LIETUVOS KAPITALO RINKOS VYSTYMASIS
Mindaugas
Šilininkas
Lietuvos kapitalo rinkos užuomazgomis
gali būti laikoma kooperatyvų veiklos pradžia 1987 m., TSRS
įteisinus kooperatyvų steigimą ir veiklą. Pagal kooperatyvų
skaičių ir veiklos apimtis Lietuva pirmavo visoje Tarybų Sąjungoje.
Ir nors oficiali privataus kapitalo dalis visame atkurtos
nepriklausomos Lietuvos respublikos ūkyje buvo nežymi, tačiau
būtent kooperatyvų veikloje sukauptas privatus kapitalas labai
aktyviai dalyvavo tolimesniame valstybinio kapitalo privatizavime.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas
1990 m. kovo 11 d. paskatino privačios nuosavybės pagrindų sukūrimą.
Po nepriklausomybės atkūrimo visas turtas, esantis Lietuvos
Respublikos teritorijoje, buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos
nuosavybe bei prasidėjo jo privatizacija.
Pirminis privatizavimo etapas, kuris
truko 1991-1995 m.m. buvo pagrįstas masinio privatizavimo
koncepcija. Per šį etapą Lietuvoje buvo privatizuota 3,4 mlrd.
Lt kapitalo nominalia verte, kas sudarė 30 proc. viso valstybės
turto arba 81 proc. pirmajame privatizavimo etape numatyto
privatizuoti valstybinio kapitalo.
Masinės privatizacijos koncepcijos,
paremtos investiciniais čekiais, pasirinkimas buvo sąlygotas
dviejų pagrindinių tikslų: pirma kuo daugiau Lietuvos
gyventojų įtraukti į privatizacijos procesą, tokiu būdu
sprendžiant socialines problemas, antra kuo sparčiau reikšmingą
valstybinės nuosavybės dalį perleisti į privačias rankas.
Sparti pirminė privatizacija sukūrė tvirtus pagrindus privačiai
nuosavybei ir ekonominių reformų įgyvendinimui. Masinės
privatizacijos eiga parodė, kad socialinės lygybės tikslas
nebuvo pasiektas atvirkščiai, masinė privatizacija sudarė
sąlygas sparčiam kapitalo koncentracijos ir turtinės
diferenciacijos didėjimui. Be to, masinė privatizacija nesąlygojo
naujo kapitalo injekcijų į privatizuojamas įmones, kas buvo būtina
sąlyga privatizuotų įmonių restruktūrizavimui ir vystymuisi.
Antrasis privatizacijos etapas, prasidėjęs
1996 m. rugpjūtį, buvo svarbus dviem aspektais pirma,
valstybinė nuosavybė buvo privatizuojama tik komerciniu
pagrindu (už grynuosius pinigus), antra, didelės infrastruktūros
kompanijos buvo pasiūlytos privatizavimui, tikintis strateginių
užsienio investuotojų dalyvavimo privatizacijos procese. Buvo
tikimasi, kad reikšmingos užsienio kapitalo investicijos,
privatizuojant infrastruktūros objektus, be kita ko, stimuliuos
ir antrinės kapitalo rinkos vystymąsi. Nuo antrojo etapo pradžios
iki 1999 m. sausio pabaigos už grynuosius pinigus buvo
privatizuota 717 objektų, kurių nominali vertė 907,7 mln.
Lt. Už privatizuotą nuosavybę valstybė gavo 2,4 mlrd. Lt
pajamų.
1998 m. pabaigoje Lietuvos įmonės buvo
sukaupusios nuosavo kapitalo už 34 mlrd. Lt buhalterine verte. (27,4
mlrd. Lt nominalia verte). Per penkerius metus (1994 1998)
Lietuvos įmonių nuosavas kapitalas buhalterine verte padidėjo
11,7 karto. Didžiausias padidėjimas užfiksuotas 1994 m. 5,5
karto, daugiausia dėl ilgalaikio turto perkainavimo.
Atmetus administracinę turto
perkainojimo įtaką 1994 m., Lietuvos įmonių nuosavas
kapitalas per ketverius metus (1995 1998) padidėjo 2,1 karto
(arba 18 mlrd. Lt). Per šį laikotarpį nuosavo kapitalo augimas
pralenkė infliacijos tempus. Svarbiausia nuosavo kapitalo augimo
priežastimi buvo papildomos investicijų įplaukos į nuosavą
įmonių kapitalą.
Grafikas
1
Lietuvos įmonių kapitalas (buhalterine
verte) 1995-1998 metų pabaigoje

Pastaba:
Be finansų sektoriaus įmonių
Šaltinis:
Lietuvos statistikos departamentas
1998 m. pabaigoje apie pusė įmonių
kapitalo vis dar buvo sukaupta perdirbamojoje pramonėje (23,9
proc.) ir elektros, dujų bei vandens tiekimo veikloje (22,9 proc.),
nors kapitalo augimas per pastaruosius metus šiose veiklose buvo
žymiai lėtesnis. Didelė kapitalo dalis priklausė transporto
ir sandėliavimo veiklai 16,4 proc., bei prekybos ir remonto
veikloms 11,9 procento. Didžioji dalis perdirbamosios pramonės
kapitalo buvo sukaupta maisto bei gėrimų pramonėje 30,6
proc.
Imliausia kapitalui 1998 m. pabaigoje
buvo elektros, dujų bei vandens tiekimo veikla, kur vidutinis įmonės
kapitalas siekė 47,5 mln. Lt. Vidutinis pašto bei komunikacijų
sektoriaus įmonių kapitalas buvo 29,5 mln. Lt, visų kitų
veiklų įmonių vidutinis kapitalas buvo mažesnis nei 4,5 mln.
Lt.
1998 m. pabaigoje daugiau kaip du trečdaliai
dirbančiųjų priklausė privačiam sektoriui. Kapitalo požiūriu,
atvirkščiai 60,3 proc. įmonių kapitalo priklausė
valstybei. Daugiau kaip 80 proc. valstybinis kapitalas sudarė miškininkystės,
elektros, dujų ir vandens tiekimo bei transporto, sandėliavimo
ir švietimo veiklose. Valstybės kapitalas taip pat dominavo ir
sveikatos, socialinio saugumo bei kitose verslo srityse. Privatus
kapitalas vyravo visose kitose veiklose, ženkliausiai žuvininkystėje,
prekyboje, remonto, viešbučių ir restoranų veiklose.
Masinė privatizacija sąlygojo didelio
skaičiaus privačių akcininkų atsiradimą neoficialiais
duomenimis jų skaičius galėjo siekti iki 1,5 milijono.
Siekiant užtikrinti naujųjų akcininkų nuosavybės teises ir
paspartinti kapitalo judėjimą 1993 m. buvo įkurtos kapitalo
rinkos institucijos Nacionalinė Vertybinių Popierių Birža,
Vertybinių Popierių Komisija, Centrinis Depozitoriumas,
finansiniai tarpininkai.
Pagrindinis centralizuotos kapitalo
rinkos, Vertybinės Popierių Biržos, tikslas mobilizuoti
vietines santaupas, aprūpinti kompanijas lėšomis,
reikalingomis jų vystymuisi, sukurti veiksmingą kapitalo rinką,
kuri galėtų įvertinti valdymo kokybę, sudaryti galimybę
efektyviai investuoti laisvas lėšas.
Vertybinių Popierių Biržos, kaip
prekybos mechanizmo, įkūrimas savaime negalėjo užtikrinti
aktyvios vertybinių popierių prekybos. Valstybės turto didelės
dalies perdavimas privačiam sektoriui nesukūrė grynųjų pinigų
srauto, būtino prekybos plėtojimui. Tik naujo kapitalo įplaukos
į Lietuvos kapitalo rinką galėjo apspręsti jos augimą ir plėtrą.
Tą iliustruoja NVPB apyvarta: 1993-1996 m.m. prekybos apimtys
nuolat didėjo, bet buvo nežymios. Ženkliausiais augimas buvo užfiksuotas
1997 m., kai metinė apyvarta išaugo 5 kartus ir pasiekė 1
mlrd. Lt, tačiau centrinės rinkos sandoriai, parodantys tikrąją
centrinės rinkos veiklą, pasiliko žemame 27 proc. -
lygmenyje.
Grafikas
2
Apyvarta akcijomis centrinėje rinkoje
ir tiesioginiais sandoriais, 1993-1998 (mln. Lt)

Šaltinis: Lietuvos Nacionalinė
Vertybinių Popierių Birža
Nuo pat įkūrimo NVPB nuolat tobulino
savo prekybos sistemą. 1998 m. NVPB žengė labai svarbų žingsnį,
įvesdama nuolatinę prekybą centrinėje rinkoje. Technologijos
naujovės turėjo teigiamą įtaką apyvartai bei rinkos
likvidumui. Nepertraukiamos prekybos sistemos įvedimas sukūrė
sąlygas operatyviai reaguoti į informaciją ir rinkos pokyčius,
taigi, sąlygojo laisvesnę kapitalo cirkuliaciją. Labai svarbus
nepertraukiamos prekybos aspektas - smulkių investuotojų
veiklos skatinimas.
Nuo 1994 m. iki 1998 m. apie 90 kartų išaugo
NVPB kapitalizacija. 1994 m. pradžioje vertybinių popierių,
esančių prekybos sąrašuose, kapitalizacija siekė 132 mln.
Lt, 1998 m. pabaigoje 11,8 mlrd. Lt.
Pagrindinės spartaus NVPB
kapitalizacijos išaugimo priežastys buvo labiau techninio pobūdžio
(vertybinių popierių skaičiaus NVPB sąrašuose augimas) nei
atspindinčios rinkos augimą. 1994 m. pradioje buvo uregistruota
60 akcijų emisijų, 1998 m. pabaigoje 1363.
Tokiu būdu, greitas rinkos
kapitalizacijos augimas turėjo dvigubą efektą. Didėjantis
akcijų kiekis (pasirinkimas) investuotojams teoriškai suteikė
platesnių investicijų diversifikavimo galimybių. Iš kitos pusės,
didelė kapitalizacija iškreipė kapitalo rinkos rodiklius (labai
mažas likvidumas, priešingos rinkos ir kainų tendencijos) bei
sąlygojo ženklius administravimo kaštus (tiek emitentų, tiek
kapitalo rinkos institucijų tarpe).
Grafikas
3
Kapitalo rinkos kapitalizacija ir emisijų
skaičius (1993-1998 m.m.)

Šaltinis: Nacionalinė vertybinių
popierių birža
Rinkos kapitalizacijos augimą dėl naujų
vertybinių popierių emisijų įtraukimo į NVPB sąrašus, o ne
dėl akcijų kainų augimo, iliustruoja NVPB prekybos rodikliai -
LITIN grupės indeksai. LITIN grupės indeksai atspindi rinkos
kapitalizacijos pokyčius, kuriuos nulemia vertybinių popierių
kainų pokyčiai.
Grafikas
4
LITIN indeksai

Šaltinis: Nacionalinė vertybinių
popierių birža
1998 m. pabaigoje nominali visų akcinių
bendrovių kapitalo emisijų, užregistruotų Lietuvos
Centriniame Depozitoriume, vertė siekė 15,5 mlrd. Lt. T.y.,
1998 m. pabaigoje Nacionalinė Vertybinių Popierių Birža
koncentravo beveik 55 procentus Lietuvos įmonių nominalaus
kapitalo. Koncentruodama labai reikšmingą dalį Lietuvos įmonių
kapitalo NVPB gali atlikti labai svarbų vaidmenį skatinant
kapitalo rinkos vystymąsi.
Deja, Rusijos krizė, nepalankūs valdymo
institucijų sprendimai išryškino vertybinių popierių rinkos
silpnąsias vietas. Galima konstatuoti, kad nors atskiri
istoriniai duomenys rodo teigiamus rinkos kapitalizacijos,
apyvartos ir kitus pokyčius, tačiau kapitalo rinkos būklė,
kuri tęsiasi nuo praėjusių metų (1998 m.) vasaros, gali būti
apibūdinama kaip sustojusio laiko būsena.
Užsienio kapitalo dalyvavimas ir jo įtaka
yra vienas iš esminių faktorių, nulemiančių nacionalinės
kapitalo rinkos bei visos šalies ekonomikos vystymąsi. Užsienio
kapitalo investicijų lygis taip yra šalies ekonominio ir
politinio patrauklumo bei jos potencialo rodiklis.
Užsienio kapitalo pozicijų tvirtumas
Lietuvoje gali būti apibrėžiamas keliais aspektais: (1)
bendros investicijos į Lietuvos ūkį, (2) įtaka atskirose ūkio
šakose, (3) užsienio investicijų dalis antrinėje kapitalo
rinkoje Nacionalinėje Vertybinių Popierių Biržoje ir (4)
Užsienio investuotojų dalis naujo kapitalo įplaukose
Iki 1997 m. pabaigos užsienio
investuotojams priklausė 5,2 procento nominalaus visų Lietuvos
įmonių kapitalo. 1998 m. užsieniečių nuosavybė padvigubėjo
ir padidėjo iki 12 procentų bendro nominalaus kapitalo (neįskaitant
finansų sektoriaus). Nepaisant žymaus augimo per 1998 m.,
palyginus su kitomis Centrinės bei Rytų Europos šalimis (t.y.
lyginant su pirmaujančiomis valstybėmis) Lietuva gerokai
atsilieka pagal tiesioginių investicijų dydį. Pavyzdžiui,
1998 m. Pabaigoje tiesioginių užsienio investicijų dydis
Lietuvoje siekė 440 USD žmogui, kai Estijoje 786 USD,
Vengrijoje 1760 USD.
Nepaisant gana mažos užsienio
investicijų dalies bendroje šalies kapitalo struktūroje, 1998 m.
pabaigoje atskirose ūkio šakose pradėjo dominuoti užsienio
kapitalas. Didžiausia užsienio kapitalo dalis buvo pašto bei
komunikacijų veikloje 52,5 proc., bankininkystėje 38
proc., didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje bei remonto
veiklose 33,7 proc., perdirbamojoje pramonėje 17,5 proc.
Investicijos į Mažeikių naftą galėtų padidinti užsienio
kapitalo svorį perdirbamojoje pramonėje.
Užsienio kapitalas įsigali
patraukliuose sektoriuose, kurie reikalauja didelių investicijų
ir kur vietinis kapitalas yra nepajėgus konkuruoti. Vykstant
antrajam privatizacijos etapui, buvo tikėtasi spartaus užsienio
investicijų dalies augimo tokiose veiklose kaip transportas,
energijos ir dujų tiekimas bei kituose infrastruktūros
sektoriuose. Tačiau Rusijos krizės pasekmės ir kontraversiška
šalies ekonominės politika neigiamai paveikė užsienio
investuotojų aktyvumą.
Užsienio kapitalas užima labai reikšmingą
vietą naujo kapitalo įplaukų į akcines bendroves atžvilgiu.
1998 m. pagrindinis investuotojas pagal
LR Vertybinių popierių komisijoje įregistruotas bei išplatintas
naujas akcijų emisijas buvo valstybė. Valstybė įsigijo 42,9 proc.
naujojo kapitalo nominaliosios vertės 226,4 mln. Lt (arba 30,2
proc. viso kapitalo emisine verte). Grynaisiais pinigais valstybė
už akcijas sumokėjo tik nedidelę dalį apmokėto kapitalo
12,4 proc. (28 mln. Lt).
Rezidentai (išskyrus valstybę) įsigijo
30,9 proc. kapitalo nominalios vertės (20,1 proc. emisijos vertės).
Grynaisiais pinigais rezidentai sumokėjo 35,4 proc. įsigytų
akcijų kainos arba 58,7 mln. Lt.
Užsienio investuotojai įsigijo mažiausią
kapitalo dalį nominalia verte 26,9 proc. (144,3 mln. Lt). Tačiau
užsienio investuotojai už įsigyjamą kapitalą mokėjo
vidutiniškai 2,9 kartus virš nominalios vertės ir jų
investicijos sudarė pusę visų emisijų įsigijimo vertės
49,73 proc. (422,4 mln. Lt). Užsienio investuotojai grynaisiais
pinigais sumokėjo didžiausią pasirašyto kapitalo dalį 98
proc. (416 mln. Lt). Tai sudarė 82,2 proc. visų piniginių įplaukų
NVPB už 1998 m. įregistruotas ir išplatintas akcijų emisijas.
Kitas svarbus aspektas, parodantis užsienio
kapitalui dominuojančią poziciją, yra kapitalo, koncentruojamo
Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje, nuosavybės struktūrą.
1998 m. pabaigoje 50 procentų kapitalo (rinkos
verte), apskaitomo finansų maklerio įmonėse, priklausė užsienio
investuotojams (40 procentų nominalia verte). Didžiausia užsienio
investuotojų nuosavybės dalis priklausė investuotojams iš JAV
(12,2 proc.), Danijos (8,96 proc.) ir Estijos (5,59 proc.). Užsienio
investuotojai buvo įsigiję 80 proc. oficialaus sąrašo
vertybinių popierių, 47 proc. einamojo sąrašo ir 22 proc.
nelistinguojamų vertybinių popierių apskaitomų finansų
maklerio įmonėse (nominalia verte).
Pagal veiklas (remiantis finansų
maklerio įmonių apskaitoma nuosavybe) užsienio investicijos
dominavo transporte, sandėliavime ir komunikacijose (82 proc.),
elektros energijos, dujų ir vandens tiekimo (80 proc.), statybos
ir finansinių tarpininkų (po 66 proc.) veiklose.
Užsienio investuotojų aktyvus
dalyvavimas ir ženklios pozicijos antrinėje kapitalo rinkoje
leidžia daryti išvadą, jog Nacionalinėje vertybinių popierių
birža yra pilnai dominuojama (įtakojama) užsienio investuotojų.
Užsienio investuotojai savo investicijas pirmiausia nukreipia į
šalies ūkio lyderius, ir tokiu būdu šiems lyderiams sukuria
palankias sąlygas pritraukti kapitalo resursus jų tolimesniam
augimui (arba tiesiogiai šiuos resursus suteikia patys). Aktyvus
užsienio investuotojų dalyvavimas pirmaujančių Lietuvos įmonių
kapitale leidžia manyti, jog tolimesnės užsienio kapitalo
grynosios įplaukos į listinguojamų kompanijų grupę ženkliai
nesikeis, išskyrus tuos atvejus, kai naujos perspektyvios
kompanijos bus pateiktos į kapitalo rinką, paspartės
privatizavimo procesas, ar vietiniai investuotojai paseks užsienio
investuotojų pavyzdžiu.
Svarbu pastebėti, kad veiklos, kuriose
aktyviai dalyvauja užsienio kapitalas, pasižymi ne tik ženkliu
kapitalo poreikiu, bet taip pat didesniu pelningumu. 1998 m.
vidutinė Lietuvos įmonių kapitalo grąža prieš apmokestinimą
(pelnas prieš apmokestinimą padalintas iš viso kapitalo) siekė
6,8 proc. Užsienio kapitalas dominavo pelningiausiuose
sektoriuose vidutinis svertinis užsienio kapitalo
pelningumas, apskaičiuotas pagal atskirų veiklų pelningumą
tenkantį užsienio kapitalo daliai, sudarė 12,3 proc..
Valstybinis kapitalas dominavo mažiausiai pelningose veiklose
vidutinis pelningumas sudarė 4,6 proc., palyginus su
vidutiniu privataus vietinio kapitalo pelningumu 8,5 proc.
Lietuvos integracija į tarptautinę
kapitalo rinką teikia reikšmingų pranašumų šaliai, verslui
(įmonėms) ir vietiniams investuotojams:
·
Pagrindinis privalumas platesnis ir lengvesnis kapitalo
prieinamumas. Tai reiškia - augančioms įmonėms ir veikloms -
stiprinti jų konkurencines pozicijas, didelėms įmonėms
finansuoti veiklą, kadangi vietinis kapitalas yra nepakankamas
ir nepatenkina poreikių, valstybei finansuoti vystymo
programas ir skatinti augimą.
·
Užsienio investicijų augimas kapitalo ir technologijų šaltinis,
būtinas augančioms ekonomikoms.
·
Didėjanti konkurencija sektorių viduje skatina efektyviau
naudoti vietinį kapitalą ir perskirstyti kapitalą tarp
skirtingų ekonomikos sektorių, jei valstybės reguliavimas yra
ribotas
·
Užsienio kapitalo įplaukos leidžia išlaisvinti vietinį
kapitalą, kuris gali būti panaudotas taupymui (investicijoms) -
Lietuvoje Vyriausybė aktyviai skatino (rėmė) vartojimą, bet
ne taupymą.
·
Užsienio kapitalas gali nukreipti vietinį kapitalą į
perspektyviausias veiklos sritis ir įmones tokiu būdu prisidėdamas
prie efektyvaus vietinio kapitalo paskirstymo.
Globalizacija, be
kita ko, sukuria tam tikrą papildomą riziką bei trūkumus,
kurie gali būti efektyviai išsprendžiami / sumainti:
·
Integruojantis į pasaulinę kapitalo rinką Lietuvos kapitalo
rinka tampa labiau pažeidžiama pasaulinių krizių atveju.
·
Staigus ir neadaptuotas išsivysčiusių šalių teisinių normų
įvedimas gali slopinti Lietuvos kapitalo rinkos vystymąsi.
·
Didėjanti konkurencija ir spaudimas iš patyrusių ir finansiškai
stiprių kapitalo rinkos dalyvių besivystančiai vietinio
kapitalo rinkos verslo infrastruktūrai užsienio kapitalo
dominavimas yra neišvengiamas.
·
Užsienio investuotojų dominavimas pagrindinėse ūkio šakose
mažina vietinių investuotojų galimybes taip pat atsiranda nesąžiningos
konkurencijos rizika.
·
Administracinis kišimas ir privilegijuotų teisių kūrimas įtakingiausiems
investitoriams griauna konkurenciją.
Masinės
privatizacijos metu atsirado milžiniškas kiekis naujų akcininkų
nors tikslus skaičius nežinomas manoma, jog jis galėjo
siekti apie 1,5 mln.
Priverstinis
tapimas akcininkais negalėjo užtikrinti tolimesnio domėjimosi
antrine kapitalo rinka. Tik nedidelė priverstinių
akcininkų dalis sugebėjo pasipelnyti iš vertybinių popierių
rinkos, tačiau net jų didžiausia dalis už akcijų pardavimą
gautų pinigų negrįžo į kapitalo rinką, o panaudota
vartojimui. Kiti priverstiniai akcininkai turi laukti
geresnių laikų, suteikiančių vienodas galimybes realizuoti ar
prarasti savo investicijas ateityje.
Analizuojant
agreguotus duomenis galima būtų teigti, kad vietiniai
investuotojai turi ženklią nuosavybės dalį Lietuvos įmonių
kapitale apie 27,7 proc. sąlyginai pastovią dalį nuo
pirmojo privatizavimo etapo pabaigos. Žiūrint į investuotojų
įtaką antrinėje kapitalo rinkoje (Nacionalinė vertybinių
popierių birža), vietinių privačių investuotojų dalis yra
gana silpna. Vietiniai investuotojai valdo tik 20 proc.
oficialiojo sąrašo vertybinių popierių, 53 proc. einamojo sąrašo
ir 78 proc. nelistinguojamų vertybinių popierių, apskaitomų
finansų maklerio įmonėse (nominalia verte). Lietuvos fiziniai
asmenys turi 33,7 proc., o privačios kompanijos 52 proc.
visos nuosavybės. Didžiąją vietinių investuotojų nuosavybės
dalį sudaro pirminio privatizavimo etapo likučiai, tuo tarpu
kai aktyvus naujojo kapitalo dalyvavimas antrinėje kapitalo
rinkoje yra labai ribotas.
Baltijos tyrimų
atlikta nacionalinė apklausa Lietuvos gyventojai apie
vertybinius popierius (1999 metų balandis) parodė, jog
investicijos į vertybinius popierius kaip taupymo forma užima
tik 10 vietą po kitų investicijų ir taupymo galimybių. Netgi
turint laisvų lėšų tik 3 procentai respondentų pabrėžė,
jog be abejonės investuotų į akcijas. Tokius tyrimų
rezultatus nulemia tai, kad Lietuvoje neegzistuoja investicijų
į kapitalo rinką tradicijos bei kad ženkliai sumažėjo
vietinių investuotojų pasitikėjimas kapitalo rinka (jei toks
pasitikėjimas egzistavo iš viso).
Nepalankūs ir
netgi žalingi Finansų ministerijos (taip pat ir kitų
reguliuojančių institucijų) sprendimai, kurie sutapo su
pasauline augančių kapitalo rinkų krize, sąlygojo vietinių
investuotojų pasitraukimą iš kapitalo rinkos bei Vertybinių
popierių biržos numarinimą.
·
Kapitalo prieaugio mokestis kuris buvo Vyriausybės menas
kuriant neaiškiais ir komplikuotas procedūras bei jų taikymo
mechanizmus. Šiuo atveju ne tiek mokesčių tarifas, bet kiek
mokesčių mokėjimo procedūros turėjo ypač didelį neigiamą
poveikį (būtų vertinga palyginti naudą (surinktų mokesčių
dydį) su prarasto pasitikėjimo ir vietinių investuotojų
pasitraukimo iš vertybinių popierių biržos pasekmėmis).
·
Akcininkų mažumos teisių apsauga įvairių išimčių įvedimas,
siekiant apeiti privalomojo pasiūlymo įgyvendinimą, kai
kontrolinį paketą įgijęs akcininkas privalo išpirkti akcijas
iš smulkių akcininkų. Didelė kapitalo koncentracija yra
vienas nepatraukliausių vietos kapitalo rinkos bruožų.
Neegzistuojantys mažumos akcininkų teisių apsaugos
mechanizmai, taip pat Vertybinių popierių komisijos sprendimai,
palankūs dideliams akcininkams ir pagaliau Vyriausybės
kontroliuojamos kompanijos (AB Naftos terminalas) nesugebėjimas
veikti pagal įstatymus ir simbolinės baudos (sumokėtos
Vyriausybei, o ne nukentėjusiems privatiems akcininkams) griauna
pasitikėjimą vietine rinka.
·
Finansų ministerijos pasipriešinimas vietinių institucinių
investuotojų investicijų bei pensijų fondų - atsiradimui.
Vietiniai investiciniai fondai ilgainiui turėtų tapti
pagrindiniu vietinių privačių investuotojų pagrindiniu
investavimo įrankiu. Nepaisant to, atsakingos institucijos,
nesugebėdamos suvokti investicinių fondų svarbos visai
kapitalo rinkai, įvedė eilę apribojimų bei sukūrė nepalankią
mokesčių sistemą.
Be kita ko,
Vyriausybė praranda aiškias galimybes reikšmingai paskatinti
kapitalo rinkos vystymąsi bei atskleisti kapitalo rinkos
privalumus vietiniams investuotojams. Aiškus tokios situacijos
pavyzdys galėtų būti 5 proc. AB Lietuvos Telekomas
privatizavimas parduodant akcijas darbuotojams. Vyriausybė
pardavė 5 proc. AB Lietuvos Telekomas akcijų
darbuotojams labai palankiomis sąlygomis (4 kartus pigiau nei
mokėjo strateginiai investuotojai). Tačiau vietoje šių akcijų
išleidimo tiesiai į rinką (biržą) ir leidimo darbuotojams uždirbti
tikroje kapitalo rinkoje, tuo pačiu suteikiant Nacionalinei
Vertybinių popierių biržai realią galimybę sulaukti taip trūkstamo
vietos bei užsienio investuotojų dėmesio, Vyriausybė (netiesiogiai
per strateginį investuotoją) apribojo šių patrauklių akcijų
cirkuliaciją Vertybinių popierių biržoje vienerius metus,
suteikdama palankias sąlygas perpardavinėtojams supirkinėti
akcijas iš darbuotojų žema kaina. Įdomu pastebėti, jog šioje
situacijoje, aktyviausi kapitalo rinkos aktyvumo skatintojai ir
kovotojai - makleriai išliko tylūs. Jų aktyvus dalyvavimas
užbiržinėje prekyboje ir laukiamas būsimasis pelnas patenkino
visas sandorio šalis.
Tolesnį kapitalo
rinkos vystymąsi (atsiribojant nuo šalies ekonominės ir finansų
politikos) galima būtų išskirti į tris pagrindines kryptis,
susijusias su kapitalo rinkos dalyviais. Iš esmės - nieko
naujo, bet tai sudaro kapitalo rinkos pagrindą:
1.
Suteikiant pakankamai galimybių užsienio investuotojams bei
kuriant vietos investuotojų pagrindus
2.
Įmonių kapitalo bazės stiprinimas
3.
Kapitalo rinkos institucijų reikiamo vaidmens didinimas
Užsienio
investuotojai ir toliau išliks pagrindine jėga, įtakosiančia
šalies kapitalo rinką artimiausioje ateityje ir vidutiniu
laikotarpiu.
Usienio
investuotojams lygiai taip pat kaip ir vietos investuotojams yra
svarbios tos pačios sąlygos sudaryti kaip galima platesnes
galimybes investuoti ir didinti pasitikėjimą šalies kapitalo
rinka.
·
Pasiūlyti vietos investicinių fondų galimybes kadangi užsienio
investuotojai būtų pirmieji vietos investicinių fondų
investuotojai, tai galėtų nemažai prisidėti prie jų
vystymosi pirminiame etape
·
Išvestinių vertybinių popierių rinkų vystymas indeksai (vidutiniam
laikotarpiui), ateities sandoriai bei opcionai (tolimesnei
perspektyvai)
·
Užtikrinti smulkiųjų akcininkų teisių apsaugą (užkirsti
kelią Valstybei ir kitų kontrolinius akcijų paketus turinčių
akcininkų galimybę pažeisti smulkiųjų akcininkų teises
superkant iš pastarųjų akcijas, pateikiant privalomą oficialų
pasiūlymą)
·
Įpareigoti (įvesti pakankamą atsakomybę) įmonių vadovybę
atskleisti realią įmonių finansinę padėtį bei kitą su įmonės
vystymusi susijusią esminę informaciją (nepakankama kontrolė)
·
Sumažinti neapibrėžtumą, kas daugiausia būtų sąlygota mažėjančio
Valstybės (Vyriausybės) tiesioginio kišimosi ir reguliavimo,
susijusio su įmonių veikla ir vystymusi.
Užsienio
investuotojų dominavimas Nacionalinėje vertybinių popierių
biržoje sąlygos didelį vietinės kapitalo rinkos pažeidžiamumą
augančių pasaulinių kapitalo rinkų bei bendros šalies
ekonominės ir finansinės situacijos atžvilgiu.
Tolimesnis
infrastruktūros sektorių privatizavimas turi būti užtikrintas
strateginiams investuotojams. Gerokai aktyvesnės Vyriausybės
pastangos privatizuojant stambias infrastruktūros įmones turėtų
pritraukti užsienio kapitalo į tokius ūkio sektorius kaip
transportas, energetika, šilumos ir dujų tiekimas,
komunikacijos, savivaldybių paslaugos ir t.t.
Nepaisant to,
strateginiams investuotojams neturi būti sudaromos išskirtinės
sąlygos ar sukuriama monopolinė padėtis (tai kaip buvo
cukraus, naftos perdirbimo pramonės, telekomo atveju ir pan.).
Valdžios institucijų paramos bei sukuriamos investuotojo
monopolinės padėties nauda valstybei yra trumpalaikė, tuo
tarpu jų pasekmės gali būti labai skausmingos ir žalingos
tolimesniam laisvos rinkos vystymuisi. Tai reiškia, kad
infrastruktūros įmonių restruktūrizavimas, jų veiklos
valstybinis dereguliavimas ir demonopolizavimas iki privatizavimo
yra esminis šių įmonių privatizavimo klausimas.
Kaip buvo minėta
anksčiau, vietos investuotojai užimą nežymią dalį antrinėje
kapitalo rinkoje. Nepaisant to, vietos kapitalo išsiugdymas
bus vienas esminių NVPB sėkmingos veiklos veiksnių ilgalaikėje
perspektyvoje.
Tikslas isiugdyti
rinkoje vietos investuotojus bus labai ir labai sunkai
pasiekiamas, atsižvelgiant į vietos investitorių tradicijų
nebuvimą bei pakankamai žalingus Vyriausybės ir kitų
reguliuojančių institucijų sprendimus ir veiksmus, sąlygojusius
apmokestinimo apribojimų ir kitokių kliūčių dalyvauti NVPB
vietos kapitalui sudarymą.
Šios veiklos
kryptys ir įgyvendinamos politikos galėtų prisidėti prie
vietinių investuotojų pagrindų sukūrimo.
·
Palankių teisinių pagrindų sukūrimas vietinėms investicijoms
(investicijos į vertybinių popierių rinką) visiškai aiškios
(skaidrios) ir paprastos kapitalo prieaugio apmokestinimo
sistemos suformavimas, sukuriant supaprastintas investavimo
procedūras per bankų filialus, internetą, kitas
informacijos perdavimo priemones.
·
Priemonių vietinių investicijų pritraukimui paruošimas
vietinių investicinių bei pensijų fondų įkūrimas bei nelogiškų
teisinių apribojimų šiai veiklai vykdyti pašalinimas;
diskusija kas yra pagrindiniai fondų įkūrimo barjerai
neišsivysčiusi rinka ar teisiniai nesklandumai turi būti
baigta pašalinus akivaizdžius teisinius barjerus taip
suteikiant galimybę pačiai rinkai įrodyti fondų reikalingumą.
·
Vietinių investuotojų švietimas švietimo programų paruošimas
ir įdiegimas siekiant sukelti jų susidomėjimą bei pagilinti
kapitalo rinkos žinias.
·
Investicijų tradicijų kūrimas sudaryti galimybes bei
suteikti informaciją apie investicijas į kapitalo rinkos
instrumentus, sukurti sąlygas investicijoms į užsienio
akcijas, taip būtų skatinamas vietinių investuotojų susidomėjimas
kapitalo rinkos instrumentais artimiausioje ateityje, bei
suteikiamos geros diversifikavimo galimybės tolimesnėje
ateityje.
·
Nacionalinės vertybinių popierių biržos reklamavimas vietinėje
rinkoje marketingo programų paruošimas bei diegimas
specialioms vietinių investuotojų auditorijoms.
Lietuvos įmonės emitentai
palyginus su Europos Sąjungos įmonėmis yra nedidelės ir mažos
kapitalizacijos. Lietuvos įmonių koncentracija, prasidėjusi
1998 tęsis ir 1999 2004. Įmonių susijungimai (ypač
apdirbamojoje pramonėje) bei naujos užsienio ir vietinio
kapitalo investicijos taps viena iš esminių įmonių augimo sąlygų.
Tikimasi, jog daugumos Lietuvos įmonių kapitalas turėtų
gerokai išaugti per artimiausius penkerius metus. Siekiant
paskatinti vietinių kompanijų augimą ir vietos kapitalo plėtrą,
Vyriausybė galėtų prisidėti prie vietinio kapitalo
ekspansijos (sukurdama užsienio investicijų skatinimo programas).
Prasidėjęs tarptautinės plėtros procesas gali užtikrinti
vietinių įmonių ateityje tapimą svarbiais kapitalo rinkos
dalyviais.
Skaidrumas ir aukšta verslo kultūra -
svarbus siektinas aspektas idant pagreitinti kapitalo rinkos
vystymąsi. Tai negali būti pasiekta vien tiktai griežtinant
reguliuojančias priemones. Svarbesnis dalykas yra verslo kultūros
vystymas, kuris turi būti orientuotas į visų investuotojų
poreikius.
Kapitalo rinkos sąstingio akivaizdoje ir
kai ši būsena tęsiasi pakankamai ilgą laiko tarpą, kapitalo
rinkos institucijos turėtų keisti savo požiūrių, daugiau
skiriant dėmesio rinkos skatinimo ir inovacijų diegimo, nei
techninio reguliavimo griežtinimo veiksmams. Kapitalo rinkos
institucijos turėtų pereiti nuo išskirtinio koncentravimosi
siekiant išgryninti vidines procedūras, ir atsigręžti
į realius užsienio ir vietinių investuotojų, emitentų ir
finansų maklerių poreikius.
Kapitalo rinkos institucijos (tame tarpe
ir Vertybinių Popierių komisija) turi užimti pro-aktyvesnę (bet
ne gynybinę) poziciją remiant finansų maklerių įmonių
veiksmus, kurie skatina rinkos vystymą. Finansų makleriai kaip
aktyviausi rinkos dalyviai turi tapti pagrindiniais rinkos
institucijų partneriais vystant rinką. Finansų maklerio įmonės
dabartinėmis rinkos sąlygomis susiduria su eile problemų todėl
kapitalo rinkos institucijų parama būtų sveikintinas
sprendimas. Tokia parama galėtų būti apimanti tiek sprendimus,
lengvinančius perėjimą prie Europos Sąjungos kapitalo
pakankamumo reikalavimų (kas yra viena iš pagrindinių priežasčių
vedančių prie spartaus finansų maklerio įmonių skaičiaus mažėjimo),
tiek bendrus veiksmus propaguojant kapitalo rinką tarp
investuotojų ir emitentų bei skatinant iniciatyvą ir
inovacijas nukreiptas į kapitalo rinkos vystymą.
Kapitalo rinkos institucijos turi siekti
atstatyti pasitikėjimą Nacionaline Vertybinių Popierių Birža
ne tik privačių investuotojų bet ir pačios Lietuvos Vyriausybės
akyse, kadangi vis didesnė dalis Vyriausybės (valstybinių
institucijų) veiksmų ir sprendimų, kurie yra susiję su
kapitalo rinka yra iškeliama už Nacionalinės vertybinių
popierių biržos ribų (pvz. AB Lietuvos telekomo akcijų
pardavimas darbuotojams, kiti privatizavimai). Privatizavimo
nukreipimas per biržą galėtų tarnauti ne tik kaip efektyvi
priemonė pritraukianti užsienio kapitalą, bet ir kaip priemonė
sureikšminanti Vertybinių popierių biržos rolę. Iki šiol
Vertybinių popierių birža atlikdavo techninę funkciją
privatizavimo procese, todėl jos įnašas į privatizavimo
procesą buvo nereikšmingas. Atsižvelgiant į aukštos
kvalifikacijos darbuotojus ir į pritrauktą kapitalą, būtų
racionalu vykdyti privatizaciją per Vertybinių popierių biržą.
Tai galėtų būti ne tik privatizavimo pasiūlymų įgyvendinimas
per Vertybinių popierių biržą, bet ir pirminis akcijų
pardavimas privatizuojant patrauklias infrastruktūros įmones
bei parduodant kontrolinius paketus strateginiams investuotojams.
Deja, Lietuvos kapitalo rinkos
institucijos negali sparčiai reaguoti į nuolatinius
technologinius bei struktūrinius kitų centralizuotų kapitalo
rinkų pasiekimus. Europos kapitalo rinkos siūlo modernias
technologijas, mažus prekybos kaštus, aktyvų dalyvavimą
rinkoje ir t.t. NVPB siekdama išlaikyti konkuruojančią padėtį
taip pat turi integruotis į kitų šalių rinkas. Šiuo atveju
ženkli iniciatyva ir ambicijų atsisakymas galėtų paspartinti
integravimosi procesus bei galėtų įvesti daugiau aiškumo dėl
Lietuvos, Latvijos ir Estijos kapitalo rinkų integracijos terminų.
1.
Lietuvos kapitalo rinkos analizė, Studija, MAS Consult,
USAID, (1999).
2.
Keliai efektyviau padidinti investuotojų susidomėjimą
Lietuvos kapitalo rinka, Studija, MAS Consult, USAID, (1999).
3.
Lietuvos gyventojai apie vertybinius popierius,
Nacionalinis tyrimas, The Gallup Organization, Baltijos Tyrimai,
(1999).
4.
Marco Pagano (1998), The changing microstructure of the
European equity markets, Working paper
5.
Jean-Jacques Dethier, Christoph John (1998), The taxation of
capital income in Hungary from the perspective of European
integration, Working paper
6.
Dimitri Vittas (1998) Regulatory controversies of private
pension funds, Working paper
7.
Qaizar Hussain, Eugenij Nivorozhkin (1997), The capital
structure of listed companies in Poland, Working paper
8.
Malcolm Knight (1998), Developing countries and the
globalization of financial markets, Working paper