Finansinių rinkų plėtra

“FINANSŲ RINKOS VYSTYMASIS: BANKŲ SISTEMA”

Kai Kristoffersen

1. Įvadas

Perėjimas prie rinkos ekonomikos yra susijęs su žymiu išteklių ir nuosavybės perskirstymu iš visuomeninio sektoriaus į privatų. Perėjimo iš komandinės ekonomikos į rinkos valdomą ekonomiką proceso metu ypatingai svarbūs veiksniai yra šie - tinkamai veikiančios finansinės institucijos ir finansinės rinkos.

Paskelbus nepriklausomybę, sparčiai vystėsi bankai, tačiau bankų indėlis į ekonomikos vystymąsi apskritai nėra toks, koks turėtų būti. Lyginant su daugeliu Rytų Europos šalių privačių indėlininkų depozitų rodikliais, kurie sudaro 20 % bendrojo nacionalinio produkto, ir Europos Sąjungos šalių rodikliais, kurie sudaro vidutiniškai daugiau nei 65 %, Lietuvoje tokie rodikliai yra šiek tiek didesni nei 10 %. Bendras kreditavimas išreiškiamas tokiu santykiu: Lietuvoje - 12 % BVP, o Europos Sąjungos šalyse - 85 %.

Lietuvoje finansų srityje aiškiai vyrauja bankai, todėl visą šitą sritį reikėtų apibūdinti kaip neišsivysčiusią. Pavyzdžiui, 1998 metais bendros draudimo įmokos sudarė mažiau nei 1 % BVP, o Europos Sąjungos šalyse - vidutiniškai 12 %. Kapitalo rinka praktiškai neegzistuoja.

1990 m. vasario mėn. 13 d. Lietuvos Banko įstatyme, bent jau teoriškai, įsteigta dvipakopė bankininkystės sistema, kurioje Lietuvos Bankas yra ir centrinis bankas, ir bankininkystės sritį kontroliuojanti Institucija. Pirmasis komercinių (akcinių) bankų įstatymas buvo priimtas 1992 m. liepos mėn. 2 d.

Pirmasis komercinių bankų įstatymas buvo labai liberalus, todėl labai greitai buvo įsteigta daug bankų. 1991 metų pradžioje buvo įsteigti 6 komerciniai bankai, o 1993 metų pabaigoje - jau 27.

Komercinių bankų vystymosi pradžioje jų veikla buvo labai žemos kokybės. Tokių bankų veiklai buvo būdingas paskolų teikimas pažinčių pagrindu, stambių paskolų teikimas vienam asmeniui. Jie stokojo valdymo įgūdžių bei korporacinio vadovavimo.

1996 metų pabaigoje išryškėjo minėtos veiklos rezultatas - daugiau nei pusė bankų buvo uždaryti, ir tik 12 bankų liko veiklūs.

1997 metų spalio mėnesio leidinyje “Lietuvos Banko plėtra ir perspektyvos” buvo paminėta, kad “to periodo teisinė sistema buvo per daug liberali tokiai konservatyviai pramonės šakai kaip bankininkystė”.

Kai 1995 metų gruodžio mėnesį buvo sustabdyta dviejų stambesnių privačių bankų veikla, bankininkystės srityje iškilo rimtų sunkumų. Dėl krizės buvo sugriežtinta bankų priežiūra, o centrinis bankas ėmė taikyti griežtesnius reikalavimus.

Kita šitos bankų krizės pasekmė - sprendimas įkurti Turto banką, kuris visiškai priklausytų valstybei. Tokio banko paskirtis - pervesti pradelstas paskolas iš valstybei priklausančių bankų, kai pastarieji bus rengiami privatizacijai.

Šio pranešimo autorius neturėjo tikslo analizuoti individualių bankų veiklos. Tačiau, pažvelgus į metines Turto Banko ataskaitas, aišku, kad pervedamų į šį banką paskolų kokybė yra labai žema. Šios ataskaitos taip pat atspindi nekokybišką paskolų portfelio tvarkymą, kuris per pirmąjį bankininkystės gyvavimo penkmetį Lietuvoje apima didesnę šios veikos sritį.

Tokios veiklos išdavoje dėl netinkamo paskolų paskirstymo tiek privatus, tiek visuomeninis kapitalas patyrė stambių piniginių nuostolių, santaupos buvo mobilizuojamos netinkamai, nes visuomenė liovėsi pasitikėti bankais.

Labai svarbu nekartoti šitokių klaidų, tuomet bus užtikrintas teigiamas finansinės veiklos srities vystymasis. Atsižvelgdami į šį faktą, priežiūrą vykdantys asmenys, bankų savininkai ir bankų valdytojai turi imtis iniciatyvos tolimesnei šios srities veiklos plėtrai ir turi būti atsakingi už savo sprendimus.

Antroje šio pranešimo dalyje yra pateikta pagrindinė informacija apie bankininkystės plėtrą. Trečioje dalyje yra aptariami pagrindiniai sunkumai, kylantys bankininkystės srityje. Ketvirtoje dalyje yra pateikiami baigiamieji komentarai.

1998 metų spalio mėnesį Europos Rekonstrukcijos ir Plėtros Bankas išleido leidinį “Pranešimas apie Pereinamąjį Laikotarpį, 1998 m.”. Jame yra pateikta išsami Lietuvos finansinės veiklos srities plėtojimo bei sunkumų analizė, lyginant su finansų sritimi Rytų ir Centrinėje Europoje, kitose Baltijos šalyse ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalyse.

2. Bankininkystės plėtra Lietuvoje

2.1. Teisinė bazė ir priežiūra

Jau nuo 1990 m. Lietuvos Bankas buvo įgaliotas kontroliuoti bankų veiklą, tačiau tik 1994 m. gruodžio 1 d. priimtas naujasis Lietuvos Banko įstatymas, o gruodžio 21 d. priimtas Komercinių Bankų įstatymas iš tikrųjų nustatė modernią dvipakopę bankų reguliavimo tvarką.

Naujieji įstatymai nustatė bankininkystės plėtojimo pagrindus, kuriais remiantis būtų galima susidoroti su rinkos ekonomikoje kylančiomis problemomis bei panaudoti atsiradusias galimybes.

Ankstyvoje bankų sistemos vystymosi stadijoje priežiūros dokumentai nebuvo labai išsamūs ir niekas nevertė griežtai jų laikytis, nes bankams buvo leidžiama funkcionuoti net ir tuo atveju, kai nebuvo vykdomi pagrindiniai reikalavimai.

1995-1996 metais, įvykus bankų krizei, Lietuvos Bankas žengė svarbų žingsnį bankų kontrolei stiprinti.

Nuo 1996 metų visi komerciniai bankai privalo vadovautis Tarptautiniais Apskaitos Standartais, o ataskaitų auditą turi atlikti tarptautiniu mastu pripažintos audito firmos. 1995 metais buvo patvirtinti komercinių bankų nuostatai dėl vidaus audito funkcijų.

Europos Sąjungos Direktyvų įgyvendinimas bankininkystės srityje beveik baigtas. Reikia baigti įgyvendinti dar kelias ES direktyvas, pvz., Kapitalo pakankamumo direktyvą, susijusią su rinkos rizika, ir Indėlių draudimo direktyvą.

Dėl užsienio bankų filialų kontrolės Lietuvos Bankas pritaikė Europos Sąjungos reikalavimus dėl “vieningos licencijos” ir “priežiūros šalies teritorijoje”. Tai reikalauja pasirašyti dvišales sutartis bei tampriai bendradarbiauti su šalies, kurioje registruota užsienio banko buveinė, įstaigomis, atliekančiomis bankų priežiūros funkcijas.

1996 m. vasario mėnesį buvo priimtas Indėlių draudimo įstatymas, kuris skelbė, kad asmenų, gyvenančių Lietuvoje, indėliai privačiuose bankuose yra apdrausti. Pagal Civilinio Kodekso nuostatus indėliai, esantys valstybei priklausančiuose bankuose, vis dar buvo apdrausti 100%. 1997 m.sausio 1d. šis sąžiningos konkurencijos taisyklių pažeidimas buvo panaikintas, nes minėtas Indėlių Draudimo įstatymas yra taikomas ir valstybiniuose bankuose esantiems indėliams.

Nors indėlių draudimo limitai dar nesiekia ES Direktyvose nustatytų limitų, bet, lyginant su taupomųjų sąskaitų kiekiu Lietuvos bankų sistemoje, yra ganėtinai dideli. Nuo 1999 m. sausio mėnesio didžiausia draudimo suma yra 45 000 litų (indėlio suma iki 10 000 yra apdraudžiama 100 %, o likusios sumos draudimas graduojamas). Nuo 2001 m. sausio mėnesio šie limitai bus didinami iki 65 000 litų, o indėlio suma iki 25 000 litų bus apdrausta 100 %.

1997 metais buvo priimtas Pinigų plovimo prevencijos įstatymas. Visiems bankams buvo duoti nurodymai nustatyti kontrolės tvarką, bet apie šio įstatymo įgyvendinimo rezultatus yra mažai žinoma.

1998 m. gruodžio mėnesį Lietuvos Banko valdyba priėmė nutarimą dėl “Bazelio Komiteto Bankų priežiūrai patvirtintų esminių principų, skirtų bankų priežiūros veiksmingumui užtikrinti, įgyvendinimo”.

Nuo 1995 m. dėl įvestų tikslesnių reikalavimų bankų ataskaitoms, aukštesnės Kredito įstaigų priežiūros departamento darbuotojų įgytos kvalifikacijos ir, iš galiausiai, dėl nuoseklesnio bei tikslesnio priežiūros taisyklių taikymo, pastebimai pagerėjo bankų priežiūros kokybė.

Bankininkystės bei individualių bankų plėtojimui didelę reikšmę turėjo Lietuvos Banko aiškesnė ir tikslesnė visuomenei pateikiama informacija. Tokia informacija, suprantama, dėl rizikos sukelti nereikalingą sąmyšį kuriame nors konkrečiame banke arba apskritai bankininkystėje turi būti kruopščiai apmąstyta.

Bendrai galima teigti, kad bankų priežiūros ir kontrolės sistema yra tinkama ir atitinka tarptautinius standartus bei reikalavimus.

2.2 Sektoriaus plėtra

3.2.1 Bendro pobūdžio plėtra

Finansų sistema Lietuvoje dar nėra tiek išsivysčiusi, kad galėtų būti visiškai integruota į realią ekonomiką.

Žemo lygio integracija į ekonomiką yra labiausiai pastebima draudimo srityje ir kapitalo rinkoje. Netgi bankų paslaugos į ekonomiką skverbiasi daug lėčiau nei ES bei kandidačių į ES šalyse, nors pastaraisiais metais bankininkystės plėtra buvo gana įspūdinga tiek kiekybiniu, tiek ir kokybiniu požiūriu.

Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos bei Rytų Europos valstybėse, cirkuliuoja didelis grynųjų pinigų kiekis. Grynųjų pinigų suma už bankininkystės sistemos ribų, lyginant su vidutiniškai 8 % ES šalyse, sudaro maždaug 60 % BVP.

Kaip pažymėta žemiau, 2.2.2 ir 2.2.3 paragrafuose, tai atsispindi indėlių ir paskolų santykyje su BVP.

Per pastaruosius trejus metus žymiai sumažėjo licencijuotų bankų skaičius.

Pačioje pradžioje užsienio bankams buvo leidžiama kurtis kaip kapitalizuotiems filialams. Tačiau 1996 m. spalio mėnesį priimti teisiniai dokumentai užsienio bankams leido steigti savo skyrius.

1999 m. liepos mėn. pabaigoje Lietuvoje veikė vienas užsienio banko filialas ir 2 užsienio bankų skyriai, buvo registruotos 4 užsienio bankų atstovybės.

1995 ir 1996 metais daug bankų nutraukė savo veiklą ir bankrutavo. Tai buvo daugiausia nedideli bankai, ir jų uždarymas bankininkystei neturėjo jokio poveikio.

1995 m. gruodžio mėn. 1 d. Lietuvos Bankas sustabdė dviejų pagrindinių privačių “Akcinio Inovacinio” ir “Litimpeks” bankų veiklą. Privačių bankų tarpe šie bankai užėmė atitinkamai pirmą ir penktą vietą ir bankiniame sektoriuje sudarė 20 % visų bankų veiklos. Todėl šiuose bankuose kilusios problemos atitinkamai kėlė problemas ne tik šių bankų klientams. Keblumai kilo visoje bankininkystės sistemoje.

1997 m. spalio mėnesį “Akcinis Inovacinis” bankas buvo likviduotas, tuo tarpu “Litimpeks” bankas buvo rekapitalizuotas užsienio investuotojų pagalba ir 1996 m. birželio mėnesį jis vėl atnaujino savo veiklą. Tačiau bankas nuo pat pradžių turėjo sunkumų, nes jo veikla nebuvo tinkamai reorganizuota ir nebuvo tinkamai pakeista struktūra. 1999 m. rugpjūčio mėnesį banko operacijos buvo vėl sustabdytos, o rugsėjo mėnesį panaikinta jo licencija ir pradėta bankroto procedūra.

Netrukus po “Akciniam Inovaciniam” ir “Litimpeks” bankams kilusių sunkumų valstybiniuose bankuose dėl pradelstų paskolų ir dėl nuosavo kapitalo trūkumo taip pat iškilo keblumų. Susidarius tokiai situacijai, buvo įgyvendintas 1996 metų įstatymas, kuris draudė Lietuvos Bankui taikyti sankcijas valstybiniams bankams, kurie tuo metu sudarė 60 % Lietuvos bankinio sektoriaus.

1996 m. dėl Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui kilusių problemų jo veikla buvo sustabdyta, “geri” aktyvai buvo pervesti į Lietuvos taupomąjį banką, o “neveiksnūs” aktyvai - į naujai įsteigtą “Turto Banką”. Po to Lietuvos valstybinis komercinis bankas buvo likviduotas.

Dėl 1995/96 metais bankus ištikusios krizės vyriausybė nusprendė įsteigti valstybinį “Turto Banką”, kuris buvo įsteigtas reorganizavus vieną iš probleminių bankų – “Aurabanką”. “Turto Banko” paskirtis - valdyti pradelstas paskolas, kurios buvo pervestos iš valstybei priklausiusių bankų rengiant šiuos bankus privatizacijai.

Pirmoji “Turto Banko” užduotis buvo perimti ir valdyti “Akcinio Inovacinio” banko paskolas. Šio banko veikla buvo sustabdyta 1995 m. gruodžio mėnesį, o 1997 m. spalio mėn. jis buvo likviduotas.

Vėliau, 1998 metais, pradelstos paskolos iš Lietuvos žemės ūkio banko ir Lietuvos taupomojo banko buvo pervestos į “Turto banką” rinkos kaina padengiant ją valstybines obligacijomis ir tokiu būdu sutvarkant minėtų bankų balansines ataskaitas.

“Turto Bankui” pervestos paskolos buvo atgaunamos lėtai iš esmės dėl žemos jų kokybės, pvz., dėl sunkios skolininkų finansinės būklės, atviro skolininkų sukčiavimo ir nedidelio apyvartumo nekilnojamo turto rinkoje.

2.2.2 Valstybiniai bankai versus privatūs bankai

Bankininkystės sistemos plėtojimas Lietuvoje buvo labiau sėkmingas privatiems bankams, kadangi valstybinių bankų reforma buvo kur kas sudėtingesnė.

Šio proceso pradžioje valstybei priklausantys bankai turėjo palankesnių galimybių plėtoti savo veiklą, tačiau nors 1995/96 metais tvirtėjantis įstatymų leidybos mechanizmas, gerėjanti komercinių bankų priežiūra paskatino silpniausių privačių bankų išnykimą, problemos valstybiniuose bankuose išliko. Tuo pat metu pažangesnių privačių bankų valdymas tapo profesionalus ir tai padėjo jiems sukurti pagrindą užtikrintai bei sparčiai šių bankų plėtrai.

Tuo tarpu valstybinių bankų veikloje nebuvo galima pastebėti jokių ryškesnių pokyčių. Be to, 1996 metais buvo priimtas specialus įstatymas, kuris leido valstybiniams bankams nevykdyti Lietuvos Banko nustatytų reikalavimų, o centriniam bankui nebuvo leidžiama imtis atitinkamų priemonių prieš valstybinius bankus.

Valstybinių bankų plėtros procesas buvo nepatenkinamas, nes vyriausybė darė įtaką šių bankų veiklai (ta įtaka buvo itin pastebima, sprendžiant paskolų skyrimą), trūko valdymo įgūdžių bei korporacinio vadovavimo.

Lietuvos Valstybinio komercinio banko rekapitalizacija bei tolimesnis likvidavimas, Lietuvos žemės ūkio banko ir Lietuvos taupomojo banko balansinių ataskaitų tvarkymas būtų vykę su mažesniais nuostoliais, jeigu iškilę sunkumai būtų pašalinti laiku.

To pasėkoje valstybiniai bankai netenka rinkos dalies. Tačiau dėl Lietuvos taupomojo banko panaudojimo vyriausybinėje depozitų atstatymo programoje valstybiniai bankai vis dar turi daugiau nei 50 % visų depozitų. Valstybinių bankų dalis paskolų rinkoje nukrito žemiau 40 %, o bendra 2,2 milijardų litų suma yra mažesnė, negu bendra suma 1995 metų pabaigoje. Viena iš priežasčių, kaip yra paaiškinta 2.2.5 paragrafe, yra ta, kad, lyginant su privačiais bankais, valstybiniai bankai buvo ir vis dar yra nepakankamai kapitalizuoti.

2.2.3 Indėliai

Nors bendros indėlių apimtys žymiai išaugo, bankų indėlių ir BVP santykis yra žemesnis, negu daugelyje Rytų Europos šalių ir dar žemesnis, negu ES šalyse.

ES šalyse privataus sektoriaus indėlių apimtys sudaro 65 % BVP.

80 % indėlių litais yra indėliai iki pareikalavimo ir daugiau nei 40 % visų indėlių yra užsienio valiuta.

Nors paskutinė apklausa parodė, kad tik 14 % apklaustų žmonių pasitiki komerciniais bankais, tačiau asmeniniai indėliai ir namų ūkio indėliai nuo 1997 metų pradžios iki 1998 metų pabaigos išaugo daugiau nei dvigubai ir sudaro 3 milijardus litų, o per pirmą 1999 metų pusmetį padidėjo dar 800 milijonų litų.

Toks spartus indėlių augimas 1999 metais, iš dalies, priklausė nuo vyriausybinės programos, pagal kurią buvo atstatomi gyventojų rubliniai indėliai. Dėl krizės Rusijoje privačių įmonių indėliai mažėjo. Nuo 1998 m. vidurio jie sumažėjo maždaug 300 milijonų litų.

2.2.4 Paskolos

Paskolų augimo tempai buvo lėti ir tik 1997 ir 1998 metais jų skaičius sparčiai padidėjo. Tuo pat metu bankai nustatė mažesnius atidėjimus nuostolingoms paskoloms padengti, o tas rodė, kad pagerėjo paskolų portfelio kokybė. 1998 m. pradelstų paskolų dalis nukrito nuo 28,3 % iki 12,5 % bendro paskolų kiekio, o iki 1999 m. vidurio pasiekė 10,5% .

Specialūs atidėjimai blogoms paskoloms padengti sumažėjo nuo 20,7 % bendrų paskolų 1997 m. sausio mėnesio pradžioje iki 4,7 % 1999 metų liepos mėn. Kitus komentarus apie specialius atidėjimus skaitykite 3.4 paragrafe.

Šie skaičiai ne tik atspindi geresnę paskolų portfelio kokybę. Didelę įtaką jiems turėjo “Akcinio Inovacinio” ir Lietuvos valstybinio komercinio bankų likvidavimas ir pradelstų paskolų pervedimas iš Žemės ūkio ir Taupomojo bankų į “Turto Banką”.

Bendrų paskolų lygis ES bankuose yra maždaug 85 % BVP.

Lietuvos bankus kritikavo dėl politikos, kuri per daug ribojo kreditavimą, atsižvelgiant į 1995/96 metais kilusias problemas. Iš tiesų, atsižvelgiant į tarptautinius standartus, 12 % paskolų santykis su BVP yra pernelyg žemas. Kadangi tarp paskolų lygio ir BVP yra teigiama koreliacija, kreditavimo plėtimas galėtų prisidėti prie ekonomikos plėtros Lietuvoje. Šalies ekonomikos plėtrai labai padeda bankų sugebėjimas ir noras tarpininkauti.

Jeigu dėl ekonominio klimato bankams kredituoti rizikinga, tai bankas mažiau rizikuos, galėdamas investuoti į vyriausybės vertybinius popierius. Tačiau 1998 m. bankų investicijos į vyriausybės vertybinius popierius truputį sumažėjo, ir tuomet atitinkamai šių vertybinių popierių dalis balanse krito nuo 14 % bendrų aktyvų 1998 m. pradžioje iki 10 % š.m. pradžioje. Beveik pusę, arba 482 milijonai litų, šių investicijų sudarė Lietuvos taupomojo banko investicijos.

Nedidelė dalis paskolų, pvz., būsto finansavimas, turi 5 ir 10 metų terminus, tačiau viena paskolų portfelio ypatybė - ilgalaikės paskolos litais beveik neegzistuoja, nes Lietuvos rinkoje nėra ilgalaikio finansavimo šaltinio. Ilgalaikis (vidutinių terminų) finansavimas yra grindžiamas užsienio šaltiniais.

Vienas didžiausių uždavinių finansinėje rinkoje - sukurti ilgalaikius finansavimo šaltinius litais. Draudimo plėtra, privačių pensijų bei investicinių fondų steigimas galėtų paskatinti finansinių išteklių įsiliejimą į finansų sistemą.

Rizika, kuri kyla dėl valiutos naudojimo, ir finansavimo rizika gali sukelti sunkumų tiek bankams, tiek skolininkams. Todėl paskolų plėtra užsienio valiuta yra keblus klausimas, kuris yra smulkiau aptariamas 3.3 paragrafe.

2.2.5 Paskolos u˛sienio valiuta

Lietuvos bankams suteiktas finansavimas iš užsienio bankų (nereziduojančių bankų) išaugo nuo 131 mln. litų 1995 m. pabaigoje iki 1 353 mln. litų 1998 m. pabaigoje. Tuo pat metu indėliai užsienio valiuta taip pat padidėjo nuo 1 470 mln. iki 2 792 mln. litų. Taigi bendra užsienio kapitalo įplaukų suma buvo 2 595 litų, iš kurių 1 725 milijonai buvo skirti paskoloms, nes tuo laikotarpiu bendra paskolų suma užsienio valiuta padidėjo nuo 1 151 mln. iki 2 876 mln. litų.

Finansavimas ir paskolos užsienio valiuta

Mln.Lt

Metų pabaiga 1995 1996 1997 1998

Indėliai užsienio valiuta 1470 1710 2333 2792

Įsiskolinimai užsienio bankams 131 396 629 1353

Bendras finansavimas u˛sienio valiuta 1601 2106 2962 4145

Paskolos u˛sienio valiuta 1151 1148 1647 2876

Lietuvos Bankas bei kiti bankai turėtų atidžiai kontroliuoti du šio proceso aspektus - riziką dėl užsienio valiutos naudojimo ir finansavimo riziką. Daugiau apie tai skaitykite 3.3 paragrafe.

2.2.6 Bankų kapitalizacija

Pastaraisiais metais bankų kapitalizacija žymiai pagerėjo: 1998 m. pradžioje kapitalo pakankamumo santykis buvo 10,8, o tų pačių metų pabaigoje - 24,4. Paskutiniai duomenys, kuriuos 1999 m. gegužės mėnesį Lietuvos Bankas pateikė spaudai, parodė, kad 1999 m. gegužės 1 d. kapitalo pakankamumo santykis visoje bankininkystės srityje buvo 22% vietoj reikalaujamų 10 % kapitalo/turto, įvertinus riziką, santykio. Apskritai, bankininkystės sektorius yra gerai kapitalizuotas ir gali atsilaikyti prieš nuostolius.

Nors informacija apie aktyvus, įvertinus riziką, kiekvienam individualiam bankui gali būti neprieinama visuomenei, tačiau yra akivaizdu, kad dviem valstybiniams bankams reikia daugiau kapitalo komercinei veiklai plėtoti ir įgyti pajėgumo konkurencinei kovai su stipresniais privačiais bankais. Taip pat yra akivaizdu, jog, pvz., Vilniaus Banko kapitalo bazė, remiantis absoliučiais skaičiais, yra labai stipri ir užtikrina bankui galimybę agresyviau plėtoti savo veiklą ir padidinti paskolų portfelį keletu šimtų milijonų.

2.2.7 Užsienio nuosavybė bankuose ir užsienio bankų dalyvavimas veikloje

Toliau lentelėje pateikti duomenys rodo, kad užsienio investicijos Lietuvos bankuose vis didėja.

Kadangi užsienio investuotojai dviejų stambiausių valstybinių bankų veikloje praktiškai nedalyvauja, duomenys rodo, kad užsienio investuotojai iš esmės valdo daugiau nei pusę akcijų privačiuose bankuose. Vilniaus Banke užsienio investuotojams priklauso daugiau nei 90 % akcijų. Daugelio bankų investuotojai tik investavo kapitalą, jie nėra komerciniai bankai arba kitos finansinės institucijos, tačiau beveik 40 % Vilniaus Banko akcijų, priklausančių Švedijos SE bankui, reiškia, kad perduodamos žinios, produktai, verslo ryšiai ir kt.

Užsienio nuosavybė bankuose

Pradžia Užsienio investuotojams

priklausančių akcijų dalis,

1996 16

1997 25

1998 32

1999 39

1999 liepa 47

Nors privačiuose bankuose vyrauja užsienio investicijos, tačiau užsienio investuotojams Lietuvos bankai nėra tokie patrauklūs, kaip bankai kitose Rytų Europos šalyse. Vienintelis daugiausia Lietuvoje investavęs užsienio bankas yra turintis akcijų Vilniaus Banke Švedijos SE bankas.

1999 m. viduryje Lietuvoje veikė vienas užsienio banko filialas ir du skyriai, bet jų padėtis dar nepasiekė tokio lygio, kad konkurencinėje kovoje bankams galėtų daryti stiprų poveikį.

Užsienio finansinių institucijų steigiami filialai bei skyriai paprastai turėtų teigiamą poveikį bankininkystės plėtrai. Užsienio institucijos papildo rinką kapitalu, techninėmis žiniomis ir plėtoja siūlomų paslaugų sferą rinkoje. Tokioje kaip Lietuvos bankininkystė srityje su keliomis stipriomis institucijomis, stipresnių užsienio bankų veikla skatintų konkurenciją bei prisidėtų prie bankininkystės plėtojimo.

Sėkmingas Lietuvos taupomojo banko bei Lietuvos žemės ūkio banko privatizavimas turėtų sudominti investuotojus, kurie būtų pajėgūs paspartinti abiejų bankų institucinė bei verslo plėtrą ir prisidėtų prie visos bankininkystės plėtros.

2.2.8 Kredito draugijos

Norint turėti pilną bankų sektoriaus vaizdą, reikėtų paminėti, jog 1998 m. pabaigoje licencijas turėjo 28 kredito draugijos. Nors kredito draugijų skaičius sparčiai didėjo: 1995 m. - 1, 1996 m. - 12, 1997 m. - 23, 1998 m. – 28, tačiau jų poveikis visai finansinei sistemai yra nežymus.

1998 m. pabaigoje kredito draugijų indėliai sudarė 5,9 mln. litų, o bendra paskolų suma buvo 3,4 mln. litų. Abiem atvejais šios sumos bankų sektoriuje tesudaro maždaug 0,1 %.

Nėra jokio pagrindo tikėti, kad, plėtojant Lietuvos ekonomiką, kredito draugijos sugebėtų vaidinti svarbų vaidmenį. Kitą vertus, šios institucijos galėtų atlikti lyg ir socialinę funkciją, nes bendravimas su joms priklausančiais nariais yra artimesnis, negu kaip įprasta bankų su jų klientais, ir tie nariai galėtų jaustis prisidedantys prie institucijos plėtros.

Tačiau, dėl didėjančio bankų paslaugų sudėtingumo ir klientų lūkesčių dėl finansinių paslaugų kokybės, kredito draugijoms yra sunku varžytis su stambesnėmis finansinėmis institucijomis.

Galimas kredito draugijų veiklos būdas - artimas bendradarbiavimas, t.y., jeigu reikėtų, specialios paslaugos galėtų būti teikiamos, veikiant per bendras įmones.

2.3 Institucinė plėtra

2.3.1 Bendro pobūdžio plėtra

Apskritai, komerciniai bankai plėtojo savo organizacijų veiklą, vadovaudamiesi moderniais valdymo stiliaus principais ir daugiau kreipdami savo veiklą į kliento poreikius.

Daugelis privačių bankų savo valdymo struktūroje įgyvendino korporacinį vadovavimą, grįstą Vakarų Europos šalyse priimtų standartų pagrindu, tuo tarpu valstybiniams bankams žymiu mastu vis dar būdingos senos struktūros, kurių valdymo būdas yra “iš viršaus į apačią” ir mažai arba visai jokio įgaliojimų perdavimo.

Lietuvos bankų institucinei plėtrai buvo suteikta parama, ir todėl jie užmezgė tamprius ryšius su Vakarų šalių bankais ir iš įvairių šaltinių gavo svarią techninę paramą.

Abipusės sutartys su tarptautiniais bankais buvo labai svarbios individualių bankų institucinei plėtrai. Remiantis abipusėmis sutartimis, Vakarų Europos bankai, turintys didesnį patyrimą strategijos planavimo, finansų planavimo, organizavimo, žmonių išteklių valdymo, filialų valdymo, vidaus audito, informacinės technologijos ir informacijos valdymo sistemų srityse, kai kuriems stambesniems Lietuvos bankams perdavė technines žinias ir geriausią savo veiklos praktiką.

Sugebėjimas aptarnauti privačius klientus ir vidutinio lygio verslo žmones yra gerai išvystytas, tačiau pramonei plėtoti reikia paramos, o bankams trūksta patirties ir specialių žinių, kurių reikia sudėtingesniems įmonių finansų bei investicinės bankininkystės produktams vystyti.

Bankuose vis labiau vyrauja privati nuosavybė (daugiau užsienio), todėl jie negali tikėtis tokios donorų pagalbos kaip ankstesniais metais ir tolesnė institucinė plėtra turi būti finansuojama iš nuosavų banko lėšų.

2.3.2 Mokymas

Specialaus mokymo srityje bankams buvo suteikta svari parama užsienio institucijų parama. Be to, atskiriems bankams buvo labai naudingos dvipusės sutartys. Jie galėjo siųsti savo personalą pasisemti patirties į užsienyje rengiamus mokymo kursus.

Norėdami geriau organizuoti personalo mokymą, 1995 m. komerciniai bankai nusprendė įkurti mokymo centrą - Lietuvos Bankininkystės, Draudimo ir Finansų institutą, pavaldų Lietuvos Bankų asociacijai. Nuo 1997 m. institutas yra nepriklausoma organizacija, kuri taip pat organizuoja mokymą draudimo srities specialistams.

Institutas gana gerai organizuoja specializuotą mokymą žemesniojo ir vidutiniojo lygio vadybininkams. Kaip kalbama toliau, 3.7 paragrafe “Žmonių ištekliai”, reikia plėtoti bendrąjį, pagrindinį vadybos mokymą, tobulinti su verslo bei finansų sektoriais susijusį mokymą akademiniame lygyje.

3. Sunkumai ir galimybės

Finansinio sektoriaus veikla daro didžiulę įtaką visai ekonomikai bet kurioje šalyje ir ypatingai tokiose šalyse, kur finansų srityje vyrauja bankų veikla. Tokios šalies ekonomikos plėtra daugiausia priklauso nuo to, koks yra bankų valdymas ir kokia jų veikla.

Trumpai tariant, bankų veikla turėtų apimti šias sritis:

- Santaupų akumuliavimas

- Investicijų finansavimas, transformuojant trumpalaikius indėlius į ilgalaikes paskolas

- Mokėjimų sistemos tobulinimas

- Investicijų portfelio valdymas ir konsultacijos vertybinių popierių, pensijų fondų, investicinių fondų ir kt. srityse

Rinkos ekonomikoje labai svarbu gauti pelną, bet taip pat reikia atsižvelgti ir į kitus faktorius. Nors bankai turi sukurti akcijų vertę jų savininkams, tačiau yra plačiai pripažinta, kad bankai turi vystyti savo veiklą, atsižvelgdami į etikos standartus. Šiuo atžvilgiu svarbus vaidmuo tenka bendrai šalies plėtrai bei santykiams su klientais ir darbuotojais.

3.1 Santaupų mobilizacija

Santaupos yra bankininkystės sistemos “kraujas”, todėl bankininkystės versle svarbiausia vieta tenka santaupų mobilizacijai. Iki šiol Lietuvos bankų sektorius nesugebėjo padidinti vidaus santaupų lygio iki patenkinamo lygio ir santaupų lygis yra žemas ne tik lyginant su išsivysčiusiomis Vakarų Europos šalimis, bet taip pat su kitomis Baltijos ir Rytų Europos šalimis.

Anksčiau, kai infliacijos rodikliai buvo aukšti, realios palūkanos buvo neigiamos ir neskatino ilgalaikio taupymo. Tačiau dabar, kai infliacija yra valdoma ir jos rodikliai krito iki vienaženklio skaičiaus, privačioms santaupoms infliacijos pavojus, regis, neturėtų grėsti.

Didesnės palūkanų normos galėtų padėti sukaupti daugiau santaupų, bet patirtis valstybinių vertybinių popierių rinkoje šios prielaidos neparemia - pajamos iš 1 ir 2 metų obligacijų siekia 14 % per metus. 300 mln. litų vertės valstybiniai vertybiniai popieriai yra už finansų srities veiklos ribų. Tik nedidelė šios sumos dalis yra privačiose įmonėse ir namų ūkiuose.

Viena iš priežasčių, dėl kurių taupymo lygis žemas, gali būti nepasitikėjimas lito kursu. Tačiau pastarąjį reiškinį galima buvo stebėti antroje 1998 m. pusėje, kai indėlių sumos užsienio valiuta buvo daug didesnės nei indėlių sumos litais. 1999 m. bendra indėlių suma užsienio valiuta praktiškai liko nepakitusi.

Kadangi Lietuvos ekonomikoje vis dar vyrauja grynieji pinigai, tobulesnės mokėjimų sistemos plėtojimas, kuri reikalinga komerciniams ir privatiems sandoriams vykti, galbūt galėtų padėti atverti kelius gryniems pinigams patekti į bankus.

Tačiau techninės detalės šio klausimo nepadės išspręsti. Taupymo lygio negalėjo pakelti net palyginti aukštas indėlių draudimo lygis. Nedidelį santaupų kiekį bankuose mėginama aiškinti visuomenės nepasitikėjimu bankų veikla ir toks aiškinimas yra labiausiai tikėtinas. Vėl įgyti ir stiprinti visuomenės pasitikėjimą bankais yra gyvybiškai svarbi užduotis, norint padidinti taupymo lygį lyginant su BVP.

Įspūdingi pastatai ar įmantri elektroninė įranga bankuose nepadės sukurti aplinkos, kuria pasitikėtų visuomenė. Tik aukštų etikos standartų įdiegimas, skiepijantis pasitikėjimą, atsakingas elgesys ir nuoširdi pažiūra į klientą gali padėti pasiekti norimą tikslą. Štai toks yra tikras uždavinys kiekvienam, turinčiam bent kokios įtakos bankininkystės veiklai - politikams, valdžios vyrams, bankų savininkams ir bankų valdytojams.

3.2 Privatus sektorius ir ilgalaikis finansavimas

Perėjimas prie rinkos ekonomikos susijęs su dideliu išteklių ir nuosavybės perskirstymu iš valstybinio į privatų sektorių, o indėlis į privataus verslo veiklos plėtrą yra vienas didžiausių uždavinių bankininkystei.

Visose šalyse, vykstant perėjimo procesui, įvyksta konfliktas tarp poreikio sukurti finansų sektorių, pasiruošusį prisiimti kreditavimo riziką bei remti privačias įmones, ir poreikio suburti klestintį sektorių, kuris sugeba pritraukti santaupas bei kapitalą iš investuotojų ir užsienio finansinių institucijų.

Toliau, lentelėje, yra pateikti statistiniai duomenys, kurie parodo, kaip bankai reliatyviai mažai prisidėjo prie privataus sektoriaus finansavimo. Turint galvoje didelį pradelstų paskolų kiekį, kurios, daugeliu atžvilgiu, nebuvo panaudotos tikroms investicijoms, ir dėl tos priežasties privataus sektoriaus augimas nebuvo tinkamai remiamas, visa bankų veikla, atsižvelgiant į paramą privačiam sektoriui, nėra įspūdinga.

Pretenzijos privačiam sektoriui, nefinansinėms valstybinėms įmonėms ir nebankinėms finansinėms institucijoms

Mln.Lt

Metų pabaiga Privatus sekt. BVP % Nefin.valstyb. Nebankinės finansinės

įmonės institucijos

1994 2974 17,6 399 21

1995 3652 15,2 238 50

1996 3388 10,1 134 45

1997 3682 9,6 149 149

1998 4055 10,5 350 443 .

1998 ir 1999 metais buvo stebimas nežymus pagerėjimas, tačiau Lietuvos bankams dar teks nueiti netrumpą kelią, kol bus pasiektas patenkinamas kreditavimo lygis. Kita vertus, labiau kvalifikuotiems ir platesnę veiklą vystantiems bankams yra puikios galimybės rinkos plėtrai.

Šiame pranešime jau buvo minėta, kad bankininkystės sistemoje kapitalas ilgalaikiam kreditavimui yra labai nedidelis. Viena iš komercinių bankų užduočių yra transformuoti trumpalaikius indėlius į ilgalaikį finansavimą. Tam, aišku, galima panaudoti tik dalį indėlių ir tai įmanoma, jei indėlių bazė bus pakankamai tvirta. Priešingu atveju, termino neatitikimas bankams gali būti per daug rizikingas. Vis dėlto, aktyvų/įsipareigojimų valdymas turėtų leisti bankams valdytį šią riziką.

Kitas aspektas yra tas, kad lėtos ir biurokratiškos bankroto bei nekilnojamo turto aukcionų ir naudojimosi teisės atėmimo procedūros didina kreditavimo riziką. Šioje srityje vyriausybė galėtų prisidėti prie lankstesnės paskolų rinkos sukūrimo tobulindama teisinę aplinką.

Atrodo, kad kai kuriems žmonėms daug sunkiau gauti paskolas iš bankų nei kitiems. Ūkininkai, mažos ir vidutinės įmonės, žmonės, norintys gauti paskolas namų arba butų statybai ar atnaujinimui dažnai skundžiasi dėl problemų, kurios iškyla, kai tenka kreiptis į bankus dėl paskolų.

Kadangi ūkininkų – ypač smulkių ūkininkų – finansavimas turėtų būti vertinamas bendros žemės ūkio reformų ir plėtros strategijos kontekste, šiame pranešime daugiau bus kalbama apie dvi kitas finansavimo sritis – mažų ir vidutinių įmonių bei hipotekos finansavimą. Tai tos sritys, kurias labiau turėtų plėtoti komerciniai bankai.

3.2.1 Mažų ir vidutinių įmonių finansavimas

Visose rinkos ekonomikos šalyse dėl daugelio priežasčių mažų ir vidutinio dydžio įmonių (MVĮ) plėtra užima svarbią vietą. Tokių įmonių veikla sąlygoja naujų darbo vietų atsiradimą, daugelyje aptarnavimo sričių bei produktų gamyboje atsiranda konkurencija. Priešingai stambioms įmonėms mažos bei vidutinės įmonės paprastai buriasi nedideliuose miestuose ir todėl padeda įvairinti šalies plėtrą. Kadangi daugelio MVĮ veikla yra novatoriška, jos dažniausiai yra gyvybiškai svarbūs didesnių įmonių tiekėjai ir taip pat formuoja pagrindą didesnių pramonės šakų augimui.

MVĮ paprastai negauna finansavimo iš kapitalo rinkos. Jos taip pat nepritraukia daug užsienio investicijų. Todėl MVĮ labai priklauso nuo iš bankų gaunamo finansavimo.

Patirtis rodo, kad daug MVĮ neišgyvena pirmųjų 2-3 savo egzistavimo metų. Todėl bankai mano, jog jas kredituoti yra rizikinga. Administracinės išlaidos bankams, kurias moka tokie klientai, yra palyginti didelės. Kita vertus, su išgyvenusiomis įmonėmis bankai gali sukurti lojalius bei naudingus banko ir kliento santykius.

MVĮ finansavimas labiau grindžiamas santykiais tarp banko ir savininko arba įmonės administracijos nei kitais veiksniais. Todėl itin svarbu, kad bankas būtų kvalifikuotas ir geranoriškai nusiteikęs plėtoti šiuos santykius. Rizikos faktoriaus įvertinimas ir kreditavimo procedūros yra, žinoma, labai svarbios, bet tolygiai svarbu yra mokyti banko personalą užmegzti labiau tiesioginį ir asmenišką ryšį su klientu.

MVĮ savo ruožtu turi suprasti, kad asmeniniai savitarpio santykiai su banko personalu yra susiję su atvirumu bei informacijos patikimumu. Daugeliu atvejų apskaitos sistema, finansinių ataskaitų patikimumas ir kiti duomenys yra žemos kokybės, taigi, bankams, vertinant rizikos laipsnį, nebelieka nieko kito, kaip tik remtis užstatu.

Stambesni bankai yra mažiau linkę domėtis MVĮ finansavimu, negu mažesni bankai. Lietuvoje MVĮ taip pat skundžiasi, kad stambesnieji bankai neskiria per daug dėmesio tokios rūšies verslo finansavimui. Vis didėjant koncentracijai Lietuvos bankų sektoriuje, padėtis gali tapti dar keblesnė, nes mažesnieji bankai yra nepajėgūs iki galo patenkinti MVĮ reikmes. Tikimasi, kad visi bankai išreikš norą prisiimti atsakomybę dėl šio pereinamojo proceso tarpsnio.

Vyriausybė taip pat galėtų prisiimti atsakomybę dėl MVĮ plėtros, supaprastindama tokios rūšies verslo administravimą. Atlikti MVĮ tyrimai rodo, kad jų veikloje vyrauja dvi itin rykios problemos - biurokratija ir finansavimo stoka.

Bendros vyriausybės, bankų ir MVĮ pastangos galėtų suformuoti bazę svarbios privataus sektoriaus dalies plėtrai.

3.2.2 Hipoteka

Dėl visiško ilgalaikių santaupų ir investicijų, išreikštų litais, trūkumo ilgalaikio kreditavimo galimybė litais neegzistuoja. Pramonėje šis trūkumas tam tikru mastu kompensuojamas, imant paskolas užsienio valiuta, bet toks sprendimas netinka vienai didelei rinkos daliai - hipotekos rinkai.

Kai kurie bankai įvedė hipotekos kreditavimą (dalis jo užsienio valiuta), nustatę terminą iki 10 metų, bet, apskritai, hipotekos sistema yra neišsivysčiusi.

Be poreikio ilgalaikiam naujų gyvenamųjų namų bei butų finansavimui taip pat yra milžiniškas poreikis ilgalaikiam (20 metų terminui) namų ir butų remonto, energijos taupymo ir kt. kreditavimui.

Nors teisinė hipotekos bazė nėra tobula, tačiau esminis rūpestis dėl hipotekos kreditavimo yra ilgalaikio finansavimo stoka. Kai kuriems hipotekos rinkos segmentams yra prienami vidutinės trukmės finansiniai ištekliai per pvz., Pasaulio Banko kreditines linijas.

Šiuo metu egzistuojančios rinkos sąlygos nėra palankios, todėl sukurti gerai funkcionuojančią hipotekos sistemą, atrodo, neįmanoma. Turi būti sukurti tokie finansavimo šaltiniai, kurie tiktų ilgalaikiam hipotekos kreditavimo finansavimui. Privačių asmenų nedomina ilgalaikiai indėliai, o institucinių investuotojų su ilgalaikėmis investicijomis Lietuvos rinkoje visai nėra.

Paskolos kainos nustatymas hipotekai yra kita problema. Viena vertus, gyvenamųjų namų ir butų savininkai neįstengia mokėti 15 ar daugiau procentų metinių palūkanų už paskolą 20 metų terminui. Kita vertus, esant alternatyvioms trumpalaikėms ar vidutinės trukmės investavimo galimybėms, kai yra galimybė investuoti į valstybines obligacijas ir gauti 13-14 % palūkanų, iškyla klausimas - kuo galima būtų motyvuoti investuotojus investuoti į hipotekos paskolų portfelį žemesnėmis palūkanomis?

Verčiant investuotojus, tokius kaip, pvz., iš pensijų fondai, investuoti į hipotekos sistemą žemomis palūkanomis, galima sužlugdyti šių institucijų patrauklumą. Šiuo metu gauti užsienio finansavimą litais ir prieinamomis palūkanomis gali būti nerealu.

Privačiais pensijų fondais pagrįstos pensijų reformos įgyvendinimas po kurio laiko galėtų įnešti savo indėlį, formuojant ilgalaikius finansinius išteklius greta ilgalaikių namų ūkių santaupų. Prie hipotekos sistemos finansavimo taip pat galėtų prisidėti draudimo sektorius, nes jo veikla yra plėtojama ir todėl auga jo pajėgumas investuoti. Pagaliau, jeigu hipotekos sistema yra grįsta obligacijomis, komerciniai bankai taip pat rastų galimybę investuoti į ilgalaikes lengvai realizuojamas hipotekos obligacijas.

Hipotekos sistemą galėtų paremti paskolų gavėjams skiriamos subsidijos ir teikiamos privilegijos mokesčių srityje, taip pat mokesčių lengvatos investicijoms į tam tikras hipotekos obligacijas arba į specialiąsias taupomąsias sąskaitas. Tačiau tokiu atveju hipotekos sistema turėtų veikti komerciniais pagrindais, o subsidijų programos turi būti skaidrios.

Pastaruoju metu Finansų ministerija, padedant Danijos vyriausybei, rengia komerciniais pagrindais grįstą hipotekos sistemą. Toks procesas yra labai ilgas, todėl tiesiogiai su tuo susijusios ministerijos bei valstybinės organizacijos turėtų kuo greičiau imtis iniciatyvos formuoti tokią strategiją, kuri padėtų sukurti įstatymišką bei oficialiai įtvirtintą sistemą, galinčią užtikrinti ilgalaikį hipotekos finansavimą.

3.3 Paskolos užsienio valiuta

Peržiūrėjus 2.2.4 paragrafe pateiktus duomenis, akivaizdu, kad paskolų suma užsienio valiuta padidėjo nuo 1 151 mln. litų 1995 m. pabaigoje iki 2 876 mln. litų 1998 m. pabaigoje.

Toks žymus padidėjimas galėtų sukelti susirūpinimą, nes daugelis paskolų gavėjų negeneruoja savo pajamų užsienio valiuta, taigi, įmonėms gali grėsti valiutinė rizika, kuri, savo ruožtu, galėtų kelti pavojų paskolų portfelio kokybei.

Iki šiol Valiutų valdybos įvestas režimas riboja valiutos riziką - eliminuoja nuostolius JAV doleriais. Kalbant apie paskolas, išreikštas Vokietijos markėmis, reikia pastebėti, kad JAV dolerio santykis su Vokietijos marke turėjo teigiamą įtaką skolinimo kaštams.

Nuo 1995 m. pradžios iki 1998 m. pabaigos lito vertė, lyginant su Vokietijos marke, kilo vidutiniškai 2 % per metus. Nuo 1999 metų, įvedus eurą, lito vertė pakilo iki 10 %, ir štai dabar kyla be galo svarbus klausimas - ar dėl Europos ekonomikos pakilimo negali įvykti priešingas procesas.

Aptariant lito devalvacijos klausimą, derėtų atsižvelgti į didelį paskolų portfelį užsienio valiuta. Pavyzdžiui, devalvavus litą 10 %, paskolų gavėjai patirtų maždaug 300 mln. litų nuostolius. Daugelis šių paskolų gavėjų naudos iš devalvacijos negautų dėl geresnių sąlygų eksportui ar aukštesnių importo kainų prekėms iš užsienio.

Į valiutinę riziką turėtų būti rimtai atsižvelgta. Bankai ir įmonės turėtų įvertinti Valiutų valdybos režimo pokyčius ir naują lito kurso fiksavimą, kurie bus netolimoje ateityje. Valiutos svyravimai, vykstantys dėl rinkos ar centrinio banko monetarinės politikos, dažniausiai atsiranda nepastebimai, ir neapsaugotiems bankams ar įmonėms reagavimui laiko nepalieka.

Centrinis bankas, kaip priežiūrą vykdanti institucija, turi imtis iniciatyvos stebėti valiutinę riziką. Kai kuriose šalyse, kur vyksta žymūs arba dažni valiutų kurso pokyčiai, yra įvesti reikalavimai bankams padaryti specialius atidėjimus paskoloms užsienio valiuta. Lietuvos bankai turėtų reguliariai pranešti apie paskolų užsienio valiuta riziką.

Kita rūpima problema, susijusi su didele dalimi paskolų užsienio valiuta, yra jų padengimas. Tarptautinė pinigų rinka sparčiai senka iškilus problemoms kuriame nors konkrečiame banke, toje šalyje, kurioje šis bankas veikia, arba tarptautinėse rinkose apskritai. Toks reiškinys buvo stebimas 1998 m., kai Lietuvos bankams iškilo sunkumų gauti tarptautines kredito linijas, o finansavimą galima buvo gauti tik didesnės maržos sąlygomis.

Jeigu bankai ir jų klientai yra per daug priklausomi nuo užsienio finansavimo, tai, iškilus problemoms šalyje arba sąmyšiui tarptautinėje finansinėje rinkoje, visa sistema tampa pažeidžiama. Todėl bankams yra svarbu išlaikyti gerus ryšius su tarptautinėmis rinkomis ir sukurti atsarginių galimybių tinklą.

Valiutinė rizika bei finansavimo rizika neturėtų būti užmiršta, nes paskolų dalis, išreikšta užsienio valiuta, dabar sudaro maždaug 60% visų paskolų bankų sektoriuje, o kai kuriuose bankuose - žymiai daugiau nei 60% paskolų portfelio.

3.4 Paskolų kokybė

Pagal Lietuvos Banko pateiktus statistikos duomenis1998 m. pabaigoje neveiksnios paskolos sudarė 12,5 % visų paskolų sumos, o š.m. pradžioje - 28,3 %. Absoliučiais skaičiais pradelstų paskolų suma sumažėjo 500 mln. litų.

Spartų paskolų portfelio didėjimą turėtų atidžiai stebėti Lietuvos Bankas. Iš esmės, paskolų portfelio augimo tempai yra vienas iš įspėjančių rodiklių Išankstinio įspėjimo sistemoje ir paprastai skatina padidėjusį susidomėjimą konkrečiais bankais.

Be to, sparčiai didėjant paskolų portfeliui, kai daugeliui įmonių tenka susidurti su likvidumo problemomis, kylančiomis dėl krizės Rusijoje, Lietuvos Bankui (ir, be abejo, patiems bankams) atsiranda rimtų priežasčių būti budriems.

Esant tokioms sąlygoms, tam tikrą rūpestį kelia, kad specialūs atidėjimai blogoms paskoloms padengti iki 1999 m. vidurio nukrito iki že