“BANKINĖS KRIZĖS PAMOKOS IR DABARTINĖ BANKINIO SEKTORIAUS RAIDA LIETUVOJE”

Dr. Eugenijus Maldeikis

Įžanga

Iš esmės nėra šalies, kuri vienu ar kitu savo vystymosi momentu būtų sugebėjusi išvengti bankų krizių. Ne vien besivystančios ar persitvarkančios šalys kartais kenčia nuo įvairaus gilumo bankinio sektoriaus problemų - tai neaplenkia ir finansų požiūriu labai išvystytų kraštų. Tiesa, bankinių problemų priežastys, krizės valdymo mechanizmai ir pasekmės sektoriui dažniausiai gerokai skiriasi. Išvystytos pramonės šalyse krizę dažniausiai lemia makroekonominės problemos, o besikeičiančiuose ūkiuose šalia bendros ekonominės aplinkos ypatingą reikšmę turi subjektyvūs veiksniai: vyriausybės veikla sektoriuje, jo priežiūra ar problemų turinčių bankų valdymas. Kiekvieno atvejo unikalumą lemia įvairiausių veiksnių sankaupa.

Būtent polifoninis bankų sektoriaus krizių priežasčių, tėkmės ir pasekmių pobūdis bei jo ypatumai tam tikrose šalyse kiekvienos šalies krizių tyrimus ir paverčia įdomiais ne tik istoriniu ar teoriniu, bet ir grynai praktiniu požiūriu. Ne išimtis ir Lietuva, kurios bankų krizės, prasidėjusios 1994-1995 metais, priežasčių ir pasekmių analizei ir skiriamas šis pranešimas.

Analizuojant bankininkystę šalyse, kurios dar neseniai gyveno komandinio ūkio sąlygomis, nuo pat pradžių reikia suvokti, kad finansų rinkos reformos čia prasidėjo iš esmės tuščioje erdvėje: net esminiai finansiniai ryšiai iki šiol dažnai yra rudimentinio pobūdžio ar labai menkai efektyvūs, menkas ryšys tarp paskolų ir jų realios vertės, o tai dažnokai generuoja blogas paskolas banke, dideles įmonių vidaus skolas. Kita vertus, tik pradėjusi rastis modernesnė bankų sistema kenčia dėl pakankamos kvalifikacijos kadrų stygiaus. Reguliavimas ypač dažnai tik aklai kopijuoja Europos Sąjungos reguliavimo sistemą, itin mažai dėmesio skiriant vietos ypatumams ar unikalioje ekonominėje terpėje kilusiems prieštaravimams valdyti. Progresas "popieriuje" gerokai akivaizdesnis nei jo realus veikimas ir, kaip pasekmė, visos bankinės sistemos reguliavimas yra labai trapus ir linkęs į krizines situacijas. Šis bendras fonas būdingas ir Lietuvai.

Antra vertus, besikeičianti bankų sistema paveldi ne vien menką planinės sistemos efektyvumą. Bankų krizės atveju ji paveldi ir labai didelį vyriausybės kišimąsi į sektorių. Kišimasis pasireiškia tiek tiesioginiu dalyvavimu bankų kapitale, tiek netiesioginiu kišimusi į sektorių per vadinamąjį "palengvintą skolinimą". Ekonomiką transformuojančiose šalyse - taigi ir Lietuvoje - tai taip pat buvo ir yra didelė sektoriaus problema, tam tikrais atvejais galinti pasireikšti, ir pasireiškianti ir krizės pavidalu.

Lietuvos bankų sistemos krizės, nusiaubusios sektorių 1995-1996 metais, įtaka jaučiama iki šiol. Iš dalies tas poveikis yra stabilizuojantis ir pozityvus, tačiau nemažai krizės metu į paviršių prasiveržusių problemų yra neišspręstos iki šiol ir tokiu būdu menkina sektoriaus atsparumą vėlesnių galimų problemų akivaizdoje.

1. Bankų krizės ištakos

Sovietų Sąjungoje bankininkystė buvo viena iš pirmųjų ūkio šakų, kurios liberalizavimas prasidėjo tik paskelbus "perestroiką" - 1987 metais. Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje komerciniai bankai pradėjo dygti kaip grybai po lietaus ir 1993 jų buvo jau 28. Didelis bankų skaičius visų pirma reiškė labai menkus kapitalo reikalavimus, ganėtinai paprastą įėjimo į rinką procedūrą bei tendenciją kurti atskiros įmonės ar grupuotės reikmes aptarnaujantį "naminį" banką. Lietuvoje, šalyje kur gyveno 3.71 mln. gyventojų, o metinės vidutinės pajamos žmogui 1993 metais buvo 751 JAV dolerių, bankų skaičius tik per tris metus padidėjo nuo 7 1990-aisiais iki 28 1993-siais.

1.1. Nevienalytis sistemos pobūdis

Lietuvos bankų sistema formavosi iš esmės dviem keliais: dalis sektoriaus atsirado po to, kai buvę sovietiniai bankai, išlaikydami savo nuosavybinę struktūrą, transformavosi į universalius komercinius bankus, o kita dalis bankų atsirado kaip naujos privačios struktūros.

Žinoma, daugelis šalių turi bankus, kurie visiškai ar dalinai valdomi valstybės. Nepaisant spartėjančios privatizacijos, Rytų ir Centrinėje Europoje ir dabar veikia daug tokių bankų. 1999 metų pradžioje Lietuvoje valstybė valdė apie 47 proc. šalies bankų sistemos turto, apie 43 proc. paskolų bei daugiau nei pusę indėlių. Įvertinus netiesioginį dalyvavimą, valstybės vaidmuo sektoriuje dar labiau padidėja. Intervencijos į sektorių pasireiškia įvairiomis formomis - nuo nuosavybės iki tiesioginio finansavimo.

Valstybinių bankų egzistavimui būdingi keli bruožai, kurie daliai sektoriaus sukuria gana savotiškas šiltnamio sąlygas. Valstybiniai bankai naudojasi papildomais, neretai labai dideliais, pigiais ir ne konkurencijos keliu gautais ištekliais. Labai dažnai šių bankų klientūra formuojama priverstine tvarka, valstybei nurodžius jai priklausančioms įmonėms privaloma tvarka lėšas patikėti tik valstybiniams bankams. Valstybiniai bankai neretai turi geresnes kreditavimo sąlygas nei vidutiniškai susiklosto sektoriuje. Valstybiniai bankai dažniau gauna preferencijas net bankų priežiūros klausimais, palyginti su privačiu sektoriumi. Iki šiol šie bankai nėra tinkamai restruktūrizuoti ir jų aktyvų struktūroje labai didelę dalį užima neveiksnūs aktyvai. Tokios valstybinių bankų veiklos rezultatas - itin dažnai fiksuojama nuostolinga veikla.

Valstybiniai bankai neefektyviai valdomi, dažnai atvirai deklaruojant, kad jie turi atlikti tam tikras socialines prievoles tiek indėlininkų, tiek įmonių - banko klientų atžvilgiu. Taigi, galima tvirtinti, kad valstybines preferencijas daliai jos valdomo bankų sektoriaus nulemia šių bankų ne rinkos elgsena: normali konkurencija eliminuojama, sektoriuje akivaizdžios dempingo apraiškos.

Tuo pat metu valstybinių bankų šešėlyje jau pačioje komercinės bankininkystės aušroje formuojasi iš pradžių nedideli, gana agresyvūs, kieta konkurencija tiek tarpusavyje, tiek su valstybiniais bankais bandantys vadovautis privatūs bankai. Rinkoje susiklosčiusi situacija nulėmė, kad privatiems bankams yra susiaurinta galimybė vidaus rinkoje konkuruoti dėl piniginių išteklių. Tiesa, ir privačioji bankų sektoriaus dalis nebuvo homogeniška - dalis bankų vadovavosi ilgalaike išlikimo versle strategija, kitų tikslas buvo labai primityvus troškimas sukurti "nuosavą" banką, kuris patenkintų greitus kreditavimo poreikius.

Net labai prabėgomis apibrėžus šių skirtingų sektoriaus padalinių veiklos turinį, tenka pažymėti, kad jie iš esmės vadovavosi gana skirtingomis verslo nuostatomis, skyrėsi ir jų vaidmuo ūkio plėtros procese. Tokiu būdu susiformavo nevienalytė, gana prieštaringa sistema. Būtent tas sistemos nevienalytiškumas, skirtingi veiklos tikslai bei rinkos elgsena buvo ir yra vienas esminių veiksnių, nulėmusių Lietuvos bankų sistemos silpnumą bei polinkį į krizes. Tokia Lietuvos bankų sektoriaus struktūra ypač jautri krizinėms situacijoms. Prieštaringa sektoriaus plėtra buvo ir tebėra nestabilumą ir įtampą generuojantis veiksnys. Esminiu 1994-1995 metais prasidėjusios bankų krizės užtaisu tapo labai nevienalytė sektoriaus vidinė struktūra.

1.2. Specifinė valstybinio sektoriaus raida ir vieta

Neadekvati ir nedarni gana skirtingų veiklos tikslų siekiančių bankų sektoriaus dalių - valstybinio ir privataus - plėtra yra vienas svarbiausių, jei ne pats svarbiausias neigiamų transformacijų sektoriuje veiksnys. Tačiau ne mažesnę reikšmę turi ir problemos, kurias sukaupia ir daugina neapibrėžtumo dėl ateities ir veiklos tikslų kamuojamas valstybinis sektorius.

Valstybiniai bankai, remiami valstybės, iš esmės savo veiklą per pastarąjį dešimtmetį pakeitė tik išoriškai – jiems buvo suteikta teisė veikti ne tik viename griežtai reglamentuotame ūkio sektoriuje, bet ir visame ūkyje, jie gavo šiokią tokią sprendimų autonomiją. Pradėjus bankininkystę suvokti ir vystyti kaip rizikos valdymo verslą, valstybiniai bankai gavo ir tam tikrą galimybę valdyti savo biznio riziką. Tačiau iš esmės pokyčiai buvo paviršutiniški ir mažai palietė valstybinių bankų veiklos esmę.

Iš pirmo ˛vilgsnio, gerais laikais bankininkystės sistema su neįkyria vyriausybės parama gali funkcionuoti be didesnių problemų. Valstybiniai komerciniai bankai paprastai remiasi visomis vyriausybės atsargomis, kurie šiems bankams suteikia papildomos paramos ir juos sustiprina, bet, kita vertus, tokia parama gali paskatinti neatsakingus tokių bankų vadovybės sprendimus. Be to, pastovus ekonomikos augimas sukelia depozitorinių įsipareigojimų augimą net ir esant mažoms palūkanų normoms, o to pasėkoje gali išaugti valstybinių įmonių ir kitų proteguojamų ūkio subjektų kreditavimas, net jei skolininkams būtų daromas nemažas spaudimas skolas grąžinti. Nerealistiški paskolų teikimo principai ir neadekvačios palūkanos tirpdo tokių bankų realų turtą ir, galų gale, jie tampa nemokiais, net jei neatsiskaitantiems už kreditus skolininkams suteikiamos ir nedidelės paskolos. Depozito sumažėjimas ar išaugusios palūkanų normos puikiai demonstruoja nemokumą.

Bet kuriuo atveju, mintis paprasta, bankininkystės sistemos, kuriose valstybei priklauso nema˛a turto dalis, yra labiau koncentruotos, jose mažiau konkurencijos, o bankinės garantijos dažnai suteikiamos iš valstybės lėšų. Valstybiniai bankai nėra nepriklausomos pelno siekiančios institucijos, bet neretai veikia kvazifiskalinio mechanizmo principu. To pasėkoje, bankininkystės krizės vis labiau veikia valstybinius bankus. Lietuvos atveju matome dviprasmišką situaciją. Paprastai pabrėžiama, kad 1995 metais būtent privatiems "Akciniam Inovaciniam" ir "Litimpeks" bankams ir iškilo nemokumo problemų. Iš esmės, tai teisinga, bet užmirštama, kad šiuos sunkumus paskatino lengvai suteiktos paskolos valstybiniam energetikos sektoriui. Kai išryškėjo nepavydėtina "Akcinio Inovacinio" banko padėtis, jis buvo pagrindinis didžiausių Lietuvos energetikos bendrovių kreditorius, o šios, savo ruožtu, buvo stambiausios jo akcininkės. Panašus ir "Litimpeks" scenarijus. Abiem bankams iškilo nemažų sunkumų, kai energetikos bendrovės turėjo grąžinti kreditus. Taigi, akivaizdu, kad šių privačių bankų krizės priežastys yra labai panašios į valstybinių bankų krizių priežastis. 1994-1995 metais ir valstybiniai bankai visą laiką balansavo ties likvidumo ir mokumo riba, buvo latentiškai bankrutuojantys, tiesiog centrinis bankas valstybės valdomiems komerciniams bankams taikė ne tokias griežtas priežiūros taisykles.

Apibendrinant galima pasakyti, kad valstybėse, kur valstybei priklauso nemaža bankų akcinio kapitalo dalis, bankininkystės operacijų savikaina ir blogų paskolų procentas taip pat yra dideli. Tuo pačiu metu, valstybinių bankų sprendimai dėl paskolos skyrimo yra daug labiau įtakojami tiesioginio ir tik numanomo vyriausybės spaudimo nei privačių bankų sprendimai. Daugumai valstybinių bankų buvo nurodyta kreditus teikti kokiai nors ekonomikos sričiai. Tokiu atveju kredito prašančiojo ūkio subjekto ekonominiai rodikliai priimant sprendimą dėl kredito suteikimo tampa antraeiliais, o viskas baigiasi vyriausybės paramos žlungančioms ekonomikos sferoms plėtimu. Be to, šie bankai yra saugomi nuo konkurencijos, o jų nuostolius padengia vyriausybė, kartais, besiremdama Konstitucija net gelbsti juos nuo bankroto. Kam gi tuomet ieškoti efektyvių verslo sprendimų, kam ieškoti būdų blogas paskolas nustatyti kuo anksčiau ir tokiu būdu sumažinti nuostolius.

Kaip jau minėta, didžiausia valstybinių bankų problema yra neefektyvumas. Tokią teorinę išvadą puikiai iliustruoja Lietuvos valstybinių bankų veiklos rodikliai. 1998 metų pabaigoje vidutinis Lietuvos bankininkystės sferos efektyvumo rodiklis (operacinės ir amortizacijos išlaidos padalintos iš bendrų pajamų) buvo 44,6 proc., o valstybinių bankų efektyvumo rodikliai buvo didesni nei 54 procentai. Šiems bankams būdingas ir per didelis darbuotojų skaičius, ir neadekvačiai išplėstas banko skyrių tinklas. Lietuvos taupomasis bankas turi 2,5 karto daugiau darbuotojų nei privačių bankų lyderis “Vilniaus bankas”, nors “Vilniaus banko” aktyvai sudaro 80 proc. Taupomojo banko aktyvų. Paprastai ir nuostoliai dėl blogų paskolų valstybiniuose bankuose yra didesni nei privačiuose: su tuo susijusios bankų išlaidos buvo 360 mln. litų, arba 7 proc. visos suteiktų paskolų sumos, o valstybinių bankų dalis buvo net 44 procentai.

1.3. Politinių motyvų dominavimas ūkiniuose sprendimuose

Galime daryti prielaidą, kad valstybinių bankų neefektyvią veiklą skatina politinė įtaka ir kontrolė. Politiniais ar socialiniais motyvais suteikiamų paskolų pasitaiko ir dabar, nors jos ir labiau maskuojamos. Jau tapo įprasta, kad valstybė savo lėšas perveda valstybės kontroliuojamiems bankams, kad šie galėtų remti pasirinktą ekonomikos sritį. Anksčiau tokios kreditavimo programos buvo orientuotos į žemės ūkį ir gyvenamųjų namų statybas. Paskolos buvo suteikiamos labai mažomis palūkanomis, o patys bankai mažai, o ne retai ir visai negalėjo įtakoti tokių programų vykdymo. Todėl maksimali marža teleisdavo kompensuoti nuostolius iš blogų paskolų. Lietuvoje tokias programas vykdo tik valstybiniai bankai, todėl kyla įtarimas, kad vyriausybės politika ne visuomet atitinka biudžetą, o išlaidas padengia bankai.

Šiuo metu valstybiniams bankams priklauso daugiau nei pusė vyriausybės vertybinių popierių (VVP). Nors investicijos į VVP yra įprasta bankams veikla, tačiau toks didelis valstybinių bankų investicijų į VVP procentas, mažiau investuojant kitur, yra panašus į vyriausybės subsidijavimą valstybinių bankų sąskaita.

Energetikos sektoriaus kreditavimas tėra dar viena iliustracija, kaip valstybiniai bankai, nesiekiantys maksimalių pajamų, priima sprendimus. 1996 metų pabaigoje vyriausybė, siekdama sumažinti energetikos sektoriaus įsiskolinimus, bet nenorėdama tam aukoti biudžeto lėšų, Lietuvos taupomojo banko paprašė suteikti kreditų įmonėms, kurioms jų reikėjo. Lietuvos taupomasis bankas taip ir padarė. Tai ne tik demonstruoja, kaip valstybės pinigai yra naudojami vyriausybės planams įgyvendinti, bet ir kelia abejonių banko tarybos nepriklausomybe.

Nemažai faktų liudija apie tai, kad valstybiniai bankai vadovaujasi nekomerciniais ir neekonominiais veiklos kriterijais. Nepamatuotai didelė verslo rizika perkeliama į bankininkystės sektorių. Centrinis bankas mainais už "paramą" vyriausybei į valstybinių bankų veiklos rezultatus žiūri pro pirštus, o patys bankai užsitikrina galimybę ištikus krizei tikėtis paramos iš biudžeto.

2. Makroekonominiai krizės veiksniai

2.1. Makroekonominė aplinka

Nestabilumą bankų rinkoje gali sukelti iš esmės bet kokie rimtesni pokyčiai makroekonominėje aplinkoje (infliacijos stabilizavimas, palūkanų normų pokyčiai, valiutų kursų pasikeitimas ir pan.), kurių iš anksto nenumatė rinkos dalyviai. Perdėta euforinė nuotaika ir dėl to didėjantis skolinimasis tarptautinėse rinkose taip pat gali sukelti labai aštrių problemų, netikėtai pasikeitus išorinėms rinkos sąlygoms. 1994-1995 metais makroekonominiai pokyčiai - visų pirma infliacijos stabilizavimasis nuo 410 proc. 1993 metais iki 24.7 proc. 1995 metais ir dėl to iš esmės pakitusi ūkininkavimo aplinka bei jos perspektyvos vertinimas - buvo labai rimtas iššūkis Lietuvos bankinei visuomenei. Nepakankama bankinės veiklos patirtis, menki rizikos - ekonominės ir taip pat politinės - valdymo įgūdžiai, akivaizdu, buvo viena iš Lietuvos bankų sistemą sukrėtusios krizės priežasčių.

2.2. Privatizavimo pobūdis

Kaip jau minėta, komercinės bankininkystės aušroje dauguma naujų bankų buvo maži ir abejotinos kokybės visų pirma todėl, kad neretai buvo kuriami tik turint labai primityvų tikslą remti naujai atsiradusias pramonines - finansines grupuotes, kurios aktyviai formavosi prasidėjus čekinei privatizacijai Lietuvoje 1992 metais.

Pats čekinės privatizacijos pobūdis Lietuvoje, kai buvo akcentuojamas ne verslas, kapitalas, o turto kaupimas, jo juridinio valdymo faktas, tapo didele taip pat ir bankų sektoriaus nelaime. 1993-1995 metais susiklosčiusios ekonominės sąlygos neleido ateiti užsienio investuotojams. Gana pigiai įgiję didelį turtą, naujieji savininkai dažniausiai net nebandė jo restruktūrizuoti ir modernizuoti su tikslu sukurti konkurentabilų ir efektyvų verslą, naujai įsigytą ir jokio pelno nenešantį turtą įkeisdavo bankams, o gautas paskolas naudodavo arba prestižiniam vartojimui, arba tolesniam neefektyviam plėtimuisi, papildomo turto privatizavimui ar su oficialiai deklaruotu verslo planu nesusijusiems didesnės rizikos komerciniams projektams.

Toks privatizavimo būdas ne tik žlugdė šalies pramonės potencialą, bet ir labai sunkia našta užgulė Lietuvos bankų sektorių, sukurdamas daugiamilijoninius neveiksnius aktyvus. Neigiami čekinio privatizavimo efektai stipriausiai pasireiškė būtent bankų sektoriuje ir tapo viena iš bankų krizės priežasčių.

2.3. Rizikos valdymo nebuvimas

Realiai modernios Lietuvos bankininkystės vaikyste galima įvardyti "laukinės bankininkystės" periodą. Pagrindinė tuometinio verslo idėja buvo labai paprasta - uždirbk pinigus; jei gali uždirbk juos sąžiningai; bet kuriuo atveju - uždirbk pinigus. Tuomet įkurtų bankų turtas augo labai greitai, tačiau dėl sparčios plėtros bankai susidūrė su labai dideliu kreditų pavojumi, kuris nebuvo tinkamai įvertintas. Lietuvoje, tiek centriniame, tiek komerciniuose bankuose jautėsi rimtas išsilavinusių bei patyrusių banko darbuotojų trūkumas.

Bankuose praktiškai nebuvo įmonių, galinčių atlikti rimtą kreditų bei kitų rizikos faktorių analizę. Šalies finansų rinkoje neegzistavo čekiai, buvo vos kelios mokėjimo kortelės (pirma tarptautinė mokėjimo kortelė Lietuvoje pasirodė tik 1992-ųjų pradžioje), nebuvo modernios mokėjimų sistemos. Milžiniška dalis lėšų pervedimų buvo susijusi su grynais pinigais, ypač konvertuojama valiuta. Bankų finansinės ataskaitos rodė, kad viena iš pelningiausių sričių buvo JAV dolerių, Vokietijos markių, "talonų" bei 1993-iųjų birželį apyvartoje pasirodžiusių litų padirbinėjimas.

Nuo 1994 metų pastebimai sumažėjo iš prekybos valiutomis bei jų keitimo gaunamos pajamos, anksčiau buvusios vienu iš garantuoto pelno šaltinių. Pastebimai sumažėjo palūkanų marža, kadangi litais teikiamų paskolų palūkanos sumažėjo nuo 1993-iais metais buvusių 90 proc. iki 20 proc. 1996-ais. 1994 metais Lietuvos banko įvestas pirmasis bankų atsargų reikalavimas paskatino nuostolių suvokimo proceso pradžią. Be to, bankų atsargų reikalavimas panaikino didžiąją dalį bankų sistemoje gaunamo pelno. 1995-ais ir 1996-ais metais padidinti bankų atsargų reikalavimai akivaizdžiai atskleidė blogėjančios bankų finansų būklės pavojų. Vagystės bei kiti savivalės atvejai, kartu su socialiai ir politiškai orientuota skolinimo politika, padidino bankų sistemos nuostolius. Visi šie faktoriai sumažino bankų veiklos pelningumą iki lygio, kai buvo prarasta galimybė padengti dideles bankų operacines išlaidas.

Be to, piramidės principu organizuoti fondai siūlė labai aukštas palūkanas už jiems patikimus indėlius. Šių kvazi-finansinių institucijų palūkanos, kartais siekdavusios 100-120 proc., nesunkiai pritraukdavo investuotojus. Lietuvos bankų sektorius susidūrė su milžinišku finansavimo deficitu.

Detaliai išanalizavę 29 sistemines bankų krizes, Caprio ir Klingebiel (1996) reziumavo, kad politiniai faktoriai (vyriausybės kišimasis ir su tuo susijusios paskolos) vaidino svarbų vaidmenį mažiausiai trečdalyje, besikeičiantys faktoriai pusėje, o netinkamas bankų valdymas bei bloga jų priežiūra ir registravimas - nuo 2/3 iki 4/5 krizių. Vertinant pereinamojo laikotarpio bankininkystę, galima teigti, kad viena iš pagrindinių nesėkmių prie˛asčių buvo prastas bankų kapitalo valdymas, neigiamai atsiliepęs bankų paskolų portfeliui. Savo vaidmenį suvaidino ir prasta bankų personalo veikla, nors labai dažnai būna sunku atskirti nekompetenciją nuo vagystės. Be abejo, indėlių draudimas (buvo draudžiami tik valstybiniuose bankuose laikomi indėliai) buvo nepakankamas, apskaitos sistema, informacijos teikimas bei teisinė bazė buvo pakankamai silpnos, o bankų priežiūrą bei auditą vykdantys pareigūnai akivaizdžiai nepajėgė laiku pastebėti bankų problemas atskleidžiančių požymių.

3. Institucinės krizės priežastys

Bankų krizių atsiradimą, plėtrą ir galutinius efektus labai didele dalimi lemia šalies institucinės sistemos branda bei jos veikimo efektyvumas. Šiuo atveju, kalbant apie institucinę sistemą, turima galvoje valstybinio valdymo institucijų, dalyvaujančių ir lemiančių bankinio sektoriaus raidą, sistema bei jos veiklos efektyvumas.

3.1. Strateginės krypties neapibrėžtumas

Lietuvos bankas, Vyriausybė ir Seimas įstatyminiais aktais ir politine valia formavo ir įgyvendino Lietuvos bankų sektoriaus pagrindus ir plėtros kryptis. Buvo pasirinktas universalių bankų sistemos modelis, visą bankų sektorių iš esmės apribojant komercine bankininkyste. Labai griežti apribojimai stabdė ir kapitalo rinkos formavimąsi bei augimą. Tai ribojo naujų besisteigiančių privačių bankų veiklos formas ir instrumentus. Tokiu būdu buvo ribojamos ir investicinės bankininkystės, kuri galėtų suteikti sąlygas kurti bankinę sistemą, paremtą ilgalaikiais finansiniais resursais ir tuo u˛tikrinti didesnį paties sektoriaus stabilumą bei suteikti galimybę ūkiui orientuotis į ilgalaikę plėtrą, galimybės.

Antra vertus, iš esmės nuo Nepriklausomybės atkūrimo vyravo neformali strategija, ribojanti užsienio bankų galimybes įeiti į Lietuvos bankų sektorių. Pagrindinis motyvas – būdamas strateginis, šis sektorius turi būti lietuviškas, ir reikia suteikti jam laiko sustiprėti, kad galėtų konkuruoti su galingesniais užsienio bankais. Ši strategija, manyčiau, buvo klaidinga ir nepasiteisino. Bankų krizė buvo, be kita ko, ir šitokios tendencijos rezultatas. Nesant išorinės konkurencijos, konkurencija Lietuvos bankų sektoriaus viduje charakterizuojama kaip nepakankamai skaidri, dažnai nesąžininga, naudojanti korupcines ir politines galias.

Antra, blokuojant užsienio bankų galimybes, bankų sektorius neturėjo galimybės pritraukti pigesnių finansinių išteklių ir dėl to bankų sektoriaus kreditinė bazė buvo ir išlieka gana silpna. Trečia, šalies bankų sektorius, nesant užsienio bankų, negalėjo gauti ir pasinaudoti užsienio bankų vadybos patirtimi ir verslo kultūra. Ketvirta, rimtesnių konkurentų stygius lėmė ir tai, kad Lietuvoje susiformavo dvipolė bankinė struktūra, kai tarp kelių rinkoje dominuojančių bankų ir bankų autsaiderių yra didelė praraja. Galų gale, užsienio bankinio kapitalo stabdymas nulėmė dar didesnį atotrūkį tarp ūkio ir bankų sektoriaus, nes Lietuvoje investuotas užsienio kapitalas neturėjo adekvačios bazės bankų sektoriuje. Bankų sektoriaus uždarumas dar labiau gilino prieštaravimus ir nestabilumą sektoriuje.

3.2. Bankinės priežiūros stygius

Viena iš bankų krizės priežasčių buvo silpna ir atsiliekanti nuo vykstančių procesų bankų priežiūra bei jos norminė bazė. Bankų priežiūra buvo neefektyvi visu pirma todėl, kad ji iš esmės nesugebėjo užkirsti kelio konkrečių bankų padėties blogėjimui. Bankų priežiūros instrumentai Lietuvos banko iš esmės buvo naudojami tik kritiniu atveju, kai bankai praktiškai tapdavo nemokūs.

Bankų priežiūroje dominavo politiniai, o ne ekonominiai motyvai, skirtingiems bankams buvo taikomi skirtingi priežiūros standartai. Bankų priežiūros neefektyvumą aiškiai rodo ir tai, kad bankų skaičiui sumažėjus nuo 28 iki 10, absoliučiai daugumai iki šiol tęsiasi likvidacinės procedūros.

3.3. Valdžios institucijų sąveikos nesubalansuotumas

Silpną priežiūrą rodė ir tai, kad bet kokiose krizinėse situacijose bankų sektoriuje ryškėjo centrinio banko pastangos problemų sprendimą permesti Vyriausybei, remiantis politiniais ar socialiniais motyvais. Iki pastarojo laikotarpio (ne išimtis ir 1999 metų vasaros viduryje labai paaštrėjusi "Litimpeks" krizė) centrinis bankas ne tik pavėluotai taikydavo adekvačias poveikio priemones, bet ir kitas susijusias vald˛ios institucijas informuodavo tik tada, kai praktikai iekoti ir rasti ekonominį problemos sprendimo variantą tapdavo nebeįmanoma. Lietuvos banko priežiūra iki šiol organizuota taip, kad Lietuvos bankas tik informuoja visuomenę ar valdžios struktūras, tačiau neturi jokios valios numatyti problemas ir daryti įtaką joms sektoriui, o ir visam ūkiui palankia linkme.

Kilus krizei, Lietuvos banko priežiūros darbe dominavo ne ekonominiai, o socialiniai motyvai. Šalies bankams susidūrus su likvidumo ar mokumo problemomis, Lietuvos banko pastangos buvo (o 1999 metų krizė "Litimpeks" banke parodė, kad ir dabar yra) nukreipiamos ne į sektoriaus ekonominio potencialo didinimą, o į su banko bankrotu susijusių socialinių ar politinių pasekmių maskavimą. Deja, Lietuvos banko priežiūros departamento darbe lengviau pastebėti ne pastangas stiprinti bankų sektoriaus potencialą, o pastangas "saugoti kėdes".

Dar daugiau, atsiradus problemų ir krizinių situacijų sektoriuje ar tam tikruose bankuose, nėra apibrėžtas ir nusistovėjęs joks galimo poveikio mechanizmas ar bent jau įvairių valdžios grandžių veiksmų sąveika, nors realiai iki pat paskutiniojo laikotarpio bankų problemų sprendimo našta permetama Vyriausybei ir šalies nacionaliniam biudžetui. Lietuvos bankas iki šiol tik informuoja ir paprastai pavėluotai taiko kai kurias galimas poveikio priemones, iš esmės atsisakydamas realios atsakomybės už jo sprendimų pasekmes.

Kilus krizinei situacijai bankų sektoriuje, tokia veiksmų logika ir seka tik dar labiau pagilina problemas, gerokai padidindama problemas ir jų eliminavimo kainą. O tai reiškia ne tik bankinės krizės efektų perkėlimą į valstybės biudžetą ir Vyriausybės įsipareigojimus, bet ir tolesnį krizės plitimą sektoriuje.

4. Bankų klientūra, kaip krizės veiksnys

Bankų krizė - tai visada ne tik banko ar bankų sektoriaus krizė, bet ir bankų klientų problema. Pats santykių tarp banko ir jo klientūros pobūdis irgi gali būti (o ekonomikos transformavimo atveju tai dar labiau akivaizdu) viena iš galimų nemažų sektoriaus problemų priežasčių.

Komercinės bankininkystės Lietuvoje aušroje susiklostė labai specifiniai santykiai tarp banko klientų (tarp jų ir indėlininkų) ir paties banko. Tiek banko indėlininkai, tiek verslo klientai, siekiantys gauti finansavimą, iki 1996-1997 metų iš esmės buvo orientuoti į "greitus pinigus" ir "greitus pelnus". Banko klientų elgsena iš esmės formavo ganėtinai mitologinę erdvę (užsakomieji straipsniai spaudoje, naivokos idėjos apie itin pelningą kapitalizmo prigimtį ir pan.), mažai susijusią su bankų realia veikla ir potencialiomis tiek jų, tiek viso ūkio galimybėmis. Investavimo sprendimai buvo daromi išimtinai remiantis išoriniais veiksniais, kurie neturėjo nieko bendro su saugaus ir finansine informacija paremto investavimo logika.

Didžioji dalis bankų verslo klientų buvo orientuota į greitą biznį, jų ekonominės aspiracijos nebuvo paremtos jokia ilgalaike strategija. Tokiu būdu bankų ir jų klientų elgsenos vektoriai sutapo, ir tai davė papildomą kumuliatyvinį efektą, gerokai padidinusį bankų veiklos riziką.

Sektoriaus problemas dar labiau atrino vadinamasis "mažos šalies" efektas, kai prasta bankų vadovybė susiliedavo su finansų grupuotėmis, kurios labai dažnai būdavo suaugusios ir su valdžios institucijomis. Tokie bankų-klientų santykiai turėjo įtakos giliems kriziniams procesams bankuose ir sudarė labai nepalankų foną bankų problemoms realiai spręsti.

5. Krizės valdymas kaip krizės gilėjimo prielaida

1994-ųjų pabaigoje bankrutavus dviem komerciniams bankams šalies bankų sistemos krizė tapo akivaizdi. Gyventojų pasitikėjimas bankais pastebimai sumažėjo, ir nors tuomet dauguma žlugusių bankų tebuvo maži lokalūs bankai, jau 1995 metų vasarą visuomenė sužinojo apie pirmas didžiųjų bankų problemas. Indėlininkai (įskaitant ir Vyriausybę) pradėjo atsiiminėti lėšas iš labiausiai pažeidžiamų bankų ir jau 1995-ųjų pabaigoje nugriaudėjo pilna bankų sistemos krizė. Nuo 1995-ųjų birželio iki 1995-ųjų gruodžio keturiems bankams - "Aurabankui", “Vakarų bankui”, “Akciniam Inovaciniam” bei "Litimpeks" bankams - buvo paskelbti moratoriumai. Tuomet iems keturiems bankams priklausė ketvirtis bankų sistemos finansinių išteklių. Be to, visiems kitiems bankams, įskaitant ir valstybinius bankus, norint ilikti mokiais, reikėjo papildomų kapitalo įplaukų.

Prasidėjus krizei, vietos indėlininkai savo lėšas pervedė į valstybinius bankus, kuriuose laikomų indėlių draudimą garantavo Vyriausybė. Užsienio indėlininkai, neturintys ilgalaikių investicijų planų, laikinai paliko šalies bankų sistemą. Per pirmus tris 1996-ųjų mėnesius Lietuvos bankuose laikomų individualių indėlių suma sumažėjo 330 mln. litų, arba 17 procentų. Beveik visų bankų paskolų portfeliuose grėsmingai išaugo blogų paskolų dalis. Bankai patyrė nemažus nuostolius bei susidūrė su likvidumo problemomis.

Vyriausybė ir Lietuvos bankas nepajėgė greitai išspręsti keturių bankų krizės, kadangi nebuvo jokių planų kaip veikti susiklosčius krizinei padėčiai bankų sistemoje - įstatymai buvo nepakankamai parengti, o keturių bankų klientų reikalavimai paskatino politines intervencijas. Pirmiausiai Vyriausybė, remiama Pasaulio banko, parengė bankų restruktūrizavimo programą, kuria buvo siekiama atstatyti Valstybinio komercinio, Taupomojo bei “Akcinio Inovacinio” bankų finansinį pajėgumą bei paruošti juos privatizavimui.

Viena iš pagrindinių bankų krizės priežasčių buvo tai, kad dauguma bankų suteiktų paskolų buvo susijusios šių bankų vadovais. Reikėjo nepriklausomos paskolų valdymo agentūros, kuri būtų pajėgi naujai įvertinti anksčiau išduotas paskolas bei nustatyti jų grąžinimo galimybes. Todėl viena iš būtinų bankų sektoriaus restruktūrizavimo sąlygų buvo blogų paskolų pardavimas turto valdymo institucijai. "Aurabankas" buvo transformuotas į valstybei priklausantį “Turto banką”. “Vakarų bankui” 1996-ųjų rugsėjį buvo paskeltas bankrotas, o jame laikyti individualūs indėliai buvo kompensuoti, remiantis indėlių draudimo įstatymu. 1996 metų gegužę buvo atnaujinta "Litimpeks" banko veikla, tačiau remiantis tarptautiniais apskaitos standartais bankas buvo nemokus ir jis nepajėgė pritraukti naujų investicijų. 1997 metų liepą "Litimpeks" rodikliai jau atitiko Lietuvos banko reikalavimus, tačiau jam teko kovoti, siekiant ilikti pelningu ir atitikti priežiūros reikalavimus. 1999 metų viduryje "Litimpeks" problemos vėl labai paaštrėjo - banką smaugiančios likvidumo problemos tapo ne tik centrinio banko, bet ir visuomenės aptarimų objektu. Be kita ko, tai atskleidė ir tą faktą, kad bankas po 1995 metų šoko jau nebesugebėjo rasti savo nišos rinkoje bei racionaliai valdyti savo kapitalo ir verslo.

Nestigo problemų ir 1996 metais. 1996-ųjų vasarą Valstybinis komercinis bankas jautė pastovų likvidumo spaudimą. Vyriausybė buvo priversta padidinti tiek banko kapitalą, tiek jo likvidumą - visoms valstybinėms bendrovėms buvo įsakyta palikti privačius bankus ir pervesti savo lėšas į Valstybinį komercinį banką. To pasėkoje, 1996-ųjų pabaigoje 65 proc. banko lėšų priklausė Vyriausybei arba buvo su ja susijusios. Nepaisant to, bankas ir toliau liko nemokus, o jo būklė nuolat prastėjo. Žlugus dviem banko pardavimo aukcionams bei nepavykus susitarti su Europos Rekonstrukcijos ir Plėtros Banku, 1998-ųjų kovo mėn. vyriausybė turėjo likviduoti banką, "gerą" jo turtą bei jo įsipareigojimus pervedant Lietuvos taupomajam bankui.

1995-ųjų pabaigoje prasidėjus bankų krizei, Vyriausybė stengėsi sumenkinti padėties rimtumą. 1996-ųjų pradžioje premjeras (vėliau dėl galimo pasinaudojimo tarnybine padėtimi atsiimant indėlį iš “Akcinio Inovacinio banko” jis buvo priverstas atsistatydinti), paklaustas apie krizę atsakė: "Krizė? Kokia krizė? Lietuvoje krizės nėra". Tačiau jau 1996-ųjų vasarį buvo aišku, jog padėtis labai rimta ir vyriausybė ėmėsi specialios programos - buvo priimtas indėlių draudimo įstatymas, numatantis ribotą visuose šalies bankuose laikomų indėlių kompensavimą, priimtos nuostatos leidžiančios centriniam bankui kritinėse situacijoje teikti vadinamąsias likvidumo paskolas, buvo grie˛tinama priežiūra ir riziką ribojantys veiksniai, diegiami tarptautiniai apskaitos standartai.

Bankų krizės eiga ir labai pavėluota valstybinių institucijų reakcija tapo papildomu veiksniu, ištempusiu bankų krizės trukmę. "Litimpeks" problemos 1999-ųjų metų viduryje parodė, kad krizės pasekmės dar nėra eliminuotos iš bankų sektoriaus.

6. Išvados. Krizės pamokos: ar jos išmoktos?

Praėjus iš esmės penkeriems metams nuo bankų krizės Lietuvoje pabaigos, nuolat kyla klausimas, koks buvo krizės poveikis sistemai ir ar visos krizės pamokos išmoktos.

Paprastai tvirtinama, kad praėjus krizei sektorius labiau konsolidavosi, atsirado keletas pelningų, patikimai veikiančių bankų, o pasitikėjimas bankų sistema, laikinai suma˛ėjęs paskutiniaisiais metais, atsinaujina. Tačiau ar per praėjusius metus i esmės pašalintos krizę sukėlusios priežastys?

Lietuvos bankų sektorius išlieka kaip dvejopa, nevienalytė sistema, kurioje veikia gana prieštaringa logika besivadovaujantys privatus ir valstybinis sektorius, o pastarajam iki šiol kuriamos įvairiausio pobūdžio prevencijos. Politinių sprendimų įtaka sektoriui ir dabar yra labai didelė. Nors po bankų krizės bankų patirtis ir sugebėjimas valdyti politines, makroekonomines ar kreditavimo rizikas gerokai padidėjo, tačiau padidėjo ir atsirandančios naujos rizikos (pavyzdžiui, skolinimosi tarptautinėse rinkose rizika).

Ir toliau išlieka strateginės bankų plėtros neapibrėžtumas - centrinio banko reikalaujami bankų verslo planai kol kas mažai arba visai nesiejami su pačia iki šiol neegzistuojančia sektoriaus plėtros vizija. Centrinio banko priežiūros departamentas vargiai gali būti vertinamas kaip patikima ir pasitikėjimą kelianti institucija, nes iki pat paskutiniojo laikotarpio, visuomenei jau plačiai žinant apie bankų problemas, centrinio banko pareigūnai vis dar kalba apie "puikiai vykdomus visus riziką ribojančius normatyvus".

Tokia istorija jau po 1994-1995 metų krizės pasikartojo "Tauro" ir "Litimpeks" bankuose. Iki šiol neegzistuoja jokia civilizuota bankų problemų valdymo tvarka. Centrinio banko taikomos poveikio priemonės problemų turintiems komerciniams bankams yra gana ribotos, realiai naudojama tik keletas jų iš plataus galimo poveikio spektro. Nors finansinių grupuočių įtaka Lietuvos komerciniams bankams yra labai sumažėjusi, tačiau vargu ar būtų galima tvirtinti, jog ji eliminuota ir sektorius yra skaidriai valdomas, aiškus, o bankų savininkai - patikimi. Sektoriaus nestabilumą didina ir nesibaigiantis, bei vis labiau tolstantis valstybinių bankų privatizavimo procesas.

Šie ir kiti faktai neleid˛ia sutikti su nuostata, kad Lietuvos bankų sektorius jau peržengė krizės ribas. Daug esminių neapibrėžtumų reiškia, kad problemos yra tik dangstomos: realios krizės priežastys nepašalintos iki šiol.

Nuorodos

Anderson R., Berglof E. and Mizsei K. (1996) "Banking Sector Development in Central and Easter Europe", Forum Report on the Economic policy initiative, No. 1, London

Anderson R. and Kegels C. (1998), "Transition Banking: Financial Development of Central and Eastern Europe", Oxford University Press, Oxford

Goldstein M. and Turner Ph. (1996) "Banking Crises in Emerging Economies: Origins and Policy Options", BIS Economic paper No. 46, Bank of International Settlements, Basel

EBRD (1995) "Transition report 1995" EBRD, London

EBRD (1997) "Transition report 1997", EBRD, London

EBRD (1998) "Transition report", EBRD, London

Honohan P. (1997) "Banking system failures in developing and transition countries: Diagnosis and predictions", BIS Working paper No. 39, Bank of International Settlements, Basel

"Lithuania: an Opportunity for Economic Success" (1998), A World Bank country study, The World Bank, Washington

Steinherr A. (1998) "Banking reforms in Eastern European Countries", Oxford Review of Economic policy, Vol. 13, N 2