlaidos ar netinkama kontrolė.

Žinomas būdas biudžeto deficitui finansuoti yra spausdinti ir leisti pinigus. Pinigų pasiūlai viršijant paklausą, skatinama infliacija. Taigi, biudžeto deficitas gali būti vienas iš veiksnių, kurie skatina infliacijos augimą šalyje.

Būdamas vienu iš pagrindinių ekonomikos dalyvių, valstybinis sektorius yra santaupų ir investicijų šaltinis. Jei investicijos didesnės už santaupas, visa ekonomika patiria išorinės pusiausvyros sutrikimą arba tai, kas vadinama einamosios sąskaitos deficitu. Laikui bėgant einamosios sąskaitos deficitą kompensuoja einamosios sąskaitos perviršis. Mažinant biudžetą, galima padėti didinti valstybinių lėšų santaupas, o santaupas galima panaudoti per dideliems išorinės ekonominės pusiausvyros sutrikimams mažinti.

Biudžeto deficitas - tai sąvoka, kurią praktikoje galima apibrėžti įvairiais būdais. Biudžeto deficito poveikis ekonomikai taip pat būna įvairus, priklausomai nuo pradinių sąlygų ir deficito priežasčių. Ši paskaita susideda iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje apžvelgiami įvairūs biudžeto deficito apibrėžimai, o antrojoje aptariamos galimos biudžeto deficito pasekmės.

            Biudžeto deficito apibrėžimas

Biudžeto balansas - tai ir apskaitos, ir ekonominė sąvoka. Biudžeto deficito interpretavimas labai priklauso nuo to, kas būtent yra matuojama, o tai savo ruožtu priklauso nuo to, kaip yra sudaromos fiskalinės sąskaitos (detaliau žr. 3 paskaitą), kaip registruojamos vyriausybės įplaukos, išlaidos ir kiti sandoriai. Norint įvertinti biudžeto balansą,  ypatingą dėmesį reikia skirti apskaitos sistemai, apskaitos vienetui, konsolidavimo metodams, nereguliarių operacijų ir valstybinio sektoriaus įsipareigojimų apskaitymui. Ekonomikai ir finansų rinkoms tampant vis sudėtingesnėms, sudėtingesni darosi ir valstybinio sektoriaus sandoriai bei finansinė veikla. Valstybinio sektoriaus apskaitos taisyklės kinta priklausomai nuo besikeičiančių ekonomikos ir finansų rinkų sąlygų ir atspindi besiplečiančią valstybinio sektoriaus finansinę veiklą. Valstybinis sektorius apima kaip vyriausybės, taip ir visų vyriausybei priklausančių ir jos valdomų vienetų veiklą. Į valstybės sektoriaus biudžeto balansą įeina valstybės biudžeto balansas ir kvazifiskalinės veiklos balansas, kuris atspindi valstybinių įmonių, firmų ir finansinių institucijų veiklą

Tradiciškai vyriausybės savo sandorius apskaitydavo grynųjų pinigų pagrindu. Kitais žodžiais tariant, vyriausybės sąskaitose įplaukos būdavo apskaitomis tuomet, kai jos būdavo gaunamos, o išlaidos - kai jos faktiškai būdavo atliekamos. Pastaruoju  metu daugelis šalių perėjo prie apskaitos kaupiamuoju pagrindu. Tai reiškia, kad įplaukos ir išlaidos apskaitomos tuomet, kai prisiimami jas atitinkantys įsipareigojimai. Apskaita kaupiamuoju pagrindu turi tam tikrų pranašumų, palyginus su apskaita grynųjų pinigų pagrindu. Ji atitinka valstybės veiklos apibrėžimą nacionalinėse sąskaitose ir jos įtaką privačiai veiklai. Naujojoje TVF GFS rekomendacijų redakcijoje patariama vyriausybės apskaitai pradėti taikyti kaupiamąjį pagrindą.

Kadangi tarp vyriausybės įsipareigojimų atsiradimo ir mokėjimų vykdymo praeina tam tikras laikas, vyriausybės biudžeto balansas, apskaičiuotas grynųjų pinigų pagrindu, skiriasi nuo biudžeto balanso, apskaičiuoto kaupiamuoju pagrindu. Kai susidaro dideli mokėtinų sumų įsiskolinimai (nepriemokos), šis skirtumas gali būti labai didelis. Neatidėliotini finansavimo poreikiai priklauso nuo grynųjų pinigų balanso, o galutiniai tam tikrų metų finansavimo poreikiai, susidarantys vykdant fiskalinę politiką, priklauso nuo kaupiamuoju pagrindu apskaičiuoto balanso. Taigi, aiškinant biudžeto balansą, reikia kreipti dėmesį į tai, kokiu pagrindu jis yra apskaičiuotas.

Kad galėtume tinkamai interpretuoti biudžeto balansą, turime suprasti, ką turime galvoje sakydami “vyriausybė”. “Vyriausybė” - tai fiskalinių sąskaitų vienetas. Fiskalinėje apskaitoje priimta, kai į konsoliduotos vyriausybės sąvoką įeina centrinė vyriausybė ir savivaldybės bei visi didieji fondai (tokie kaip  SODRA), kurie priklauso valstybiniam sektoriui ir kuriuos jis valdo.

            Bet vyriausybės vaidmuo gali būti daug didesnis, ypač kai yra valstybei priklausančių įmonių, valstybinių bankų ir centrinis bankas, kurie užsiima kvazifiskaline veikla. Valstybinės įmonės, kurioms vyriausybė nurodo mažinti kainas už savo gaminius ir paslaugas, teikia vartotojams subsidijas, kurios neatsispindi biudžete. Valstybiniai bankai, kuriems nurodoma teikti kreditus tam tikriems klientams arba teikti kreditus nustatant lengvatines palūkanas, faktiškai apmokestina savo indėlininkus ir teikia nebiudžetines subsidijas tam tikriems klientams. Centriniai bankai, kurie patiria nuostolius iš operacijų, kuriomis siekiama palengvinti likvidumo problemas vidaus rinkoje, faktiškai subsidijuoja skolininkus iš valstybinių fondų. Visa tai yra kvazifiskalinės valstybinio sektoriaus veiklos pavyzdžiai.  Interpretuojant biudžeto balansą, reikia kreipti dėmesį į analizės vienetą, t. y. ar tai “vyriausybė” pagal tradicinį apibrėžimą, ar “valstybinis sektorius”, į kurį įeina visa fiskalinė ir kvazifiskalinė valstybės veikla.

Biudžeto balanso dydis gali smarkiai priklausyti nuo to, kokia taikoma konsolidavimo metodika. Norint suprasti biudžeto balansą, svarbu žinoti, kas yra konsoliduota ir kaip įvairios sąskaitos buvo konsoliduotos.

Daugelyje šalių valstybinis sektorius vykdo diskriminaciją, vienai ar kitai grupei suteikdamas lengvatinį mokesčių režimą. Prarastų dėl lengvatų mokesčių įplaukų vertė apibrėžiama kaip mokesčių išlaidos. Tai tiesiog dar viena nebiudžetinių valstybės išlaidų forma. Kai kuriose valstybėse bandoma kiekybiškai įvertinti mokesčių išlaidų vertę, pridėti jas prie kitų viešųjų išlaidų ir taip gauti išsamų valstybės išlaidų vaizdą. Biudžeto balansas, įtraukus į jį mokesčių išlaidas ir neįtraukus, leidžia išmatuoti vyriausybės nuožiūra vykdomos įplaukų politikos įtaką fiskaliniams rezultatams.

Lietuvoje visuomenės dėmesys koncentruojamas į nacionalinio biudžeto balansą ir valstybės biudžeto balansą, pirmasis apima pasikartojančias centrinės vyriausybės išmokamas sumas, o pastarasis - pasikartojančias savivaldybių išmokamas sumas. Nacionalinis ir valstybės biudžetas - tai irgi yra apskaitos sąvokos. Tuos biudžetus reglamentuoja įstatymas ir nuolatos prižiūri Seimas.

Tačiau nei nacionalinis, nei valstybės biudžetas neduoda pakankamai išsamaus bendros fiskalinės padėties vaizdo. Nacionalinis biudžetas neatspindi investicijų, kurios finansuojamos vyriausybės paskolomis, jis neatspindi valstybinių fondų finansinės veiklos, jis neatspindi visos kvazifiskalinės valstybės veiklos, valstybės investicijų, finansuojamų iš valstybės skolų, jis neatspindi valstybės prisiimamų įsipareigojimų dinamikos. Reikia stengtis įtraukti visus tuos elementus tam, kad būtų galima susidaryti išsamesnį vaizdą apie įvairaus lygmens valdžios bei valstybinio sektoriaus fiskalinį balansą.

Apibrėžus apskaitos vienetą (konsoliduotą vyriausybę ar plačiau - visą valstybinį sektorių), apskaitos metodiką (grynųjų pinigų ar kaupiamuoju pagrindu), apskaitos klasifikaciją ir konsolidavimo metodus, galima rasti daug būdų, kaip išmatuoti deficitą. Kokį deficito matą pasirinksime, priklauso nuo to, kokias biudžeto balanso charakteristikas bandome įvertinti, pvz., kiek vyriausybei reikės finansavimo, kaip vyriausybė galės aptarnauti savo skolas, kokį postūmį valstybės išlaidos duoda visai ekonomikai, kokiomis santaupomis disponuoja valstybė tam, kad finansuoti savo investicijas, arba kokį poveikį vyriausybė daro šalies finansų institucijoms.

· Konvencinis fiskalinis balansas (arba GFS absoliutus balansas) apskaičiuojamas taip: konsoliduotos vyriausybės pajamos kartu su neatlygintinais pervedimais (grantais), atėmus išlaidas ir grynąjį skolinimą. Toks apskaičiavimas panašus į grynąjį vyriausybės veiklos balansą, kuris apskaičiuojamas kai bendros pajamos atėmus bendras išlaidas. Konvencinio balanso sąvoka yra glaudžiai susijusi su pinigų sąskaitomis. Tačiau šiame deficite neišskiriamos biudžeto deficito dalys, kurios susidaro dėl tam tikros vyriausybės veiklos: einamosios, praeities įvykių (pavyzdžiui, skolinimosi praeityje) arba konkrečių fiskalinės politikos diskretinių sprendimų.  Jame neatsispindi ir kapitalo sandoriai, kurie pakeičia vyriausybės nuosavą kapitalą.

· Grynasis skolinimas/skolinimasis - tai vyriausybės finansavimo poreikių matas. Jį galima apskaičiuoti kaip grynąjį vyriausybės finansų aktyvų padidėjimą minus grynieji prisiimti įsipareigojimai. Šis parametras apskaičiuojamas taip, kaip ir grynasis vyriausybės veiklos balansas, atėmus grynuosius įsigytus kapitalo aktyvus.

· Einamasis balansas lygus einamosioms pajamoms (bendros pajamos atėmus kapitalo pajamas) minus einamosios išlaidos. Taip apskaičiuotas einamasis balansas leidžia išmatuoti valstybės “santaupas” arba valstybės išteklius, kuriuos galima panaudoti investicijoms. Bendras balansas be grantų lygus iš einamojo balanso atėmus grantus. Grantai eliminuojami tam, kad būtų galima išskirti kintamuosius, kurie nėra susiję su vidaus politika.

· Likvidumo balansas lygus konvenciniui deficitui atėmus skolinimąsi užsienyje ir vidaus nebankines paskolas. Tokiu būdu galima išmatuoti, kokį poveikį deficitas turi šalies pinigų agregatams.

· Deficitą galima taip pat nusakyti kaip pokyčius balanse ar vyriausybės nuosavo kapitalo pokyčius. Šiuo atveju deficitas yra lygus konvenciniui deficitui plius bet kokie vyriausybės skolinimo pokyčiai minus grąžintos skolos plius kapitalo išlaidos.

· Tais atvejai, kai yra didelė infliacija, biudžeto deficitas atspindi tiesioginį vyriausybės infliacinio finansavimo poveikį. Virtualusis deficitas - tai biudžeto deficitas, kuris apibrėžiamas, kai infliacija lygi nuliui.

· Šalyse, kuriose yra didelis ciklinis nedarbas, vyriausybės balansas dar matuojamas visiško užimtumo deficitu. Tai yra vyriausybės deficitas, kuris būtų esant visiškam užimtumui nedidėjant infliacijai.

· Pirminis balansas lygus GFS deficitui atėmus išmokėtas už valstybės skolas palūkanas. Pirminiame balanse neatsispindi realių buvusių deficitų poveikis dabartinei fiskalinei politikai, jis nusako kiek likvidumo vyriausybei reikės, kad ji galėtų tenkinti savo buvusio ir dabartinio skolinimosi poreikius.

· Operacinis (veiklos) balansas - tai bendras balansas atėmus tą skolos aptarnavimo dalį, kuri kompensuoja kreditoriams infliacijos poveikį. Kitaip sakant, veiklos balansas lygus pirminio balanso sumai ir išmokėtoms realioms palūkanoms. Ir pirminis balansas, ir veiklos balansas leidžia įvertinti vyriausybės sugebėjimą vykdyti savo kreditinius įsipareigojimus. Šie balansai paprastai yra labai atidžiai stebimi tose šalyse, kurios turi didėjančią valstybės skolą.

· Struktūrinis, arba cikliškai neutralus biudžeto balansas sudaromas tam, kad būtų galima įvertinti fiskalinės politikos padėtį bendrame balanse, neatsižvelgiant į ciklinius arba išorės šokus. Struktūrinį balansą galima apskaičiuoti įvairiais būdais. Potencialus BVP apibrėžiamas kaip BVP, kurį būtų galima pasiekti, jei nebūtų ciklinių arba struktūrinių šokų. Potencialų BVP galima apskaičiuoti pagal tendencijas per tam tikrą laiką, kaip per tam tikrus laikotarpius pasiektą rezultatą, arba pagal visuminės gamybos funkciją. Skirtumas tarp faktinio BVP augimo ir potencialaus BVP nusako gamybos atsilikimą. Tokiu būdu galima įvertinti ekonomikos padėtį verslo cikle ir ekonominių šokų poveikį. Naudojant potencialų BVP galima apytikriai apskaičiuoti, kiek vyriausybė galėtų teoriškai surinkti įplaukų. Taip pat galima apytikriai numatyti užimtumo lygį, kuris būtų esant potencialaus BVP lygiui. Valstybės išlaidos koreguojamos pagal skirtumą tarp transferų, kurie būtų esant potencialaus BVP nedarbo lygiui, ir kurie yra esant faktiniam nedarbo lygiui. Skirtumas tarp absoliutaus balanso (matuojamo įprastiniu būdu) ir įplaukų atėmus išlaidas, apskaičiuotas esant potencialiam BVP, leidžia įvertinti struktūrinį, arba cikliškai koreguojamą, biudžeto balansą.

· Tais atvejais, kai yra gana didelė kvazifiskalinė veikla, gali būti tikslinga sudaryti išplėstą  balansą, atsižvelgiant į grynosios kvazifiskalinės veiklos rezultatus. Tais atvejais, kai yra daug nebiudžetinių sąlyginių įsipareigojimų, reikėtų pabandyti juos irgi atspindėti išplėstame balanse.

Kai fiskalinės sąskaitos yra sudaromos kaupiamuoju pagrindu, tikėtina, kad grynųjų pinigų balansas skirsis nuo veiklos (arba absoliutaus) balanso. Absoliutų grynųjų pinigų balansą galima apskaičiuoti arba tiesiogiai, arba iš šalies pinigų sąskaitų. Grynųjų pinigų balansas lygus gryniesiems grynųjų pinigų pokyčiams iš visų operacijų, susijusių su likvidumo tikslais įsigytais finansiniais aktyvais, ir su prisiimtais įsipareigojimais. 

Trys patys dažniausi analitiniai būdai deficitui išmatuoti - tai pirminis deficitas, veiklos deficitas ir struktūrinis, arba cikliškai koreguojamas, balansas.

To pačio dydžio fiskalinis deficitas, priklausomai nuo jo priežasčių ir struktūros, gali turėti skirtingą poveikį ekonominei veiklai, ekonominiam  augimui ir kainų stabilumui.

-       Pirma, skirtingos mokesčių ir išlaidų kategorijos daro skirtingą įtaką visuminei paklausai ir pasiūlai.

-       Antra, fiskalinė politika daro įtaką augimui, o augimas savo ruožtu sąlygoja busimas mokestines pajamas. Tai, kad įplaukos iš mokesčių yra endogeninės, rodo, kad fiskalinis balansas nėra visiškai pavaldus politiniams sprendimams ir pilnai prognozuojamas. Kartais deficitas gali susidaryti dėl pasirinktos fiskalinės politikos, bet kitais atvejais jo priežastis gali būti nepakankamas augimas arba prastai surenkamos biudžeto įplaukos.

-       Trečia, skirtingi deficito finansavimo šaltiniai turi nevienodą įtaką visuminei paklausai ir ekonominei veiklai. Deficitas gali būti finansuojamas taip, kad dėl tokio finansavimo privati veikla gali būti išstumiama arba, atvirkščiai, suaktyvinama. Didelis deficitas, kuris finansuojamas, neišstumiant vidaus investicijų, turi skirtingą poveikį ekonomikai nei didelis deficitas, kuris išstumia vidaus investitorius iš vidaus finansų rinkų.

-       Ketvirta, kaip jau buvo minėta, grynųjų pinigų pagrindu apskaičiuotas deficitas nerodo įsiskolinimų ar susikaupusių įsipareigojimų ir, juo labiau, įsipareigojimų poveikio. Kitos valstybinio sektoriaus dalys (centrinis bankas, valstybinės įmonės, savivaldybės, kvazivyriausybiniai fondai) gali turėti didelį deficitą, bet jis neatsispindi įprastuose fiskalinio deficito rodikliuose.

-       Penkta, fiskalinį deficitą galima sumažinti, padarius pakeitimus kartą ir visiems laikams, pavyzdžiui, pardavus valstybines įmones, atšaukus mokesčius, darant skolos atlyginimo lengvatas ar įšaldant darbo užmokestį valstybiniame sektoriuje. Tačiau tokios priemonės fiskalinio deficito nesumažins visam laikui. 

Biudžeto deficito ekonominės pasekmės

Viena iš priežasčių, kodėl reikia kreipti dėmesį į biudžeto deficitą, yra tai, kad jis leidžia vyriausybei išlyginti vartojimą ciklo metu arba reaguoti į laikinus ekonominius šokus. Taigi, biudžeto deficitas - tai makroekonomikos įrankis, leidžiantis išlyginti vartojimą ir nenukrypti nuo ekonomikos augimo trendų. Jei ciklo žemiausiuose taškuose deficitus pakeičia perviršis ciklo aukščiausiuose taškuose, biudžeto deficitu galima pasinaudoti kaip automatiniu stabilizavimo įrankiu.

Trumpalaikėje perspektyvoje biudžeto deficitas didina vartojimą ir tuo pačiu visumines išlaidas ir visuminę paklausą. Pagal Keinso (Dž.Keynes) teorija visa tai skatina ekonominį augimą (žr. pav. 1, kuriame matyti, kad biudžeto deficitas didina išlaidas ir užtikrina geresnę trumpalaiki nacionalinės gamybos pusiausvyrą, taip pat detaliau - žr. 4 paskaitą).

Tikrasis biudžeto deficito poveikis visuminei paklausai priklauso nuo valstybės išlaidų multiplikacinio efekto. Paprastoje uždaroje ekonomikoje fiskalinio impulso multiplikatorius yra lygus   1/(1-b+b*T+m), kur b - ribinis polinkis vartoti, T - tiesioginių mokesčių lygis, o m - ribinis polinkis importuoti. Jei ribinis polinkis importuoti didelis, fiskalinio deficito pasekmės gali iš šalies ekonomikos persiduoti į didesnę importo paklausą ir tada nacionalinės pajamos didės mažiau, nei didėja viešosios išlaidos. Atviroje ekonomikoje fiskalinis impulsas priklauso nuo deficito poveikio šalies palūkanoms, kapitalo atėjimui ir valiutos kursui. Trumpalaikėje perspektyvoje deficito įtaka visuminei pasiūlai ir paklausai priklauso nuo to, kaip deficitas finansuojamas (t. y. kokia jo įtaka kainų lygiui ir šalies kapitalo rinkai, o savo ruožtu, koks šių veiksnių poveikis kapitalo srautams iš išorės, valiutos kursui ir konkurencingumui).

Fiskalinio impulso dydis valstybės išlaidoms taip pat priklauso nuo to, ar priklausomai nuo biudžeto deficito, keičiasi vartotojų elgesys. Jei vartotojai mažina dabartinį savo vartojimą tikėdamiesi, kad ateityje reikės didesnių mokesčių deficitui padengti, tuomet deficito poveikis privačioms išlaidoms bus kompensuojamas (iš dalies). Kaip pasikeis privataus sektoriaus elgesys, priklauso nuo visuomenei teikiamos informacijos kokybės ir nuo to, kaip formuojami privataus sektoriaus lūkesčiai.

Dinamine prasme fiskalinis deficitas - tai tam tikras perskirstymas tarp dabartinės ir būsimųjų kartų. Dėl fiskalinio deficito dabartiniai mokesčių mokėtojai laimi, o būsimieji - pralaimi. Dabartiniai mokesčių mokėtojai kaupia valstybės skolą, o būsimieji mokesčių mokėtojai tą skolą turi aptarnauti. Dauguma atvejų tai yra pajamų progresyvinis perkėlimas, nes tikėtina, kad dabartinė karta yra neturtingesnė už būsimąsias kartas. Kitais žodžiais tariant, fiskalinis deficitas teikia naudos dabartiniams neturtingiems mokesčių mokėtojams santykiniai turtingesnių būsimųjų mokesčių mokėtojų sąskaita.

Fiskalinio deficito poveikis gamybos veiksnių kainoms paprastai didina pajamų nelygybę. Fiskalinis deficitas keičia gamybos veiksnių kainą, nes didina kapitalo kainą šalies rinkose palyginus su tuo, kokia ji būtų, jei deficito nebūtų. Dėl kapitalo kainos didėjimo mažėja kapitalo atsargos, o dėl to mažėja darbo užmokestis ir kapitalo didinimo grąža. Tai reiškia, kad biudžeto deficitai - tai regresyvinis perskirstymas, kadangi dauguma žmonių finansuoja savo vartojimą iš darbo užmokesčio, ir tik nedidelei visuomenės daliai priklauso didžioji dauguma privataus visuomenės turto.

Didelis biudžeto deficitas, kuris skatina per didelę paklausą šalyje, yra viena iš pagrindinių didelės infliacijos priežasčių. Infliaciniai procesai ir deficitas vienas kitą “maitina”, nes infliacija suryja mokesčių įplaukas (kadangi atsiliekant mokesčių surinkimui prarandamos realiosios įplaukos) ir mažina vyriausybės galimybes finansuoti deficitą spausdinant ir leidžiant pinigus (kadangi privatus pinigų poreikis, esant didelei infliacijai, mažėja). Dauguma atvejų dideli biudžeto deficitai kelia grėsmę makroekonominiam stabilumui ir, tuo pačiu, ekonominiam augimui ir plėtrai.

Biudžeto deficitai mažina nacionalines santaupas, nes nacionalinės santaupos (S) yra lygios       S=Y-C+G. Mažėjant nacionalinėms santaupoms, mažėja paskolų pasiūla. Tai, savo ruožtu, didina palūkanų normas, ir verčia gyventojus bei įmones mažinti investicijas. Aukštesnės palūkanų normos didina šalies valiutos poreikį, o tai, esant laisvai svyruojančiam valiutos kursui, didina valiutos kursą. Esant fiksuotam valiutos kursui, didesnės palūkanų normos šalies viduje pritraukia kapitalą (kitaip sakant, šalies investicijoms daugiau naudojamasi pigesne galimybe skolintis iš užsienio). Tai gali prisidėti prie einamosios sąskaitos deficito didėjimo ir nepakeliamos užsienio skolos kaupimo. Ilgainiui dėl aukštesnių palūkanų normų formuojant šalies kapitalą ir dėl to, kad užsienis gauna vis daugiau pelno iš šaliai priklausančio turto, nacionalinės pajamos gali pasidaryti mažesnės nei galėtų būti.

            Fiskalinis deficitas (ar perviršis)  gali pakeisti valstybės skolos dydį. Valstybės skolos santykis su  BNP yra lygus:

(Valstybės skola/BNP)= (Pirminis deficitas/BNP) - (Senjoražas/BNP) + (i-g) x b

kur i - realioji palūkanų norma,  g - realioji ekonominio augimo norma,  b - pradinis valstybės skolos santykis su BNP. Valstybės skolos santykis su BNP didėja, jei pirminis deficitas yra didelis arba jei BNP auga mažiau nei realioji valstybės skolos palūkanų norma. Esant tokioms aplinkybėms skolos dinamika tampa nestabili. Tam tikrame taške visuomenė nustos pirkti valstybės vertybinius popierius ir deficitas turės sumažėti.

Ir atvirkščiai, jei ekonominis augimas greitas, o valstybės skolos reali efektyvi palūkanų norma, žema (t. y. dėl lengvatinio skolinimosi galimybių), vyriausybė gali išlaikyti pirminį biudžeto deficitą, nedidindama skolos ir nacionalinių pajamų santykio.

Jei valstybės skola didelė, arba jei valstybės skola didėja labai greitai,  atsiranda “kieto nusileidimo” pavojus. Valstybės skola gali išaugti tiek, kad gali viršyti šalies turto, kurį užsieniečiai norėtų įsigyti, lygį. Dėl augančios valstybės skolos atsiranda baimė, kad šalies obligacijos nebus išpirktos. Jei investitorių ketinimai staigiai pasikeičia, ir jie daugiau nebenori įsigyti šalies turto, tokio turto kaina staigiai krinta. “Kieto nusileidimo” atveju valstybės aktyvai sumažėja, nes krinta jų kaina. Didelės palūkanų normos dar pablogina deficitą. Vartojimas mažėja, infliacija auga, nes vis daugiau pajamų yra finansuojama spausdinant ir leidžiant pinigus, kurie nuvertėja. Tokiomis aplinkybėmis gali įvykti bendra finansinė krizė, kuri apima ir bankus, ir įmones. Taigi, “kieto nusileidimo” pavojus iš dalies priklauso nuo to, ar fiskalinis deficitas skatina ar neskatina didinti valstybės skolos dydį virš kritinės ribos ar iki tokios ribos, kai užsieniečiai šalies turto įsigyti nebenori.

            Iš principo, biudžeto deficitas turi būti finansuojamas. Biudžeto deficitą galima finansuoti spausdinant pinigus, eikvojant užsienio valiutos rezervus, skolinantis iš užsienio ar šalies viduje.

Deficito finansavimas naujai spausdinant pinigus tai tas pats, kas iš pradžių didinti realiąsias pinigų atsargas. Tokiu būdu palūkanų normas galima paskatinti mažėti (paprastai taip būna šalyje, kurioje infliacija nėra didelė). Mažėjant palūkanų normoms, gyventojai nenori turėti daug grynųjų pinigų, ir, tokiu būdu, mažėja privačių asmenų pinigų paklausa. Didinant realią pinigų pasiūlą, pinigų paklausai mažėjant, galų gale padidėja bendras kainų lygis.

Galimybės deficitą finansuoti, leidžiant neinfliacinius pinigus (arba vykdant senjoražą), priklauso nuo to, kiek auga BVP, kokia yra reali pinigų paklausos. Lietuvos atveju, esant valiutos santykiui su BVP 10 proc., jei pinigų poreikis bus stabilus, o ilgalaikis augimas, kaip numatoma, bus 4,5 proc., valstybės pajamos iš neinfliacinių pinigų spausdinimo gali sudaryti 0,6 proc. BVP. Industrinėse šalyse šis procentas yra vidutiniškai 1 proc. BVP, o daugumoje besivystančių šalių -  mažiau kaip 2,5 proc. BVP.

Biudžeto deficitui finansuoti galima panaudoti ir oficialius užsienio (valiutos) rezervus. Bet kai rezervų lygis pagal importo reikalavimus ar skolos grąžinimo įsipareigojimus yra žemas, privačiam sektoriui gali pasirodyti, kad peržengta “minimalių” rezervų riba. Tai gali paskatinti kapitalą bėgti iš šalies ir sukelti mokėjimų balanso krizę. Lietuvoje oficialūs rezervai nuo 1998 m. vidurio iki 1999 m. vidurio sumažėjo, kadangi jie buvo eikvojami gyventojų santaupoms atkurti. 1999 m. viduryje oficialūs rezervai sudarė tik tiek, kad galėjo dengti tik dviejų mėnesių importo reikalavimus, tai rodo, kad galimybės oficialius rezervus panaudoti biudžeto deficito finansavimui yra gana ribotos.

Biudžeto deficitą taip pat galima finansuoti, skolinantis šalies viduje. Vyriausybės skolinimasis mažina kredito išteklius, kuriais, kitu atveju, galėtų pasinaudoti privatus sektorius, arba didina kredito kainą. Lietuvoje vidaus finansų rinka yra sekli, joje pinigai plačiąja prasme (M2) sudaro tik 19 proc. numatyto 1999 m. BVP. Bendras vidaus kreditas sudaro tik 12 proc. BVP, o tai rodo, kad vyriausybės skolinimasis šalies viduje turės didelę įtaką tam, kiek privatus sektorius turės finansavimo galimybių ir kokia bus jų kaina.

Šalies kapitalo rinkose biudžeto deficito ir skolinimosi iš užsienio ryšys yra labai glaudus, nes vyriausybė turės kreiptis į “gilesnes” pasaulines kapitalo rinkas, kad galėtų finansuoti savo deficitą. Pasaulinės kapitalo rinkos gana nepastovios, ir nuomonės apie kredito suteikimo patikimumą gali greitai keistis. Labai pasikliauti pasaulio rinkomis finansuojant biudžeto deficitą rizikinga, nes besikeičiančios pasaulinių kreditų sąlygos gali kaip mat sumažinti fiskalines įplaukas arba sukelti nenumatytą infliaciją.

            Biudžeto deficitai gali susidaryti nebūtinai dėl vyriausybės vykdomos ekonominės veiklos. Jie dažniau priklauso nuo to, kaip šalies politikos institucijos yra sutvarkytos ir valdomos, o ne nuo kokio nors ypatingo noro išlyginti vartojimą ar perskirstyti išteklius tarp kartų. Vyriausybės institucinė struktūra turi žymią įtaką biudžeto deficito dydžiui. Politikai paprastai mažai kalba apie mokesčių padidinimą, pabrėždami valstybės išlaidų naudą ir savo kalbose maskuoja valstybės įsipareigojimus. Vyriausybės gali pateikti biudžetą taip, kad tikrasis deficitas atrodys mažesnis. Jie linkę pervertinti augimą, skelbti per daug optimistines įplaukų surinkimo prognozes ir optimistinį įvairios politikos poveikį biudžetui; neįtraukti įvairių pozicijų į biudžetą, naudoti užaukštintas  infliacines prognozes ir priimti daugiamečius biudžetus, kuriuose išlaidos numatytos pirmaisiais metais, o įplaukų mobilizavimas - vėlesniais metais. Biudžeto kontrolės mechanizmai gali būti silpni ir įvairūs išlaidų subjektai gali būti linkę leisti daugiau nei galima, skolintis, o ne skatinti taupyti ir kaupti nepatvirtintus įsipareigojimus. Tyrimai rodo, kad kuo didesnis skaidrumas, tuo lengvesnis biudžeto kontrolės procesas.

Papildoma literatūra ir interneto nuorodos:

1. The IMF Manual on Government Finance Statistics (GFS), 1999

http://www.imf.org/external/pubs/ft/gfs/manual/index.htm

2. Budget Deficits and Budget Institutions by Alberto Alesina and Roberto Perotti, 1997.

http://www.imf.org/EXTERNAL/PUBS/CAT/longres.cfm?sk&sk=2021.0

3. IMF,  Confronting budget deficits, 1996

http://www.imf.org/external/pubs/ft/issues3/index.htm

4.  Robert P. Hagemann,  The Structural Budget Balance,  1999.

http://www.imf.org/EXTERNAL/PUBS/CAT/longres.cfm?sk&sk=3162.0

Klausimai pakartojimui:

1.       Kokios yra pagrindinės apskaitos problemos, kurios iškyla interpretuojant biudžeto balansą?

2. Kokios yra dvi pagrindinės ekonominės biudžeto deficitų teigiamos pusės ir pagrindinės ekonominės biudžeto deficitų neigiamos pusės?

3.  Ar yra tokių biudžeto institucijų, kurios gali daugiau nei kitos prisidėti prie subalansuoto biudžeto?

4.       Kaip ir kokiu tikslu skaičiuojamas pirminis fiskalinis deficitas (balansas)?

5.       Kuriuos veiksnius bando ištaisyti struktūrinis biudžeto balansas?

Atsakymai į klausimus:

1.   Pagrindinės apskaitos problemos - tai grynųjų pinigų pagrindu tvarkoma apskaita ir kaupiamuoju pagrindu tvarkoma apskaita, apskaitoje priimtas vyriausybės apibrėžimas, ar išlaidos konsoliduojamos, ar ne, ir kokiu būdu atliekamas konsolidavimas, kvazifiskalinių išlaidų ir viešųjų įsipareigojimų traktavimas ir nereguliarių operacijų (sandorių) klasifikavimas.

2.       Biudžeto deficitų teigiamos pusės: biudžeto deficitai gali padėti išlyginti vartojimą verslo ciklo metu ir gali perskirstyti išteklius, perkeldami juos iš “turtingesnių” būsimųjų kartų “vargingesnėms” dabartinėms kartoms. Pagrindinės biudžeto deficitų neigiamos pusės: biudžeto deficitai gali būti infliaciniai, gali mažinti nacionalines santaupas, prisidėti prie išorinės pusiausvyros sutrikimų, gali vesti prie per didelės valstybės skolos susidarymo, didinti “kieto nusileidimo” pavojų, išstumti privatų sektorių iš negilių finansinių rinkų ir perskirstyti išteklius, atimant juos iš vargingesnių gyvenančių iš uždarbio asmenų ir atiduodant turtingiesiems, turintiems ir valdantiems turtą.

3.       EBPO šalių centrinės vyriausybės yra linkusios vykdyti nelabai griežtą fiskalinę politiką. Koalicinės vyriausybės taip pat nepasižymi deficito mažinimu. Hierarchinės biudžeto institucijos leidžia lengviau kontroliuoti išlaidas, kai valdžia nėra koncentruota vienose rankose.

4.       Pirminis  deficitas - konvencinis deficitas, neįskaitant palūkanų mokėjimo išlaidų - tikslus einamosios diskretinės biudžetinės politikos matas, atspindintis, kaip fiskalinės politikos  sprendimai įtakoja grynosios valstybės skolos dydį ir, tokiu būdu, apibūdina fiskalinio deficito tvarumą/priimtinumą.

5.       Struktūrinis biudžeto balansas koreguoja biudžeto balansą atspindėdamas ekonomikos padėtį verslo cikle ir nacionalinės gamybos patirtus išorės šokus, kurie ekonomiką suaktyvina labiau, nei numatyta potencialiame BVP, ar nusmukdo žemiau potencialaus BVP.