Lietuvos ekonomika: dabartis ir perspektyvos

“Lietuvos ekonomika: dabartis ir artimiausios perspektyvos”

Dr. Vaidievutis Geralavičius

Įvadas

Po TSRS žlugimo įvykę dramatiški pokyčiai Rytų ir Centrinės Europos (RCE) valstybėse turėjo daug bendrų bruožų. Visoms joms buvo būdingi: 1) ryški infliacija ir kainų struktūros pasikeitimas, sąlygotas kainų konvergavimu į pusiausvyrą ir resursų brangimu, 2) žymus BVP sumažėjimas, iššauktas ekonomikos valdymo sistemos pasikeitimų, susiklosčiusių ekonominių ryšių praradimu ir šių aplinkybių sąlygota restruktūrizacija, 3) biudžeto deficito augimas, apspręstas nemažėjančiais socialiniais poreikiais ir sumažėjusiomis pajamomis dėl BVP smukimo, 4) mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito (ESD) augimas kaip didėjančio vartojimo ir augančių užsienio kapitalo įplaukų rezultatas, 5) realaus efektyvaus nacionalinės valiutos kurso augimas, sąlygotas daugumoje šalių pasirinkto fiksuoto ar kvazi-fiksuoto kurso ir infliacijos šalies viduje ir užsienyje skirtumo, 6) nuosavybės struktūros pokyčiai dėl stambaus masto privatizacijos, 7) spekuliacinio kapitalo srautai, sąlygoti nacionalinės ir tarptautinių finansinių rinkų palūkanų skirtumo bei fiksuoto kurso, didinantys tų šalių finansų sistemų pažeidžiamumą, 8) teisinės ekonomikos reguliavimo bazės formavimas.

Suprantama, kad šalyse, kurios neįėjo į TSRS sudėtį, minėtos problemos nebuvo tokios aštrios, kaip buvusiose TSRS respublikose, nes pirmosios bent jau de jure buvo nepriklausomos ir turėjo tam tikrą pseudonepriklausomos ekonomikos funkcionavimo patyrimą bei atributus. Tuo tarpu pastarųjų ūkis sudarė tik visos TSRS ekonominės sistemos fragmentą, ir negalėjo būti jokios kalbos apie kokį nors savarankiškumą nei de jure, nei de facto.

Vadinasi, visiškai natūralu, kad pastarųjų 9 metų patirtis išryškino Lietuvos, Latvijos ir Estijos atsilikimą ne tik nuo Europos Sąjungos (ES) šalių, bet ir tam tikrą atotrūkį nuo labiausiai išsivysčiusių RCE valstybių. Kita vertus, kaip akivaizdų laimėjimą reikia pabrėžti tai, kad pastarasis skirtumas yra ne tik pakankamai menkas, bet pagal kai kuriuos rodiklius yra Baltijos valstybių naudai.

Šio pranešimo tikslas – apžvelgti Lietuvos kaip kandidatės į ES ekonominę situaciją ir perspektyvas. Tai labai plati tema, todėl nėra galimybių įsigilinti į atskirus vystymosi ypatumus. Nusprendėme atskirai nenagrinėti valstybės finansų, nes tą temą, mūsų žiniomis, turėtų nušviesti Finansų ministerijos atstovai. Pagal galimybes mes pateiksime Lietuvos duomenis kitų dviejų Baltijos valstybių – Latvijos ir Estijos kontekste, kartu juos palygindami su ES arba kai kurių ES šalių duomenimis, siekdami išryškinti, ar Lietuvos siekis stoti į ES yra pakankamai realus ir koks gi tas atstumas, kurį mums tektų įveikti ten patekus.

Apžvelgdamas Lietuvos ekonomikos perspektyvas autorius susidūrė su dilema: apsiriboti matematinių modelių pagalba gautomis prognozėmis, kurios gali būti daugiau ar mažiau patikimos tik už pakankamai neilgą (daugiausia iki 1 metų) laikotarpį, nes trumpa reiškinių istorija ir nuolatiniai vidaus ir iorės šokai daro ilgalaikį prognozavimą visiškai nepatikimą; ar pabandyti bendromis frazėmis apibrėžti mūsų ekonomikos ateitį po 10 ar daugiau metų. Kadangi šiam darbui bandyta suteikti analitinį pobūdį, mūsų nuomone, persimetimas į pakankamai neapibrėžtą fantazijų sritį, nors pats savaime ir būdamas įdomus, konfrontuotų su bendru straipsnio stiliumi, todėl mes pasirenkame pirmąją iš minėtų alternatyvų.

Tačiau kartu norime pabrėžti, kad kai kuriuose skyriuose bendrais bruožais apžvelgtos tolimesnėje ateityje Lietuvos laukiančios problemos ir galimi sprendimo būdai.

1. BVP struktūra ir jos pokyčiai

1.1. Pagrindiniai BVP kitimo veiksniai.

Lietuvos, kaip ir kitų RCE šalių, BVP po 1990 m. ryškiai krito. Persilaužimas įvyko 1995 m., kuomet pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo buvo užregistruotas 3,3 % augimas, kuris dar padidėjo vėlesniais metais ir kurio 1998 m. nesutrikdė netgi Rusijos krizė (1.1 lentelė). Nepaisant to, 1998 m. Lietuvos BVP sudarė tik 68,5 % 1990 m. BVP. Latvijos ir Estijos rodikliai buvo blogesni: atitinkamai 57,6 % ir 64,2 %.

1.1 lentelė

Baltijos valstybių BVP

	1995 m.	1996 m.	1997 m.	1998 m.
Lietuva
Bendras vidaus produktas, mln.litų:
Faktinėmis kainomis	24102.8	31568.9	38340.3	42767.9
Palyginamosiomis 1995 m. kainomis	24102.8	25238.4	27075.1	28468.6
Augimo tempas %	3.3	4.7	7.3	5.1
Defliatorius	1.00	1.25	1.42	1.50
LTL / USD (vid. per laikotarpį)	4.00	4.00	4.00	4.00
Tenkantis 1 gyventojui, USD:
Faktinėmis kainomis	1622	2128	2587	2887
Pagal PGP		5713	6388	6753

Latvija
Bendras vidaus produktas, mln. latų
Faktinėmis kainomis	2349.2	2829.1	3275.5	3773.5
Palyginamosiomis 1995 m. kainomis	2349.2	2427.7	2636.8	2730.5
Augimo tempas %	-0.8	3.3	8.6	3.6
Defliatorius	1.00	1.17	1.24	1.38
LVS / USD (vid. per laikotarpį)	0.53	0.55	0.58	0.59
Tenkantis 1 gyventojui, USD:
Faktinėmis kainomis	1778	2070	2293	2622
Pagal PGP		5015	5406	5996

Estija
Bendras vidaus produktas, mln.kronų
Faktinėmis kainomis	40705.1	52445.9	64323.7	73213.4
Palyginamosiomis 1993 m. kainomis	40705.1	42297	46789	48681.5
Augimo tempas %	4.3	3.9	10.6	4.0
Defliatorius	1.00	1.24	1.37	1.50
EEK / USD (vid. per laikotarpį)	11.465	12.034	13.867	14.074
Tenkantis 1 gyventojui, USD
Faktinėmis kainomis	2399	2965	3156	3563
Pagal PGP		6581	7322	7719

Šaltiniai: Lietuvos bankas, Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės,

Latvijos bankas, Latvijos statistikos biuras, Estijos bankas, Estijos statistikos valdyba.

Trumpai apžvelgsime BVP struktūros pokyčius per 1996 – 1998 m. laikotarpį. Kaip matyti iš 1.2 lentelės (žr. priedą), savo augimu Lietuvoje išsiskyrė 3 veiklos rūšys: tai restoranai ir viešbučiai, statyba bei žemės ūkis ir miškininkystė. Kitos šakos vystėsi maždaug vienodai, gal tik kiek mažiau negu tikėtasi augo prekyba.

Tačiau įvertinus BVP struktūrą, matyti, kad per minėtą laikotarpį didžiausią BVP prieaugį užtikrino lėčiau augančios, bet didelį lyginamąjį svorį turinčios veiklos - tai pramonė, prekyba bei taip vadinamos kitos veiklos, apimančios pagrindines paslaugas, tokias kaip mokslas, švietimas, sveikatos apsauga, valstybės valdymas ir kt. Reikia pastebėti akivaizdžią paslaugų įtakos BVP augimui didėjimo tendenciją. Iš tikrųjų, 1996 m. jos sudarė 46,8 % viso BVP prieaugio, 1997 m. – 60,3 %, o 1998 m. – 56,9 %. Tokia BVP raida atitinka bendrą tendenciją, besireiškiančią daugumoje RCE valstybių. Dar daugiau, sustambinus BVP struktūrą iki 3 dalių – pramonės, žemės ūkio ir paslaugų, matome, kad Lietuvos ir ES šalių BVP paslaugų dalis skiriasi nedaug (1998 m. Lietuvoje ji sudarė 69,8 %, o 1997 m. ES – 68,8 %). Tačiau išlieka ryškus neatitikimas tarp žemės ūkio ir pramonės dalių (1998 m. Lietuvoje, atitinkamai 9,0 % ir 21,2 %, o 1997 m. ES – 3,2 % ir 29,0 %). Latvijoje ir Estijoje žemės ūkio dalis BVP 1998 m. sudarė atitinkamai 3,9 % ir 5,8 %, t.y. buvo gerokai artimesnė minėtam vidurkiui.

Kaip matyti iš 1.3 lentelės (žr. priedą), pagrindiniai Lietuvos ekonomikos augimo rodikliai buvo ir išlieka namų ūkių vartojimas ir bendros vidinės investicijos. Didelis eksporto augimas 1996 ir 1997 m. ryškiai krito 1998 m. dėl Rusijos krizės. Reikia pabrėžti, kad skirtingai nuo dažnai reiškiamos nuomonės Vyriausybės vartojimo išlaidos ne tik kad augo nežymiai, bet ir BVP struktūroje sudarė mažesnę dalį (1998 m. - 19,4 %) negu Latvijoje (1997 m. - 23,3 %) ir Estijoje (1997 m. – 22,9 %), ir buvo artimas ES vidurkiui (1997 m. – 18,0 %; ma˛iausios šios išlaidos buvo Liuksemburge (13,6%) ir Graikijoje (13,8 %), did˛iausios – Austrijoje (23,8 %) ir Portugalijoje (24,1 %) [7,8]).

Toks žymus namų ūkio vartojimas ir jo augimas visiškai suprantami. Po Nepriklausomybės atkūrimo sekęs infliacinis šuolis bei neigiamos realios palūkanos iš karto numušė gyventojų polinkį taupyti ir praktiškai visos pajamos perėjo į vartojimą. Pastarąjį be to skatino atsivėrusios ekonomikos suteiktos vakarietiškų prekių importo galimybės. Nereikia taip pat pamiršti ir periodiškai besikartojančias įvairias paskalas apie valiutos devalvavimą, persiejimą, atsisakymą nuo jos ir pan. 1998 m. Rusijos krizė taupymui galėjo pasireikšti dvejopai: viena vertus, ekonomikos nestabilumo sąlygomis didėja polinkis taupyti, kita vertus, stiprėjanti valiutos kurso rizika skatina vartoti. Kaip matyti iš 1.3 lentelės (žr. priedą), 1998 m. namų ūkių vartojimo augimas lyginant su BVP augimu sulėtėjo, vadinasi, taupymo tendencija buvo šiek tiek stipresnė, tačiau šį teiginį reikėtų priimti atsargiai dėl Rusijos krizės sąlygoto gyventojų pajamų sumažėjimo.

Kaip teigiamą reiškinį reikia vertinti bendrą vidaus investicijų augimą, kuris 1998 m. buvo didžiausias iš visų išlaidų, bei davė didžiausią BVP prieaugį. Tai akivaizdi Lietuvos ekonomikos restruktūrizavimo sąlyga bei rezultatas. Įdomu tai, kad investicijų dalis BVP Lietuvoje yra daug didesnė negu Latvijoje bei truputį mažesnė negu Estijoje, tačiau lyginant jų efektyvumą pagal investicijų ir eksporto kitimo santykį 1996 – 1997 m., matyti, kad efektyviausiai investicijos buvo naudojamos Latvijoje, po to sektų Lietuva ir Estija.

1.1 pav.

BVP struktūra išlaidų metodu (procentais)

Šaltiniai: OECD, Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Lyginant Baltijos valstybių ir ES BVP struktūrą išlaidų metodu, skirtumai akivaizdūs: ES gerokai mažesnis namų ūkių vartojimas ir bendrosios investicijos ir kaip šių dviejų veiksnių rezultatas – daug didesnis grynasis eksportas, esant kur kas mažesniam ekonomikos atvirumui. Tai ir suprantama, nes besivystančių Baltijos valstybių ekonomikos augimas, pasireiškiantis, kaip minėta, per namų ūkio vartojimo ir investicijų bei su jomis susijusių užsienio kapitalo srautų didėjimą gali būti užtikrintas tik importo, nulėmusio neigiamą grynąjį eksportą, dėka.

Baigiant Lietuvos BVP analizę, pažvelgsime, kaip mes atrodome pagal pagrindinį rodiklį – BVP apimtį 1 gyventojui. Kadangi visų Baltijos valstybių valiutos kol kas lieka gerokai nuvertintos JAV dolerio ir ES valiutų atžvilgiu (žr. [2]), mes lyginsime minėtą rodiklį, įvertintą atsižvelgiant į valiutų perkamosios galios paritetus (PGP). Kaip rodo 1.2 pav., Lietuva tarp Baltijos valstybių šiuo aspektu nusileidžia Estijai ir pirmauja prieš Latviją. 1997 m. Lietuvos BVP 1 gyventojui sudarė 33,1 % ES vidurkio (Latvija – 28,0 %, Estija – 37,9 %). Jeigu prognozuotume 5 % Lietuvos ir 2 % ES vidutinį metinį augimą ilgalaikėje perspektyvoje, tai Lietuvai pasiekti ES vidurkį reikėtų 37,9 metų, o pasiekti silpniausiai išsivysčiusios ES šalies – Graikijos lygį – 23,8 metų (Estijai šie skaičiai, atitinkamai, 33,5 ir 19,1, o Latvijai – 43,9 ir 29,6 metų). Skirtumas tarp Lietuvos ir Latvijos bei Estijos kinta labai nežymiai: 1996 m. Lietuvos BVP 1 gyventojui buvo 13,9% didesnis negu Latvijos ir 13,2 % mažesnis negu Estijos, o 1998 m. šie skaičiai pakito, atitinkamai, į 12,6 % ir 12,5 %. Tokiu būdu, galima padaryti 2 išvadas: 1) Baltijos valstybių ekonominio pajėgumo pakankamas priartėjimas prie ES lygio negali būti laikomas kriterijumi, stojant į ES; 2) susiklostęs Lietuvos, Latvijos bei Estijos išsivystymo lygio skirtumas, nors ir lėtai, bet mažėja.

1.2 pav.

BVP vienam gyventojui (pagal PGP), JAV doleriais

Šaltinis: OECD.

1.2. Rusijos krizės įtaka ir Lietuvos tarptautinis konkurencingumas.

1998 m. rugsėjo mėn. LB taikomojo bendrosios pusiausvyros modelio LIT_CGEM pagalba įvertino tik prasidėjusios Rusijos krizės įtaką Lietuvos ekonomikai. Kaip žinia, eksportas į NVS šalis 1998 m. lyginant su 1997 m. sumažėjo 25 %. Tokiu atveju pagal minėtą modelį BVP turėjo sumažėti 1,2 % ir, atsižvelgiant į oficialias Ūkio ministerijos prognozes, sudaryti 5,6 % per metus. Iš tikrųjų BVP augimas 1998 m. sudarė 5,1 %. Vertinant pinigine išraiška BVP nuostoliai 1998 m. dėl Rusijos krizės sudarė apie 920 mln.Lt (oficialios prognozės ir faktinio BVP skirtumas). Suprantama, šis vertinimas yra pakankamai sąlyginis, nes nėra galimybių įvertinti kitų veiksnių įtakos vystymosi procesui, nors, kita vertus, akivaizdu, kad Rusijos krizė buvo iš esmės vienintelis veiksnys, išmušęs ekonomiką iš susiklosčiusios trajektorijos.

Lyginant su BVP augimu, Lietuvos situacija tarptautinėje prekyboje atrodo gerokai blogiau. Prekių eksportas 1998 m. sudarė 89,8 % planuoto kiekio, o prekių ir paslaugų eksportas sumažėjo 2,9 %, lyginant su 1997 m. Tiesa, tai neišvengiamai iššaukė ir faktinį prekių importo kritimą 10,0 %, lyginant su planuota apimtimi, tačiau lyginant su 1997 m. prekių ir paslaugų importas išaugo 2,6 %.

Kaip ir reikėjo tikėtis, pagrindinis smūgis teko transporto ir statybos paslaugų eksportui, kurie sumažėjo, atitinkamai 2,0 % ir 46,1 %. Sudėtinga situacija susiklostė žemės ūkyje, kurio produkcijos pagrindinis eksportas vyko į NVS šalis. Buvo bandoma kompensuoti jo praradimą, kaupiant atsargas už valstybės subsidijas, tačiau, kaip parodė praktika, tai buvo tik trumpalaikė išeitis, ką liudija labai žymus maisto produktų kainų kritimas vidaus rinkoje, kuris 1998 m. rugsėjo – gruodžio mėn. sudarė 3,4 %.

Analizuojant neigiamas Rusijos krizės pasekmes, negalima nepastebėti ir kai kurių jos sąlygotų teigiamų poslinkių, ypač užsienio prekyboje ir mokėjimų balanse. 1998 m. Lietuvos einamosios sąskaitos deficitas (ESD), optimistiškiausiais specialistų vertinimais prieš ir po Rusijos krizės, turėjo būti ne mažesnis negu 13% BVP, o kai kurie ekspertai-ekstremistai prognozavo net 15 % ESD. Iš tikrųjų šis deficitas sudarė 12,1 %. Tai įvyko iš esmės dėl 3 akivaizdžių dalykų: 1) ekonomikos augimo sulėtėjimo sąlygoto importo kritimo, 2) dėl ekonomikos tendencijų persiorientuoti į ES rinkas, 3) dėl vartotojų optimizmo sumažėjimo ir kai kurių pirkimo sprendimų atidėjimo. Ypač džiugina mūsų verslininkų pastangos pakeisti pašlijusią NVS rinką į ES rinką: pagal eksporto struktūrą, buvusią iki Rusijos krizės, eksporto sumažėjimas į NVS 25 % būtų iššaukęs ceteris paribus apie 10 % eksporto sumažėjimą, kai tuo tarpu realiai jis sumažėjo tik 5,5 %.

Žvelgiant į perspektyvą, sunkiausias laikotarpis Lietuvai turėtų būti 1999 m. I ketvirtis, o pradedant gegužės mėn. reikalai turėtų pradėti taisytis. Tai rodo ir LB atliktas ūkio aktyvumo indekso LBIX R bei pagrindinių makroekonominių rodiklių prognozės, apie kurias detaliai bus kalbama paskutinėje pranešimo dalyje.

Baigiant Rusijos krizės temą, keletą žodžių tarsime apie bankus. Tiesioginės įtakos bankų finansinei būklei ji beveik neturėjo, nes Lietuvos bankų aktyvai Rusijoje sudarė labai nedidelę dalį (apie 1,4 %). Tačiau netiesioginė įtaka (per klientus) buvo ir bus juntama, nes klientai susiduria su problemomis realizuojant produkciją į NVS. Tai liudija ir sumažėjusios privačių įmonių lėšos bankų sąskaitose, kurios per 1999 m. I ketvirtį sumažėjo 18,8 %. Didesnį Rusijos krizės poveikį bankai gali pajusti, jei toliau blogėtų su NVS susijusių įmonių finansinė padėtis, dėl to bankams tektų daryti papildomus specialiuosius atidėjimus.

2. Pinigų politika ir infliacija

2.1. Valiutų valdybos priežastys ir pasekmės, jos ribotumas.

Savų pinigų būtinybė Lietuvoje iškilo jau 1991 m. viduryje, kuomet po dalinio kainų liberalizavimo, nors ir pasibaigusio nesėkmingai, staigiai pradėjo didėti infliacija, kuri tais metais sudarė 482,7 %. 1992 m. galų gale liberalizavus pagrindinių produktų kainas, ji peraugo į 1263,1% hiperinfliaciją. Pagrindinės jos priežastys buvo šios: 1) kainų konvergavimas į pusiausvyrą, 2) energijos nešėjų kainų staigus augimas, 3) pinigų infliacinė emisija TSRS, 4) laipsniškas importo didėjimas, kuris sąlygojo mažų vietinių ir didelių užsienio prekių kainų suartėjimą.

1993 m. birželio 25 d. įvedus litą, Lietuvos bankas palaipsniui įsisavino pagrindines šiuolaikinio centrinio banko pinigų politikos priemones: 1) privalomąsias atsargas, 2) LB kreditų aukcionus komerciniams bankams, 3) komercinių bankų indėlių aukcionus LB, 4) LB tikslines paskolas, 5) tarpbankinius valiutos aukcionus. Tokiu būdu, griežtos ir pilnavertės pinigų politikos dėka pavyko ryškiai pagerinti pagrindinius makroekonominius rodiklius.

Nepaisant aiškiai gerėjančios šalies ekonominės padėties, buvo iškelta valiutų valdybos idėja, kurią pagrindė ir įvertino S.Hanke ir K.Schulleris [4]. Valiutų valdybos įvedimo pasiūlymas buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Jos šalininkai akcentavo tokias teigiamas savybes kaip kurso keitimo rizikos eliminavimas ir su tuo susijęs tolesnis palūkanų ir infliacijos mažėjimas, o priešininkai atkreipdavo dėmesį į pagrindinių pinigų politikos priemonių praradimą, galimas problemas su atsiskaitymais, lietuviškų prekių konkurencingumo sumažėjimą tarptautinėje rinkoje. Matyt, kaip kiekviename ginče, iš dalies buvo teisios abi pusės, tačiau nugalėjo politinė valia, ir 1994 m. balandžio 1 d. įsigalėjus Lito patikimumo įstatymui, valiutų valdyba buvo įvesta de jure ir de facto.

Žiūrint iš daugiau kaip 5 metų atstumo, valiutų valdybos įvedimo priežastys išsikristalizuoja gana aiškiai: 1) fiksuotas valiutos kursas ir pilnas pinigų bazės padengimas aukso ir konvertuojamos valiutos rezervais eliminavo kurso riziką ir garantavo spartų infliacijos ir palūkanų kritimą; 2) lito susiejimas su JAV doleriu gyventojų ir ūkio subjektų požiūriu buvo neginčytina stabilumo garantija; 3) fiksuotas lito kursas baigė beįsiplieskiančias diskusijas apie jo �teisingumą” ir atšaldė kai kurių pramonininkų grupių įkarštį reikalauti kurso korekcijų (kaip taisyklė lito nuvertinimo); 4) diskretinės pinigų politikos atsisakymas sužlugdė bet kokias Vyriausybės viltis ypatingomis aplinkybėmis” gauti tiesioginių centrinio banko kreditų, kas neabejotinai pasitarnavo fiskalinės disciplinos gerinimui; 5) LB tuo metu neturėjo pakankamai kvalifikuotų pinigų politikos specialistų, kurie galėtų efektyviai vykdyti aktyvią pinigų politiką, todėl jos automatizacija” tuo metu buvo protinga alternatyva.

Rezultatų ilgai laukti neteko. Infliacija (gruodis-gruodis) nuo 188,7 % 1993 m. sumažėjo iki 2,4 % 1998 m., paskolų litais palūkanos per tą patį laikotarpį (atitinkamų metų gruodžio mėn.pabaigoje) nuo 88,7 % nukrito iki 12,6 %, o oficialios atsargos (atitinkamų metų pabaigai) išaugo nuo 412,3 mln. JAV dolerių iki 1460,0 mln. JAV dolerių. Ryškiai padidėjo pasitikėjimas litu, pasireiškęs indėlių litais augimu per minėtą laikotarpį (metų pabaigai) nuo 1314,8 mln. Lt iki 3877,1 mln. Lt. Finansinės situacijos stabilizavimasis ilgainiui atsiliepė ir BVP augimui: nors 1994 metais jis dar krito, tačiau 1995 m. jo prieaugis buvo 3,3 %, 1996 m. - 4,7 %, 1997 m. – 7,3 %, o 1998m. – 5,1%.

Nepaisant akivaizdžių stabilizacijos požymių, palaipsniui ėmė ryškėti ir valiutų valdybos ribotumas, kuris labiausiai pasijuto 1995-1996 m. bankų krizės akivaizdoje. Kadangi apie bankų sektoriaus vystymąsi kalbėsime žemiau, čia smulkiau neanalizuosime jos priežasčių. Paminėsime tik tai, kad faktiškas valiutų valdybos suspendavimas 1996 m. pradžioje (t.y. pakankamai aktyvus paskutinio likvidumo paskolų teikimas bei LB vykdomas VVP pirkimas atviroje rinkoje) padėjo išgelbėti Lietuvos finansų sistemą nuo žlugimo.

Problemos bankų sistemoje paskatino galvoti apie valiutų valdybos ribotumą ir būtinumą jos atsisakyti. 1997 – 1999 m. LB pinigų politikos programa numatė laipsnišką šiuolaikinio centrinio banko funkcijų sugrąžinimą Lietuvos bankui. Apibendrinant sukauptą patyrimą, galima nurodyti tokias valiutų valdybos atsisakymo priežastis: 1) siekiančios įstojimo į ES šalys turės palaipsniui įsijungti į Europos valiutų mechanizmą (EVM), o tai reiškia, kad jų centriniai bankai turės įsisavinti visas modernias centrinių bankų funkcijas, 2) lito susiejimas su JAV doleriu neužtikrina EVM numatytų svyravimų tarp lito ir ES valiutų išlaikymo, 3) valiutų valdybos mechanizmas, kaip rodo praktika, yra per daug inertiškas stabilizuojant padėtį, pasireiškus nominaliems šokams, ir toleruoja ne visada priimtinus ciklinius bei atsitiktinius nukrypimus nuo fundamentalių veiksnių sąlygojamų tendencijų pinigų rinkoje, 4) būdamas pasyvus pinigų rinkos stebėtojas centrinis bankas valiutų valdybos sąlygomis negali daryti jokios įtakos pinigų rinkos palūkanoms.

Vykdydamas minėtąją Pinigų politikos programą, LB jau įsisavino pagrindines atvirosios rinkos operacijas, nustatė vienos dienos (lombardo) paskolų teikimo tvarką. Tolimesnis žingsnis prieš pasirenkant galutinį tikslą – lito susiejimą su euru – yra bazinės valiutos (JAV dolerio) pakeitimas iš JAV dolerio ir euro lygiomis dalimis (po 50 %) sudarytu valiutų krepšeliu. Ši priemonė neabejotinai atitinka Lietuvos ir ES suartėjimo tendenciją ir turėtų skatinti Lietuvos ir ES prekybos vystymąsi bei sušvelninti gana žymių lito ir ES valiutų svyravimų pasekmes. Baigiant šį skirsnį, būtina pabrėžti, kad persiejimo momentu litas nebus nei devalvuotas nei revalvuotas bei išliks pilnas pinigų bazės padengimas aukso ir konvertuojamos valiutos rezervais.

2.2. Defliacijos problemos.

Kaip jau buvo minėta, valiutų valdyba sąlygojo staigų infliacijos ir palūkanų kritimą, kas neabejotinai pasitarnavo po to sekusiam ekonomikos augimui ir stabilizavimuisi. Tačiau 1998 m. VKI nemažai mėnesių buvo neigiamas, o GKI kritimas tęsėsi visus metus. Tai sukėlė daugelio specialistų būgštavimus dėl tolimesnių vystymosi perspektyvų. Šio skirsnio uždavinys ir yra aptarti vis stipriau besireiškiančių defliacinių tendencijų problemas.

Defliacija paprastai suprantamas neepizodinis bendrojo prekių ir paslaugų lygio kritimas. Situacija Lietuvoje 1998 m. nepilnai atitiko šį apibrėžimą, nors tų metų II pusmetyje prie jo artėjo gana sparčiai. Iš tikrųjų, 1998 m. vidutinė metinė infliacija sudarė 5,1 % , 1998 m. gruodis su 1997 m. gruodžio mėn. – 2,4 %, o BVP defliatorius (dydis labiausiai integruojantis kainų raidos tendencijas) – 5,6 %. Tik GKI, atspindintis gamintojų kainų pokyčius pramonėje, buvo neigiamas – vidutinis metinis –5,7 %, laikotarpio pabaigoje –9,5 %.

Norint išanalizuoti defliacijos sukeltas problemas, būtina išsiaiškinti šios tendencijos priežastis. Viena jų neabejotinai yra JAV dolerio kurso kilimas beveik visų pagrindinių valiutų atžvilgiu, kuris atpigino importą į Lietuvą. Antroji – pagrindinių žaliavų, tokių kaip nafta ir pagrindiniai metalai, nominalaus kainų lygio mažėjimas. Prieštaringas mintis sukelia 100 didžiausių AB analizė. Per 1998 m. I pusmetį bendras visų šių įmonių pelnas palyginti su 1997 m. I pusmečiu išaugo 27 %, kai realus darbo užmokestis išaugo 18 %. Tuo tarpu per 1998 m. II pusmetį rezultatai gerokai pablogėjo, ir 100 didžiausių AB rentabilumas nuo 5,7 % 1998 m. I pusmetį nukrito iki 2,9 %. Iš kitos pusės, būtina pažymėti, kad minėtos 100 didžiausių AB neapima daugelio stambių UAB, todėl minėtas vertinimas yra neišsamus. Be to, daugelyje tų šakų, kuriose užregistruotas GKI kritimas, padidėjo ir gamybos apimtys (pvz., naftos perdirbimas, cheminės medžiagos, elektros mašinos ir prietaisai, odos dirbiniai). Kaip parodė Grangerio testas, būtent gamybos augimas ir buvo kainų tose šakose mažėjimo priežastis. Vadinasi, su pakankamai didele tikimybe galima daryti išvadą, kad kainų mažėjimą sąlygojo didesnis gamybos faktorių našumas daugelyje veiklos rūšių, geresnis jų gamybinių pajėgumų išnaudojimas bei konkurencijos augimas tiek tarptautinėje, tiek ir vidaus rinkoje.

Baigiant kalbėti apie kainų mažėjimo priežastis, negalima apeiti realaus lito kurso stiprėjimo. Kaip žinia, fiksuotai susiejant litą su JAV doleriu, jis buvo smarkiai nuvertintas. Statistikos departamento duomenimis, 1993 m. lito perkamoji galia buvo 1 JAV doleris = 0,809 Lt [1], taigi ir 1994 m. balandžio 1 d. (valiutų valdybos įvedimo momentu) ji nebuvo žymiai pasikeitusi. Vadinasi, viena iš infliacijos priežasčių buvo PGP konvergencija prie pusiausvyrinės reikšmės. Tačiau ilgainiui šis infliacinis veiksnys silpnėjo, o 1998 m. pagrindiniai infliacijos veiksniai liko tokie: 1) administraciniai sprendimai, susiję su mokesčių didinimu ir kainų reguliavimu, 2) Samuelssono – Balasso efektas, pasireiškiantis mažesnio darbo našumo augimo paslaugų sferoje sąlygotu didesniu kainų augimu.

Pabandysime aptarti defliacinių tendencijų įtaką Lietuvai. Pradėsime nuo 2.1 lentelės (žr. priedą), iš kurios aiškiai matyti, kad pelno dalies sumažėjimas BVP 1998 m. palyginti su 1997 m. (kuomet dar niekas nesiskundė) buvo sąlygotas darbo užmokesčio augimo. Be to, pelno ir mišrių pajamų dalis BVP Lietuvoje yra gerokai didesnė negu ES šalių ir ryškiai viršija Estijos lygį (Latvijos duomenų gauti nepavyko), tuo tarpu darbo užmokesčio dalis tose šalyse yra kur kas didesnė negu Lietuvoje. Todėl galima daryti išvadą, kad: 1) Lietuvoje pradėjo reikštis tam tikra pelno mažėjimo tendencija didėjant darbo apmokėjimui, ką sąlygoja laipsniškas darbo jėgos kainos artėjimas prie tarptautinio lygio, 2) išlieka pakankamai geras bendras Lietuvos ekonomikos pelningumas, kuomet pelno mažėjimą atskirose pramonės šakose kompensuoja kitų veiklos rūšių, daugiausia paslaugų kainų augimas , 3) GKI mažėjimas pramonėje yra kontraversiškas restruktūrizacijos, gamybos faktorių našumo augimo ir sumažėjusios paklausos rezultatas.

Baigiant šį skirsnį, reikia pabrėžti, kad kainų mažėjimas, jei tik jis nepereina į visiškai aukščiau išdėstytą apibrėžimą atitinkančią situaciją, turi ir eilę teigiamų bruožų: 1) didina gyventojų perkamąją galią ir paklausą (jei santaupų norma nesikeičia), 2) didina išorinį konkurencingumą (jį skatina realaus efektyvaus lito kurso sumažėjimas 1998 m. pagal ES šalis 3,1 %, o pagal RCE šalis - 4,4 %), 3) sudaro sąlygas vietinių gamintojų prekėms (kaip taisyklė, maisto produktams) išstumti santykinai brangstantį importą. Kita vertus, defliacijai įsigalint vidutiniame ar net ilgame laikotarpyje, atsiranda realus ekonomikos recesijos pavojus. Nors, teoriškai imant, esant fiksuotam kursui, augantis vietinės produkcijos tarptautinis konkurencingumas ir didėjančios palūkanos turėtų generuoti priešingus procesus, t.y. kapitalo srautų iš užsienio didėjimą bei eksporto augimą ir jo sąlygotą ekonomikos pagyvėjimą, praktika rodo, kad dėl gana riboto kapitalo srautų į besivystančias rinkas bei tų šalių produkcijos tarptautinėse rinkose paklausos elastingumo minėta tendencija sunkiai realizuojama. 1999 m. I ketvirtis nesuteikia vilčių kardinalioms permainoms, tačiau ekonomika turėtų pradėti atsigauti 1999 m. balandžio - gegužės mėn., ir apie tai detaliau kalbėsime žemiau. Jei ir pragiedruliai Rusijos padangėje nebus trumpalaikiai, galėsime tikėtis kainų raidos stabilizavimosi, nors, kaip minėta anksčiau, kainas ir toliau didele dalimi lems tarptautinės valiutų ir žaliavų rinkos, ekonomikoje vykstantys struktūriniai pokyčiai bei konkurencijos stiprėjimas.

3. Mokėjimų balanso problemos

3.1. Einamosios sąskaitos deficito priežastys ir jų evoliucija.

ESD priežastys besivystančiose ekonomikose gerai žinomos: 1) didelis vartojimo augimas pralenkiantis viduje sukurtų pajamų augimą ir mažinantis taupymą, 2) išaugęs investicijų poreikis ir jo sąlygotas teigiamas privataus kapitalo srautų balansas, 3) valstybės biudžeto deficitas ir valstybės skolinimasis, 4) fiksuoto valiutos kurso sukeltas spekuliacinio kapitalo atėjimas. Tačiau jas analizuojant iškyla svarbus klausimas – tų priežasčių poveikio laipsnis, kuris leidžia vertinti ESD priimtinumą. Aišku, kad pastarąjį lemia ne tik ir ne tiek ESD dydis, t.y. santykis su BVP, bet ir tai, kaip jis finansuojamas. Sekant finansavimo struktūros pasikeitimą nesunku atsekti ir ESD priežasčių evoliuciją. Mes pradedame analizę nuo 1995 m., nes būtent nuo tų metų prasidėjo Lietuvos ekonomikos stabilizacija ir egzistuoja pakankamai patikimi mokėjimų balanso (MB) duomenys.

3.1 pav.

Lietuvos kapitalo ir finansinės sąskaitos struktūra, procentais

Šaltinis: Lietuvos bankas.

3.2 pav.

Pagrindiniai Baltijos valstybių mokėjimų balansų straipsniai 1998 metais, procentais BVP

Šaltiniai: Lietuvos bankas, Latvijos statistikos biuras, Estijos bankas.

1995 m. pagrindinės ESD priežastys buvo labai didelis namų ūkių ir vyriausybės vartojimas, kuris sudarė 87,1 % BVP. Tai sąlygojo mažiausią per nagrinėjamą laikotarpį vidaus taupymą (14,5 % BVP) ir didelį konsoliduotą fiskalinį deficitą (4,7 %). ESD išaugo, palyginti su 1994 m., beveik 5 kartus ir sudarė 10,2 % BVP. Atitinkamai atrodo ir kapitalo sąskaitos struktūra. Pagrindinę jos dalį sudaro grynosios užsienio paskolos (48,2 %), tarp kurių vyrauja valstybės vardu ir su valstybės garantija gautos paskolos (80,8 %), po to seka portfelinės investicijos (13,4 %), o tiesioginės užsienio investicijos (TUI) sudaro tik 11,2 %. 1996 m. šiek tiek sumažėja vyriausybės ir namų ūkių santykinis vartojimas (85,3 % BVP), visos kitos BVP išlaidų dalys beveik nekinta, o taupymas išauga iki 15,3 % BVP. Kaip ir anksčiau, išlieka didelis konsoliduotas fiskalinis deficitas (4,4 % BVP) ir valstybė intensyviai skolinasi tiek vidaus tiek užsienio rinkose. Kadangi po 1995-1996 m. bankų krizės VVP pelningumas itin patrauklus (metų pradžioje siekia beveik 40%), į šalį plūsteli spekuliacinis kapitalas. Portfelinių investicijų dalis investicijose išauga iki 24,5 %, o nerezidentų dalis VVP 1996 m. rugsėjo mėn. padidėja iki 37,1 %. Teigiamas lūžis ESD įvyksta 1997 m. Sumažėja namų ūkių vartojimas, žymiai padidėja bendrosios vidaus investicijos ir 2,6 karto (iki 1,7 %) sumažėja fiskalinis deficitas. Nors paskolos ir toliau sudaro didžiausią užsienio investicijų dalį (35,8 %), 2,3 karto išaugę TUI žymiai pagerina finansinę sąskaitą, sudarydamos 28,2 % visų užsienio investicijų. Iki 14,4 % sumažėja portfelinių investicijų dalis ir keičiasi struktūra: išsigandęs Pietryčių Azijos krizės, spekuliacinis kapitalas metų gale praktiškai pabėga iš VVP rinkos (nerezidentai VVP 1997 m. gruodžio mėn. sudaro 1,2 %), tačiau nemažą jo dalį patraukia privačių ūkio subjektų obligacijos. Būtina pabrėžti ir tai, kad iš esmės restruktūrizuojasi užsienio paskolos, kur pagrindinę jų dalį (61,8 %) sudaro privačių ūkio subjektų be valstybės pagalbos gautos paskolos. Teigiami poslinkiai tęsėsi ir 1998 m., nors ESD išaugo iki 12,1 % BVP (tačiau jis buvo žymiai geresnis negu prognozavo dauguma Lietuvos ir užsienio ekspertų). Didžiausią BVP prieaugio dalį pirmą kartą sudarė bendros vidaus investicijos (62,7 % viso BVP prieaugio). Atitinkamai – iki 63,7 % visų užsienio investicijų išaugo TUI dalis. Pirmą kartą nuo 1993 m. portfelinių investicijų srautas buvo neigiamas, toliau mažėjo grynasis užsienio skolinimasis. Turint galvoje Rusijos krizės įtaką, galima teigti, kad tiek ESD dydis, tiek jo finansavimo struktūra didelio pesimizmo nekelia. Tačiau vertinant ESD priimtinumą reikia šiek tiek gilesnės analizės, prie kurios dabar ir pereisime.

3.2. ESD priimtinumas.

Pagrindiniai išvestiniai rodikliai, reikalingi ESD priimtinumui įvertinti, pateikiami 3.1–3.3 lentelėse (žr. priedą). Kadangi vienareikšmiškai įvertinti ESD labai sunku, nes tai lemia daugelis veiksnių, kurių vieni rodo ESD gerėjimo tendencijas, o kiti atskleidžia jo silpnąsias puses, todėl mes ir sugrupavome minėtus veiksnius į 2 grupes – tuos, kurie rodo ESD priimtinumo augimą, ir tuos, kurie iškelia ESD slypinčius pavojus.

Pirmajai grupei priskirtume tokius veiksnius:

1. Vienas pagrindinių ESD priimtinumo kriterijų – šalies skolos santykio su BVP stabilumas. Lietuvoje 1998 m. šis rodiklis praktiškai stabilizavosi, tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje šiek tiek sumažėjo. Tačiau atsižvelgus į tai, kad Lietuvoje užsienio skolos ir BVP santykis buvo gerokai mažesnis negu likusiose Baltijos valstybėse, kuriose jis viršijo arba labai priartėjo prie pavojinga laikomos 40 % ribos, galima tvirtinti, kad Lietuvoje padėtis šiuo atžvilgiu buvo geriausia. Gerai Lietuva atrodo ir pagal užsienio skolos ir eksporto santykį, kuris yra labai toli nuo kritine laikomos 130 % ribos.

2. Per 1995 – 1998 m. ryškiai didėjo Lietuvos ESD dalis, finansuojama TUI, tą rodo 3.1 lentelės 2 eilutė (žr. priedą). Blogiausia padėtis šiuo atžvilgiu yra Latvijoje, kur 1998 m. ryškiai sumažėję TUI iššaukė ESD be TUI santykio su BVP ryškų sumažėjimą. Estija šiuo atžvilgiu atrodo geriau, nors kelia nuostabą jos ESD sumažėjimas 1998 m. palyginti su 1997 m. beveik 1,5 karto.

3. Neabejotinai puikiai atrodo TUI augimas Lietuvoje, nesumažėjęs netgi po Rusijos krizės. Šiuo atžvilgiu Lietuva tvirtai pirmauja tarp Baltijos valstybių.

4. Kaip teigiamą reiškinį reiktų paminėti nedidelį Lietuvos valstybės užsienio paskolų augimą bei privačių užsienio paskolų sumažėjimą. Latvijoje šie rodikliai buvo gerokai didesni.

5. Labai gerai Lietuvoje atrodo importo padengimas oficialiosiomis tarptautinėmis atsargomis (OTA), kuris buvo didžiausias tarp Baltijos valstybių ir vienintelėje iš jų 1998 m. padidėjo. Tai lėmė daugiausiai Lietuvoje dėl privatizavimo išaugusios OTA.

Antroji – pesimistinių veiksnių grupė, deja, taip pat pakankamai gausi:

1. Pradėti reikia, be abejo, nuo ESD santykio su BVP, kuris 1998 m. Lietuvoje buvo didžiausias ir viršijo 12 % ribą, kuri daugelio ekonomistų laikoma kritine. Nedidelė paguoda, kad mus vos nepasivijo Latvija.