Finansų valdymas

MSDB

Turinys

Įvadas .............................................................................2

1. Kas yra finansų valdymas? ......................................3

   1.1 Finansų valdymo esmė ir funkcijos .................................

   1.2 Finansų valdymo tikslas ................................................

   1.3 Finansų sistemos apžvalga ir finansų rinkos ......................                    

2. Finansimės ataskaitos ir jų turinys ..........................

    2.1 Sąskaitų balansų lentelė ...............................................

   2.2 Pelno ir pinigų srautų ataskaita .......................................

3. Trumpalaikio turto ir skolų finansinis valdymas .....

    3.1 Pinigų finansinis valdymas .............................................

   3.2 Finansinis prognozavimas ..............................................

   3.3 Trupalaikio turto valdymas .............................................

   3.4 Trumpalaikio turto finansavimas ......................................

4. Ilgalaikio turto ir nuosavybės finansinis valdymas ..

   4.1 Ilgalaikio turto finansinis valdymas ..................................

   4.2 Investicinių projektų įvertinimo būdai ...............................

   4.3 Nuosavybės kaštai .........................................................

   4.4 Dividendų politika .........................................................

Išvados ..............................................................................

Literatūros sąrašas ..........................................................

Įvadas

   Rinkos sąlygomis įmonių finansų valdymas nulemia veiklos sėkmę. Ilgainiui mūsų įmonių finansų tvarkytojai, nepasikliaudami savo patyrimu ir intuicija, darydami finansinius sprendmus analizuos turto, nuosavybės (1 akcijos) uždirbamą pelną, nuosavybės struktūrą, pelno "kokybę" ir kitus veiklą apibūdinančius rodiklius. Be abejo, analizei, sprendimams teks naudotis rinkos šalyse pripažintomis metodikomis. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje ir per paskutiniuosius du dešimtmečius finansų teorijos labai sumodernėjo. Darant finansinį sprendimą jau nebe taip svarbi yra retrospektyvi analizė. Svarbiau yra rizika ir būsimi pinigų srautai.

      Įmonių finansai yra finansų sistemos sudėtinė dalis. Jie pinigine forma apibūdina ekonominius santykius, atsirandančius pagrindinių ir apyvartinių lėšų apytakos, produkcijos, darbų ir paslaugų gamybos bei realizacijos, jų piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo procese. Taigi įmonių finansai apibūdina jų gamybinės-komercinės veiklos finansinę pusę.

      Teigiama, jog visoje finansų sistemoje įmonių finansų vaidmuo yra svarbiausias. Būtent įmonių-gamybos, transporto, statybos, komercijos, prekybos ir panašių rūšių ūkinės-komercinės veiklos procese yra sukuriamas bendrasis vidinis produktas. O jį skirstant yra formuojami centralizuoti piniginių lėšų fondai. Tai yra nemaža dalis įmonių pelno ar pajamų ar išlaidų yra sumokama į nacionalinį biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo biudžetą.

1.Kas yra finansų valdymas?

1.1 Finansų valdymo esmė ir funkcijos

      Norint suvokti, kas yra finansų valdymas pirmiausiai, reikėtų suprasti šios sąvokos ir "finansų" skirtingumą. Finansai - tai finansų rinkos. Tačiau konkrečios įmonės finansų tvarkytojas negali būti atsietas nuo finansų rinkų. Jis veikia naudodamasis vidine(įmonės) ir išorine(rinkų) informacija. Be to, juk finansų rinkose pasireiškia finansų valdymo rezultatai. Tačiau finansų rinkos veikia pagal savus dėsningumus nepriklausomai nuo įmonės finansų tvarkytojų.

     Pagrindinė įmonių finansų tarnybos funkcija - turto investicijos ir pinigų reikalingų, sumokėti už šias investicijas, paieška. Finansų vadūnas atsako už tai, kad ši veikla būtų vykdoma geriausiu būdu. Vykdantys finansų valdymo funkcijas finansininkai naudojasi informacija, kuria parengia apskaitininkai. Jeigu apskaitininko uždavinys yra kuo rūpestingiau ir teisingiau parengti finansinę informaciją, tai finansininkas pasinaudoja informacija finansiniam sprendimui padaryti. Taigi finansų vadūno svarbiausias veklos bruožas - finansiniai sprendimai. Finansinis sprendimas - tai sąmoningas pasirinkimas vienos alternatyvos iš daugelio galimų. Visus finansinius sprendimus galima apibendrinti taip:

     Investavimo sprendimai: Kokį turtą įmonė turi turėti?

     Finansavimo sprendimai: Kokiu būdu turi būti finansuojamas įmonės turtas?

      Finansinis sprendimas - viena svarbiausių finansų valdymo funkcijų. Po to seka veiksmas. Pagaliau reikia įvertinti sprendimo efektyvumą - tai jau kontrolinė valdymo funkcija.

      Finansiniai sprendimai būna dviejų tipų: strateginiai ir operatyviniai (gamybiniai). Strateginius sprendimus įtakoja situacija, susidariusi tarp įmonės ir jos ekonominės aplinkos. Jeigu įmonės ekonominės aplinkos situacija keičiasi, finansų tvarky-tojas padaro strateginį sprendimą. Operatyviniai (gamybiniai) sprendimai iš esmės būna trumpalaikiai. Jie dažniausiai susiję su vidinių išteklių racionaliu paskirstymu.

    Taigi finansų funkcija siaurąja prasme - aprūpinti versla pinigais. Plačiąja prasme - didinti įmonės vertę.

1.2 Finansų valdymo tikslas

     Finansiškai suinteresuotųjų įmone asmenų yra kelios grupės: tai savininkai (akcininkai), samdomi darbuotojai, kreditoriai. Šiuolaikinės finansų teorijos skelbia, kad svarbiausias finansų valdymo tikslas - tenkinti įmonės savininkų interesus. Taigi koks yra įmonės savininkų tikslas? Akcinėse bendrovėse - tai visų paprastųjų akcijų savininkų turto dalinimas. Jeigu didėja akcininkų turtas, kiekvienas akcininkas turi naudą - kyla jo turimų akcijų kaina.

  Akcininkų turtas = Turimų akcijų sk. ´ Vienos akcijos kaina.

    Akcininkų turimų akcijų skaičių galima padidinti skiriant akcinius dividendus arba suskaidant akcijas į smulkesnius vienetus, tačiau vienos akcijos rinkos kainos didėjimas visada yra susijęs tik su akcininkų turto didėjimu įmonėje. Todel finansų valdymo tikslas įmonėje - maksimizuoti akcininkų turtą.

      Tačiau ne taip paprasta suderinti akcininkų ir samdomų darbuotojų interesus. Didesnėse akcinėse bendrovėse savininkai nesikiša į kasdieninius finansininkų darbus. O finansininkai, darydami sprendimus, gali pasirinkti tokia alternatyvą, kuri yra susijusi su maža rizika, bet ir su gerokai mažesniu pelnu. Todėl jeigu finansų tvarkytojų ir įmonės savininkų interesai labai skirsis, nebus pasiektas svarbiausias tikslas - maksimizuoti akcininkų tutrą.

      Sprendžiant tokias konfliktiškas problemas, negalima užmiršti, kad įmonės valdytojai yra atsakingi ne vien prieš savininkus, bet ir prieš pirkėjus, tiekėjus, visuomenę. Atsako-mybės veiksmai priklauso nuo aplinkybių, negali būti visada vienodi.

   Kadangi finansų valdymo tikslas yra maksimizuoti savininkų turtą, tai svarbiausi veiksniai darant finansinį sprendimą, yra rizika ir planuojamas pelningumas. Rizika ir planuojamas pelningumas - tai kintamieji, nulemiantys ir akcijų kainą. Investorius, prieš pirkdamas arba parduodamas akcijas, nustato investicijų rizikos laipsni bei pelningumą ir tada paaiškėja akcijų kaina. Planuojamą pelningumą apibūdina pinigų srautai, kuriuos investorius tikisi gauti iš investicijų, o riziką - šių pinigų srautų tikimybė.

    Santykis tarp planuojamo pelningumo ir rizikos yra labai svarbus visų finansų rodiklis. Juk išmintingas investorius visuomet vengia rizikos, todėl, darydami finansinius sprendi-mus, žmonės tikisi, kad didėjant pelningumui didėja ir rizika. Kuo didesnio pelningumo tikisi investorius, tuo didesnė ir rizika. Finansų tvarkytojams gana sudėtinga išspręsti šias problemas. Jie susiduria su informacijos apie būsimus dalykus problemomis. Juk visi finansiniai sprendimai turi būti daromi remianties ateities požiūriu, o ne retrokspektyva.

1.3 Finansų sistemos apžvalga ir finansų rinkos

      Finansų sistemos tikslas - sudaryti sąlygas susitikti dviems dalyviams: pinigų savininkams ir tiems, kurie stokoja pinigų ir nori jų nusipirkti. Paprastai verslo įmonės atstovauja pinigų stokojančiai pusei, o gyventojai, norintys savo santaupas investuoti, - antrajai pusei. Dažnai šias pinigų turėtojų ir jų pirkėjų grupes rinkoje suveda draugėn finansiniai tarpininkai: bankai, investicijų kompanijos ir kitokios įstaigos. Taigi finansų rinkos, kurios susideda iš įvairių tarpininkų, gali žymiai greičiau "perpumpuoti" pinigus iš juos sutaupiusių, tiems, kam jų trūksta.

        Pinigų skolininkai - pirkėjai turi tikslą padidinti savo pelną įsigydami papildomai turto. Turto įsigijimo finansavimui rekalingi pinigai. Skolininkai nori, kad jų laikinai laisvi pinigai taip pat sugrįžtų su atlyginimu. Finansų rinkos ir sudaro galimybes pinigams transformuoti greičiausiai ir efektyviai. Pinigai  iš skolintojų gali patekti pas skolininkus tiesioginiu ir netiesioginiu būdu. Tiesioginio būdo pavyzdys - akcinių bendrovių akcijos arba obligacijos yra parduodamos tiesiai investoriams. Tačiau jų santykiose gali atsirasti ir tarpininkas, atnešdamas naudą abiem pusėm.

      Finansų rinkos - tai vieta, kur prekiaujama finansiniu turtu. Finansų rinkų tikslas - efektyviai paskirstyti santaupas pinigų naudotojams. Rinkos sudaro galimybę įsigyti ir investuoti pinigus, skatina nuosavybės finansavimą. Rinkoje pasireiškia rinkos kainos. Finansų rinkos apima:

  - pinigų rinkas,

  - nuosavybės rinkas.

   Pinigų rinka - tai trumpalaikių (iki vienerių metų) vyriausybi-nių ir korporacijų skolų vertybinių popierių rinka, o taip pat finansinių investicijų rinkos. Pinigams, kaip investicijoms, turi būti būdingas greitas jų grąžinimas, didelis jų saugumo laipsnis, likvidumas bei pelningumas. Pasaulio pinigų rinkose prekiau-jama: valstybės iždo vertybiniais popieriais, depozitais, komerciniais popieriais.

   Nuosavybės rinkos - tai ilgalaikių finansinių investicijų rinkos. Jos dar yra vadinamos ir kapitalo rinkomis. Šiose rinkose yra skolinami pinigai ilgam laikui, už investuotus pinigus perkamas ilgalaikis turtas - fabrikai, įrenginiai. Pasauli-nėse nuosavybės rinkose yra prekiaujama: obligacijomis, privilegijuotomis ir paprastosiomis akcijomis, konvertuojamai-siais verybiniais popieriais.

      Visos finansų rinkos taip pat yra dar skirstomos į pirmines ir antrines. Pirminės - tai naujai išliaistų į apyvartą vertybinių popierių rinkos. Todėl pirminių rinkų dalyviais dažniausiai būna akcinės bendrovės, norinčios išleisti į apyvartą vertybinių popierių, taip pat ir investoriai, pasiruošę pirkti naujus vertybinius popierius.

     Antrinė rinka - tai vertybinių popierių prekyba tik tarp inves-

torių. Vieną sykį pardavusi pardavusi savo išleistus vertybinius popierius akcinė bendrovė paprastai nedalyvauja tolesnėje jų apyvartoje, išskyrus atvejus, kai sąmoningai superka juos turėdama specifinius tikslus. Šiaip, antrinė rinka yra reikalinga, jeigu investorius nori greitai ir be didelių kaštų parduoti arba nusipirkti finansinį turtą.

2. Finansinės ataskaitos ir jų turinys

.   

2.1 Sąskaitų balansų lentekė

     Sąskaitų balansai - tai įmonės finansinis vaizdas tam tikru jos veklos momentu (paprastai paskutinę finansinių metų dieną). Sąskaitų balansų lentelė yra parengiama pagal klasinkinę apskaitos lygbę:

 Turtas = Skolos(skolintojų nuosavybė) + Savininkų nuosavybė.

      Kairėje lygybės pusėje yra išvardijamas visas turtas - kaip buvo panaudoti savininkų pinigai. Dešinė pusė parodo, iš ko buvo gauti pinigai, kas yra jų savininkai.

  Turtą sudaro įmonei priklausančios prekės, gamybinės atsargos, nekilnojamas turtas ir įmonės teisė gauti turto (pirkėjų, klientų įsiskolinimas). Skolintojų nuosavybė - tai skolos, kurias ši įmonė privalės sumokėti ateityje. Tai jos finansinis įsiparei-gojimas, garantuojamas turtu. Iš pateiktos formulės matyti, kad skolintojams suteikta pirminė teisė į akcinės bendrovės turtą. Turto savininkams pagal įstatymus gali atitekti tik korporacijos turtas, likęs grąžinus skolas. Jeigu kreditorių interesų nesaugos valstybe, tada skolinti pinigus bus didelė rizika, o tai ekonomikos vystymosi stabdys.

   Turtas įsigijamas tam, kad, jį naudojant, ateityje būtų uždirbtas pelnas. Turtas gali būti įvairių formų - materialus (pastatai, žemė, įrenginiai, prekės) ir nematerialus (juridinė teisė), ilgalaikis ir trumpalaikis. Balanse turtas taip ir grupuoja-mas. Tik tos vertybės gali būti vadinamos įmonės turtu, kurios turi vertę.

      Trumpalaikis turtas. Juo paprastai yra laikomi pinigai, jų ekvivalentai ir toks turtas, kuris artimiausiu metu gali būti paverstas pinigais. Pinigai - tai lengviausiai suvokiamas turtas. Tačiau įmonėje pinigais yra laikomi ne tik pinigai kasoje, bet ir banko čekiai, piniginės perlaidos ir kitokie analogiški atsiskai-tomieji dokumentai. Tai irgi pinigai, nes bankas juos pripažįsta ir jais remdamasis daro įrašus indėlininkų sąskaitose.

       Pirkėjų įsiskolinimas. Komercinių įmonių turto sudėtyje yra pirkėjų įsiskolinimas už prekes arba neprekinis (nekomer-cinis) įsiskolinimas. Tai pinigai, kurių dar negavo įmonė iš savo klientų už jiems pateiktas prekes ar suteiktas paslaugas. Tai reiškia, kad yra paskesnis apmokėjimas už prekes ir paslaugas. Pirkėjams paprastai nustatomas 30, 60 arba 90 dienų apmokėjimo terminas. Pirkėjų įsiskolinimą gali sudaryti ir tokios skolos, už kurias yra mokamos palūkanos. Pinigai privalo uždirbti pajamas kasdien, nes laikomasi principo - šiandien gauti pinigus yra naudingiau negu rytoj, o šiandien padaryti išlaidas yra naudingiau negu rytoj.

   Gamybinės atsargos prekes ir paslaugas gaminančiose įmonėse paprastai sudaro nemažą turto dali. Tai žaliavos ir medžiagos, pusgaminiai ir gatavi gaminiai, tinkami parduoti. Gamybinių atsargų apskaičiavimas ir įkainojimas yra labai svarbus ir atsakingas darbas. Juk visos įsigytos materialinės vertybės arba sunaudojamos per ataskaitinį laikotarpį pajamoms uždirbti ir virsta išlaidomis, arba įrašomos į balansą kaip dar ne-

sunaudotas turtas. Gamybinių atsargų sudėtis priklauso nuo įmonės veiklos pobūdžio. Prekybinėse įmonėse didžiausią gamybinių atsargų dali sudaro prekės. Prekes gaminančiose įmonėse gamybinių atsargų sudėtyje dažniausiai apskaitomi gatavi arba pusiau pagaminti gaminiai, medžiagų atsargos.

      Ilgalaikis turtas. Ilgalaiki turtą galima sugrupuoti į gamybi-nes priemones, finansines investicijas ir nematerialųjį turtą. Gamybines priemones sudaro nekilnojamas turtas: žemė, pastatai, mašinos ir įrenginiai, transporto priemonės, baldai ir vidaus įranga, gamtos ištekliai ir nematerialusis turtas (paentai), naudojamas įmonės veiklai.

      Nuo gamybinių priemonių panaudojimo efektyvumo labiau-sisiai priklauso ir įmonės finansiniai rezultatai. Sąskaitų balansų lentelėje gamybinės priemonės yra ikainojamos įsigijimo kaš-tais: prie pirkimo kainos pridėdamos montavimo ir kitokios įsigijimo išlaidos. Kartu balanse įrašoma ir iki balanso rengimo dienos susikaupusi nusidėvėjimo suma. Ta ilgalaikio turto dalis, kuri virs išlaidomis, vadinama nusidėvėjimu (įrenginių,pastatų), išsekimu, išeikvojimu (gamtos turtų) arba amortizacija (paten-tų).

2.2 Pelno ir pinigų srautų ataskaita

    Tai tokia finansinė ataskaita, kuri parodo atitinkamo laikotar-pio įmonės pajamas ir išlaidas už parduotas prekes, paslaugas. Ji parengiama tokiu principu:

                             Pajamos - Išlaidos = Pelnas.

     Visi pelno ataskaitos rodikliai yra sugrupuoti į kelias grupes: gamybinės-komercinės veiklos ir kitos veiklos. Toks grupa-vimas parodo kiekvienos veiklos finansinį rezultatą - pelną arba deficitą. Sudėjus visos įmonės veiklos pajamas ir iš jų atėmus visas išlaidas, gaunamas rezultatas - grynasis pelnas (deficitas). Grynasis pelnas yra akcijų savininkų nuosavybė, todėl jų sprendimu jis gali būti paskirstytas taip:

  - dividendams,

  - pridėtas prie ankšciau uždirbto pelno ir reinvestuotas į verslą.

    Pagal apskaitos standartus pelno ataskaita turėtų pasibaigti grynojo (deficito) rodikliu. Tačiau dažnai akcininkams skirtoje pelno ataskaitoje papildomai yra apskaičiuojamas dar vienas rodiklis - 1 akcijos uždirbtas pelnas.

      Pinigų srautų ataskaita parodo visus įmonės pinigų gavimus ir išmokėjimus per tam tikrą laikotarpį. Pinigų gavimai ir išmokėjimai yra suskirstyti į 3 veiklos sritis: gamybinę-komer-cinę, innvesticinę, finansinę. Gamybinė veikla gali būti susijusi su prekių (paslaugų) gamyba, medžiagų pirkimu, prekių parda-vimu. Finansinė veikla - tai nuosavybės įsigijimas, skolų grąži-nimas, akcinės bendrovės akcijų išleidimas arba išpirkimas, vertybinių popierių iškeitimas į paprastąsias akcijas, dividendų išmokėjimas. Investicinė veikla - tai ilgalaikio turto pirkimas arba pardavimas.

     Visi išoriniai finansinių ataskaitų naudotojai turi žinoti, ar uždirbtas pelnas yra susijęs ir su pinigų srauto pasikeitimais. Pelningai dirbanti įmonė gali tik pdidinti savo prekių atsargas arba pirkėjų įsiskolinimą, o pinigų suma gali likti nepakitusi. Iš kitos pusės, pinigų sumos padidėjimas nebūtinai yra susijęs su pelnu. Taip gali būti įmonėje, kuri pajutusi, kad sumažėjo gamybos pelningumas, gali daugiau išgauti skolų iš skolininkų ir nepirkti gamybinių atsargų, taupydama pinigus.

     Pinigų srautų ataskaitoje apskaičiuojamas ir grynasis pinigų srautas. Tai visų pinigų gavimų ir išmokėjimų algebrinė suma.

   Gamybinės-komercinės  veiklos pinigų  srautai turi labai glaudų ryši su pelno ataskaitos rodikliais. Investicinės veiklos pinigų srautai - tai ilgalaikio turo rodiklių pasikeitimai, o finansinės veiklos pinigų srautus lemia ilgalaikių skolų ir savininkų nuosavybės rodiklių pasikeitimai. Taigi šios atas-kaitos informacija gali pasitarnauti darant sprendimus, jeigu buvo abejonių tyrinėjant sąskaitų balansų lentelę ir pelno ataskaitą. Analizuojant pinigų srautų ataskaitą, galima sužinoti:

    a) iš kur ir kokiu būdu buvo gauti pinigai ataskaitiniais metais,

       b) kur buvo išleisti įmonės pinigai ataskaitiniais metais,

     c) kaip pasikeitė (padidėjo ar sumažėjo) pinigų suma per ataskaitinį laikotarpį.

3. Trumpalaikio turto ir skolų finansinis valdymas

3.1 Pinigų finansinis valdymas

     Į šią funkciją įeina:

   - pinigų gavimų paspartinimas kontroluojant jų išleidmus,

   - pinigų poreikių nustatymas,

   - pinigų srautų prognozavimas,

   - laikinai laisvų pinigų naudingas investavimas.

    Pinigų finansinio valdymo tikslas - minimizuoti jų sumą, kuri yra neinvestuota, tačiau išlaikant trumpalaikio turto reikalingą likvidumą (virtimą pinigais). Be abejo, pinigų valdymo galuti-nis tikslas yra akcininkų turto vertės didinimas. Jeigu laisvų, neinvestuotų pinigų suma yra per didelė, tai investicijų pelningumas gali sumažėti, o kai per maža - padidėja įmonės rizika. Taigi ir šiuo atveju, darant sprendimą, reikia laviruoti tarp pelningumo ir rizikos.

     Pradinis pinigų finansinio valdymo etapas - pinigų sąmatos parengimas. Pinigų planas iki vienerių metų laikotarpiui yra vadinamas pinigų biudžetu arba sąmata, o planas ilgesniam laikotarpiui - pinigų prognoze. Taigi pinigų biudžetas - tai būsimu pinigų gavimai, išleidimai ir pinigų planuojamas balansas tam tikro laikotarpio pabaigoje. Turint tokia informa-cija, lengva nustatyti įmonės pinigų poreikius, sudaryti šių poreikių finansavimo planą ir valdyti pinigus. Realus ir rekomenduotinas įmonės butų 1-2 savaičių pinigų biudžetas, nes geriausiai ir tiksliausiai galima parengti mėnesinius biudžetus.

      Kuo tikslesnis yra pardavimų prognozės, tuo tiksliau galima sudaryti pinigų biudžetą. Planines pardavimų apimtis gali apskaičiuoti įmonės marketingo specialistai arba pasamdyti rinkos specialistai. Pirmiausiai yra prognozuojami atskirų gaminių pardavimai. Po to prognozuojami visi įmonės produkcijos ir paslaugų pardavimai. Jeigu šiuos rodiklius planuoja įmonės darbuotojai, gali būti ir problemų. Juk tokios prognozės - tai tik įmonės vidinės prognozės, neatsižvelgiant į bendrus ekonomikos procesus, rinkos pasikeitimus, sistemingą riziką. Todėl gali būti daugiau naudos, kai prognozuojama "išoriškai", taikant matematinius-statistinius modelius ir nustatant šakos vystymosi kryptis. Išsiaiškinus, kokios yra šakos perspektyvos, analizuojama, kokia bus atskirų produktų rinka. Todėl gali būti, kad ekspertų parengta prognozė skirsis nuo vidinio pardavimų plano. Menedžeriai turi gerai apsvartyti ir parengti patikslintą prognozę.

     Būsimų pinigų gavimų, išleidimų ir pinigų balansų sąmatos gali būti sudaromos taikant įvairius metodus. Pavizdžiui, galima atskirai planuoti gamybinės veiklos pinigų srautus, finansavimo veiklos pinigų srautus arba sudaryti vieną viso įmonės veiklos pinigų srautą. Pinigų gavimai priklauso nuo to, ar planuojama parduoti už grynuosius pinigus, ar skolon. Jeigu planuojama parduoti skolon, reikia žinoti, koks atsiskaitymo laikotarpis yra nustatytas pirkėjams - 30, 60 ar 90 dienų. Pagal praėjusių laikotarpių duomenis reikia apskaičiuoti, koks procentas pirkėjų apmoko už prekes per 1 mėnesį, koks procentas per 2 mėnesius nuo pardavimo dienos ir koks yra beviltiškų skolų procentas. Be to, planuotojas pasirenka, kokio ateities laikotarpio pinigų srautus realiai galima apskaičiuoti.

    Turint pardavimų prognozę, įmonė turi nuspręsti, ar gamy-bos grafiką priderinti prie pardavimų, ar turėti vienodo tempo gamybą. Pirmuoju atveju atsargų kaštai yra mažesni, tačiau bendra gamybos kaštų suma būna didesnė negu stabilioj gamyboi. Stabilios gamybos gamybos kaštai yra mažesni, bet atsargų kaštai yra didesni. Reikia pasirinkti ir padaryti sprendi-mą.

    Kai nusprendžiama, kokiu grafiku bus gaminama produk-cija, reikia parengti tokius planus:

      - medžiagų,

      - darbo,

      - papildomo ilgalaikio turto.

3.2 Finansinis prognozavimas

  Prognozavimo procesas taip pat prasideda pardavimo prognozės parengimu maždaug 5 ar daugiau metų. Po to nusta-toma, kiek reikės turto, kad būtų užtikrinta prognozuojama pardavimų apimtis, apskaičiuojama, kaip bus finansojamas tas turto įsigijimas. Nuo šio momento galima pradėti projetuoti pelno ataskaitos ir sąskaitų balansų lentelės tipo rodiklius, apskaičiuoti vienos akcijos pelnus ir dividendus bei svarbiau-sius santykinius rodiklius.

      Planinė pelno ataskaita - tai visų įmonės pajamų ir išlaidų planas, apskaičiuojant ir būsimų laikotarpių grynąjį pelną. Esminė pradžia - parengti pardavimų prognozes ir gamybos kaštų planus. Kaštų planas turi būti labai detalus, jeigu gamybos parametrai nedaug keičiasi, tai kaštai gali būti apskaičiuoti remiantis praėjusių laikotarpių santykiniais rodikliais. Pavyz-džiui, sužinojus, kokią lyginamąją dalį pardavimų apimtyje sudarė parduotų prekių kaštai, šį santykį galima panaudoti ir prognizuojant analogiškus rodiklius. Po to apskaičiuojamas laikotarpio įšlaidų planas. Apskaičiavus administracines, preky-

bines išlaidas, apskaičiuojama palūkanų išlaidų suma bei pelno mokestis. Apskaičiavus būsimąjį grynąjį pelną, nustatoma ir kokią jo dalį planuojama skirti dividendams ir kokia suma padidės nepaskirstytas pelnas.

      Planinė sąskaitų balansų lentelėje turi būti suplanuojamas būsimas trumpalaikis, ilgalaikis turtas, savininkų nuosavybė ir skolos. Labiausiai kintamas ir sunkiausiai prognozuojamas yra trumpalaikis turtas. Planinės pirkėjų isiskolinimo sumos nusta-tomos, prie esamo jų balanso pridedant planuojamą pardavimų skolon apimtį ir atimant planuojamų pinigų gavimo sumą. Šie duomenys perimami iš pinigų biudžeto. Igalaikis turtas apskai-čiuojamas prie jo faktiško balanso pridedant planuojamas investicijas.

     Įsiskolinimai tiekėjams yra planuojami, pridedant prie sausio

mėnesio įsiskolinimo sumos dar ir pirkimus per metus ir atimant pinigų sumokėjimus už pirkimus. Įsiskolinimas už darbą (algos) apskaičiuojamas remiantis gamybos planais. Panašiai apskaičiuojamos ir kitos trumpalaikės skolos.

3.3 Trumpalaikio turto valdymas

     Trumpalaikio turto valdymas apima firmos trupalaikį turą ir finansavimą, kurio reikia šiam turtui įsigyti. Trumpalaikio turto - pinigų, vertybinių popierių, pirkėjų įsiskolinimo, taip pat įsiskolinimo tiekėjams ir kito trumpalaikio finansavimo - valdy-mas yra tiesioginė finansų vadūno atsakomybė. Kadangi inves-tuojama į trumpalaikį turtą, tikintis akcininkų turto vertės padidėjimo, svarbiausios trumpalaikio turto valdymo problemos yra šios:

      - optimalaus investicijų į trumpalaikį turtą lygio nustatymas,

     - tinkamo trumpalaikio ir ilgalaikio finansavimo, reikalingo turto investicijoms, parinkimas.

   Šiems sprendimams svarbios įtakos turi pelningumas ir rizika.

Mažinant investicijų į trumpalaikį turtą lygį ir išlaikant nemažėjančią pardavimų apimtį, galima padidinti įmonės viso turto pelningumą. Dažniausiai trumpalaikio finansavimo kaštai būna mažesni už ilgalaikio finansavimo kaštus, o kuo didesnė yra trumpalaikio finansavimo dalis visose įmonės skolose, tuo aukštesnis įmonės pelningumas. Darant šias prielaidas optima-lus sprendimas turėtų būti toks: siekti mažos dalies trumpalaikio turto ir didelės dalies trumpalaikio finansavimo.

    Apibendrinant analizės rezultatus, matyti, kad pati rizikin-giausia trumpalaikio turto apimtis yra C atvėju. Galima iš sio pavyzdžio padaryti 2 elementarias išvadas:

1.  Pelningumas kinta atvirkščiai proporcingai įmonės mokumui.

2.  Pelningumas kinta tiesiai proporcingai rizikai.

3.4 Trumpalaikio turto finansavimas

    Dalis trumpalaikio turto yra reikalinga nuolat tenkinti įmonės

minimalius poreikius. Kita dalis - laikinai padidėjęs trumpalai-kis turtas dažnai yra susijęs su firmos gamybos (ar veklos) sezoniškumu. O nuolat reikalingas trumpalaikis turtas reika-lauja ilgalaikio finansavimo. Nuo ilgalaikio šis trumpalaikis turtas skiriasi tik tuo, kad jo forma nuolat kinta.

    Trumpalaikis turtas yra finansuojamas einamųjų įsiskolinimų forma. Tai savaiminis finansavimas, nepriklausantis nuo finan-sų vadūno sprendimo, o nuo esamos atsiskaitymų tvarkos. Šis finansavimas svyruoja priklausomai nuo gamybos apimties.

    Turto "apsaugos" metodas - tai finansavimo būdas, kai kiekvienam trumpalaikio turto elementui yra numatomas konkretus finansinis instrumentas, kurio trukmė atitinka finansuojamo turto trukmę. Taikant šį metodas, sezoniniai turto svyravimai yra finansuojami trumpalaikėmis paskolomis, o nuolatiniai elementai - ilgalaikėmis paskolomis arba savininkų nuosavybe.

    Ilgalaikis finansavimas nereikalingas laikinam trumpalai-kiam turtui, nes, naudojant ilgalaikes paskolas, tektų mokėti palūkanas ir tuo metu, kai paskolos yra nereikalingos. Trumpalaikis papildomas finansavimas reikalingas tada, kai padidėja pardavimai. Padidėjus pardavimams, padidėja ir pirkėjų įsiskolinimas, o renkant pinigus iš pirkėjų, yra grąži-namos ir trumpalaikės paskolos.

      Jeigu paimamas papildomas finansavimas, tikintis jį grąžin-ti pirkėjų skolų grąžintais pinigais, tai įmonė rizikuoja, nes jos skolų grąžinimai priklauso nuo pirkėjų skolų grąžinimo.

4. Ilgalaikio turto ir nuosavybės finansinis valdymas

4.1 Ilgalaikio turto finansinis valdymas

     Ilgalaikio turto investicijos - svarbus finansų vadūno darbo baras. Kartais tokie sprendimai gali labai padidinti įmonės savininkų turto vertę, bet jei didelis projektas pasirodo besąs nesėkmingas, įmonė gali ir bankrutuoti.

     Finansų vadybos funkcija apima:

     - sprendimą dėl investicijų projekto reikalingumo,

     - būsimų pinigų srautų nustatymą,

     - sprendimų metodiką,

     - rizikos nustatymą.

   Prieš imantis šios veiklos, reikia žinoti, ar reikia ilgalaikių investicijų. Todėl įmonės finansininkas turėtų nuolat analizuoti ilgalaikių investicijų galimybes. Juk dabartiniai jo sprendimai duos finansinius rezultatus ateityje ir gali turėti įtakos investi-cijų pelningumui.

     Sprendimą investuoti padaro įmonė, o pasiūlimus įvairių projektų forma ji nuolat gauna iš įvairių šaltinių. Pirmiausiai reikia nuspręsti, kad reikia daryti investicijas į ilgalaikį turtą. Antras sprendimas - ar rinktis ilgalaikio turto pakeitimo, ar jo fizinės būklės atstatymo, ar gamybinių pajegumų išpllėtimo projektą.

      Darant prielaidą, kad daugeliu atvejų yra projektų pasirinki-mo galimybė, finansininko uždavinys - įvertinti būsimus pinigų srautus ir parinkti tokį projektą, kuris užtikrins didžiausią naudą akcininkams ateityje.

     Norint padaryti sprendimą investuoti į ilgalaikį turtą, reikia žinoti, kokią metodiką reikia taikyti projektams įvertinti. Tos metodikos pasirinkimas priklauso nuo sprendimo pobūdžio. Pirmas atvejis - reikia padaryti sprendimą: tinkamas ar netinkamas yra projektas. Iš daugybės projektų turės būti išrinktas tinkamas projektas, atmetant netinkamus. Antras atvejis - kai pateikiami keli alternatyvūs projektai, o reikia pasirinkti geriausia iš jų. Trečias atvejis - yra keli tinkami alternatyvūs projektai, bet nėra pakankamo visiems jiems finansavimo ir reikia nuspręsti, kokius projektus arba etapus verta pasirinkti investicijoms, o kuriuos galima atidėti ateičiai.

4.2 Investicinių projektų vertinimo būdai

   Įvertinant projektus investicijoms (finansinėms arba į nekilno-jamą turtą), naudojami tokie metodai:

  - projekto atsipirkimo laiko,

  - gynosios dabartinės projekto vertės (net present value - NVP)

  - projekto vidutinio pelningumo.

   Projekto atsipirkimo laikas apskaičiuojamas metais, kurių reikia, kad būsimais pinigų srautais būtų padengtos pradinės investicijos. Atsipirkimo laiko apskaičiavimo formulė:

      Metai prieš visišką kaštų padengimą + Nepadengtų kaštų suma padengimo metų pradžioje / Visiško padengimo metų pinigų srauto suma.

  Grinosios dabartinės vertės metodas - tai patobulintas šiuolaikiškas ilgalaikio nekilnojamo turto projektų įvertinimo būdas, kuris yra susijęs su pinigų srautų diskontavimu. Skaičiavimai atliekami tokiu nuoseklumu:

1.  Surandama kiekvieno pinigų srauto dabartinė vertė, įskaitant pinigų įplaukas ir išleidimus ir atėmus projekto kaštus.

2.  Susumuojami diskontuoti pinigų srautai. Ši suma ir yra projekto NPV.

3.  Jeigu NPV yra teigiama, projektas yra tinkamas, o jeigu NPV yra neigiama, atmetamas. Jeigu reikia pasirinkti tik vieną iš kelių projektų, parenkamas tas, kuris turi didesnę teigiamą NPV.

    Šiose skaičiavimuose projektų pinigų srautai yra diskontuo-jami remiantis nuosavybės kaštų procentu. Nuosavybės kaštai - tai finansavimo šaltinio, reikalingo projektui įgivendinti, kaštai. Projektas gali būti finansuojamas iš banko paskolų, iš nepaskirstyto pelno arba mišrų šaltinių.

   Projekto vidutinio pelningumo metodas atrodo gana paprastas ir patrauklus, jis dažnai yra naudojamas praktikoje. Jo esmė tokia: apskaičiuojamas projekto pelningumo (po mokesčių sumokėjimo ir atėmus nusidėvėjimo išlaidas) vidurkis. Tačiau šis pelningumas - tai tik "apskaitinis" pelningumas, nes jis nustatomas remiantis pelno apskaičiavimo metodika, taikoma apskaitoje.

   Vidinio investicijų pelningumo metodas - tai pats svarbiausias investicijų įvertinimo būdas, paremtas pinigų laiko vertės principu. Naudojant šį metodą, apskaičiuojamas toks pelningu-mo procentas, kuris apibūdina investicijų pelningumą, bet yra nesusijęs su rinkos norma. Todėl jis ir vadinamas vidiniu projekto pelningumu. Vidinis projekto pelningumas - tai toks diskonto procentas, kuris to projekto būsimų pinigų gavimų dabartinę vertę sulygina su projekto įsigijimo kaštais arba su būsimų pinigų išmokėjimų dabartine verte.