Finansų ministerijos fiskalinės politikos Interneto kursas

6 Paskaita: Valstybės finansai ir augimas

Augimo procesas.

Gamyba auga didėjant gamybos faktorių įnašui – darbui ir kapitalui – ir tobulėjant technologijai. Norint suprasti augimo procesą ir skirtumus tarp įvairių šalių pajamų lygio, reikia suprasti, kad nulemia gamybos faktorių ir technologinių žinių augimą.

Gamybos funkcija susieja šalyje pagaminto produkto kiekį su gamybos faktorių įnašu ir su technologinių žinių būkle.

Y = AF(K,N),

kur K ir N reiškia kapitalo ir darbo įnašą, o A – technologijos būklę.

Faktorių įnašo padidėjimas ir patobulinta technologija sąlygoja produkcijos pasiūlos padidėjimą. Sekantis žingsnis yra atidžiau išnaginėti šias priklausomybes analizuojant gamybos augimo tempus. Augimo tempus atspindi augimo lygtis, kuri nurodo gamybos augimo veiksnių priklausomybę.

DY/Y = ((1- q) x DN/N) + (q x DK/K) + DA/A,

kur (1- q) ir q yra koeficientai, atspindintys naudojamo gamyboje darbo ir kapitalo lyginamuosius svorius.

Ir darbo, ir kapitalo indėlis lygus jų augimo tempams padauginus iš jų įnašo lyginamojo svorio. Technologijos tobulėjimo tempas, vadinamas technine pažanga, arba daugiafaktorinio našumo augimu. Daugiafaktorinio našumo augimo tempas yra ta dalis, kuria, pagerėjus gamybos metodams, padidės gamyba, nesikeičiant faktorių įnašui.

Kartais, norint pabrėžti potencialų švietimo ir mokymo indėlį į ekonomikos augimą, gamybos funkcija yra išreiškiama kaip atskirą indėlį įrašant žmogiškąjį kapitalą.  Žmogiškasis kapitalas yra žmonėse įkūnyto pajamų kūrimo potencialas. Jis apima įgimtą gabumą ir talentą bei išsilavinimą ir įgytas žinias bei įgūdžius.

Kaip rodo atlikti tyrimai pažanga žinių srityje sudaro beveik du trečdalius techninio progreso indėlio į augimą. Verta pabrėžti ir kitus du faktorinio našumo didėjimo šaltinius.

Vienas jų yra našumo padidėjimas dėl geresnio resursų išdėstymo. Pavyzdžiui, tai gali būti žmonės, išeinantys iš prasčiau apmokamo darbo į geresnį, tuo prisidėdami prie didesnio gamybos arba pajamų augimo. Svarbus elementas yra resursų persiskirstymas iš kaimo į miestą.

Ir paskutinis svarbus techninės pažangos elementas yra ekonomikos mastas. Didėjant ekonomikos operacijų pardavimo mastui, vienam produkto vienetui sukurti reikia mažesnio įnašo – galbūt dėl to, kad galima naudoti tokius metodus, kurie yra ekonomiškai neefektyvūs mažo masto ekonomikoje, bet padeda taupyti didesnio masto gamyboje.

Augimo proceso teorijos.

Augimo teorijos tikslas yra išaiškinti šalies augimo tempų pagrindinius veiksnius ir augimo tempų bei vidutinių pajamų tenkančių vienam gyventojui skirtumų įvairiose šalyse priežastis.

Kodėl ekonomika auga ir kas nulemia jos augimo tempus? Atsakymas į šiuos klausimus seniai domino mokslininkus. Devintojo dešimtmečio viduryje vėl padidėjus susidomėjimui ekonomikos augimo teorijomis susiformavo nauja augimo modelių banga, kuri savo ruožtu sąlygojo atsiradimą teorijų sintezės, dabar vadinama endogenine augimo teorija.

Pirmasis šios sintezės elementas yra anksčiau vyravusi doktrina apie ekonomikos augimą - neo-klasikinis šešto-septinto dešimtmečio Solow-Swan ir Cass-Koopmans modelis, pagal kurį augimas buvo susietas su kapitalo ir darbo padidėjimu, kurį dar labiau sustiprino egzogeninė technologinė pažanga.

Žymiausią indėlį į to laikotarpio tyrimus įnešė Robert Solow išvystęs neo-klasikinę teoriją. Pagal neo-klasikinę augimo teoriją, stabilų  pajamų lygį nulemia santaupų norma ir gyventojų skaičiaus didėjimas. Jei nėra techninių pasikeitimų, stabilios valstybės augimo tempai yra lygus gyventojų skaičiaus augimo tempui.

Santaupų normos didėjimas laikinai padidina produkto augimo tempą. Naujojoje stabilumo būklėje augimo tempas išlieka nepakitęs, bet didėja BVP dalies, tenkančios vienam gyventojui, lygis.

Esant techniniams pasikeitimams, BVP vienam gyventojui didėja tokiu pat tempu, kaip ir techninė pažanga. Bendras produktas auga tuo paciu tempu kaip techninės pažangos ir gyventojų skaičiaus augimo tempų suma.

Galutinis neo-klasikinės teorijos rezultatas yra susijęs su konvergencija. Jei dviejose šalyse yra vienodas gyventojų skaičiaus augimo tempas, tokia pat santaupų norma ir galimybė pasinaudoti tokia pačia gamybos funkcija, šios šalys galiausiai pasieks tokį pat pajamų lygį.

Taigi, neturtingos šalys yra neturtingos todėl, kad jos turi mažiau kapitalo, bet jei jų santaupų norma būtų tokia pat, kaip ir turtingų šalių, ir jei jos turėtų tokią pat technologiją, galiausiai jos pasivytų turtingas šalis.

Be to, jei šalių santaupų norma yra skirtinga, tuomet, pagal paprastą neo-klasikinę teoriją, valstybės stabilumo būsenoje jos pasieks skirtingus pajamų lygius, bet jei jų techninės pažangos ir gyventojų skaičiaus augimo tempas yra vienodas, jų stabilios valstybės augimo tempas bus toks pat.

Pagal neo-klasikinę augimo teoriją, stabilios valstybės augimo tempas yra egzogeninis, ir šalys su tokiais pačiais technologijos ir gyventojų skaičiaus augimo tempais galiausiai priartėja prie tokio paties stabilaus valstybės augimo tempo – nors valstybės pajamų lygis gali ir skirtis.

Antrasis sintezuotos augimo teorijos sudėtinis elementas yra eilė devinto dešimtmečio viduryje išvestų modelių, kuriuos apibendrino Romer (1990), o po to – Barro ir Sala-i-Martin (1994). Išsaugodami faktorių įnašų vaidmenį, šie modeliai padėjo geriau suprasti techninę pažangą remdamiesi didėjančia grąža, tyrimais ir vystymusi bei netobula konkurencija, žmogiškuoju kapitalu ir – kas yra labai svarbu – vyriausybės politika. Tai taip vadinami endogeninio augimo modeliai.

Endogeninės augimo teorijos tikslas yra siekti, kad augimo tempas būtų endogeninis, tai yra – apsprendžiamas teorijos rėmuose. Endogeninės augimo teorijos šalininkai vadovaujasi ta mintimi, kad vyriausybės politika ir ekonominiai veiksmai paprastai turi laikui bėgant įtakoti augimo tempą, todėl jie ieško teorijų, leidžiančių tam įvykti.

Endogeninė augimo teorija reiškia, kad šalyse su skirtingomis santaupų ir investicijų normomis turi būti ir skirtingi augimo tempai. Neo-klasikinė teorija spėja, kad šie skirtumai įtakoja produkto augimo tempą tik pereinamajame laikotarpyje. Tačiau su endogenine augimo teorija susiję tyrimai labiau patvirtina neo-klasikinę augimo teoriją, kuri nustatė sąlyginę konvergenciją.

Ji pabrėžia investicijų normą - ypač investicijų į įrengimus, infrastruktūrą ir žmogiškąjį kapitalą - kaip veiksnį įtakojantį BVP augimo tempus trumpalaikiame laikotarpyje, o ilgesniame laikotarpyje kaip stabilios valstybės pajamų lygio apsprendžiantį veiksnį.

Trečiasis elementas buvo paimtas iš taip vadinamo politinės ekonomikos augimo modelių. Olson (1997) ypač gerai apibendrino koncepcinį platesnių šalies politikos sričių – tokių kaip turto teisės, teisinė santvarka, institucijos ir korupcija - vaidmenį. Olson teigė, kad abi ankstesnės teorijos darė neteisingas prielaidas, kad šalys (ir strategijos formuotojai) efektyviausiai panaudoja resursus ir turimos technologijas; vietoj to, jis teigė, kad daugelis šalių yra neturtingos paprasčiausi dėl to, kad išvaisto didžiulius resursus. Toks švaistymas yra didžiausias ten, kur yra mažiausiai išvystytas institucinis nuosavybės teisių ir teisinės santvarkos pagrindas arba kur jo yra nesilaikoma; tai asocijuojasi su aukštu korupcijos laipsniu.

Šiandien augimo teoriją apibūdina šių elementų sintezė. Ilgalaikiame laikotarpyje pradinės sąlygos ir faktorių įnašų augimas vis dar vaidina kažkokį vaidmenį; bet tokio faktorių plėtimosi mastas, jų panaudojimo efektyvumas ir ilgalaikė technologinė pažanga, kuri taip pat didina efektyvumą, labai priklauso nuo ekonominės politikos. Vienas iš geros politikos aspektų yra efektyvus teisinis nuosavybės teisių užtikrinimas. Paskutiniajame dešimtmetyje pagal šį modelį atlikta eilė empirinių tyrimų, kurių tikslas buvo paaiškinti pastebėtus didelius skirtumus tarp įvairių šalių augimo tempų.

Pagrindiniai augimo proceso veiksniai.

Apibendrinant aptartas augimo teorijas galima padaryti keletą išvadų. Pirma, pradinės sąlygos  yra svarbios paaiškinant augimo tempų tarp įvairių šalių skirtumus. Antra, dauguma pritaria tam, kad gera ekonominė politika (makroekonominis stabilumas ir neigiamos įtakos nedarantis įsikišimas)  stipriai įtakoja augimo tempus. Trečia, labai svarbią įtaką turi ir teisinė, politinė bei institucinė bazė.

Remiantis augimo teorijomis, šalis, norėdama paspartinti augimo tempus, turi:

·         padidinti privačias investicijas mažinant biudžeto deficitą, kuris išstumia privačias investicijas ir suteikiant mokestines iniciatyvas

·         sumažinti nereikalingą reguliavimą

·         skatinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą, tai yra, daugiau išlaidų ir pastangų dėti į švietimą ir mokymą

·         padidinti investicijas į infrastruktūrą

·         suteikti mokestines iniciatyvas tyrimų ir plėtros finansavimui

Ekonomika vystosi tuomet, kai sukaupiami gamybos faktoriai, įskaitant žmogiškąjį kapitalą, ir kai yra stabili ekonominė ir politinė sistema.

Lietuvos ekonomikos augimo proceso analizė.

Lietuvos politikai yra vieningi savo siekiuose demokratinių rinkos reformų pagalba paskatinti aukštus, tinkamus ekonominio augimo tempus. Bet kaip parodė 1998 metų pabaigos ir 1999 metų pradžios įvykiai, ekonominis augimas gali būti sunkiai valdomas ir priklausyti nuo faktorių, esančių už vietinės politikos poveikio ribų.

Rinkos ekonomikoje privatus sektorius gali naudoti paruoštus augimo šaltinius veiklos išplėtimui ir pelningumo didinimui. Tokiu būdu jis prideda vertę vietos ekonomikai. Vyriausybė gali papildyti privačią iniciatyvą, sukurdama aplinką, skatinančią kokybišką ekonomikos augimą. Vykdo tokią politiką vyriausybės ar ne, faktiškai, augimas priklauso nuo ekonomikoje vyraujančių augimo šaltinių ir kliūčių, o taip pat visos eilės apribojimų bei galimybių, apspręstos pasaulinės ekonominės aplinkos.

Kaip gali būti suformuota valstybės politika, remianti kokybišką ekonomikos augimą?

Statistikai, vyriausybiniai planuotojai ir ekonomistai stebi augimą iš šalies. Verslininkai augimo procesą stebi iš vidaus. Ką mano Lietuvos įmonių vadovai apie svarbiausius augimo veiksnius 1990-1998 metų laikotarpyje?           Kad atsakyti į šį klausimą, Statistikos Departamentas nuo 1998 metų gruodžio iki 1999 metų sausio apklausė 260 įmonių[1]. 1990-1994 metų periode kliūčių augimui vertinimo prasme, įmonių vadovai buvo paprašyti įvertinti sekančių veiksnių įtaką:

1.Ekonominė blokada, vykdoma Lietuvos atžvilgiu.

2.Ryšių su buvusios Sovietų Sąjungos šalių partneriais nutraukimas.

3.Staigus žaliavų ir energijos kainų didėjimas.

4.Didelė infliacija.

5.Pinigų reforma.

6.Mažėjančios valstybinės investicijos į ūkį.

7.Dideli technologinės restruktūrizacijos kaštai.

8.Įmonės privatizavimo proceso trukmė ir eiga.

9.Investicijų stoka.

10.Bankinė krizė.

11.Verslą reguliuojanti įstatyminė bazė.

12.Žinių ir įgūdžių darbui rinkos sąlygomis stoka.

Įmonių vadovai nurodė didelę infliaciją (69% respondentų), pastoviai besikeičiančius komercinės veiklos normatyvinius dokumentus (65%), didėjančias iki pasaulinio lygio žaliavų ir energijos kainas (63%), investicijų stoką (60%) ir aukštus tecnnologinės restruktūrizacijos kaštus (59%) kaip pagrindines staigaus ekonominio nuosmukio priežastis 1990-1994 metų laikotarpyje. Daugelis įmonių vadovų (49%) nurodė, kad įmonės privatizavimo proceso trukmė ir eiga neturėjo žymaus poveikio ekonominei veiklai.

Tiriant veiksnių poveikį ekonomikos augimui 1995-1998 metų periode, vadovai buvo paprašyti įvertinti sekančius veiksnius:

1.Naujų produkcijos (paslaugų) realizavimo rinkų suradimas.

2.Produkcijos (paslaugų) paklausos didėjimas vidaus rinkoje.

3.Ryšių su buvusiomis Sovietų Sąjungos šalių rinkomis atstatymas.

4.Naujų technologijų, leidžiančių pagaminti tarptautinius standartus atitinkančią produkciją, įdiegimas.

5.Gamybos restruktūrizacija, mažinanti darbuotojų skaičių ir veiklos sąnaudas.

6.Valstybinių užsakymų augimas.

7.Privatizacijos proceso užbaigimas ir kontrolinio akcijų paketo sutelkimas vieno ar kelių pagrindinių savininkų rankose.

8.Investicijų, užsienio kapitalo įplaukų didėjimas.

9.Eksporto augimas.

10.Bankų teikiamų paslaugų sferos išplėtimas.

11.Galimybė gauti paskolas.

12.Verslą reguliuojanti įstatyminė bazė.

13.Pakankamos žinios ir patirtis, reikalingos darbui rinkos sąlygomis.

Įmonių vadovai (86%) nurodė, kad svarbiausias veiksnys, palaikantis ekonomikos augimą, yra sugebėjimas įgyti pakankamai žinių ir patirties darbui rinkos ekonomikos sąlygomis. Antroje (67%) ir trečioje (62%) svarbiausių augimą lemiančių veiksnių vietoje buvo nurodyti sugebėjimas rasti naujas rinkas ir naujos technologijos pritaikymas. Naujų rinkų suradimas ir naujos technologijos pritaikymas buvo glaudžiai susiję su valdymo įgūdžių dirbti rinkos sąlygomis vystymu, ir tik tie vadovai, kurie sugebėjo dirbti konkurencijos sąlygomis, galėjo rasti naujas rinkas, sumažinti įmonės restruktūrizacijos kaštus ir pritaikyti tinkamą technologiją.

Įmonės (60%) nurodė privatizaciją kaip vieną iš svarbiausių augimą lemiančių veiksnių 1995-1998 metų periode. Iki to meto  privatizacija leido konsoliduotis nuosavybei daugumoje vidutinių ir didesnių įmonių, sukurdama profesionaliam valdymui ir darbui palankią aplinką, kuri susiejo nuosavybę su pelningumu.

Tik nedidelė dalis įmonės vadovų nurodė Vyriausybės veiklą arba investicijų didėjimą kaip svarbius įmonės atsigavimą ir augimą lemiančius faktorius. Apie 48 proc. visų įmonės vadovų pažymėjo, kad Vyriausybės veikla ir privačių investicijų didėjimas neturėjo žymios įtakos jų veiklai.

Įmonės, kurios palankiai vertino savo veiką, nurodė, kad joms vienodai svarbu rasti naujas rinkas ir vystyti vietines. Tos įmonės, kurios vertino savo veiklą neigiamai, siejo veiklos viltis su naujų rinkų užsienyje suradimu.

Žiūrint per įmonių vadovų prizmę, 1990-1994 metų Lietuvos ekonomikos nuosmukis buvo neišvengiamas didelės infliacijos, besikeičiančios įstatyminės bazės, drastiško žaliavų kainų kilimo, aukštų restruktūrizavimo kaštų ir naujų investicijų stokos rezultatas. Kitaip sakant, drastiški pasikeitimai ekonominėje ir politinėje aplinkoje sutrikdė įmonių veiklą ir atidėjo restruktūrizaciją.

Nuo 1994 iki 1998 metų žinios tapo teigiama ir didėjančia vertybe, kurią įmonės vadovai nurodė kaip svarbiausią lemiamą augimo veiksnį. Įmonės vadovai išmoko, kaip efektyviai valdyti jų veiklą rinkos ekonomikos sąlygomis: to jie išmoko ir iš pavyzdžių, ir vienas iš kito. Žinios leido įmonių vadovams sumažinti kaštus, surasti naujas rinkas, pritaikyti naujas technologijas, ir, tokiu būdu, nugalėti konkurencinėje kovoje. Tuo pačiu metu, privatizacija palaipsniui koncentravo nuosavybę, sujungdama vadovo ir savininko interesus ir duodama akstiną pelningumo padidinimui. Svarbiausia, kad ne valstybės investicija ar patronažas lėmė augimą, bet kas iš tikrųjų buvo svarbu tai sugebėjimas išmokti konkuruoti rinkos sąlygomis.

Augimo veiksniai pagal regionus, įmonių dydį ir nuosavybę.

Nacionalinių sąskaitų duomenys (nefinansinių įmonių 1995-1997 metų laikotarpyje) buvo išskaidyti pagal regionus, įmonių dydį ir nuosavybę, kad nustatyti šių skirtingų veiksnių įtaką augimui.

Pagal regionus, pridėtinės vertės augimo tempai Telšiuose (Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos dislokacijos vieta), Vilniuje ir Kaune nuo 1995 iki 1997 metų buvo atitinkamai 23%,16% ir 16%. Tik Tauragės apskrityje pridėtinė vertė, sukuriama nefinansiniame sektoriuje, sumažėjo 4.4 proc.

Pažymėtinas augantis nelygumas šalies ekonominio potencialo pasiskirstyme. 1997 metais 63.2 proc. viso ekonominio augimo buvo koncentruoti trijuose teritoriniuose vienetuose - Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse. Šiose trijose apskrityse gyvena 56 proc. visų gyventojų. Augimo koncentracija dideliuose miestuose sąlygoja nedarbo ir socialinių problemų augimą kituose regionuose[2].

Grafikas 1

Bėgant laikui, didelių įmonių vaidmuo ekonomikoje tampa vis mažiau ir mažiau svarbus. 1995 metais didžiosios įmonės (daugiau nei 200 darbuotojų) sukūrė 64 proc. nefinansinio sektoriaus pridėtinės vertės. 1997 metais jų įnašas buvo tik 53 proc. BVP. 1994-1998 metų laikotarpyje mažesnės ir lankstesnės įmonės, kurios daugiausia buvo įsteigtos naujos kartos verslininkų, pasiekė labai sparčių jų augimo tempų. Nuo 1995 iki 1997 metų pridėtinė vertė palyginamosiomis kainomis, sukurta nedidelių įmonių (iki 10 darbuotojų) padidėjo 203 proc., tuo tarpu kai didelėse įmonėse (su daugiau nei 200 darbuotojų) ji sumažėjo 7.3 proc.

Grafikas 2

Vidutinės įmonės (10-49 darbuotojai) taip pat augo greičiau. Jų sukurta pridėtinė vertė nuo 1995 iki 1997 metų išaugo 71 proc. Šiek tiek didesnėse, bet dar vidutinio dydžio įmonėse, pridėtinė vertė augo lėčiau, per šį periodą padidėdama 17.2 procentus. Šios augimo tendencijos tęsėsi ir 1998 metais, kai mažos ir vidutinės įmonės augo pakankamai greitai, o didesnės registravo neigiamus augimo tempus.

Mažoms įmonėms (vėl gi toms, kurias įsteigė nauja verslininkų karta) pakankamai gerai sekėsi sukaupti kapitalą, nepaisant riboto priėjimo prie finansų rinkų. Mažų įmonių akcinis kapitalas padidėjo 740 proc., tuo tarpu ilgalaikės paskolos padidėjo 210 procentų. Didžiosios įmonės, nežiūrint prastos jų ekonominės veiklos, 1995-1997 metų periode taip pat sugebėjo sukaupti žymų kapitalo kiekį. Didžiųjų korporacijų (su daugiau nei 200 darbuotojų) akcinis kapitalas per trejus metus beveik padvigubėjo ir jų ilgalaikiai įsiskolinimai išaugo 40 procentų. Panašu, kad mažoms įmonėms, kurioms reikia palyginti nedidelio kiekio kapitalo vienam darbuotojui, ir didelėms korporacijoms, kurių veikla tapo žinoma užsienio strateginiams investuotojams, labiausiai sekėsi pritraukti naujas investicijas. Čia yra ne tik tas atvejis, kai “mažas yra geresnis” įmonių lygmenyje, bet taip pat ir tas, kad “privatus labiau produktyvus”. Nuo 1997 metų privačios įmonės pagamino 77 proc. nefinansinio sektoriaus pridėtinės vertės. Nuo 1995 iki 1997 metų pridėtinė vertė privačiame sektoriuje padidėjo 27 proc., tuo tarpu kai valstybinėse įmonėse sukuriama pridėtinė vertė mažėjo.

1997 metais privačios įmonės sukūrė 77 proc. visos nefinansinio sektoriaus pridėtinės vertės. Privataus sektoriaus reikšmės didėjimas buvo jo greito augimo rezultatas, priešingai nei valstybinių įmonių. Pridėtinė vertė, sukurta privačių įmonių, per trijų metų periodą padidėjo 26.6 proc., tuo tarpu pridėtinė vertė, sukurta valstybiniame sektoriuje, mažėjo.

Augimo veiksniai: Ekonometriniu požiūriu

Kad įvertinti darbo, kapitalo ir “augimo likučio” įtaką augimui Lietuvos ekonominio pakilimo laikotarpiu nuo 1995 iki 1998 metų, buvo pasirinktas paprastas neo-klasikinis augimo modelis. Remiantis Harberger (1998), duomenys modeliui buvo paimti iš šių įmonių finansinių ataskaitų[3], bei iš nacionalinių sąskaitų apibendrintų sektorinių duomenų (daugiau tradicinis metodas). Remiantis Harberger (1998), struktūrinis modelis yra sekantis:

pdy = wdL + (p+d)dK+R        (1),

kur:       dy - pridėtinės vertės pokytis

dL - darbo jėgos pokytis

dK - kapitalo pokytis

p - pradinis kainų lygis

p - reali kapitalo grąža

d - realus kapitalo nusidevėjimas

w - pradinis darbo užmokestis

R - “augimo likutis”, nepaaiškinamas tradicinių faktorių įnašu.

Regresijos lygties parametrai vertinti mažiausių kvadratų metodu, norint pasiekti rodiklių stacionarumą naudoti pirmos eiles skirtumai.[4] Trumpa laiko eilutė  apribojo  reikšmingumo lygį iki 80 procentų. Norint įsitikinti suderinamumu su ekonomikos teorija, vertinti pateikto regresinio modelio parametrai ir jų reikšmingumas. Sudarytoji lygtis atrodė sekančiai:

            ,             (2)

Priedas 1 nurodo kintamųjų, kurie buvo naudojami ir atstovauja pagrindinius ekonometrinius įvertinimus, formavimo metodus.

Augimo lygtis, kuri buvo skaičiuojama, remiantis oficialiais nacionalinių sąskaitų duomenimis,parodė, kad kapitalas įtakoja labai nedidelę ekonominio augimo dalį (3-6 proc.), o darbo įtaka augimui buvo neigiama. Daugiau nei 90 proc. augimo galima paaiškinti padidėjusiu daugiafaktoriniu našumu[5].

Tas faktas, kad darbo įtaka augimui buvo neigiama, gal būt daugiau atspindi įmonių tendencijas pateikti nepilną darbo užmokesčio fondą, nei esamus neigiamus priežastinius ryšius tarp darbo jėgos ir pridėtinės vertės. Augimo lygtys buvo perskaičiuotos, prilyginus 1995-1997 metų periode pagal kvalifikaciją suderintą darbą nuliui (šie rezultatai pateikti žemiau 1 lentelėje).

Remiantis pateiktais duomenimis galima pasakyti, kad greičiausiai augantys sektoriai Lietuvos ekonomikoje, prekyba ir statyba, pasižymėjo didėjančiu daugiafaktoriniu našumu, aukščiausia kapitalo grąža ir didžiausiu kapitalo investicijų indėliu į augimą. Atvirkščiai, tuose sektoriuose, kuriuose buvo užregistruoti neigiami ekonominio augimo tempai, daugiafaktorinio našumo augimas taip pat buvo neigiamas.

Ekonometriniai rezultatai leidžia daryti išvadą, kad daugiafaktorinio našumo gerėjimas visumoje buvo pagrindinis Lietuvos ekonomikos atsigavimo 1990-1998 metais veiksnys. Daugiafaktorinio našumo pokytis nebuvo tolygus visuose ekonomikos sektoriuose. Žemiau esančioje 2 lentelėje išdėstytas daugiafaktorinio našumo pokytis tam, kad įvertinti kiekviename sektoriuje gautą absoliutų realių kaštų sumažėjimą.

Lentelė 1. Augimo tempai, grąža ir daugiafaktorinio našumo augimas 1995-1998 metais

(nacionalinių sąskaitų duomenys)

Šaltinis: autoriaus vertinimai.

Rezultatai rodo, kad beveik du trečdaliai kaštų sumažėjimo ekonomikoje gauta statybos ir prekybos sektoriuose. Šie abu sektoriai dominuoja tarp mažų ir vidutinių privačių įmonių, kurios palyginti greitai sugebėjo modernizuoti operacijas. Santykinai mažas indėlį į absoliutų kaštų sumažėjimą įnešė apdirbamoji pramonė ir žemės ūkis.

Transporto ir energetikos  indėlis į daugiafaktorinį našumą sąlygojo didesnę dalį jo mažėjimo. Kitaip sakant, šie sektoriai sukūrė mažiau pridėtinės vertės vienam kapitalo ir darbo vienetui, negu jie jo panaudojo. Transporto ir energetikos sektoriuje, buvo daug ilgai atsiperkančių, brangių investicijų į valstybines įmones, kurios sąlygojo pajėgumų didėjimą, o ne restruktūrizavimo procesą. Gausios, Vyriausybės garantuojamos, investicijos ir lėta restruktūrizavimo eiga atrodo gali paaiškinti šį daugiafaktorinio našumo mažėjimą.

Augimo regresija, apskaičiuota remiantis 120 šalies pagrindinių įmonių duomenimis, pateikia eilę įdomių atradimų, kurie apibūdina didžiausias šalies įmones. Jų kapitalo grąža visumoje yra mažesnė, negu vidutiniai “nacionalinių sąskaitų” rezultatai. Ekonometriniai rezultatai rodo, kad darbo grąža yra neigiama. Nors kai kurios iš šių įmonių gali neefektyviai naudoti darbą, pagrindinė negatyvios koreliacijos priežastis yra ta, kad šios įmonės taip pat linkusios pateikti nepilnus darbo užmokesčio fondus.

Įdomu pastebėti, kad tose įmonėse kapitalo indėlis į augimą yra daug didesnis - maždaug 47 procentai vidutiniškai - palyginus su vidurkiu, apskaičiuotu iš nacionalinių sąskaitų duomenų (2-6 proc.). Dėl Vyriausybės dosnaus mokestinių lengvatų taikymo privačioms investicijoms, gali būti, kad dalis to, kas parodoma kaip kapitalo įnašas, faktiškai buvo panaudota atlyginimams išmokėti ar veiklai, visiškai nesusijusiai su kapitalo kaupimu.

Lentelė 2.  Daugiafaktorinio našumo (DFN) augimo (mažėjimo) koncentracija

                 Lietuvos nefinansiniame sektoriuje

Pastabos:

1.        Stulpelyje (1) nurodytas realių kaštų sumažinimo procentas. Stulpelis (2) pažymi per aptariamąjį laikotarpį realių kaštų sumažinimo sumą litais, kuri apskaičiuojama dauginant stulpelio (1) duomenis iš bazinio periodo realaus BVP nurodyto stulpelyje (4).

2.        Stulpeliai (3) ir (5) yra kaupiamos sumos stulpelių (2) ir (4). Stulpelis (6) nurodo procentinį ekonominių veiklų indėlį į BVP augimą surūšiuotą pagal jų procentą daugiafaktoriniame našume per laikotarpį (neigiamas indėlis surikuotas atskirai lentelės apačioje).

Augimo regresija, gauta panaudojus akcinių bendrovių duomenų bazę, parodo, kad daugiafaktorinis našumas buvo neigiamas beveik kiekviename apdirbamosios pramonės sektoriuje. Tai leidžia daryti išvadą, kad didžiųjų įmonių atsigavimas buvo pasiektas daugiau kapitalo investicijų nei našumo augimo dėka. Kadangi šios investicijos buvo naudojamos neefektyviai (ar vis dar nebuvo naudojamos), jos nepaspartino produkcijos augimo ir nepadidino daugiafaktorinio našumo. To išdavoje atsiradusios kuklios kapitalo grąžos normos, padarė šias bendroves mažiau patrauklias investuotojams ir sąlygojo augimo mažėjimą didelėse įmonėse.

Regresijos rezultatai parodo, kad Lietuvos įmonių sektorius yra pasidalinęs į du labai skirtingus įmonių tipus. Viename krašte yra didelės bendrovės, kurios dar nebuvo restruktūrizuotos, bet santykinai sėkmingai pritraukia investicijas ir išsireikalauja vyriausybinių resursų. Šios įmonės generuoja neigiamą pridėtinę vertę ir susiduria su  našumo mažėjimu. Kitoje pusėje yra mažos, lanksčios, privačios įmonės. Jose sukuriama didžioji dalis pridėtinės vertės augimo ir jos tai daro didindamos faktorinį našumą. Daugiausia jų yra paslaugų ir statybos sektoriuose, srityse, kurios buvo subrendusios naujai atsirasti  ankstyvaisiais 1990-aisiais.

Lentelė 3. Augimo tempai 1995-1998 metais didžiausiose Lietuvos įmonėse

                (Įmonių finansinių ataskaitų duomenys)