“KOKIA KRYPTIMI VYSTOSI POSTKOMUNISTINIØ ÐALIØ EKONOMIKOS?”

Dr. Daniel Daianu

Ávadas

Koks skirtumas, lyginant su devyniasdeðimtøjø pradþia, kurie daugelio mokytø vyrø buvo vertinami per Francis Fukuyama garsiojo straipsnio ir knygos apie “istorijos pabaigà” aistros ir intelekto prizmæ. Ið esmës autorius buvo teisus: 1989 m. reiðkë istorijos takoskyrà, reiðkianèià aiðkø komunizmo galà. Kita vertus, jo analizë supaprastino ir pavertë neaiðkiomis veikianèias istorijos jëgas, kurios iðlaiko ideologinius ir religinius skirtumus; tas jëgas, kurios demokratijos (tikrinimai ir balansai) bei tarpusavio tolerancijos iðlaisvintos gali sukelti milþiniðkas þmoniø kanèias, tokias kaip etniniai tarpusavio konfliktai ir karai.

Postkomunistinë transformacija pasirodë kur kas sudëtingesnis procesas, negu ið pradþiø manyta. Kainø liberalizavimas, stabilizavimas, privatizavimas yra esminiai ávesti rinkos ekonomikà, taèiau toli graþu neuþtikrina sëkmës, nebent ákuriamos tinkamos institucijos. O tai pati didþiausia uþduotis postkomunistinëms ðalims: kaip sustiprinti institucijø formavimà, kai ðis procesas uþima labai daug laiko, ir tuo paèiu reikia lenktyniauti su laiku.

Pradþioje daugelis dël suprantamø prieþasèiø buvo linkæ nepakankamai ávertinti du kitus svarbius pereinamuosius laikotarpius pasaulyje, kurie tikrai turi átakos postkomunistiniams pokyèiams. Vienas susijæs su integracija á Europà ir Valiutø sàjungos atëjimu su visa gausybe pasekmiø. Beje, Bendrija buvo sukurta 1957 m. (Romos sutartis) padëti liberalioms demokratinëms ðalims spræsti komunizmo grësmës klausimà. Dabar tolesnë ES integracija susijusi su jos paèios reformavimu, bûtent, gerbûviu, CAP, ir t.t., o tai sudëtingas procesas, slegiantis plëtimàsi. Derëtø pasakyti, kad tik pradëjæ postkomunistiná perëjimà, daugelis Centrinës ir Rytø Europos ðaliø pradëjo ieðkoti prisijungimo prie Klubo. Ekonominiais, o taip pat saugumo sumetimais, ástojimas á ES tapo svarbiausiu strateginiu uþsienio ir ekonominës politikos pasirinkimu. Todël prisijungimas prie ES gali bûti laisvai traktuojamas kaip galutinis matas, vertinant sëkmingà transformacijà. Netiesiogiai bûdas patikrinti postkomunistiniø ðaliø veiklà yra iðnagrinëti jø perspektyvas ástoti. Kitas strateginis postkomunistiniø ðaliø pasirinkimas buvo patekti á NATO. Ðá tikslà pasiekë Vengrija, Lenkija ir Èekijos Respublika, tuo tarpu daugeliui kitø pretendenèiø dar laukia tolimas kelias.

Globalizacija yra kitas stambus pasaulio ekonomikos procesas, sekantis po finansø rinkø evoliucijos ir, po gilios pasaulinës krizës, ieðkoma kaip pagerinti tarptautinës finansinës sistemos architektûrà. Globalizacijà dera taip pat traktuoti per jos átakà socialinëms ir politinëms struktûroms, kaip ji veikia integracijà ir susiskaldymà, ájungimà ir atskyrimà, netikrumà ir nepastovumà (bloga pusiausvyra); ji taip pat tikrai daro átakà idëjø susikirtimui. Ðiuo aspektu, kai kurie skelbia aiðkià rinkø pergalæ prieð vyriausybes, tuo tarpu kiti ieðko keliø suderinti rinkos vertybes su poreikiu iðsaugoti socialinæ sanglaudà ir galimybæ siekti visuomeniniø tikslø. Bet, kaip paskutinëje ABCDE konferencijoje Vaðingtone pastebëjo Larry Summers, kad bûtø sutaikyta atvirø rinkø bûtinybë su valstybës tikslø siekimu, dar reikia daug intelektinio darbo ir institucijø vystymo.

Globalinës sàjungos ir ágijimai bankininkystëje, naftos, automobiliø gamybos, telekomunikacijø ir t.t. srityse pradeda naujà erà pasaulinëje konkurencijoje, kurià dar sustiprina naujos informacinës technologijos. Tai, kà ðiandien matome Europoje, susiliejimø ir ágijimø prasme, patvirtina ðià kryptá. Ar galëjo kas nors vos prieð keletà metø numatyti, kokiu keliu Prancûzijoje vyks konsolidacija: kaip BNP prieðiðkai perëmë Societee Generale?

Panaðiai, euro ávedimas, nepaisant jo pastarøjø silpnø pusiø, simbolizuoja ES paraiðkà varþytis su JAV ir Azijos ekonomikomis. Kova uþ vadovavimà Pasaulio prekybos organizacijai (kuri pirmà kartà “iðkapstë” atsirandanèios rinkos atstovà, o ne vienà ið turingø ðaliø) rodo ekonominës galios persiskirstymà pasaulyje ir naujà Azijos pasireiðkimà. Euras taip pat gali tapti akstinu formuotis stambiems prekybos ir valiutø blokams, o pastarieji bûtø atsakas á destabilizuojanèio kapitalo judëjimo sukeltà netikrumà bei nepastovumà (pagalvokime apie keleto Lotynø Amerikos ðaliø praðymà patvirtinti JAV dolerá kaip nacionalinæ jø valiutà). Ðis padidëjæs netikrumas papildomai skatina Centrinës ir Rytø Europos ðalis stoti á ES.

Kas seka po tolesnës transformacijos Centrinëje ir Rytø Europoje, nagrinëjama vadovaujantis vidinës logikos procesu, bet kartu su tuo, kas vyksta Europoje apskritai – áskaitant ávykius Rusijoje ir Balkanuose. Ðio tyrimo tikslas nëra iðnagrinëti viskà, bet akcentuoti, kà matau, kaip tiesiogiai susijusius poþymius ir veiksnius transformacijos metu. Panaðiai aptariamas globalizacijos poveikis. Dëmesys sutelkiamas á bûtinybæ vykdyti rinkø reformas, suteikti galiø pilieèiams, kartu su poreikiu vykdyti visuomeninæ politikà bendram labui. Ðiame kontekste turëèiau pagirti Pasaulio banko prezidento Jameso Wolfensono iniciatyvà, vadinamà Iðsamià plëtros programà (Comprehensive Development Framework -CDF) kuri atspindi, kaip subtiliai suprantami transformacijos kaip modernizavimo (plëtros) proceso sudëtingumas ir galutiniai tikslai.

1.      Ið pirmo þvilgsnio

Postkomunistinë transformacija Europoje turi gerø ir blogø pusiø. Gera tai, kad apskritai, daug buvo pasiekta, turint omeny praeities naðtà – arba, kitaip sakant, dabartinë reikalø padëtis galëjo bûti kur kas blogesnë. Ðiame regione plinta tam tikras normalumas rinka pagrástø sistemø veikimo prasme. Netgi dalyvaujanèiø rinkimuose skaièius daugelyje ðaliø gali bûti interpretuojamas ið tokios perspektyvos. To normalumo ðaknys ið dalies gali glûdëti aiðkiai menkëjanèiame susidomëjime, kurá postkomunistinei transformacijai rodo Vakarø visuomenës nuomonë ir vyriausybës. Vis dëlto, tiesa ir tai, kad maþëjantá susidomëjimà galima susieti su auganèiomis vidaus problemomis kai kuriose Vakarø Europos ðalyse bei kitur pasaulyje. Taèiau sàvoka normalumas reiðkia, kà realistai – kaip juos galima pavadinti – sakë labiausiai tikëtina, kad ávyks arba galima pasiekti tomis aplinkybëmis. Tokie realistai áspëjo, kad transformacija – tai daug laiko reikalaujantis procesas, kad praeitis – sunki naðta postkomunistinëms ðalims.

Ekonominis pagyvëjimas dabar daugelyje ðaliø vyksta metø metais, o infliacija, bent jau laikinai, prislopinta daugelyje ðaliø. Verslininkystë ir privataus sektoriaus plëtra rodo, kad komandinë sistema buvo uþgniauþusi milþiniðkà ekonominá potencialà.

Kitas geras dalykas tas, kaip atsirandanèios demokratinës institucijos sugebëjo reformø kaina suvaldyti dideliø gyventojø grupiø nusivylimà ir taip uþtikrinti stulbinanèiai aukðtà socialinio stabilumo laipsná. Ðis faktas palaiko tuos, kas tvirtino, jog istorija ir analogijos nebûtinai patys geriausi prognozuotojai to, kas ávyks Centrinëje ir Rytø Europoje. Valerie Bunce anksti pastebëjo, kad “Bûtent pusiausvyra tarp konflikto lygio ir sistemos sugebëjimo po to atitolinti konfliktus, o ne vien konflikto intensyvumas pelno didþiausià mûsø dëmesá, vertinant stabilumà naujoje Rytø Europoje. Panaðiai galima teigti, kad stambesnë klaida bûtø manyti, jog postkomunistinës ðalys ágijo tam tikrà specifiná poþymá, kuris suteikia joms imunitetà prieð likusiam pasauliui bûdingà aðtrià socialinæ trintá. Dideliø ir rimtø nemalonumø tikimybë vis dar svarstytina, kuo toliau á Rytus eisime, kur, ðvelniai tariant,  transformacijos rezultatai labai sumiðæ. Aðtrûs socialinio nepasitenkinimo proverþiai pasireiðkë prieð keletà metø Albanijoje ir Bulgarijoje, o daugelyje NVS ðaliø valdþià kontroliuoja autoritarinës vyriausybës. O jei dar atsiþvelgsime á dydá – kaip yra Rusijos ir Ukrainos atveju – tai nerimas pagrástas.

Bloga tai, arba “tuðèia pusë stiklinës” yra ta, jog daugelyje postkomunistiniø ðaliø didþios greito perëjimo viltys nepasitvirtino; daugybë þmoniø tame regione pergyveno sunkius laikus, bandydami susidoroti su transformacijos sukeltu psichologiniu spaudimu ir materialiniais sunkumais.

Perëjimo geografija labai marga. Galima rasti ðaliø grupes, kurios skiriasi pagal ekonominius rezultatus ir institucijø veiklà.

Yra lyderiai – Vengrija, Lenkija ir Èekijos Respublika, Slovënija, Slovakija, Estija, po jø seka dvi kitos Baltijos ðalys. Abiejø ðaliø grupiø perspektyvos ástoti á ES kità deðimtmetá geros. Verta pastebëti, ir að vël ir vël pabrëþiu, kad geriausiai sekasi ES kaimynëms. Neatsitiktinai ten didþiausios pajamos vienam gyventojui.

Bulgarija ir Rumunija, kurios taip pat turi Asociacijos sutartis su ES, perëjo kur kas sudëtingesná kelià, o jø perspektyvos ástoti á Sàjungà þymiai mažiau palankios.

Rusijoje ir Ukrainoje bei likusiose NVS ðalyse, tiek politiðkai, tiek ekonomiðkai  perëjimas vis dar labai miglotas. Atrodo, kad Didþiajai Balkanø daliai labiausiai tinka “vargo ekonomikos” terminas. 1 lentelë iliustruoja ðià klasifikacijà, remdamasi augimo tempais, infliacija, pajamomis vienam gyventojui ir t.t.

2.      Transformacijos suvokimas: ateities skaitymas ið praeities

Tvirtinèiau, kad geriausia nagrinëti ateitá – tai atidþiai iðanalizuoti praeitá ir dabartá. Ðtai kodël kitas mano þingsnis yra akcentuoti keletà transformacijos pamokø.

2.1   Perëjimo gramatika: pagrindinis þodis – sudëtingumas

2.1.1. Viena ið svarbesniø transformacijos pamokø – kad reikia atsiverti pasauliui, apsvarstyti ávairias hipotezes ir poþiûrius, netapti kliðiø ir tabu kaliniu, suvokti, kad negali bûti tobulø projektø, kaip negali bûti tobulo pasaulio. Aiðkumo ir pragmatizmo poreikis turëtø priversti mus atmerkti akis ir paþvelgti á tikrovæ, kuri gali priblokðti savo sudëtingumu ir pokyèiø gausa.

Prieð keletà metø tie, kas buvo linkæ pabrëþti struktûriná problemø, su kuriomis susiduria postkomunistinës ðalys, pobûdá, sudarë maþumà þvaliø balsø chore; jie  áspëjo apie realizmo stokà tezëse ir sàvokose, kurios kvepëjo galimybe panorus “suspausti” laikà, praktikuoti “akiø dûmimo ekonomikà”. Dabar daugelis analitikø laikosi kitos, kur kas ðaltakraujiðkesnës nuomonës. Politikà derëtø vertinti pagal jos paèios nuopelnus, atmetant intelektinius prietarus.

Ðiuo aspektu, nëra reikalo svarstyti, kaip rinkos ekonomika ið tikro veikia. Kaip pabrëþë Joseph Stiglitz, “Netobula ir brangi informacija, turinèios trûkumø kapitalo rinkos, neuþbaigta konkurencija: ðtai rinkos ekonomikos realybë – aspektai, á kuriuos dera atsiþvelgti toms ðalims, kurios renkasi ekonomikos sistemà”.

-          Pavojus nepastebëti nepaprasto vykstanèio proceso sudëtingumo. Didþiuliai supaprastinimai ir sumenkinimai, kaip “juoda prieð balta” (be jokiø pustoniø) ir stoka supratimo, kaip socialiai iðreikðti interesus – ypaè pereinamajame laikotarpyje – tik supainioja tikruosius procesus ir veda prie skubotø ir neadekvaèiø sprendimø. G. Schopflin vykusiai pastebëjo: “elitui nepavyko suprasti, kad visuomenë kur kas sudëtingesnis organizmas, negu jie galvojo, kad paprasti, geranoriðki pareiðkimai politikoje neveiksmingi, kad idëjas ir programas reikës visuomenei parduoti, o institucijø reikia elementariam valdþios panaudojimui.”

Vis daugiau specialistø pabrëþia institucijø vaidmená ekonomikos plëtroje, istorijos naðtà ir intensyvumà to, kà Francois Perroux pavadino “emprise de la structure” (struktûros galia).  Pastaroji reiðkia neteisingo iðtekliø paskirstymo áteisinimà ir su juo susijusià átampà sistemai. Èia galima kalbëti apie ekonominiø reiðkiniø struktûriná (socialiná) átvirtinimà (Marc Granovetter, 1985), o ðio metodo vaizdingi pirmtakai yra Max Weber ir Emile Durkheim. Tokia plati analitinë perspektyva leidþia transformuoti kur kas gilesnæ prasmæ ir turiná.

-          Sprendþiant reformø fine print, reikia kur kas daugiau negu paprasti ideologiniai teiginiai ir graþbylystës; reikia neiðvengiamo pragmatizmo ir rimtø politiniø sprendimø, pagrástø tvirtomis teorinëmis ir empirinëmis þiniomis, kai neámanoma iðvengti susidûrimo su skausmingais kompromisais ir dilemomis. Pavyzdþiui, klausimas kurá reikia rimtai apsvarstyti, yra struktûros kolektyvinis valdymas; labiau nei kada nors aiðku, kad reikia nueiti toliau nei bendri pareiðkimai privatizavimo bûtinybës klausimu.

-          Procesà reikia traktuoti pasauliniame kontekste. Turiu omeny Vakarø Europos ðaliø iðaugusá poreiká integruotis, gerbûvio krizæ, lyginamø pranaðumø pasikeitimà dël “naujo informacijos amþiaus” ir ekonomikos globalizavimo, ir t.t. poveikio. Taip pat galvoju apie spaudimà, kurá valstybiø ekonominës politikos patiria dël finansø rinkø globalizacijos ir dël auganèios su tuo susijusiø neprotingø ir nenuosaikiø priemoniø ribinës kainos. Ásigilinimas á platø kontekstà padeda aptikti ir lauktus, ir naujus sunkumø ðaltinius, su kuriais susidûrë postkomunistinës ðalys, ir kas gali jø laukti ateityje.

2.1.2 Pasireiðkë perdëta pagunda suburti šalis kartu, á ávairias grupes, darant prielaidà, kad egzistuoja gana deterministiniai (mechaniniai) ryðiai tarp ið anksto nulemtø rezultatø ir tradiciniu protu iðmàstytos politikos. Kaip sako sena lotynø patarlë, “post hoc, ergo propter hoc” panaði veikla buvo priskirta labiau tariamoms panaðioms politikoms negu bendrybëms pradinëmis aplinkybëmis, struktûriniams veiksniams ir politikos ypatumams.

Pakanka atidþiai pasiþiûrëti á konkreèias pirmaujanèiø ðaliø politikas tokioms tezëms pagrásti. Lenkija tapo “klasikiniu” ðoko terapijos “pavyzdþiu” kainø liberalizavimo srityje, bet ne privatizavimo. Tuo paèiu, Vengrijà, nepaisant nuostabaus politikos nuoseklumo, galima traktuoti kaip laipsniðkumo pavyzdá, o jos ekonominë veikla priklauso taip pat ir nuo reformø, kurios buvo pradëtos iki 1989 m. Kas dël Èekijos Respublikos, tai ji taikë stambaus masto privatizavimà ir tam tikrà neortodoksiðkà stabilizavimo politikà. Tuo tarpu Slovënija, palankiø pradiniø sàlygø dëka taikë laipsniðkà politikà.

Mano nuomone, politikos formavimo sampratai daug padeda tam tikri politikos ir socialinio gyvenimo, vietinës (nacionalinës) pramonës ir politinës kultûros bei kitø struktûriniø veiksniø poþymiai. Vienu atveju kultûra ir istorija (praeities naðta), geografija ir struktûriniai veiksniai didþiàja dalimi paaiðkina, kodël labiau tikëtina, kad buvo imtasi tam tikros politikos (kaip makroekonominë stabilizacija) ir labiau pasiteisino vienose ðalyse negu kitose.

2.1.3 Vietoj susitelkimo á kliðes ir idealias struktûras, derëtø daugiau dëmesio skirti realesniems scenarijams Nr. 2 – praplësti tyrimo dëmesio centrà. Tokià logikà reikia taikyti ir pirmojo rato, ir n-tojo rato (gráþtamojo ryðio) politikos priemonëse. Daþnai ir su stebëtinu nerûpestingumu tie, kas daro vertinimus ar teikia patarimus, prilygina taisykliø nesilaikymà politikos “Nr. 1” paketui, politinës valios stokai. Politinë nuostata – aiðkiai esminë politiniø formuluoèiø ir ágyvendinimo dalis, bet jos toli graþu nepakanka pasitikëjimui ágyti ir pasiekti sëkmës.

Janos Kornai aiðkiai pastebëjo, kad “Tie, kas esmines vertybes taiko demokratinëms institucijoms, savo pasiûlymuose privalo atsiþvelgti á esamos valdþios santykius ir parlamentinës demokratijos taisykles. Nedaug pasieksime, jei remsimës tokiais patarimais: mûsø reikalas patarti, kas jûsø ðaliai gerai, o jûsø reikalas – klausyti patarimo. Jei nepaklausysite – jûsø problema. Nieko negalime padëti, jei jûsø politikai kvaili ar piktavaliai “. Nagrinëti reformø politinæ ekonomikà postkomunistinëse ðalyse – rimtas paakinimas.

Tuo paèiu dera paklausti ar siûlomos politikos “Nr. 1” ið tikro realistinës, nepaisant aplinkybiø. Pavyzdþiui, ar galima ið tikro patikëti, kad nemokëti atlyginimus daugeliui þmoniø, kurie dar vis ádarbinti, yra palaikomoji politika, galinti ilgainiui susidoroti su didele infliacija? Antra vertus, kà reiðkia maþas konsoliduotas biudþeto deficitas, jei auga ásiskolinimai ir kvazi-fiskalinis deficitas? Be to, ar neinfliacinis biudþeto deficito finansavimas pasiteisina, kai jo dengimas auga kosminiu greièiu dël labai dideliø teigiamø realiø palûkanø normø? Pasirodo, kad kartais, tokiomis aplinkybëmis, kai kurie mokslo vyrai atsieja trokðtamà nuo á rezultatus orientuotos perspektyvos – nuo to, kas pasiekiama politikos prasme.

2.2   Du svarbûs nepakankamai ávertinti klausimai

Mano nuomone, du klausimai nuolatos nepakankamai ávertinami. Vienas klausimas susijæs su buvusiø komandiniø sistemø praeities naðta (atsilikimas); kitas klausimas – reikalingø iðtekliø perskirstymo mastai, susijæ su naujomis santykinëmis kainomis, kurias padiktavo liberalizavimas ir ekonomikos atsivërimas.

Praeities naðta

Postkomunistinës Europos visuomenës – tai socialiniai dariniai su tam tikrais  bendrais (struktûriniais) bruoþais, bet taip pat turintys þymiø neatitikimø; pastaràjá galima susieti su skirtingais iki komunistiniais palikimais (ryðkiausias pavyzdys yra buvusi Èekoslovakija, pirmaujanti tarp pramonës ðaliø tarpukaryje) ir skirtingomis valstybinio centrinio planavimo rûðimis tiesioginës kontrolës laipsnio ir ekonominës politikos pasirinkimo prasme.

Skirtingos istorijos paaiðkina, kodël taip skiriasi pajamos vienam gyventojui (1 ir 3 lentelë), kodël rinkos institucijos kokybe labai ávairuoja skirtingose ðalyse, ir kodël makro bei mikro disbalansas skyrësi 1989 m. iðvakarëse. Be jokios abejonës, Vengrija, buvusi Èekoslovakija ir Lenkija, pradedant perëjimo procesà, turëjo rimtø konkurencingumo bruoþø. Todël, nieko stebëtina, kad ðioms ðalims kur kas geriau sekësi vykdyti stabilizavimo programas negu kitoms, nors jø keliai nebuvo panaðûs, kaip kai kurie teigtø.

Atsilikimas labai apsunkina galimybæ áveikti veiklos deficità; ið vienos pusës, jis rodo, kad atskiriems asmenims ir visuomenei apskritai trûksta konkreèiø þiniø, o taip pat pasireiðkia institucinës kaitos suvarþymai. Antra vertus, jis reiðkia, kad sistemai iðtrûkti ið to, kà bûtø galima suprasti kaip idealø kelià evoliucijai, daug erdvës. Praeities naðtos akcentavimas skirtas áspëti apie jo vilkinimo poveiká ir nepalankø priklausomybës kelià, ið kurio gali bûti sunku iðtrûkti.

Dël atsilikimo sunkiau nugalëti atsirandanèiø rinkos institucijø trapumà, ir padidëja galimybë iðleisti ið rankø pokyèiø dinamikos kontrolæ; jis tikrai padidina instituciná trapumà, kurá nepakankamai ávertino politikos formuotojai bei jø patarëjai. Kaip teisingai nurodo Peter Rutland, “parodijuojant Hayekiano logikà, buvo galvojama, kad rinkos institucijos paèios gaminsis”. Buvo paminëta sintagma institucinis trapumas. Negana to, kad nepakanka analitinio dëmesio institucijø formavimuisi pereinamojo laikotarpio Europos visuomenëse, dar reikia atsiþvelgti á ðio trapumo pasëtà nestabilumo sëklà. Ðiame kontekste dera paminëti, kad nesubrendusios institucijos nesugeba dirbti. Pavyzdþiui, debatai “universalûs bankai prieð siauros specializacijos bankus (klausimas “ar ir kaip bankai turëtø dalyvauti iðtekliø paskirstyme”) visai tinka problemai, kuri iðkyla dël nesubrendusios rinkos institucijos, didinanèios sistemos nestabilumà ir netikrumà. Institucijos taip pat paaiðkina áplaukø á biudþetà dydþio ir surenkamumo problemas (2 lentelë).

Ið platesnës perspektyvos, galima kelti klausimà apie politinio ir ekonominio tø ðaliø elito sugebëjimà valdyti – kiek ðis elitas sugeba diegti ir valdyti pakeitimus (transformacijà), kai tiek daug neaiðkumo, nepastovumo ir netikrumo. Taip pat galima daryti prielaidà, jog institucinis trapumas stipriai atsilieps kapitalizmo prigimèiai regione.

Iðtekliø perskirstymo dydis: átampos atsiradimas

Rytø Europoje, dël ekonomikos struktûros ir neteisingo iðtekliø skirstymo palikimo sistema pergyvena ypatingà átampà, kai jau pasireiðkë kartu vidiniai ðokai (kuriuos sukëlë reformos arba, paprasèiausiai, nekontroliuojami sistemos paleidimo procesai) ir iðoriniai ðokai.

Kokios svarbesnës ðios átampos potekstës? Viena, kad ðios ekonomikos gali lengvai tapti vis labiau nestabiliomis, ir jø gebëjimas susidoroti su ðokais labai menkas; ðios ekonomikos nepaprastai lengvai paþeidþiamos! Kita potekstë – politikos formuotojai susiduria su nepaprastai skausmingais kompromisais ir todël daugeliu atvejø, nebent politika protinga ir galima gauti pakankamai paramos ið uþsienio, beveik nëra galimybës praktiðkai manevruoti. Galiausiai, makroekonominë stabilizacija tam tikrose ðalyse slepia giliai glûdinèias átampas, kurios anksèiau ar vëliau iðkyla, nebent ávyksta esminë struktûrinë pertvarka (ryðkiausias pavyzdys - Rusija).

2.3 Politikos sëkmës ðaltiniai

Akcentuoèiau, tarp kitø:

-          áþvalgumà

-          nuoseklià politikà

-          pradines sàlygas (áskaitant neteisingo iðtekliø paskirstymo palikimà)

-          daliniø reformø istorijà (kuriø dëka kai kurios aplinkybës tapo labiau palankios rinkai), pirmose gretose Vengrija, Lenkija ir Slovënija);

-          režimo pasikeitimas, kuris sukëlë institucinës bevaldystës laikotarpius. Ir vël, geresniø rezultatø pasiekë tos ðalys, kurioms buvo naudingos ankstesnës reformos ir kolektyvinë atmintis;

-          uþienio kapitalo vaidmuo, iðjudinant uþburtà ratà. Atrodo, kad paskutinis veiksnys atliko labai svarbø vaidmená pirmaujanèiø ðaliø ekonomikose; ðá vaidmená lengviau suprasti, turint omeny ypatingai sudëtingà ir komplikuotà gilaus ekonomikos restruktûrizavimo pobûdá (labai didelë kaina). Galima tvirtinti, kad kai kurios greitai auganèios Azijos ðalys maþiau rëmësi uþsienio kapitalu ir kad jø atveju esminiu veiksniu buvo didþiulës taupymo normos (35-40%). Nëra abejonës, kad tokios normos ekonomikos augimui labai gerai, ir ekonomikos politika turi siekti jas skatinti. Vis tik, drástu teigti, kad ypatingà vaidmená postkomunistinëse ðalyse vaidina geografinës ir istorinës aplinkybës.

-          geografija, gerai iliustruota su ES besiribojanèiø ðaliø grupës veikla.

Politikos patikimumas kaip toks priklauso, kiek struktûriniø pertvarkymø sistema gali ávykdyti atitinkamos politikos laikotarpiu; o gebëjimas prisiderinti ið esmës priklauso nuo struktûros, nuo reikalingø iðtekliø perskirstymo dimensijos ir nuo institucijø, kaip prielaidø formuoti politikà, kokybës. Atrodo, kad èia pasireiðkia “patikimumo paradoksas”: tie, kurie turëtø bûti patikimesni, nëra (arba negali bûti) dël reikalingø iðtekliø perskirstymo dydþio ir dël bendro institucinio pasikeitimo bei su jais susijusiø iðlaidø – kà ðioje sistemoje pavadinau átampa; tuo tarpu tie, kas gali leisti sau nesiimti panaðiø skausmingø pakeitimø (pvz., Vengrija), naudojasi didesniu patikimumu, nes jiems reikalingi palyginti maþesnës apimties pertvarkymai. Aiðku, negalima nepaisyti politikos elemento, á kurá áeina ir politikos formuotojø reputacija. Panaðu á situacijà ”laimëjusiam viskas”, ir tai labai gerai iliustravo tai, kaip rinkos sentimentai atsisuko prieð daugelá persitvarkanèiø ðaliø po Rusijos finansø krizës.

Politikos patikimumà ir dràsumà gali þymiai sustiprinti politinis klimatas ir ávairûs saviti ramsèiai, kaip perspektyva ástoti á ES ir NATO. Ðitai taip pat paaiðkina, kodël daugelyje reformas vykdanèiø ðaliø neávyko didesniø politikos pakeitimø, nepaisant apklausose iðreikðtos neigiamos nuomonës. Vis dëlto, automatiðkai kyla klausimas, kas atsitiktø, jei  politika ir socialinis nuovargis susijungtø su maþëjanèia perspektyva (kai kurioms arba daugeliui ðaliø) tapti ðiø dviejø institucijø narëmis.

2.3  Transformacijos þemëlapio skaitymas: ryðiai á ateitá

2.4.1 Bûtina makroekonominë stabilizacija, bet toli graþu netampanti þyme tarp sëkmës ir nepasisekimo.

2.4.2 Struktûrinës reformos (ávedanèios finansinæ disciplinà) – esminës pasiekti makroekonominio stabilumo, apskritai stabilumo; tuo tarpu ribiniai pavëluotø reformø kaðtai ilgainiui auga, ir panaðu, kad yra ribos, kiek reformas galima pagreitinti.

2.4.3 Institucijø suformavimas uþima laiko; tinkamø institucijø, socialinio ir organizacinio kapitalo (pasitikëjimo) nebuvimas prieðiðkas visuomenës gyvavimui – “Waiting for the Postman”!!! (Kevino Costnerio filmo herojus laiðkaneðys, bandæs kaþkà darytu visø labui)

2.4.4 Dël rimtesniø struktûriniø iðkraipymø (áskaitant neteisingà iðtekliø paskirstymà) ir institucijø trapumà, besitransformuojanèios ekonomikos beveik turi savyje mechanizmà, kad “ásijungtø” intensyvi átampa. Labai maþai ðaliø ëmësi dideliø þygiø gilaus restruktûrizavimo srityje ir jø atveju daug galimos átampos suðvelnino stambios kapitalo áplaukos. Galima sutikti, kad dël silpno giluminio restruktûrizavimo sistemoje iðlaikoma faktinë ir potenciali átampa; ði átampa sustiprina plyðiø ieðkojimo kultûrà, nebent daroma paþanga, taikant grieþtus biudþeto suvaržymus.

Reikia pabrëþti átampos buvimà, kadangi augimo atnaujinimas dideliame plote galbût suteikë daugiau optimizmo negu ið tiesø reikalinga. Nederëtø nepastebëti, kad tai, kas vyksta dabar, yra daugiau ekonominis atsigavimas ið ypatingai nusmukusio gamybos lygio – net jeigu pataisyta anksèiau bevertë produkcija – ir kad tai pavyko padaryti palyginti lengvai pasiekiamu efektyvumo padidinimu; kad ilgainiui, nebent bus dideliø investicijø, nebent bus nuolatos didinama produkcijos (paklausiø prekiø) kokybë ir gerai dirbs institucijos, augimas sustos.

2.4.5 Meksikos ekonomikos implozija 1994 m. pabaigoje ir netiesiogiai finansø krizë Rytø Azijoje, chaosas Albanijoje 1996 m., ir finansø krachas Rusijoje 1998 tiesiogiai, rodo, kokios trapios ir paþeidþiamos yra postkomunistinës ekonomikos; ðie ávykiai taip pat parodo, kokie apgaulingi makroekonominiai skaièiai gali bûti, jei neparemti realios ekonomikos ir tvirtø institucijø stiprybe. Nereikëtø pamirðti, kad 1990-øjø pradþioje visas pasaulis sveikino Meksikà kaip pavyzdá, o 1990-øjø viduryje, tik prieð keletà metø, Albanija ir Rusija buvo laikomos sëkmës kûdikiais dël makroekonominës stabilizacijos ir kitø reformø.

Persitvarkanèiø ekonomikø trapumà ir paþeidþiamumà reikëtø vertinti finansø rinkø globalizavimosi fone. Atmintyje iðkyla Rytø Azijos krizë, Meksikos krizë, o taip pat sunkûs Argentinos politikos formuotojø laikai, bandant suvaldyti “tekilos poveiká” (valiutø valdyba neatliko ekonomikos nepralaidumo patikrinimo ir teko praðytis IFO pinigø). Èia yra apie kà pagalvoti keliais aspektais. Atsiþvelgiama á ryðá tarp finansø rinkø plëtros ir realioje ekonomikoje padarytos paþangos. Galima teigti, kad vidaus finansø rinkø nepastovumo laipsnis bus nepaprastai aukðtas, nebent bus pakankamai restruktûrizuojama ekonomika. Prieðingai, galima tvirtinti, jog kapitalo rinkos tikrai sustiprina restruktûrizavimà, o tai rodo, kad ðiuo atþvilgiu susiduriama su problema, kas pirmiau: viðta ar kiauðinis.

Èia slypi politinis galvosûkis, iðryðkinantis daugialypá klausimà, á kurá reikia surasti atsakà: kaip geriau finansø rinkos pasitarnautø besitransformuojanèioms ekonomikoms ir, netiesiogiai, kaip jas reikëtø plëtoti? Ar finansø rinkos daro átakà kapitalo áplaukø pobûdþiui (kai realios palûkanø normos aukðtos ir skatina spekuliacines áplaukas), ir jei atvejis bûtent toks, kokios politikos reikðmës? Ar reikia kontroliuoti kapitalà? Tvirtinèiau, kad yra galingø argumentø, pateisinanèiø trumpalaikio kapitalo (spekuliacinio) srautø kontrolæ, ir finansø rinkos liberalizavimas turëtø vykti atsargiai. Kitas aspektas – makroekonomikos politikoje bûtina daugybë iðminties ir apdairumo. Dar vienas aspektas, kurá reikia akcentuoti – neatidëliotinas poreikis sustiprinti bankininkystës industrijos prieþiûrà; kadangi dauguma bankø ið prigimties trapûs, linkæ teikti blogas paskolas ir draskomi interesø konfliktø, tai savaime aiðku, kad finansinëms institucijoms turëtø bûti vykdoma taip pat geresnë prieþiûra.

2.4.6 Nuolatinis ir struktûrinis nedarbas gali tapti didþiule naðta reformø politikai – labai neraminanèiai gali iðsivystyti histerezës reiðkinys, nebent bûtø tinkamai plëtojama darbo rinkos politika. Dabartiniai nedarbo lygiai besitransformuojanèiose ekonomikose nëra ypatingai dideli, jeigu palyginsime su devyniasdeðimtøjø vidurio Europos lygiais, ir tai galëtø suðvelninti átampos sampratà. Taèiau keletas veiksniø kelia susirûpinimà. Vienas – kad naudojamas matas pats savaime yra abejotinas, turint omeny nedarbo problemas Vakarø Europoje. Antrasis veiksnys – saugumo tinklø silpnumas; ði problema ágauna ypatingos svarbos vargingesnëse postkomunistinëse ðalyse, kur “naujo tipo’ skurdo pasekmës gali bûti ypatingai rimtos (pagalvokite, kad Gini koeficientas Rusijoje dabar virðija 60%, priartëdamas prie Brazilijos lygio!). Ir dar vienas veiksnys yra tas faktas, kad dideliø ámoniø restruktûrizavimas – o daugiausia ten reikia maþinti darbo vietas, kad taptø pelningomis – vyksta labai lëtai arba, praktiðkai, nevyksta; tai reiðkia, kad potencialus nedarbo padidëjimas vis dar reikðmingas.

2.4.7 Lotynø Amerikos ir Rytø Azijos patirtis rodo, kad didþiuliai turtiniø santykiø neatitikimai neprisideda prie socialinio stabilumo ir ilgalaikio augimo. Taikomos politikos reikalavimai labiau negu sudëtingi, nes reikalauja prisiderinti prie bendro rinka pagrástø reformø modelio, á kurá áeina pajamø diferenciacija; taip pat reikia padëti besitransformuojanèioms ekonomikoms tapti lankstesnëmis (prisitaikanèiomis) vietoj áklimpimo á socialinius nelankstumus – o tai bûtø praþûtinga pasaulyje, kurá vis labiau spaudþia globalizacija. Bet kuriuo atveju, tai sritis, kurioje galima kritiðkai patikrinti besitransformuojanèiø ekonomikø elito vyriausybiø vadovavimo sugebëjimus ateityje; ðiam elitui teks spræsti tai, kà Arthur Okun daugiau kaip prieð du deðimtmeèius pavadino “didþiuoju kompromisu”.

Taip pat dera paminëti vis auganèià paskirstymo kovà, ir sutarimo visuomenës pokyèiø klausimu maþëjimà, kai daug atskirø asmenø atsiduria pralaimëjusiø gretose – kai rinkos jëgos pradeda atsilyginti þmonëms pagal nuopelnus, pastangas, geras idëjas ir ákvëpimà, bet taip pat ir dël kai kuriø darbininkø blogos lemties turëti darbà blogoje (nepelningoje) ámonëje.

2.4.8 Kalbant apie privatizavimà, manoma, kad tai, kas iðsivysèiusiose kapitalistinëse ðalyse vyko ðimtmeèiais, postkomunistinëse ðalyse ávairiø procedûrø (labiau ar maþiau teisëtø) dëka turi ávykti per akimirksná istorijos skalëje. Todël nieko stebëtina, kad viskas, kas supa ðá procesà, yra tokios emocionaliai aukðtos átampos – kodël su juo susijæ tiek daug vilèiø, svajoniø, nutrûktgalviðkø ir negailestingø veiksmø, neteisingo elgesio ir iliuzijø þlugimo. Visi þmonës nori bûti laimëjusiøjø pusëje, bet rinka visø jø laimingais padaryti negali. Kapitalizmo prigimèiai postkomunistinëse ðalyse ryðkià átakà padarys faktiniai privatizacijos, kaip proceso, rezultatai. Jei privatizacijos rezultatas – stiprios vidutinës klasës, kaip socialinio naujos ekonominës sistemos stuburo, susiformavimas, tai bus uþtikrinti stabilumas bei stiprumas, ir plëtosis demokratinës institucijos. Kitu atveju besiformuojanti naujoji sistema ið prigimties bus silpna – kaip blogas Lotynø Amerikos modelis – kur visai tikëtina, kad politika pasuks autoritarizmo keliu.

2.4.9 Komunizmas – kaip ekonominë sistema – funkcionavo kaip varginga ir nuolatos smunkanti (kenèianti nuo ekonominës eutanazijos), bet, nepaisant nieko, “gerbûvio sistema – kà Kornai pavadino “pirmalaikio gerbûvio sistema”. Postkomunistinës ðalys yra tarp ðaliø su dosniausiais socialinio gerbûvio biudþetais pasaulyje, skaièiuojant kaip BVP dalá; socialiniø iðlaidø biudþetai svyruoja nuo 15% iki 30% BVP, lyginant su 5 –10% Rytø Azijos ðalyse su panaðiu pajamø lygiu panaðioms programoms. Kaip ir Vakarø ðalyse, kur egzistuoja galingi stambiø ámonininkø interesai, prieðtaraujantys ekonominiams sprendimams, postkomunistinëse ðalyse tie, kas negali konkuruoti rinkose, tapo stipria interesø koalicija, kuri gali sulëtinti arba netgi sustabdyti reformas. Didþiausia tikimybë, kad ði atskirø asmenø masë susivilioja populistiniais ðûkiais ir aiðkiai linkusi remti kairës orientacijos partijas. Roberto Gilpin’o pastebëjimas, kad gerbûvio ðalyse labai sunku daryti pakeitimus, tinka mutatis mutandis postkomunistiniø ðaliø atveju. Tiesiog pribloðkia, kaip Vakarø ðaliø poreikis reformuoti gerbûvio sistemas panaðus á postkomunistiniø ðaliø poreiká restruktûrizuoti socialiná biudþetà.

2.5 Reiðkinys, nepaprastai intensyviai atspindintis institucijø trapumà ir komplikuotà transformacijos prigimtá bei visà jos sudëtingumà, yra visur pasireiðkiantis ástatymø nebuvimas – organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos “suþydëjimas”. Nëra abejonës, kad didþioji ðio reiðkinio dalis – tai tik maþiau slepiamos veiklos rezultatas. Tiesa ir tai, kad atrodanti kaip neteisëta veikla atsiranda dël vis dar labai miglotos teisinës aplinkos ir dël iðkilusio poreikio privatizuoti sutarèiø diegimà, kai oficiali ástatymo taikymo galimybë beveik neegzistuoja. Taèiau ðioje srityje yra ir elementas naujovës, kuris tam tikrais atvejais gali ágauti bauginanèias formas ir proporcijas. Ten, kur þudomi bankininkai, verslininkai ir þurnalistai, ðitai daro átakà socialinei psichikai, kas nëra palanku rinkai ir demokratijà ugdanèioms reformoms.

Èia gali pasireikðti labai praþûtingas uþburtas ratas. Taigi, dël institucinio trapumo (ið tikro, dël socialiai priimtø normø ir sugebanèiø jas taikyti valdþios institucijø ir prireikus jas apsaugoti nebuvimo) apskritai klesti nusikalstamumas ir beteisiðkumas. Tuo paèiu, jø klestëjimas sumenkina patá tik besikalanèiø demokratiniø institucijø veiksmingumà. Todël panaðu, kad iðlieka vadinamos “proto-demokratinës institucijos” neþinojimo bûsenoje ilgam laikui.

Natûralu, kad gali kilti toks klausimas: kokio tipo kapitalizmas kuriamas besitransformuojanèios ekonomikos ðalyse? Optimistinis bûtø dvigubas atsakymas. Pirma, vaizdas per daug ávairiaspalvis, kad pateisintø visa aprëpiantá atsakymà – reiðkinio intensyvumas ávairiose nacionalinëse aplinkose skirtingas (Èekijos Respublika skiriasi, tarkime, nuo Ukrainos) ir todël jo pasekmës ir perspektyvos nepanaðios. Ið tikro, postkomunistinëse ðalyse formuojasi skirtingi kapitalizmo tipai. Antra, derëtø laikytis prielaidos, kad ilgainiui ðis reiðkinys menkës kartu su besirutuliojanèia transformacija. Pesimistinis atsakymas akcentuotø anksèiau minëtà uþburtà ratà – kaip ryðkø “kelio priklausomybës” pavyzdá – ir sustiprinantá veiksná, kurá atstovauja didelëse visuomenës grupëse augantis nedarbas ir skurdas, o taip pat didëjantis pilieèiø nepasitikëjimas aiðkiai impotentiðka ir korumpuota vyriausybine biurokratija. Pesimistinis atsakymas taip pat nurodytø pavojø, kurá vis labiau keltø organizuoto nusikalstamumo èiuptuvai institucijø veiklai ir galiausiai nesiliaujamai kësintøsi á politiná procesà; pradëtø egzistuoti kaþkas panaðaus á organizuotà nusikalstamumà kaip reiðkiná Italijoje ar Meksikoje ir Kolumbijoje, bet tikëtina, kad turëtø savø ypatumø.

Tiek Rytø, tiek Vakarø vyriausybës turëtø nenuolaidþiauti dël ðio reiðkinio, viliantis, kad jis ilgainiui gali bûti “gërybinis” ir naudingas, formuojant rinka pagrástas ekonomines sistemas. Ðá susirûpinimà atspindi SECI (Pietryèiø Europos bendradarbiavimo iniciatyvos) sukûrimas.

3.      Kas formuoja politikà?

Visose postkomunistinëse ðalyse spontaniðkai nuo pat ðaknø dygo privati ekonomika (áskaitant antrinæ) ir kûrësi sui generis finansiniø tarpininkø formos. Taèiau yra ir kita proceso pusë, kuri siejasi su instituciniø pasikeitimø sandara; pastaroji gali bûti stambi imitacija, o gali pateikti ir naujoviðkø bruoþø.

Todël galima pasakyti, kad institucinis pasikeitimas yra spontaniðko pokyèio ir plataus masto pertvarkymo sàveikos rezultatas. Ði tarpusavio sàveika formuos politikà ir ateityje.

Institucinis pasikeitimas pagal struktûrà: ar yra principø, kuriais galima vadovautis?

Visø pirma, dera paminëti tarpusavio sàveikà tarp idëjø srities ir politikos. Neoklasikinë paradigma kalba apie greità iðtekliø perskirstymà ir maksimizuojanèias veiksniø procedûras. Tuo paèiu, standartu laikoma sklandi aplinka, o priderinimo procesai traktuojami, kaip greitai paleidþiami kainø liberalizavimo dëka. Á nelankstumà nelabai kreipiamas dëmesys, todël vëliau bûtø teigiama, kad pertvarkos valdymui vieðas ásikiðimas, manoma, nereikalingas. Neoklasikinis metodas nepakankamai ávertina daug laiko reikalaujantá institucijø kûrimo pobûdá ir jø poveiká ekonomikos veiklai. Vaðingtono konsensusas iliustruoja ðià paradigmà transformacijai.

Egzistuoja dvi kitos konkuruojanèios paradigmos, teikianèios logiðkà paaiðkinimà valstybës kiðimuisi á ekonomikà. Vienas – tai neo-Keinsizmo metodas, priimantis uþ grynà pinigà rinkø netobulumà; informacijos ir sandoriø iðlaidos, nelankstumai, viskas sudaro ekonomikos vaizdà, ir joje pertvarkymai negali vykti be jokiø nesklandumø ir kurioje gali susidaryti stambiø iðoriniø aplinkybiø (teigiamø ir neigiamø). Kai kurie neo-Keinsizmo atstovai gana prieðtaringai nusiteikæ ir nemano, kad valstybës kiðimasis gali bûti veiksmingas (Gregory Mankiw), tuo tarpu kiti – kaip Joseph Stiglitz – pasisako uþ pasirinktinæ intervencijà. Stiglitz’o darbas tapo vadinamo post-Vaðingtono konsensuso ginklu. Taip pat yra ekonomistø (Alice Amsden ir kt.), kurie rodo pirðtu á Rytø Azijos patirtá ir pabrëþia, kad – tuo atveju – valstybë kiðosi dar toliau ir suformavo tam tikrø pranaðumø rinkos jëgø veikimo fone.

Aiðku, kad politikos formuotojø taikoma paradigma negali nepaliesti politikos, ar tai bûtø stabilizacijos, ar prekybos, ar pramonës politika. Vienos ar kitos kitokiø paradigmø taikymas parodë, kaip svarbu suvokti postkomunizmo realybæ; milþiniðkos klaidos skirstant iðteklius, institucijø nepatikimumas ir Rytø rinkø þlugimas rodo, kad sistemoje egzistuoja daug trinties ir paaiðkina, kodël gamyba þlugo.

Kai nagrinëjama susietai su instituciniu keitimu ir struktûriniu nepaslankumu, disputas apie ðoko terapijà prieð laipsniðkumà praranda didþiàjà prasmës dalá, kadangi pasikeitimai negali ávykti kaip vienas didþiulis “smûgis”. Tuo paèiu, laipsniðkumas praranda ryðá su tikrove, kai ignoruoja buvusios komandinës sistemos instituciná iðformavimà, uþsienio rinkø praradimà ir todël negalëjimà kontroliuoti keitimosi ið virðaus (kaip, pavyzdþiui, Kinijoje).

Politikos formavimui átakos taip pat turi konkurencija tarp skirtingø modeliø: kontinentinis prieð anglo-saksø. Tiesa, kad globalizacija suartina modelius, ir tai aiðkiai iliustruoja debatai apie kolektyviná valdymà ir darbo rinkas. Taèiau, skirtumai tarp variantø vis dar esminiai ir ásiðaknijæ institucijø specifikoje, kas ið anksto nulemia ekonominæ ir socialinæ veiklà. Ði konkurencija veikia politikos formavimà besitransformuojanèiose ekonomikose tokiose srityse kaip kapitalo rinkø (prieð bankus) vaidmuo skirstant iðteklius, valstybinio sektoriaus dydis, valstybës intervencijos á ekonomikà vaidmuo ir pobûdis, gerbûvio bûklës turinys ir t.t. Aiðku, kad ðalys, norinèios stoti á ES, turi atitinkamai suformuoti savo institucinæ sandarà.

Protinga politika turi átraukti technologinæ paþangà ir globalizacijà; bûtent, lanksèiø rinkø poreiká, kadangi didesnis prisitaikomumas turi susiderinti su reikme formuoti þmogiðkàjá kapitalà, saugoti socialinæ sanglaudà ir kurti visuomenines prekes. Ðtai kodël  debatai apie besiformuojantá kapitalizmà postkomunistinëse ðalyse pateisinami ir labai reikalingi formuoti politikà.

Valstybës tikslo siekimas: valstybinës politikos poreikis

Magiški transformacijos žodžiai yra liberalizavimas, privatizacija, stabilizacija ir atvirumas. Vis dëlto, bûtø sunku svariai nuginèyti valstybinës politikos poreiká besitransformuojanèios ekonomikos ðalyse. Pacitavau Larry Summers valstybës tikslo siekimo tema paèioje straipsnio pradþioje. Panaðiai, J. Stiglitz ir Nicholas Stern, vyriausi Pasaulio Banko ir Europos Rekonstrukcijos ir Plëtros banko ekonomistai atitinkamai pabrëþë: “Gerai funkcionuojanèiai ekonomikai reikalingas vyriausybës ir rinkø junginys. Plëtros strategijos centre – to junginio pusiausvyra, struktûra ir funkcionavimas”. Todël realiai klausimas formuluojamas taip: valstybinës politikos pobûdis ir mastas. Pavyzdþiui, po pastarøjø metø ávykiø daugelyje besitransformuojanèios ekonomikos ðaliø ar gali kas nors paneigti poreiká tinkamai reguliuoti bankininkystës pramonæ ir kapitalo rinkas?

Kai kurie – kaip Kenichi Ohmae – tvirtintø, kad ekonominë globalizacija griauna nacionalinës ekonominës politikos efektyvumà, nepaisant valstybës kiðimosi; be to kyla rimtas klausimas dël tautos-valstybës kaip ekonominio junginio tinkamumo. Taèiau tai, kà ekonomistai vadina “vienos kainos dësniu”, ið tikro veikia kaip tendencija ir netobulai; o teigtas gamybos veiksniø mobilumas per daug neiðbaigtas ir asimetriðkas ðiuolaikiniame pasaulyje. Pagalvokime tik apie darbo ir technologinës paþangos mobilumà – pastaràjá traktuojant, kaip technologijø “grupiø” rezultatà (Michael Porter).

Pasaulyje veikia galingi veiksniai, stumiantys globalizacijà. Dar daugiau, dera pabrëþti vertybes ir normas, bûdingas industrinei civilizacijai, atskirai nuo finansø rinkø integracijos. Tokie veiksniai daro stiprià átakà nacionaliniø politikø formavimui ir veiksmingumui. Vis dëlto, globalizacijos nederëtø lyginti su suvienodinimu ir ypaè sàlygø sulyginimu; globalizacija gali egzistuoti kartu su ir net pagilinti ekonominius skirtumus. Be to, jei dëmesá nukreipsime á ðvelniàjà visuomenës visumos dalá – tà, kuri uþtikrina socialinæ sanglaudà ir priverèia atskirus asmenis tapti bendruomenës nariais (Gemeinschaft) – analizuoti tampa dar sudëtingiau. Su aukðèiau paminëtomis mintimis verta prisiminti Ernesto Gellner’io tezæ, kad tautinës valstybës gali tapti varomàja modernizavimo (prisivijimo) jëga.

Faktas tas, kad pasaulá sudaro tautinës visumos, kurios atskleidþia skirtingas ekonomines varomàsias jëgas. Jei pasaulis bûtø atomizuotas, ir sienos (ne tik geografinës) bûtø nesvarbios, tarp regionø bûtø nelengva aptikti jokiø didesniø ekonominiø neatitikimø. Ðtai kodël verta pagalvoti apie nacionaliniø instituciniø situacijø ir nacionaliniø ekonominiø politikø kokybæ. Jei tokia màstymo sritis priimama, valstybës politika tampa logiðkai iðaiðkinama kaip makroekonomikos politika, ekonomikos politika plaèiàja prasme – áskaitant uþsienio investicijas, ðvietimà ir infrastruktûros plëtrà – prekybos politika, socialinë politika ir paskutinis, ne maþiau svarbus dalykas – vertybëmis, principais ir “socialiniais klijais” hipostazuotos visuomenës modelio suformavimas (arba iðsaugojimas). Átraukti taip pat reikia atvirà arba netiesioginæ “socialinæ sutartá” tarp pilieèiø ir vyriausybës.

Valstybës politika taip susijusi su normomis ir procedûromis; be jø politika gali lengvai iðsigimti á piktybiná autoritarizmà.

Besivystantis pasaulis valstybinës politikos kokybës aspektu nepaprastai spalvingas. Taigi, praëjæ deðimtmeèiai Lotynø Amerikoje rodo, kaip netaikyti valstybës kiðimosi. Krizæ gilinantis populizmas ekonomikos politikoje, dideli biudþeto deficitai (pagrásti infliaciniu finansavimu), nepaprastai iðpûsti valstybiniai sektoriai, aukðèiausio laipsnio importo substitucija ir intensyvus blogai dirbanèiø pramonës ðakø dotavimas, socialinë ir politinë klientûra, milþiniðka pajamø nelygybë ir t.t. – tai vis blogos ðlovës Lotynø Amerikos modelis. Ryðkus pavyzdys to, kà bloga padaro valstybës politika, yra Argentina prieð trisdeðimt metø, pakitusi ið klestinèios ðalies prieð Antràjá pasauliná karà á ekonominæ sumaiðtá Perono politikos laikais. Panaðiai pastaraisiais deðimtmeèiais Venesuela, nepaisant milþiniðkø turtø, pademonstravo labai blogà vyriausybës valdymo pavyzdá. Be to, yra Pietryèiø Azijos pavyzdþiai, kur valstybës politika pasirodë sëkminga. Azijos Tigrø rezultatai septyniasdeðimtaisiais ir aðtuoniasdeðimtaisiais buvo pasiekti, ið esmës, teisingø makroekonomikos pagrindø, dideliø taupymo normø ir protingo valstybës kiðimosi á ekonomikà dëka. Jø patirtis moko, kokia svarbi eksporto orientacija, ðvietimo vystymas ir infrastruktûros plëtra. Kartu, pastaroji labai aðtri ir uþsitæsusi finansø krizë Rytø Azijoje iðryðkina ekonominius skaidrumo, santûrumo ir stipriø institucijø, áskaitant sveikas finansines institucijas, nuopelnus.

Istorijoje sunku surasti sëkmingo ekonomikos prisivijimo pavyzdþiø, kurie nebûtø susijæ su iðimtiniu áþvalgumu ir veiksminga valstybës politika. Todël nereikia klausti ar vyriausybei reikëtø kiðtis á ekonomikà; klausimas – kaip ir kiek jai reikëtø ásikiðti. Net drástu sakyti, kad neiðmatuojamos apimties ekonominës transformacijos daugelyje postkomunistiniø ðaliø gali privesti prie evoliucijos ekonomikos atgaivinimo. Šiame kontekste vertinu Pasaulio Banko Iðsamø plëtros planà (Comprehensive Development Framework - CDF).

Iðvadà nesunku padaryti: nors poreikis yra, taèiau suformuoti iðmintingà ir veiksmingà valstybës politikà – sudëtinga uþduotis politikos formuotojams, turint omeny rizikà padaryti rimtø klaidø. Be to, galima tvirtinti, kad postkomunistiniø ðaliø atveju susiduriama su beveik ágimta sugebëjimo (áskaitant màstysenà) stoka formuluoti ir ágyvendinti valstybës politikà – o tai  komunistinio palikimo iðdava. Taèiau tokia padëtis negali panaikinti valstybinës politikos, pastangø sutelkimo modernizavimo labui poreikio. Todël didþiulis klausimas: kaip suformuoti ir ágyvendinti protingà valstybës politikà, kuri ið vienos pusës turëtø atpalaiduoti kûrybines jëgas ir atskirø þmoniø energijà ir, antra vertus, turëtø iðspræsti valstybës ásikiðimo reikalingas problemas – nesugraþinant totalitarinio màstymo ir praktikos demonø.

3.1   Trys dideli politikos uþdaviniai

Tvirtinèiau, kad postkomunistinës ðalys susiduria su trimis istoriniais uþdaviniais:

a)      institucinë statyba (transformacija);

b)      ekonominis pasivijimas;

c)      socialinio stabilumo uþtikrinimas.

Prieð pradedant pateikiamos kelios pradinës pastabos ðiø uþdaviniø atþvilgiu. Pirma, reikia pabrëþti specialø istoriná ir politiná kontekstà, bûtent, buvusios komandinës sistemos transformacijà á rinka pagrástà demokratinæ santvarkà. “Didþiosios transformacijos” politinë dimensija prasidëjo 1989 metais, reikðdama, kad pilieèiai uþkariavo politines laisves ir politinës demokratijos kûrimà. Todël, toliau galima formuluoti tezæ, kad Centrinëje ir Rytø Europoje pilieèiai atmestø autoritarines vadovavimo, transformacijos valdymo formas ir patys sukeltø nestabilumà (èia nekalbu apie NVS ir didþiàjà Balkanø dalá). Turëèiau pripaþinti, kad galima taikyti ir kità logikà: reformos gali sukelti tam tikrà nestabilumà ir valdþios nesugebëjimà jas vykdyti, o tai padëtø á valdþià ateiti autoritarinëms vyriausybëms. Rusija ir kitos buvusios sovietinës respublikos – ir ne vien jos – gali lengvai pasukti ðia linkme. Todël nagrinëjimà reikia diferencijuoti ir apsvarstyti ávairias aplinkybes, pasikeitimus, kurie demokratinius procesus gali arba sustiprinti arba ne.

Ðià tezæ reikëtø vertinti ið kitos modernizavimo perspektyvos – kaip Azijoje, kur autoritarizmas ryðkus jau iðtisus deðimtmeèius.

Antra, reikëtø skirti tarp modernizavimo ir ekonominio augimo, nors, plaèiàja prasme, pirmoji sàvoka apima antràjà kaip dinaminës institucijø veiklos iðraiðkà. Tuo paèiu, sprendþiant struktûrinës átampos problemà, ir makroekonominë stabilizacija patenka á palaikomojo greito augimo sferà, kadangi pastaràjá sàlygoja.

Galiausiai, tradicinë analitinë matrica, kurià sudaro tokios sàvokos, kaip kainø liberalizavimas, stabilizacija ir privatizacija, negali susidoroti su kiekvienu ið trijø dideliø uþdaviniø.

Institucinis pokytis nebuvo ignoruojamas debatuose, taèiau praeities naðta ir “kelio priklausomybës” klausimas reikalauja daugiau dëmesio. Ðiuo atþvilgiu dera akcentuoti du svarbius aspektus. Vienas susijæs su institucijø poveikiu bendrai ekonominei veiklai; blogos institucijos, be kita ko, paaiðkina maþus þemës ûkio derlius, bankininkystës sektoriaus trapumà ar blogà demokratijà. Kur tik institucinë betvarkë arba chaosas (kaip Albanijoje), gali tekti ilgai laukti …”Laiðkaneðio”! Èia esminis klausimas yra valstybës institucijø stiprinimas. Institucijos taip pat gali paaiðkinti, kodël ásigalëjæ kolektyvinio vadovavimo modeliai neveiksmingai panaudoja iðteklius. Antrasis aspektas susijæs su dviejø tipø trapumo buvimu: vienas – kad institucijos dar kûdikystës amþiaus; ir kitas tipas susijæs su vykstanèiø pokyèiø milþiniðkais mastais (struktûrinë átampa).

Galima tvirtinti, kad ir iki komunistinë, ir komunistinë istorijos daro átakà postkomunistinës ðalies transformacijai. Todël modernizavimo strategijoje – ten kur ji ið tikro egzistuoja – reikia atsiþvelgti á institucijø formavimo sunkumus bei galimus pasirinkimus; viena vertus, “natura non facit saltus”, antra vertus, “istorijos kûrimui” (lyg prieð patá istorijos buvimà) ir struktûriniø spàstø perþengimui reikalingi “istoriniai ðuoliai”, kurie institucijø formavimo ir modernizavimo srityse reiðkia áþvalgumà ir iðmintingus pasirinkimus.

Nelengva pasiekti greità ekonominá augimà, kadangi nëra lengvø planø. Nors tradicinëje teorijoje sakoma, jog bet kuri ekonomika, turinti pigios darbo jëgos, turi galimybæ pasivyti, bet galiausiai svarbu yra institucijø ir þmogiðkojo kapitalo kokybë. Ir vël galima pastebëti institucijø, kurios nustato bûdus, kaip jungti ir panaudoti iðteklius, ir bendrà visuomenës veiklos, svarbà. Taip pat reikëtø paminëti, kad institucijos paaiðkina taupymo normø dydá (kaip prielaidà greitam ekonominiam augimui) ir nacionalinës erdvës patrauklumà uþsienio kapitalui.

Rimtas uždavinys ateityje bus užtikrinti socialiná stabilumà. Istorijos pamokos rodo, kad paskirstymo tarp produkcijos ir suvartojimo átampa daro poveiká homeostazei ir visuomeniø (ekonomikø) veiklai. Prekybos ir finansø rinkø globalizacija sukelia visuomenëse daug átampos ir padidina socialiná susiskaldymà. Pastaràjá galima rasti visur pasaulyje, netgi paèiose labiausiai iðsivysèiusiose ðalyse. Todël tikëtina, kad besitransformuojanèiose visuomenëse, kur rinkos reformos (áskaitant galimai blogai suplanuotas privatizavimo programas) veda prie greitai auganèios ekonominio statuso diferenciacijos, ir, prieðingai pilieèiø viltims (visi tikëjosi, kad revoliucijos greièiau atneð gerovæ), netgi greità ekonominá augimà gali lydëti socialinë átampa, jei turtiniø santykiø neatitikimas laikomas per dideliu. Socialinis nestabilumas tampa neiðvengiamu reiðkiniu aplinkoje, kurioje atsiranda marginalai – arba kurie dabartinëje prancûzø terminologijoje vadinami ‘les exclus’ – sistemiškai ir dideliais mastais.

Þiûrint ið ðios perspektyvos, matyti aiðkus poreikis postkomunistinëse ðalyse reformuoti “pirmalaikes gerbûvio bûsenas”, kadangi neatrodo, jog visiðkas jø panaikinimas vargu ar bûtø realistinis politikos pasirinkimas (labai panaðiai kaip Vakarø Europoje). Ðiame kontekste reikëtø vertinti þmogiðkojo kapitalo sandaros ir valstybës ðvietimo svarbà, kaip priemonës uþtikrinti lygias galimybes visiems pilieèiams.

Ðiuo metu Vakaruose vykstantys debatai apie kapitalizmo evoliucijà (su Treèiuoju keliu kaip daline iliustracija) transformacijai svarbûs taip pat. Ilgalaikei transformacijai reikia atsilaikyti prieð dvejopà spaudimà, vidaus ir iðorës. Ðis teiginys svarbus ir konceptualia, ir politine prasme. Vienas dalykas nagrinëti transformacijà postkomunistinëje ðalyje, kaip paprastà automatiná pasaulio evoliucijos ðalutiná produktà po 1989 metø; ir visai kas kita, jei transformacijà traktuosime kaip modernizacijos procesà, turintá galingà vidaus mechanizmà. Ar yra prasmë kalbëti apie visuomenës projektà, kà kuriame postkomunistinëse ðalyse? Manau, kad taip. Kalbëti apie rinkas ir demokratijà supaprastintai nepakanka analitiðkai ir negali padëti rasti sprendimø aðtrioms problemoms, su kuriomis ekonomikos politika susidurs artimiausiu metu ir ateityje.

Institucinio kapitalo vaidmuo

Aukštos taupymo normos ir þmogiðkojo kapitalo formavimas – esminiai dalykai skatinti greità ir palaikomà ekonominá augimà. Ðtai kà ir tradicinë, ir naujesnë augimo teorijos pabrëþia. Taèiau pirminiø lemiamø augimo ir modernizavimo veiksniø reikia ieðkoti kitur, bûtent, institucijø srityje; pastarosios nulemia politikos kokybæ ir bendrà ekonomikos veiklà. Ði tezë yra nepaprastai svarbi, kai taikoma besitransformuojanèioms ekonomikoms, kurios susiduria su neáprastais uþdaviniais, ypaè institucinio formavimo srityje.

Bandymas užfiksuoti institucijas konceptualiai bûtø dëmesá sutelkti á keturias institucinio kapitalo formas: socialiná kapitalà, pilietiná kapitalà, vadovavimo kapitalà ir sanglaudos kapitalà. Tarp ðiø institucinio kapitalo formø yra matomø sàsajø; taèiau analitinis jø atskyrimas yra naudingas.

Socialinis kapitalas reiðkia tiesiogiai normas, kurios valdo atskirø asmenø, grupiø ir organizacijø tarpusavio sàveikà. Kenneth Arrow ( 1974), Robert Putnam (1993) ir neseniai Francis Fukuyama (1996) pabrëþë socialiniø normø svarbà – kaip socialinio kapitalo formà – ekonominei plëtrai. Ekonominës analizës sunkumas susijæs nebûtinai su miglotu sàvokos pobûdþiu, bet su tuo, kaip institucijos plëtojasi – auganèiai, bet be mechaninio nustatymo. Galima praktikuoti institucijø importà ar imitacijà, taèiau vis tiek uþtikrinant jø reikalingà organinæ asimiliacijà ir socialiná ásitvirtinimà.

Pilietinis kapitalas apima keletà sudedamøjø daliø. Tarp jø pagrindiná vaidmená atlieka institucionalizuotø patikrinimø ir balansø sistema, kuri, manoma, kontroliuoja valdþià (tuos, kuriems suteikti mandatai tvarkyti valstybës reikalus). Kità sudedamàjà dalá sudaro pilietinës organizacijos. Pilieèiø kapitalas reiðkia apibendrintà minties, pilietinio elgesio bûsenà. Kaip ir socialinio kapitalo atveju, pilietinis kapitalas kelia kritiná klausimà: ar ðios dvi formos nëra institucinio kapitalo – kai traktuojamos kaip transformacijos (modernizavimo) ðaltiniai ir iðtekliai – paèios paþangaus visuomenës vystymosi laipsnio produktas. Bûtent, ar nesusiduriame èia su uþburtu ratu? Ðis klausimas parodo átampà tarp organicizmo ir konstruktyvizmo kaip transformacijos (modernizavimo) metodø. Postkomunistinëse ðalyse, neáprastais laikais, tie, kas priima sprendimus, yra beveik pasmerkti bûti konstruktyvistais. Taèiau jø veiksmai turi bûti iðmintingi ir nuoseklûs, kad iðvengtø stambiø istoriniø neapdairumo klaidø.

Vadovavimo kapitalas tampa tema, kai jo labai prireikia. Tikrasis organizacijø gyvenimo pasaulis rodo, kad vadovavimas iðkyla vieðumon ypaè sunkiais laikais, kai reikia priimti lemiamus sprendimus.  Ar nebûtø geriau, kad patys sprendimai bûtø optimizuojami, o tai atmestø nuo mûsø netikrumà, “artistiðkumà” ir savavaliðkumà? Viena vertus, tai praktiðkai neámanoma; antra vertus, tai gali bûti visai nepageidautina, kadangi tikëtina, jog optimizavimo algoritmai kliudo kûrybingumui ir perversmams, kurie veda prie konkurencingumo, paþangos apskritai. Dar daugiau, transformacija kaip vadovavimo procesas apima daugiau negu veikianèias objektyvias rinkos jëgas (mechanizmus). Vadovavimas, á kurá áeina áþvalgumas ir pasiryþimas, negali ir neturëtø bûti sumenkintas iki vien tik koordinavimo.

Ar postkomunistinës ðalys turi svarias vadovavimo kapitalo atsargas? Pesimistas atsakytø, kad ðalies ekonominis ir politinis elitas yra patys “kûdikystës pramonë” ir kad nederëtø tikëtis stulbinanèiø rezultatø. Optimistas pabrëþtø þmoniø homogeniðkumo stokà, visada buvimà iðskirtiniø asmenø, kurie gali mesti iððûká istorijai, turëti krypties pojûtá ir vadovauti organizacijoms (socialinei visumai). Bet kuriuo atveju, kadangi postkomunistinë transformacija ketina bûti ilgalaikiu procesu, postkomunistiniø ðaliø politinio ir ekonominio elito veikla privalo turëti aukðtà bendravardiklá ilgesniam laikotarpiui – net jeigu kai kurios ðiø ðaliø turi progà instituciniu ir politikos ramsèiu naudoti NATO, ES ir kitas tarptautines struktûras.

Sanglaudos kapitalas yra institucinio kapitalo forma, kuri kai kuriems gali skambëti paslaptingai. Pamaniau, kad bus naudinga pristatyti jà ðiame ketvertuke, turint omeny socialinio stabilumo ilgalaikëje visuomenës evoliucijoje svarbà. Èia taip pat susiduriama su dilema: ar socialinis stabilumas yra bûtina sàlyga ar proceso produktas? Atsakymas iðkyla tokiu pat dviprasmiðku bûdu: socialinë sanglauda padeda plëtrai arba, pergyvendama sunkius laikus, yra pati veikiama proceso. Kartu dera paminëti, jog socialinës sanglaudos atsargos ir srautas priklauso nuo institucijø funkcionavimo. Todël labai daug priklauso nuo institucinës struktûros pasirinkimo, nes jos reguliuoja ir gimdo normas bendrai veikianèioje visuomenëje. Þiûrint ið ðios perspektyvos, visiðkai pateisinama paklausti, kurio tipo modelis labiau tikëtinai uþtikrins didesná socialinës sanglaudos laipsná, veikiantá kartu su palaikomuoju ekonominiu augimu. Aiðkiai, tai klausimas, kuris turi svarbiø politiniø prasmiø.

Tæsinys