“LIETUVOS EKONOMIKOS LYGINAMIEJI PRANAŠUMAI IR ILGALAIKĖ EKONOMINĖ PLĖTRA”

Prof. Eduardas Vilkas

Santrauka

Straipsnio tikslas – aprašyti Lietuvos ekonomikos augimo skatinimo strategiją. Detaliai aprašyti strategiją būtų didelės apimties darbas ir reiktų kooperuoti įvairių ekonomikos šakų ekspertų pastangas. Todėl straipsnis yra tik įžanga į strategijos formulavimą, siekiant pabrėžti svarbiausius plėtotės strategijos bruožus. Ypač mes siekiame pabrėžti pažiūras, dominuojančias moderniose ilgalaikio ekonomikos augimo teorijose, kurios lemiamą įnašą į ekonomikos augimą priskiria žinioms ir atitinkamam suinteresuotumui, tuo tarpu investicijų ir darbo jėgos augimas, nepalydimas technologijų tobulinimo, turi tik nežymią įtaką. Aukštų technologijų gamybos plėtojimas yra būtina sąlyga šaliai pasiekti aukštą pragyvenimo lygį. Lietuva turi visas komponentes, būtinas nieko nelaukus pradėti tą procesą; tam reikalingos programos kai kurie štrichai pateikiami straipsnyje. Taip pat apžvelgiamos svarbiausių ūkio šakų plėtotės perspektyvos vidutinės trukmės laikotarpyje. Čia svarbus nedelsiamo augimo šaltinis yra dabar nenaudojamų gamybinių pajėgumų panaudojimas ir bedarbių įdarbinimas.

Moderni ekonominio augimo teorija

Didelė dalis ekonominio augimo literatūros skirta klausimui, kodėl kai kurios šalys ilgą laiką auga sparčiau negu kitos, kokie veiksniai lemia produktyvumo lygį, galiausiai, kas yra šalių turtingumo šaltiniai. Domėtis tuo skatina reikalas žinoti, kokie politikos instrumentai gali padėti spartinti ekonomikos plėtrą bei pasiekti subalansuotą socialinį ir ekonominį augimą. Didelės nuomonių ir požiūrių įvairovės minimais klausimais buvimas parodo problemos sudėtingumą ir neapibrėžtumą. Nežiūrint į tai, moderni ekonominio augimo teorija, pagrįsta ilgalaike pasaulio patirtimi, ekonomine logika ir matematiniais įrodymais, gali padėti įvertinti atitinkamą ekonominę ir socialinę politiką. Bet šiame straipsnyje mes nesileisime per giliai į teoriją ir dėl vietos stokos, ir dėl to, kad šio straipsnio tikslams pakaks fragmentinės apžvalgos.

Augimo apskaita

Pereinamuoju laikotarpiu, totaliai trūkstant kapitalo, beveik visi pareigūnai ir net ekonomistai ekonomikos augimą sieja, suprantama, su investicijomis, t.y. su kapitalo augimu. Tačiau tai visiškai prieštarauja augimo apskaitos fundamentiniam sąryšiui, kuris yra vienas vadovėlinių faktų (žiūr., pavyzdžiui, Samuelson, Nordhaus, 1985). Sąryšis nustato, kad

ekonomikos augimas, proc. = ¾(darbo jėgos augimas, proc.) + ¼(kapitalo augimas, proc.) + visuminis faktorių produktyvumas (technologijos pažanga)

Dar daugiau, statistiniai duomenys patikimai patvirtina, kad visuminis faktorių produktyvumas lemia maždaug du trečdalius ekonomikos augimo, o kapitalo augimas tik mažiau kaip šeštadalį. Nors šis faktas tiesiogiai nustatytas išsivysčiusioms šalims, tačiau jis įgalina spėti, kad ir pereinamojo laikotarpio šalyse kapitalo augimas yra ne toks svarbus kaip veiksnių produktyvumas. Šių šalių problemos yra labiau panašios į industrializuotų šalių problemas, o ne į neturtingų besivystančių šalių. Žinoma, pereinamojo laikotarpio šalys kai kuriais požiūriais labai skiriasi nuo išsivysčiusių šalių; kai kuriuos skirtumus paminėsime vėliau.

Lyginamieji pranašumai

Turint galvoje šių laikų tarptautinės prekybos liberalumą, šalis gali pelningai plėtotis tik naudodamasi savo lyginamaisiais pranašumais, kurie leidžia jai įeiti į pasaulinę rinką ir turėti naudos iš gamybos masto bei inovacijų. Čia labai dažnai daroma klaida, bandant lyginamuosius pranašumus apibrėžti išimtinai kaip klasikinių faktorių (gamybos sąnaudų) pranašumus, kurie, manoma, lieka pranašumai amžinai. Tačiau Huges, 1989, 260 psl. rašo:

Didžiulė literatūra apie plėtrą rodo, kad gamtinių resursų buvimas, šalies dydis, geografija, vieta ir kapitalo įplaukos (ypač pagalba) nėra esminės priežastys, lemiančios šalių augimo tempų skirtumus. Atvirkščiai, dėl tinkamos politikos formulavimo ir įgyvendinimo sunkumų resursais turtingos šalys yra veikiausi kandidatai klestinčių ūkio šakų krizėms.

Teorija ir patirtis rodo, kad moderniose ekonomikose pastovių neįveikiamų pranašumų nebūna, veikiau atvirkščiai, pranašumų kitimas yra permanentinis. Šalis ar įmonė gali išplėtoti savo pranašumus pelningai gaminti kokius nors gaminius ar paslaugas; tačiau jos gali bet kurį turėtą pranašumą ir prarasti. Todėl ne nafta ar geografinė padėtis yra pranašumai, bet nuolatinis augimo faktorių ir jų naudojimo gerinimas technologijų, vadybos, žinių ir kt. faktorių inovacijomis.

Visuminis faktorių produktyvumas

Sąvokos “visuminis faktorių produktyvumas” turinys, kaip visi kiti ekonomikos augimo faktoriai be kapitalo ir darbo jėgos augimo, toli gražu nėra tiksliai apibrėžtas; tas faktas nerodo, kad dalykui skirta per mažai tyrimų, bet kad egzistuoja daugybė žmogaus elgesio aspektų ir socialinių sąlygų, įtakojančių augimo faktorių panaudojimo efektyvumą. Be to, skirtingi autoriai naudoja skirtingus pavadinimus ir požiūrius panašiems dalykams, o tai jų gautus rezultatus daro sunkiai palyginamus tarpusavyje. Tačiau galima pastebėti, kad svarbiausias skirtingų požiūrių šaltinis yra skirtingų lygčių gamybinei funkcijai, produkcijos išleidimui, išleidimui vienam dirbančiajam ir kt. rodikliams apibrėžti naudojimas vietoje paprasčiausios augimo apskaitos formulės, minimos 1.1 sk. (žiūr., pavyzdžiui, Barro, 1998 and 1999). Gamybinės funkcijos argumentais galima laikyti kelių rūšių darbą, kelių rūšių kapitalą ir kt. faktorius, kuriuos įmanoma išmatuoti, naudojantis esamais duomenimis. Todėl “likę” faktoriai gali turėti ir kitokią reikšmę, ne tik visuminį faktorių produktyvumą, pavyzdžiui, “…socialinę infrastruktūrą, kaip endogeninę, istoriškai suformuotą geografinės padėties ir kitų faktorių, iš dalies atsispindinčių kalboje” (Hall, Jones, 1998). Vis daugiau empirinių studijų nukrypsta nuo augimo apskaitos požiūrio, naudodamos visokius pagalbinius paaiškinamuosius faktorius (Durlauf, Quah, 1998). Kai kuriuos rezultatus mes cituosime, nagrinėdami politikos variantus Lietuvai.

1.4. Inovacijų ir augimo matematika

Daugumos literatūroje randamų metodų mūsų atveju, deja, negalime pritaikyti, nes dėl ekonomikos pereinamumo neturime reikiamų statistinių duomenų. Galime tik pasinaudoti tyrimų išvadomis savo intuicijai ekonominio augimo problemose sustiprinti. Tačiau puiki Grossman ir Helpman (1992) knyga yra išimtis, nes visi jų rezultatai išvesti matematiškai ir nesiremia jokiais empiriniais matavimais. Nesigilindami į techninius dalykus, pateiksime iš tos knygos keletą rezultatų, kurie turi reikšmės mūsų tolimesnei analizei.

1. Technologijos progresas yra ekonominių agentų sąmoningos veiklos rezultatas, siekiant jiems apčiuopiamo pelno. Firmos ir verslininkai skiria resursus tyrimams ir išvystymui (R&D) kai jie mato galimybę gauti naudą iš savo investicijų, kuri dažniausiai turi ekonominės rentos pavidalą dėl netobulos konkurencijos rinkoje.

2. Tuo atveju, kai vietinė patirtis veikia tyrimų produktyvumą, nacionalinė politika skatinti R&D, taikyta net laikinai, gali dramatiškai pakeisti ekonominės istorijos kursą. Šalis, kuri priešingu atveju būtų specializavusis tradicinėje apdirbamojoje pramonėje, gali būti paversta aukštos technologijos gaminių eksportuotoja. Ilgesnėje perspektyvoje šalies prekybos struktūra parodo, šalia viso kito, kokius resursus alis skiria pramoniniams tyrimams.

3. Kai technologijos prieinamos visiems, subsidijos R&D, siekiant spartinti inovacijas, pablogina aukštų technologijų prekybos balansą.

4. Kiekvienai ekonomikai egzistuoja savo optimalus augimo tempas. R&D sektorius neturi būti plėtojamas peržengiant ribą, kai būsima nauda nebepateisina dabartinio vartojimo sumažėjimo.

5. Didžiąją dalį technologijos progreso (besivystančiose) Pietų šalyse sudaro (išsivysčiusių) Šiaurės šalių technologijų kopijavimas.

6. ˇmogiškojo kapitalo kaupimo rezultatas visada yra spartesnis ilgalaikis augimas. Nekvalifikuotos darbo jėgos didėjimas gali sąlygoti tyrimų veiklos mažėjimą.

Lietuvos ekonominio augimo faktorių apžvalga

EBPO Sekretoriato organizuotoje ap˛valgoje (OECD, 1998) sakoma, kad užsienio investuotojai, dirbantys Lietuvoje, aiškina savo interesą Lietuvai nurodydami tokias priežastis: Lietuvos geografinė padėtis, jos darbo jėgos kokybė, palyginus geras transporto tinklas, politinis stabilumas ir vyriausybės noras atsižvelgti į pasiūlymus gerinti verslo klimatą. Šį faktorių rinkinį galima laikyti tam tikra aibe faktorių, turinčių teigiamą poveikį ilgalaikiam augimui. Šiame skyriuje trumpai apžvelgsime dabar turimus resursus, kurie yra gamybinės funkcijos argumentai.

Ekonominės plėtros retrospektyva

Siekiant geriau suprasti dabartinę ekonominę situaciją, verta pradėti nuo ekskurso į plėtros istoriją, siekiant pirmiausia apmesti sukauptos patirties bruožus.

Kadangi Lietuvos gamtiniai resursai niekada nebuvo “industriniai” ir turint galvoje, kad visą 19-jį amžių ir iki 1918 m. šalis buvo Rusijos imperijos provincija, yra akivaizdu, kad Lietuva iki nepriklausomybės neturėjo jokių galimybių išplėtoti pramonę. Bet nepriklausomybės periodas iki sovietinės okupacijos buvo per trumpas tai padaryti, ir šalis liko agrarinė iki sovietinės industrializacijos.

Lietuvos ekonomikos industrializacija vyko pagal sovietinio planavimo taisykles. Pirma, TSRS ministerijos rūpinosi kooperacija tik šakos viduje, nesvarbu kiek toli viena nuo kitos buvo kooperuojančios įmonės, nepaisydamos regiono integralumo. Antra, kai regioninis faktorius buvo svarbus, pavyzdžiui, energetikoje, regionais buvo laikomos žymiai didesnės teritorijos negu viena nedidelė respublika. Lietuva, paprastai, buvo priskiriama Šiaurės-vakarų regionui (priklausė ir Leningradas) arba Pabaltijo respublikų plius Baltarusija ir Kaliningradas regionui. Ekonominė plėtra pagal tokius principus iškreipė ekonomikos struktūrą, kuri būtų susiklosčiusi natūraliai.

Lietuvos valdžia stengėsi plėtoti šakas, svarbias Lietuvai sovietinio planavimo sąlygomis. Tokios buvo šakos su aukštesniais atlyginimais ir aukštesniais “vartojimo fondais”: elektronika, staklių ir įrengimų gamyba, chemija, visa karinio komplekso produkcija. Taip pat svarbu buvo plėtoti galutinių produktų gamybą, kurių buvo amžinas deficitas, tokių kaip maisto ir lengvosios pramonės, statybinių medžiagų ir kt. Lietuvos planavimo organai griežtai laikėsi tolygaus visos teritorijos išvystymo politikos, siekiant absorbuoti Lietuvos kaime atsilaisvinančią darbo jėgą ir taip minimizuoti rusiškai kalbančios darbo jėgos importą.

Kadangi nuo 1990 statistikos metodologija yra smarkiai pasikeitusi, šio dešimtmečio pradžios ir pabaigos rodiklių lyginimai yra nepatikimi. Todėl mes naudosimės ne ankstesnių kaip1993 m. duomenimis, nors dramatiškiausias ekonomikos smukimas buvo 1991-1992 ir dėl jo automatiškai įvyko žymūs struktūriniai pokyčiai. 1990 m. pramonės dalis BVP buvo 32,8 proc., žemės ūkio 27,6, statybos 10,5 ir prekybos 8,4. 2-1 lentelė rodo dabartinę struktūrą ir kitimo tendencijas. Tarpe kitko, per ketverius metus apdirbamoji pramonė žymiai nusmuko, taip pat nusmuko finansinis tarpininkavimas, kuris klestėjo 1993 m. dėl spekuliacijos. Santykinai pagerėjo statyba, prekyba, nekilnojamojo turto verslas, valstybės valdymas ir švietimas.

2-1 lentelė. Ekonomikos struktūra pagal pagamintą BVP ir darbo jėgą 1993 ir 1997 m.

	BVP dalis, %		Darbo vietų, %
	1993	1997	1993	1997
Žemės ir miškų ūkis	14.2	12.6	22.5	21.8
Pramonė	34.2	24.1	25.7	20.0
Išgaunamoji ir apdirbamoji	30.1	20.8	23.8	17.5
Elektros, dujų ir vandens tikimas	4.1	3.3	1.9	2.5
Statyba	5.1	7.3	7.1	7.1
Prekyba	14.0	16.9	9.7	15.1
Viešbučiai ir restoranai	1.3	1.7	1.1	1.3
Transportas ir ryšiai	9.8	9.2	5.6	5.6
Finansinis tarpininkavimas	7.3	2.4	1.2	1.0
Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kt. veikla	4.2	8.3	2.2	2.4
Valstybės valdymas ir gynyba	2.9	6.3	3.2	4.1
Švietimas	2.8	5.7	7.7	8.9
Sveikata ir socialinis darbas	1.8	3.2	5.4	6.4
Kita paslaugų veikla	2.4	2.4	8.6	6.2

Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. 1998

Gamtiniai resursai ir fizinis kapitalas

Svarbiausi Lietuvos gamtiniai resursai yra dirbama žemė ir mediena. Yra užtektinai žaliavų cemento, stiklo ir statybinių medžiagų gamybai, taip pat durpių ir mineralinio vandens. Komerciškai eksploatuojami kuklūs geros kokybės naftos telkiniai, 250 tūkst. t per metus.Atrastas žymus geležies rūdos su retųjų metalų priemaišomis telkinys. 200 m gylyje yra gigantiški kiekiai anhidrito ir gipso.

Žaliavų buvimas buvo svarbus veiksnys priimant sprendimus dėl pramonės plėtotės, tačiau tik iš dalies. Energetikos šakos (elektros gamyba ir naftos perdirbimas) pajėgumai buvo pastatyti dvigubai didesni negu reikėjo vidaus vartojimui, nors visus pirminius energijos resursus reikėjo atvežti toli iš Rusijos. Mėsos gamybai daugiausia buvo naudojami importuoti pašarai. Siekdama didinti savo miškų plotus, Lietuva beveik nebenaudojo vietinės medienos, nors medienos apdirbimas nesumažėjo. Trąšų gamyklos buvo pastatytos daug didesnės negu vidaus poreikiams tenkinti, o žaliavos, vėl, buvo tiekiamos iš Rusijos. Tuo būdu industrinis kapitalas buvo kuriamas nepaisant realių Lietuvos pranašumų; tai sudarė papildomų sunkumų pereinamajame laikotarpyje. Tačiau svarbiausi sunkumai, žinoma, radosi dėl industrinio kapitalo technologinio atsilikimo ir drastiško įprastinių rinkų sumenkėjimo. Svarbiausios apdirbamosios pramonės šakos pateikiamos 2-2 lentelėje.

2-2 lentelė. Apdirbamosios pramonės struktūra pagal svarbiausias šakas 1993 ir 1996 m. ir jų produkcijos eksportuojama dalis 1997 m.

	1993	1996	Eksportuota, %
Maistas, gėrimai ir tabakas	30.1	32.4	27.3
Tekstilė	8.3	7.3	70.9
Drabu˛iai ir kailiai	3.0	2.7	91.0
Mediena ir jos produktai, iskyrus baldus	2.6	3.2	68.8
Cheminės medžiagos ir produktai	3.9	7.7	75.2
Perdirbti naftos produktai	25.5	23.5	60.8
Nemetaliniai mineraliniai produktai	4.0	3.9	33.9
Mašinos ir įrengimai	5.3	2.5	68.6
Radijo, TV ir ryšių priemonės	5.0	3.8	83.7
Kitos transporto priemonės	1.4	3.8	84.8
Baldai	2.5	1.6	46.1

Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. 1998

2-1 ir 2-2 lentelių nebūtina komentuoti, jos ir taip aiškiai parodo, koks veikiantis kapitalas egzistuoja ir koks jo eksporto potencialas. Mes grįšime prie tų lentelių nagrinėdami ekonomikos augimo perspektyvas. Būtina pažymėti, kad šiuo metu 30-70 proc. gamybinių pajėgumų yra nenaudojami. Kai kuriuos jų būtina rimtai modernizuoti, bet kai kuriems panaudoti apyvartinės lėšos ir geresnė vadyba būtų pakankama pagalba.

Darbo jėga ir žmogiškasis kapitalas

Galima priminti tris gerai žinomus darbo jėgos bruožus: pakankamai geras išsilavinimo lygis, patirtis gaminant techniškai gana sudėtingus produktus (rodo 2-1 ir 2-2 lentelės) ir R&D potencialo buvimas daugeliui ekonomikos šakų. Pastarąjį nagrinėsime detaliai vėliau, o čia verta pacituoti Radosevic ir Auriol (1998), kad Vidurio ir Rytų Europos šalys sugebėjo išsaugoti tarpinę poziciją pagal R&D tarp išsivysčiusių ir mažiau išsivysčiusių EBPO/ES šalių. Šiuo metu darbo jėga neauga demografine prasme ir neaugs bent dešimtmetį. Tačiau turint mintyje 12-14 proc. nedarbą, nesunku suvokti, kad faktiškai darbo jėga turi augti kokius 10 proc. per artimiausius keletą metų. Kita 10 proc. gali ateiti iš žemės ūkio, kur dabar dirba maždaug 20 proc. šalies darbo jėgos. Gaila, bet abiem atvejais ateis daugiausiai nekvalifikuoti ar su pasenusia kvalifikacija darbuotojai.

Lietuvos ekonominio augimo perspektyvos

Apžvelgtieji ekonomikos išsivystymas ir augimo faktoriai nėra labai svarbūs ilgalaikėje perspektyvoje, kaip liudija modernios ekonominės teorijos (1 skyrius). Vidutinės trukmės laikotarpyje jie, žinoma, yra svarbūs, nes ūkis gali naudoti tik esamus kapitalą ir darbo jėgą, kurie negali žymiai pakisti per keletą metų. Kalbėdami apie konkrečių šakų plėtojimą, bandysime įvertinti Lietuvos realijas jų sąryšyje su ekonomikos augimu per keletą metų; kai tai bus tikslinga, paminėsime ir ilgalaikę perspektyvą.

Bendros sąlygos ekonomikos vidutinės trukmės plėtojimui

Čia norėtume atkreipti dėmesį į keletą išorinių ir vidinių aplinkybių, kurios, matyt, lemia trumpalaikę ir vidutinės trukmės politiką. Kai kurias jau esame minėję paskutiniame skyriuje. Manome, kad nustatant ekonomikos plėtojimo politiką, būtina atsižvelgti į tokius dalykus.

1. Kai rytų rinkose paklausa drastiškai sumažėjo, didžiulis kiekis gamybinių pajėgumų tapo nenaudojami, nes buvo pritaikyti gaminti neaukštos kokybės produktus didžiulei rinkai. Nenaudojami pajėgumai nėra beverčiai, jie gali gaminti kitus produktus, tinkamai organizavus tokią gamybą.

2. Lietuva turi ˛ymius darbo jėgos rezervus dabar nenaudojamus pramonėje ir didelį darbuotojų perteklių žemės ūkyje.

3. Rytų rinkų atsigavimas padėtų ne tik panaudoti gamybinius rezervus gaminti pagerintus senus produktus, bet ir suteiktų daugiau galimybių pradėti gaminti geros kokybės naujus gaminius.

4. Lietuvos situacija yra labai panaši į situaciją besivystančių šalių, kur technologijos progresas prasidėjo vėliau. Technologinis progresas, perimant žinias iš išsivysčiusių šalių, yra pagrindinis tokių šalių augimo mechanizmo faktorius (Ohkawa, 1993). Juo labiau, kad Lietuvos pramonė yra pakankamai diversifikuota, kad galėtų skatinti inovacijas sujungiant viena kitą papildančias veiklas (Feldman, Audretsch, 1999).

5. Lietuvoje jau dabar veikia trys faktoriai – beveik visos įmonės yra privačios, funkcionuoja įstatymo valdžia ir įgyvendinta konkurencija – kurios buvo svarbiausios prielaidos Taivano ir Pietų Korėjos sėkmei (Lau, 1990).

6. Fizinei infrastruktūrai modernizuoti reikia didžiulių investicijų, tačiau net dabartinės būklės infrastruktūra yra pakankamai stipri palaikyti ekonomikos augimą vidutiniame periode.

7. Integracija į Europos Sąjungą yra svarbiausias institucinės ekonomikos plėtros ir spartaus technologinio progreso faktorius. Finansinė ir techninė ES pagalba turi padaryti ekonomikos plėtrą orientuotą į perspektyvą ir minimizuoti politikos klaidas.

8. Pereinamuoju laikotarpiu išliko žymus mokslinis potencialas ir jis jau galėtų teigiamai paveikti technologinę pažangą.

9. Lietuvos geografinė padėtis palankiai atsiliepė plėtojant tranzito transporto paslaugas; jas galima toliau išplėtoti, ypač turint galvoje numatomą narystę ES.

Daug darbo naudojančios pramonės vystymas

Nesigilinant į detales, galima spėti, kad darbo imlios pramonės ateitis nevienareikšmiška. Pirma, ji be abejonės yra svarbi siekiant sumažinti bedarbystę šiuo metu: tokias darbo vietas galima sukurti greitai ir nebrangiai, jos nereikalauja aukštos kvalifikacijos, o tai svarbu, nes dauguma bedarbių yra menkos kvalifikacijos. Antra, visada bus paklausa tokioms darbo vietoms ir paklausa atitinkamoms prekėms bei paslaugoms. Trečia, augant atlyginimams, mūsų darbo jėga pagal kainą pasidarys nekonkurentinė su Azijos šalių darbo jėga; darbo imlios pramonės dalis turės mažėti, kai ją galės pakeisti produktyvesnė kapitalo ir žinių imli gamyba.

Žemės ūkio ateitis

Lietuva turi patenkinamas sąlygas stabiliam ir produktyviam žemės ūkiui plėtoti. Žemės ūkio žemė užima 48,5 proc. šalies teritorijos. Tarp dešimties kandidačių į ES Lietuva turi aukščiausią žemės ūkio dalį BVP po Rumunijos ir Bulgarijos ir didžiausią darbuotojų dalį po Rumunijos ir Lenkijos. Žemės ūkis duoda 13,1 proc. Lietuvos eksporto ir 17,1 proc., importo. Eksporto santykis su importu yra pats žemiausias po Slovėnijos. Visa tai rodo, kad žemės ūkis yra labai svarbi Lietuvos ūkio šaka, tačiau taip pat, kad jos efektyvumas nėra aukštas, net palyginus su kandidatėmis į ES.

Lietuvos žemės ūkio plėtojimo perspektyvos pakankamai geros technologine prasme: klimatinės sąlygos leidžia įgyvendinti jau parengtas žemės ūkio mokslo rekomendacijas ir pasiekti reikiamą žemės ūkio produktyvumą. Tačiau šį tikslą nelengva pasiekti dėl išorinių sąlygų ir socialinių problemų kaime. Rusijos krizė aiškiai parodė, kad Lietuva neįstengia konkuruoti net tradicinėje rytų rinkoje su smarkiai subsidijuojama ES šalių produkcija. Tą problemą galima išspręsti tik sulyginus ES ir Lietuvos gamintojų prekybos sąlygas. Panaikinti ES subsidijas būtų ekonomiškai pagrįstas sprendimas, bet neatrodo, kad taip gali įvykti. Tuo tarpu Lietuva neįstengia teikti atitinkamas subsidijas. Vidaus problema yra ta, kad vargu ar pavyks greit sumažinti darbo jėgą žemės ūkyje, kai nedarbo lygis šalyje yra pasiekęs tokį aukštą lygį. Tai restruktūrizavimo ir technologijos procesą daro ilgą ir brangų. Be to, reikia neužmiršti, kad maždaug trečdalis kaimo gyventojų yra pensinio amžiaus.

Mes nesigilinsime kaip spręsti žemės ūkio problemas; besidomintis skaitytojas gali paskaityti straipsnių rinkinį, paruoštą tarptautinės mokslininkų grupės (eds. Meyers, Kazlauskiene, Giugale, 1999). Nėra abejonių, kad Lietuvos žemės ūkis turi būtinas prielaidas tapti modernia ir efektyvia ūkio šaka; tai būtina pasiekti be kita ko ir dėl to, kad žemės ūkis yra bazė maisto pramonei, kuri šiuo metu duoda maždaug 30 proc., BVP ir žymią dalį eksporto. Eksporto galimybės dar didės, didėjant ekologiškai švarios gamybos daliai. Lietuva turi stiprų žemės ūkio R&D potencialą, todėl galima tikėtis, kad inovacinis procesas žemės ūkyje bus pakankamai spartus.

Statyba ir statybinių medžiagų gamyba

Statyba, bendros situacijos ūkyje veidrodis, sumažėjo perpus per pirmus ketverius pereinamojo laikotarpio metus, bet dabar atgauna buvusias pozicijas (žiūr. 2-1 lentelę). Oficialioji statistika, žinoma, neapskaito remonto ir kitų darbų, atliktų individualių statytojų ar mažų jų grupių, todėl reali padėtis gali būti net geresnė.

Reikia pabrėžti statybos svarbą, vien sukuriant naujas darbo vietas artimiausiu metu, o ką kalbėti apie jos vaidmenį pramonės restruktūrizavime ir plėtojime. Didėjant užsienio ir vidaus investicijoms į infrastruktūrą, ofisų ir viešbučių statybą, pramonės objektus ir gyvenamuosius namus, statybos šaka, tikėtina, augs gana sparčiai. Priklausomai nuo to augimo, statybinių medžiagų gamyba atsigaus po smukimo dėl energijos kainų šuolio ir menkos paklausos. Šalies gamtiniai resursai leidžia toliau plėtoti tradicinių, taip pat naujų statybinių medžiagų gamybą iš molio, stiklo, plastikų, anhidrito ir kt.

Elektros ir naftos produktų eksportas

Iš sovietinių laikų Lietuva paveldėjo didžiulius elektros generavimo galingumus ir stambią naftos perdirbimo (12 mln. t žaliavos) gamyklą. Ir viena, ir kita kol kas veikia mažiau nei puse pajėgumo, nežiūrint į tai eksportuoja nemažai produkcijos (dėl naftos produktų žiūr. 2-2 lentelę). Elektros ir naftos gamybos svarba visam Lietuvos ūkiui yra daugiau negu akivaizdi, todėl jų ateitį reikia nustatyti tvirtai ir iš anksto, juo labiau, kad sprendimai dėl jų nėra trivialūs.

Elektra

Dėl Europos Komisijos spaudimo veikiai uždaryti Ignalinos atominę elektrinę (IAE) elektros gamybos ateitis yra labiausiai diskutuojamas ekonomikos plėtojimo dalykas. Kadangi dabar IAE pagamina daugiau kaip 80 proc. visos Lietuvoje gaminamos elektros ir IAE pagaminta elektra yra pigesnė negu pagaminta bet kur kitur, klausimas iš tikrųjų labai svarbus visai Lietuvos ekonomikai. Svarstomos dvi pagrindinės galimybės: pirma, ankstyvas uždarymas, nekeičiant kanalų, antra, pakeitus kanalus, eksploatuoti dar 20 metų. Nėra lengva palyginti abu variantus, bet nėra ir neįmanoma. Lietuvos ir užsienio ekspertai atliko keletą studijų ir gavo panašius kainų įvertinimus. Radikaliausias uždarymo kainos įvertinimas gaunamas vertinant prarastą naudą. Švedų firmos Grufman Reje & Partners atliktoje studijoje nurodoma, kad prarasta nauda būtų 14,6-17,2 milijardų litų 1998 m. kainomis, jei pirmas reaktorius būtų uždarytas 2005 m., o antrasis 2010 m. Kitose studijose vertinama, kiek kainuotų kompensuoti pigesnio atominio elektros šaltinio pakeitimą tradiciniais šiluminiais brangesniais šaltiniais, taip pat bendras poveikis Lietuvos ekonomikai kaip prekybos šokas, kuris siekia maždaug po 1 milijardą litų kasmet 10 metų. Daugmaž visi sutinka, kad paties elektrinės uždarymo išlaidos bus beveik 6 milijardai litų per pirmus 30 m. po sustabdymo. Jei Europos Komisija pasiūlytų realistinę finansinę pagalbą minėtiems nuostoliams padengti, Lietuva ryžtųsi anksti uždaryti IAE, atsižvelgdama į Europos Sąjungos sumokamus politinius dividendus. Bet gali atsitikti ir taip, kad Europos Komisija susilpnins spaudimą, pasaulyje keičiantis nuomonei atominės energetikos naudai.

Taigi kol kas turime du scenarijus: ankstyvas IAE uždarymas ir dar bent 20 m. eksploatacija. Pirmuoju atveju eksportuoti elektrą į vakarus galimybių beveik nebebūtų, išskyrus galbūt piko energiją. Bet eksportas galėtų būti žymus, jei bent vienas reaktorius funkcionuotų. Tada Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (KHE) vaidintų svarbų vaidmenį. Jei IAE veiktų papildomai dar 20 m., tai KHE svarba dar labiau padidėtų ir pasidarytų ekonomiškai tikslinga pastatyti ten trūkstamus generatorius. Tuo atveju taip pat skubiai reiktų nutiesti aukštos įtampos liniją prisijungti prie vakarų tinklų, kad būtų galima eksportuoti elektrą vakarų vartotojams, atsijungiant nuo nemokių rytinių. Ateityje įėjimas į vakarų tinklus bus reikalingas kiekvienu atveju kaip Baltijos žiedo ar ES tinklo dalis, siekiant persijungti nuo nepatikimos Rusijos elektros sistemos.

Kaip ten bebūtų, bendroji ekonomikos augimo politika dėl elektros eksporto nesikeis; priklausomai nuo elektros kainų ir pajamų iš energijos eksporto, augimas bus sunkesnis ar lengvesnis. Pramonės ir komunalinių paslaugų restruktūrizavimas, siekiant taupyti energiją, bus reikalingas kiekvienu atveju.

Naftos produktai

Iš 2-2 lentelės matosi, kokią svarbą Lietuvos ūkiui turi naftos perdirbimas, ypač turint galvoje, kad Mažeikių gamykla duoda valstybės biudžetui maždaug 14 proc. pajamų. Bendrosios pusiausvyros skaičiavimai, atlikti 1996 m., kai gamykla veikė tik trečdaliu pajėgumo, parodė, kad jai veikiant visu pajėgumu BVP padidėtų 21,8 proc. (Vilkas, 1997). Vadinasi, viso gamyklos potencialo panaudojimas yra itin svarbus ekonominės politikos klausimas.

Dabartiniai planai parduoti 66 proc. jungtinės įmonės “Mažeikių nafta”, susidedančios iš Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos, Būtingės terminalo ir Biržų naftotiekio, Amerikos kompanijai “Williams International” neatrodo geriausias sprendimas. Tą patvirtina keletas aplinkybių. “Williams International” vengia prisiimti bet kokią riziką dėl nesėkmingo verslo, bet siekia turėti visas valdymo teises; visa rizika paliekama Lietuvai. Dar daugiau, liūto dalis investicijų, reikalingų naftos perdirbimui modernizuoti ir Būtingės terminalui užbaigti, taip pat reikalaujama iš Lietuvos vyriausybės. Konfliktai su Rusijos naftos tiekėjais verčia abejoti, ar naftos tiekimas bus patikimas, nedalyvaujant Rusijos pusei. Apskritai, sutarties projektas yra beveik ištisai nenaudingas Lietuvai. Todėl kyla abejonių, ar šis strateginis investuotojas gali sėkmingai išplėtoti Lietuvos naftos verslą. Reikia pabrėžti, kad Lietuvai apsimoka parduoti “Mažeikių naftos” akcijas kad ir pigiai, bet tada garantijos, kad gamykla veiks visu pajėgumu, turi būti rimtesnės, ne tik primityvios kompanijos atstovų paskaitos.

Kaip ir elektros atveju, naftos šakai plėtoti nereikia kokios nors ilgalaikės strategijos, o tik sėkmingo privatizavimo. Tačiau efektyvus “Mažeikių naftos” funkcionavimas akivaizdžiai padėtų viso ūkio plėtotei per turtingesnį biudžetą ir eksporto pajamas.

Transportas ir ryšiai

Po to, kai Lietuvos telekomas 1998 m. buvo privatizuotas (60 proc. jo akcijų parduota konsorciumui, susidedančiam iš dviejų stiprių telekomunikacijų kompanijų švedų “Telios” ir suomių “Soneros”) ir telekomunikacijų šakos reguliavimas buvo nustatytas telekomunikacijų įstatymu bei pirkimo sutartimi, telekomunikacijų ateitis nekelia jokių didesnių rūpesčių. Telekomunikacijų paslaugų rinka jau yra liberalizuota, išskyrus fiksuotą telefono ryšį, kuriam formaliai monopoliją iki 2003 turi Lietuvos telekomas. Vadinasi, telekomunikacijų modernizavimą ir plėtotę reguliuos gerai žinomų kompanijų, besivadovaujančių atitinkamomis ES taisyklėmis, atvira konkurencija; galima tikėtis spartaus šakos progreso.

Transporto paslaugų plėtotė yra daug sudėtingesnis atvejis. Esami geografiniai ir geopolitiniai pranašumai įgalina pasiekti žymios naudos, tačiau tai neatsitiks automatiškai. Reali pranašumų nauda priklauso nuo valstybės investicijų ir reguliavimo, nuo sienų kirtimo greičio ir patogumo. Reikia paminėti, kad svarbu ne tik tai, jog Lietuvą kerta du Europos transporto koridoriai, bet ir tai, kad Lietuvos rytinė siena neužilgo taps ES siena, o tai kelia papildomų rūpesčių ir kokybės reikalavimų.

Kas dėl investicijų, pastebėtina, kad jos turės būti labai didelės: iki 2010 m. reikės 1,5 milijardo ekiu norint įgyvendinti 71 projektą transporto infrastruktūrai pagerinti pagal Europos Komisijos inicijuotą Transporto infrastruktūros reikmių įvertinimo (TINA) programą. Daugiau kaip 1,3 milijardo ekiu iš 1,5 milijardo planuojama panaudoti europiniam tinklui.

Siekiant tinkamai tenkinti Europos transporto reikmes, reikia ne tik pagerinti kelius, uostus ir terminalus, bet ir įdiegti modernias informacines technologijas, suderinamas su technologijomis kaimyninėse šalyse. Reikia suderinti su ES normomis transporto veiklos reguliavimo aktus dėl muitinių, saugumo, ekologijos ir kt. Lietuva turi geras galimybes išplėtoti multimodalinių pervežimų sistemą; tai ne tik techninė, bet ir vadybinė bei institucinė problema.

Mašinų ir įrengimų gamyba

Staklių ir įrengimų gamyba sumažėjo nuo 5,3 proc. BVP 1993 m. iki 2,6 proc. 1996 (žiūr. 2-2 lentelę). Šis kritimas neatrodo labai jau drastiškas, kai realioji gamyba visuotinai mažėja. Tačiau daugelio gaminių gamybos dinamika rodo daug liūdnesnį vaizdą: nuo 1991 m. gamyba sumažėjo 10 kartų ir daugiau, kai kurie produktai apskritai išnyko ir buvo pakeisti primityvesniais. Tik šaldytuvų gamyba išliko tokio pat lygio ir pagerėjo gaminių kokybė.

O juk šakos svarba pramonei ir ūkiui apskritai yra akivaizdi. Kaip fundamentalių technologijų naudotojas, be kurių neįmanoma plėtoti aukštų technologijų gamybos, mašinų ir įrengimų gamybos šaka turi būti atgaivinta, ją restruktūrizuojant ir modernizuojant. Reikia neužmiršti, kad 1992 m. šakoje dirbo 42 tūkst. darbuotojų, 21 tūkst. 1996 m., todėl ir dabar yra kvalifikuotos darbo jėgos perteklinė pasiūla. Taip pat, daugelis įmonių tebeturi gana neblogą staklių parką, turi gamybines patalpas ir technines komunikacijas. O trūksta joms apyvartinių lėšų, naujų produktų ir rinkų jiems, be to, reikia nurašyti skolas biudžetui, kurios visvien niekada nebus padengtos. Kooperacija su kitomis pramonės šakomis net primityviame lygyje padėtų pergyventi dabartinę krizę. Iki 1990 buvo keletas inžinerinių organizacijų, kurios staklių pramonei projektuodavo naujus produktus. Dabar belikusi viena, Marijampolės fasavimo ir pilstymo įrangos gamykloje, kuri beje yra sėkmingiausia visoje šakoje. Peršasi išvada, kad taikomasis R&D staklių institutas, subsidijuojamas valstybės, yra absoliučiai būtinas siekiant plėtoti šaką, ką bekalbėti apie aukštų technologijų gaminių gamybą.

Elektronika ir elektrotechnika

Kažkada prestižinė šaka prarado pozicijas daugiausia dėl dviejų dalykų: pirma, aukščiausio techninio lygio produktai buvo gaminami sovietiniam kariniam kompleksui pagal dosnius kontraktus, kurie buvo prarasti žlugus TSRS, ir antra, rinka importinėms vartojimo prekėms tapo atvira perstaigiai, kad karui orientuotos įmonės suspėtų atlikti konversiją, o kitos likviduoti technologinį atsilikimą ir neefektyvumą, gaminant vartojimo prekes. Išlikusi iš esmės yra detalių televizoriams ir kai kurių specializuotų gaminių gamyba, pvz., telekomunikacinė įranga. Ankstesnės didelės gamyklos su R&D padaliniais dažniausiai suskilo į daug mažų įmonėlių, teikiančių technines paslaugas, dažnai įgaliotos žymių užsienio kompanijų.

Laikas jau parodė, kokia iš ankstesniosios gamybos natūraliai gali išgyventi ir kokios mažosios įmonės gali atsirasti iš buvusių gigantų. Ilgai gyventi kandidatai yra produktai, besislepiantys nuo žiaurios elektronikos rinkos konkurencijos kokiose nors techninėse nišose, taip pat prekių ir paslaugų gamyba, kooperuojant su didelėmis tarptautinėmis kompanijomis. Taip pat, per trumpą laiką galima pagerinti elektrotechnikos gaminius, kad jie galėtų konkuruoti bent vidaus ir rytų rinkoje. “Tradicinių” gaminių ir paslaugų gamybos plėtotė šioje šakoje mažai tesiskiria nuo analogiškos veiklos kitose šakose; tas bendrąsias dabartines problemas mes paliesime vėliau. Ilgalaikėje šakos plėtotėje turi dominuoti gaminių technologinio lygio kėlimas, ypač kooperuojant su mechanikos bei biotechnologijos gamyba ir R&D.

Cheminės medžiagos ir produktai

Chemijos pramonė pereinamuoju laikotarpiu nukentėjo mažiausiai. To priežastys akivaizdžios: šaka gamino standartinės kokybės produkciją, kuri buvo eksportuojama jau sovietmečiu, taip pat, dėl šios gamybos ekologinių problemų lengviau konkuruoti vakarų rinkoje. Palyginus su 1991 m., sieros rūgšties, trąšų ir acetato verpalų gamyba yra net padidėjusi, o vaistų liko tame pačiame lygyje. Todėl šaka neturi didesnių problemų tęsti tradicinę gamybą, palaipsniui modernizuodama technologijas už lėšas, gaunamas iš dabartinės gamybos.

Tačiau šaka turi žymų potencialą gaminti vaistus ir fermentus genų inžinerijai, kadangi tokia gamyba jau vyksta, be to, yra stiprus R&D potencialas. Prie šio aspekto grįšime kitame skyriuje.

Augimas plėtojant aukštų technologijų gamybą

Kaip liudija literatūra, šalis gali pasiekti aukštą pragyvenimo lygį tik gamindama aukštų technologijų gaminius ir paslaugas. Nors tai visi žino, bet ne tiek daug šalių sugebėjo pasiekti, kad aukštų technologijų gaminiai sudarytų žymią produkcijos dalį. Todėl labai svarbu nustatyti technologijos progreso nacionalinius tikslus ir detaliai numatyti būdus jiems pasiekti. Net kai imamasi tikslingų pastangų, lieka daug netikrumo dėl sėkmės.

Technologinės pažangos prielaidos

Pradėsime mūsų nagrinėjimą išvardindami prielaidas ilgalaikei pažangai pasiekti. Kol kas neturime jokių oficialių planų kaip siekti aukštų technologijų plėtotės, išskyrus Lietuvos mokslų akademijos iniciatyvą tokius planus parengti. Ekonominės galimybės pradėti tą plėtotę kol kas yra menkos. Visuomenės dėmesys nukrypęs į neatidėliotinas socialines problemas – nedarbą, daugiavaikes ir jaunas šeimas, sveikatos apsaugos ir švietimo finansavimą – kurios paaštrėjo dėl Rusijos krizės. Nepaisant to, kova su dabartiniais sunkumais neturi stabdyti atitinkamų planų rengimo ir sutrukdyti nedelsiant pradėti juos įgyvendinti. Reikėtų atsižvelgti į šias prielaidas.

Lietuva jau gamina kai kuriuos aukštų technologijų gaminius ir paslaugas.

Beveik 20 mažų įmonių gamina lazerius ir susijusią optinę bei medicininę įrangą. Žymiausia iš jų “Eksma” 1998 m. turėjo 62 darbuotojus, pardavė produkcijos už 20 mln. lt JAV, Japonijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje Italijoje ir kt. šalyse. Daugiausiai eksportui gaminami biocheminiai aukštų technologijų gaminiai “Fermente” ir dviejose mažose įmonėse “Biofa” ir “Biosintezė”. 10 m. senumo “Biocentras” yra sukūręs efektyvias technologijas aplinkos apsaugai ir regeneravimui. “Elsis” gamina telekomunikacijų įrangą. “Geozondas” sukūrė ir parduoda daugiausiai užsienyje radarą-ieškiklį, kurį be kita ko galima naudoti plastikinėms minoms ieškoti. Staklių pramonėje “Precizika” gamina tikslaus matavimo prietaisus. Programinė įranga yra aukštų technologijų paslaugų pavyzdys kaip ir kardiologinės ir kitos medicininės operacijos.

Lietuva turi taikomųjų tyrimų potencialą.

Sovietmečiu buvo sukurtas stiprus mokslinių tyrimų potencialas perspektyvioms ūkio šakoms, tokioms kaip elektronika, puslaidininkiai, mechanika ir biochemija. Panašiai kaip Rytų Europos šalyse, Lietuvoje tas potencialas atlaikė itin nepalankias pereinamojo laikotarpio sąlygas, nors jaunosios mokslininkų kartos prieaugis vis tik yra sutrikdytas. Todėl gaišti su esamo potencialo panaudojimu būtų grynas nuostolis. Konkrečiau, elektronikos, lazerių fizikos ir puslaidininkių srityje turime 3 valstybinius institutus (Puslaidininkių fizikos, Fizikos ir Teorinės fizikos ir astronomijos) ir stiprius tyrimų padalinius Vilniaus universitete, mechanikos srityje – tyrimų grupes Kauno technologijos universitete, Lietuvos energetikos institute ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, biotechnologijos – 3 valstybinius institutus (Biochemijos, Imunologijos ir Biotechnologijos) ir didelę katedrą Vilniaus universitete.

Lietuvos pramonė susideda iš šakų, naudojančių visas fundamentalias technologijas:

mechanines, chemines, radioaktyvias, elektronines ir biologines. Tikriausiai tos technologijos per keletą metų bus patobulintos, kaip tai seka iš mūsų ankstesnės “tradicinės” gamybos apžvalgos. Tuo būdu, yra kur pritaikyti R&D pasiekimus ir yra iš kur tikėtis paramos, realizuojant tuos pasiekimus. Kitaip tariant, pramonė ir R&D gali pradėti palaikyti viena kitą veikiai.

Galimybės sintezuoti įvairių žinių sričių pasiekimus.

Laukiama, kad radikaliausios 21 a. inovacijos bus atrastos sankirtoje kompiuterių mokslo, tiksliosios mechanikos, elektronikos ir biologijos. Būtent šiose srityse Lietuva turi neabejotiną potencialą, kaip jau minėjome anksčiau.

Integracija į ES technologinę erdvę spartina ir atpigina inovacijas.

Ši prielaida akivaizdi pati savaime. Integracija įgalina Lietuvos mokslininkus dalyvauti bendruose tyrimuose arba atlikti produktyviau individualius tyrimus, naudojantis Europos tyrimo priemonėmis ir žiniomis. Ne mažiau svarbu, kad integracija skatina tiesiogines užsienio investicijas, kurios paprastai ateina kartu su technologinėmis inovacijomis.

Polinkis in˛inerijai ir išradimams yra nacionalinio charakterio bruožas.

Nors Lietuva neturėjo per daug galimybių realizuoti, tuo pačiu ir produkuoti inovacines idėjas, tautos charakteryje galima pastebėti polinkį inžinerijai ir novacijoms. Galima tikėtis, kad didėjant idėjų paklausai ir galimybėms jas įdiegti, kūrybingumas taip pat didės.

Reikia aukštų technologijų gamybos programos

Yra daug “nematomų” rankų, vedančių į technologinę pažangą, kai kurias jau minėjome 1 skyriuje. Čia pabandysime pateikti sąmoningų priemonių štrichus, palikdami autoreguliavimo veiksnius kitam skyriui. Žinoma, bandymas pateikti pilną vyriausybės veiksmų sąrašą nėra šio straipsnio tikslas, kaip ir jų poveikio technologijos progresui analizė. Mes galime tik pateikti keletą pastabų, iš kurių matysis kas turima galvoje.

Pirmiausia, aukštų technologijų gamyba turi būti pripažinta nacionaliniu tikslu ir atitinkamai propaguojama. Tai savaime yra stiprus veiksnys, nes verčia kiekvieną pagalvoti apie savo asmeninį pasirinkimą būti “tradiciniu” ar inovatyviu būsimoje modernių technologijų ekonomikoje.

Antra, vyriausybė turi patvirtinti Mokslo ir technologijos baltąją knygą, kurioje ir būtų smulkiai išdėstyti tikslai ir priemonės. Jau yra parengta keletas vyriausybinių programų mažoms ir vidutinėms įmonėms padėti bei skatinti eksportą. Kažkuriuo mastu Pramonės plėtojimo iki 2005 m. programa sintezuoja visas būtinas priemones , įskaitant Fondo technologinės plėtros ir inovacijų skatinimui bei Fondo teikti rizikos kapitalą mažoms ir vidutinėms įmonėms sukūrimą. Tačiau programa skirta dabartinėms pramonės plėtojimo problemoms ir negali atstoti Baltosios knygos. Jos parengimas yra labai rimtas darbas ir užtruks metus ar du, jei vyriausybė atitinkamai jį rems. (1999 m. gegužės mėn. vyriausybė sudarė darbo grupę, kuri turi paruošti Baltosios knygos projektą iki 1999 m. gruodžio mėn. Numatytas ir kuklus finansavimas.)

Trečia, reikės kai kurių įstatyminių priemonių aukštų technologijų plėtros prioritetui įtvirtinti bei įgyvendinti kitus instrumentus, tokius kaip mokesčių lengvatos ir bendras kartu su įmonėmis R&D projektų finansavimas.

Ketvirta, Baltojoje knygoje turės būti numatytos ne tik priemonės, tiesiogiai padedančios plėtoti aukštų technologijų prekių ir paslaugų gamybą, bet ir planai gerinti žmogiškąjį kapitalą, stiprinti ir geriau nukreipti tyrimus, plėtoti technologinę kooperaciją su ES šalimis ir t.t.

5. Bendra ekonominio augimo skatinimo politika

Šiame skyriuje pabandysime sugretinti Lietuvos realijas, aptartas ankstesniuose skyriuose, ir ekonominėje literatūroje bei specialiose studijose randamas rekomendacijas, taip bandydami nubrėžti ekonomikos augimo ir technologijos progreso politikos kontūrus. Kiekvienai šaliai egzistuoja jos optimali augimo strategija, kurios realizacija duoda optimalią trajektoriją. Ryšys tarp politikos ir trajektorijos nėra paprastas, kadangi, visų pirma, jis priklauso nuo egzogeninių sąlygų, kurių šalis nekontroliuoja. Sunku iš kalno nustatyti ir endogeninius faktorius. Tarkime, mes nežinome kokia ūkio struktūra geriausiai atitiktų intelektualinį (genetinį) gyventojų potencialą. Programinės įrangos kūrimas būtų visais atžvilgiais optimali struktūra, išskyrus tai, kad ne kiekvienas galėtų ir ne kiekvienas norėtų būti programuotoju. Panašiai ir kitur egzistuoja ribos technologijos lygiui, kurias uždeda sunkumai įsigyti tam tikrus sugebėjimus ir ˛inias. Tos ribos, ˛inoma, i dalies “plaukioja” kartu su isilavinimo lygiu ir suinteresuotumu.