“LIETUVOS PINIGŲ POLITIKOS PLĖTRA BESIKEIČIANČIOJE EKONOMINĖJE APLINKOJE”

 

Dr. Gitanas Nausėda

1. Makroekonominė pinigų politikos aplinka

 

Šalies ekonomikos situacija nulemia pinigų politikos kryptį ir konkrečius veiksmus, todėl nuo jos analizės pirmiausia turi prasidėti pinigų politikos formavimas. Lietuvos ekonomikos ir finansų būklė yra toli gražu nevienareikšmė. Viena vertus, kai kurie rodikliai (stabilus lito kursas, palyginti žemas infliacijos lygis) liudija apie pasiektą tam tikrą makroekonominio stabilumo lygį, kita vertus, egzistuoja keletas veiksnių, dėl kurių dabartinę ekonomikos būklę tenka traktuoti kaip pažeidžiamą.

 

Pirma, artimą ekonomikos perkaitimui situaciją Lietuvoje iki 1998 m. vidurio pakeitė Rusijos finansų krizės išprovokuotas, šiuo metu vis labiau pasireiškiantis ūkinės konjunktūros “atšalimas”. Pesimistinius lūkesčius dėl ekonomikos augimo sustiprina ir besitęsianti Vakarų Europos ekonomikos recesija, kurios lūžis, matyt, bus pasiektas ne anksčiau kaip 2000 metais.

 

Antra, Lietuvos einamosios sąskaitos deficitas 1998 m. sudarė 12,1 procento bendrojo vidinio produkto (6; 4), o tai yra gana pavojingas lygis, atsižvelgiant į sudėtingą tarptautinės finansų sistemos situaciją ir nepasitikėjimą kylančių rinkų (emerging markets) perspektyvomis. Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms gali sutrikti einamosios sąskaitos deficito finansavimas iš išorinių šaltinių, nulemdamas Lietuvos oficialių užsienio atsargų mažėjimą.

 

Trečia, einamosios sąskaitos deficito problemą komplikuoja žemas vidaus taupymo lygis, kuris didina Lietuvos finansų sistemos priklausomybę nuo užsienio kapitalo įplaukų, o tuo pačiu ir skatina jos pažeidžiamumą. Viena iš pagrindinių mažo taupymo priežasčių yra nepakankamai aukštas palūkanų lygis, kuris negalėjo visikai atspindėti dėl Rusijos finansų krizės padidėjusią riziką Rytų ir Vidurio Europos regione. Tam tikru mastu šią situaciją sąlygojo fiskalinės politikos sprendimai, kadangi biudžeto deficito finansavimo reikmės buvo tenkinamos ne tik pinigų rinkoje, bet ir panaudojant Privatizavimo fondo lėšas. Mažas indėlių palūkanų normas lėmė ir tai, kad į nekomercines valstybės programas įtraukti valstybės kontroliuojami bankai patiria papildomas išlaidas, kurias stengiasi kompensuoti didindami indėlių ir palūkanų normų maržą. Jų elgesys indėlių rinkoje turi didelės įtakos ir kitų bankų veiksmams. 

 

Ketvirta, nuvertėjusių gyventojų rublinių indėlių atkūrimo programa sąlygoja didelio masto likvidžių lėšų injekcijas, kurios gali būti panaudojamos vartojimui ir  importui, kas savo ruožtu gilintų einamosios sąskaitos deficito problemą ir didintų ekonomikos pažeidžiamumą. Siekiant išvengti palūkanų normų mažėjimo ir oficialių užsienio atsargų praradimo, tikslinga sterilizuoti šio sprendimo makroekonominius padarinius pinigų politikos priemonėmis.

 

Penkta, Lietuvos komercinių bankų grynasis užsienio turtas pastaruoju metu yra neigiamas, nors 1996 metais jis dar buvo teigiamas (21; 17). Kai kurie bankai, suradę priėjimą prie santykiškai pigių užsienio bankų ir kitų finansų institucijų kredito linijų užsienio valiuta, nėra suinteresuoti dirbti su mažmeniniais vietiniais klientais, kas vėl gi neskatina vidaus taupymo. Susvyravus užsienio investuotojų pasitikėjimui Lietuvos rinka, kilus neramumams aplinkinėse šalyse (“užkrėtimo” efektas) arba pačiose šalyse-kreditorėse, bankai šio einamosios sąskaitos deficito finansavimo šaltinio netekimą pajustų pirmiausiai. Be to, neigiamas bankų grynasis užsienio turtas reiškia, jog Lietuvoje didėja paskolų užsienio valiuta apimtis ir primetama valiutos kurso rizika šalies ūkio subjektams, kurie nevykdo eksporto operacijų ir gauna pajamas litais. Šitokiu būdu bankai sumažina savo valiutos kurso riziką, bet susiduria su kredito rizikos padidėjimu, jeigu jų klientai nepajėgtų grąžinti paskolų.   

 

Šešta, valstybės biudžeto planas 1999 metams buvo pagrįstas kai kuriomis pernelyg optimistinėmis prognozėmis - 5,5 proc. realaus BVP augimu, 5 proc. infliacija (28; 2), kurių pasitvirtinimo tikimybė yra labai maža, todėl kyla pavojus, kad fiskalinis deficitas šiais metais bus didesnis negu numatyta. Kadangi Lietuvos bankas nėra pasirengęs jo finansuoti nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, reikalingos lėšos bus atitrauktos iš privataus sektoriaus, o tai konjunktūrinio “atšalimo” sąlygomis dar labiau sustiprintų recesines tendencijas.

 

Septinta, 1998 m. antrajame pusmetyje Rusijos finansų krizė sąlygojo ryškius nominalaus ir realaus efektyviojo kurso pokyčius NVS šalių valiutų atžvilgiu. Nominalus efektyvusis lito kursas padidėjo net 3 kartus, o realus – 72,7 proc. visų užsienio prekybos partnerių atžvilgiu šie rodikliai išaugo atitinkamai 34,2 proc. ir 29,3 proc. Tai pastebimai susilpnino Lietuvos prekių konkurentingumą Rytų rinkose ir neigiamai paveikė užsienio prekybos bei einamosios sąskaitos deficitą. 1999 m. pradžioje pablogėjo Lietuvos prekių konkurentingumas Europos Sąjungos bei Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Tam turėjo įtakos JAV dolerio kurso kilimas Euro atžvilgiu. Lito nominalus efektyvusis kursas Europos Sąjungos šalių valiutų atžvilgiu per pirmąjį ketvirtį padidėjo 6,8 proc., realus – 7,2 proc., šių rodiklių pokyčiai Vidurio ir Rytų Europos šalių valiutų atžvilgiu nelabai skyrėsi – atitinkamai 7,1 proc. ir 5,9 proc. Lietuvos ūkis turėjo priimti išorinių aplinkybių nulemtą iššūkį – per trumpą laiką struktūriškai persiorientuoti ir ieškoti naujų rinkų. 

 

Akivaizdu, kad ne visas iš anksčiau minėtų problemų įmanoma išspręsti vien tik pinigų politikos svertais. Tačiau, nė vienos iš jų negalima ignoruoti tiriant pinigų politikos aplinką ir ieškant jos tobulinimo būdų. 

 

2. Lietuvos banko pinigų politikos strategija ir jos įgyvendinimo priemonės

 

2.1. Lietuvos banko pinigų politikos strategija

 

Lietuvos banko pinigų politikos strategiją nuo 1997 metų apibrėžia jo Pinigų politikos programa 1997-1999 m. (4), kuri:

 

1.       pabrėžia būtinybę perorientuoti lito kursą ir jo susiejimo bazinę valiutą – JAV dolerį pakeisti Euro, išsaugojant fiksuoto lito kurso režimą;

2.       numato laipsnišką pinigų politikos priemonių (pirmiausia - atvirosios rinkos operacijų) plėtrą ir valiutų valdybos likvidavimą de facto;

3.       sukuria prielaidas Lietuvos pinigų sistemai ir jos reguliavimo politikai atitikti ES bei EPS narystės reikalavimus.

 

Žvelgiant retrospektyviai, Lietuvos bankas ėmė siekti Vakarų šalių centriniams bankams įprasto galutinio pinigų politikos tikslo – kainų stabilumo – netrukus po laikinojo piniginio vieneto talono įvedimo, t.y. 1993 m. pradžioje (27; 98). Iš pradžių kainų stabilumo buvo siekiama reguliuojant pinigų kiekį. 1993 m. pabaigoje-1994 m. pradžioje tarpinis pinigų politikos tikslas buvo kas ketvirtį nustatomi pinigų atsargos (P0) orientyrai (22; 44). Suprantama, kad reguliuojant pinigų kiekį neįmanoma tuo pačiu metu užtikrinti nekintamo valiutos kurso, nors faktiškai šiuo trumpu laikotarpiu lito ir JAV dolerio kursas tarpbankinėje valiutų biržoje buvo stebėtinai stabilus (tai paaiškinama palyginti ramia valiutų rinkos būkle).

 

1994 m. balandžio mėn. įsigaliojus Lito patikimumo įstatymui ir valiutų valdybos modeliui tarpinis pinigų politikos tikslas pasikeitė – juo tapo stabilus valiutos kursas bazinės valiutos – JAV dolerio – atžvilgiu. Priėmus Pinigų politikos programą 1997-1999 m. šis tikslas nepasikeitė, kadangi čia akcentuojama, jog Lietuvos bankas, neatsižvelgdamas į pasirinktą pinigų emisijos ir valiutos kurso režimą, sieks išorinio lito stabilumo (4; 6). Manyta, kad stabilus lito kursas iš pradžių padėtų vietines kainas priartinti prie pasaulinių, o po to leistų importuoti iš išsivysčiusių užsienio valstybių mažesnę infliaciją. Tikrovė patvirtino šį argumentą, kadangi infliacija 1998 m. pabaigoje, palyginti su 1997 m. pabaiga, sudarė tik 2,4 proc.

 

Tiesa, iki šiol galutinis Lietuvos banko pinigų politikos tikslas – kainų stabilumas nėra įtvirtintas juridiškai, kadangi šiuo metu galiojančiame Lietuvos banko įstatyme jis suformuluotas kiek abstrakčiau – kaip pinigų stabilumas (9), kuris apima tiek vidinį (kainų), tiek ir išorinį (valiutos kurso) stabilumą. Ir nors ilgalaikio konflikto tarp Šių dviejų stabilumo išraiškų nėra, naujosios Lietuvos banko įstatymo redakcijos projekte numatytas galutinis kainų stabilumo tikslas.

 

Čia reikėtų padaryti svarbią išlygą, kuri turi reikšmės šio darbo išvadoms ir sulaiko nuo pernelyg didelių lūkesčių. Nors teorijoje nėra galutinai atsakyta į klausimą, ar centrinis bankas turėtų siekti ne tik pinigų stabilumo, bet ir ekonomikos kilimo skatinimo, užimtumo didinimo, Europos Sąjungos centrinių bankų įstatymdavystėje ir praktikoje tendencija aiški – kiek galima siauriau apibrėžti pagrindinį centrinio banko tikslą, siekiant išvengti kelių, vienas kitam prieštaraujančių tikslų konflikto. Jau nuo 1993 metų, kai buvo įvesta nacionalinė valiuta litas, Lietuvos bankas ėmė laikytis koncepcijos – prisidėti prie stabilios ir dinamiškos ekonomikos plėtojimo, sukuriant svarbiausią jos prielaidą – stabilius pinigus. Šios koncepcijos jis laikosi ir iki dabar. Tariamas aktyvizmas gali pabloginti visų minėtų tikslų įgyvendinimo galimybes. Suprantama, jog pasirinkus tokią pinigų politikos strategiją daugiau atsakomybės šalinant makroekonominius disbalansus tenka fiskalinei ir pajamų politikai.   

 

Fiksuoto valiutos kurso režimo egzistavimas uždeda tam tikrą antspaudą ir Lietuvos banko taikomoms pinigų politikos priemonėms. Šiuo metu Lietuvos bankas naudoja keturias pinigų politikos priemones: 1) privalomųjų atsargų reikalavimus; 2) vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandorius; 3) indėlių aukcionus ir 4) vienos nakties skolinimosi galimybes Lietuvos banke įkeičiant Vyriausybės vertybinius popierius (lending facility). Trys pastarosios priemonės buvo įdiegtos 1997-1998 m., įgyvendinant Pinigų politikos programą ir pereinant nuo valiutų valdybos prie aktyvesnės pinigų politikos.

 

Fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas negali savarankiškai nustatyti palūkanų lygio, kurį pirmiausia lemia bazinės valiutos šalies (Lietuvos atveju – JAV) palūkanų lygis ir šalies rizikos priedas. Tačiau jis yra pajėgus išlyginti palūkanų normų svyravimus pinigų rinkoje, kuriuos sukelia nefundamentalūs veiksniai. Šie svyravimai gali lemti neramumus rinkoje ir apsunkinti grįžimą į pusiausvyros būklę, ypač, kai ji tebėra nepakankamai išvystyta ir integruota tarptautiniu mastu. Kuo žymesni palūkanų svyravimai tarpbankinėje rinkoje, tuo vidutinis palūkanų lygis yra aukštesnis, kadangi rinkos dalyviai įkalkuliuoja didesnį nestabilumo rizikos priedą.

 

Lietuvos banko pinigų politikos priemonės skirtos atlikti Šioms funkcijoms:

 

·         riboti nefundamentalių veiksnių sukeliamiems palūkanų lygio bei likvidumo svyravimams ir nukrypimams nuo fundamentaliais veiksniais apsprendžiamo lygio;

·         palaikyti bankų sistemos likvidumui ir atsiskaitymų stabilumui;

·         padėti išvengti staigaus oficialiųjų atsargų sumažėjimo, galinčio destabilizuoti pinigų sistemą;

·         skatinti pinigų rinkos plėtrai, suteikiančiai bankams ir visai pinigų sistemai papildomą atsparumą;

·         spartinti Lietuvos ekonomikos integracijai į Europos Sąjungą ir laipsniškai priartinti Lietuvos banką prie narystės Europos centrinių bankų sistemoje reikalavimų (2; 5).

 

Kaip jau minėta, net ir fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas yra pajėgus sušvelninti arba kompensuoti nefundamentalių veiksnių sąlygotus pinigų rinkos pokyčius, vykdydamas sterilizavimo operacijas (pinigų politikos priemonių panaudojimas priešinga kryptimi centrinio banko atliekamų valiutos keitimo operacijų rezultatams). Kaip ir kiti autoriai (15; 16-17), mes manome, jog rinkos savireguliacija negali atstoti centrinio banko pinigų politikos priemonių sistemos, naudojamos anticikliškai (2; 5).

 

Šiuo metu Lietuvos bankas susiduria su aktualiu makroekonominiu reiškiniu – hiperinfliacijos pasėkoje prarastų gyventojų indėlių kompensavimu, kurio mastai turi reikšmingos įtakos šalies ekonomikos būklei. Bankų sistema nėra pakankamai imli didžiuliams likvidžių lėšų srautams, kadangi neįmanoma iš karto surasti tiek pagrįstų verslo projektų, kuriuos būtų galima kredituoti, o alternatyvaus investavimo galimybės vidaus rinkoje taip pat yra ribotos. Šiomis sąlygomis gyventojų santaupų atkūrimas skatina vartojimo ir einamosios sąskaitos dengimą oficialiosiomis atsargomis, ilgalaikį Lietuvos palūkanų lygio kritimą žemiau fundamentaliais veiksniais apspręsto lygio, kuris slopina vidaus taupymą, sąlygoja nepakankamai konservatyvią bankų politiką ir tuo pačiu mažina Lietuvos patrauklumą užsienio investicijoms. Todėl Lietuvos bankas sau prieinamomis priemonėmis mėgina minimizuoti Šio socialiniais motyvais pagrįsto sprendimo makroekonominius kaštus.

 

Kitas veiksnys, kuris turės įtakos Lietuvos banko pinigų politikai netolimoje ateityje, yra 2000 m. pradžioje numatytas Iždo sąskaitų perkėlimas iš komercinių bankų į Lietuvos banką. Pagrindinis šio sprendimo motyvas ir privalumas yra didesnis Iždo lėšų saugumas centriniame banke. Kita vertus, jis destabilizuoja bankų korespondentinėse sąskaitose esančių pinigų likutį ir tuo pačiu pinigų bazės rodiklį, kuriam turės įtakos mokesčių ir kitų lėšų judėjimo į Vyriausybės sąskaitas ir iš jų dėsningumai. Aišku, tai objektyviai padidins anticiklinių pinigų politikos priemonių poreikį.

 

Likvidumo perteklių bankų sistemoje absorbuojančių priemonių (pvz., indėlių aukcionų) panaudojimas nėra limituotas, tuo tarpu likvidumą didinančių priemonių (pirmiausia repo sandorių) apimtis neturi pažeisti Lito patikimumo įstatymo reikalavimo Lietuvos banko įsipareigojimus litais visiškai padengti aukso ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis. Kadangi šiuo įstatymu reikalaujama litų kiekį padengti bendrosiomis, o ne grynosiomis užsienio atsargomis, šiuo metu (1999 m. birželio mėn. pradžioje) perteklinis padengimas viršija 1,5 mlrd. Lt. Tokio limito “išsėmimas” yra sunkiai įsivaizduojamas net ir gerokai sudėtingesnėmis aplinkybėmis nei dabar. Komerciniuose bankuose sukaupta Vyriausybės vertybinių popierių atsarga birželio mėn. pradžioje viršijo 1,1 mlrd. Lt ir buvo visiškai pakankama atpirkimo operacijoms su Lietuvos banku vykdyti. Tiesa, tam tikrą pavojų makroekonominiam stabilumui kelia galimas didelių pinigų srautų judėjimas iš Lietuvos banko į komercinius bankus ir atvirkščiai, tačiau jo nereikėtų pervertinti dėl trumpalaikio tokių injekcijų pobūdžio.

 

Bankų sistemos likvidumo palaikymas kaip pinigų politikos priemonių naudojimo funkcija yra įtvirtintas tiek Lietuvos banko įstatyme (8 str. 11 punktas), tiek ir Pinigų politikos programoje 1997-1999 m., kurioje numatyta, jog “pinigų politikos priemonėmis bus mėginama efektyviau reguliuoti bankų likvidumą, siekiant išvengti sutrikimų bankams atsiskaitant su klientais” (4; 9). Šis principas taikytinas bankams, kurių likvidumo būklė yra sunki, tačiau jie yra mokūs, be to, jų atsiskaitymų sutrikimai gali neigiamai paveikti pasitikėjimą visa bankų sistema.

 

Oficialių užsienio atsargų dydis yra vienas iš pagrindinių makroekonominių rodiklių, kurį analizuoja vietos ir užsienio investuotojai bei visuomenė, vertindami Šalies finansų sistemos būklę ir perspektyvas. Todėl staigus arba nuolatinis jo mažėjimas gali sukelti krizės lūkesčius ir tapti savaiminio jų išsipildymo veiksniu (self-fulfilling crisis). Kai kurių kylančių rinkų valstybių patirtis rodo, kad reikšmingas aukso ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargų sumažėjimas didina nacionalinės valiutos devalvavimo tikimybę (Čekija (1997), Slovakija (1998)).

 

1996 m. pradžioje finansų sistemos sunkumų metu Lietuvos bankas jau buvo susidūręs su staigiu oficialių atsargų ir likvidumo bankų sistemoje sumažėjimu. Tuo metu Lietuvos bankas, vykdydamas aktyvias operacijas pinigų rinkoje ir atsisakęs “grynosios” valiutų valdybos principų, tapo reikšmingu stabilumo veiksniu. Pripažįstant centrinio banko vaidmenį paaštrėjusių finansinių problemų laikotarpiu, negalima nuneigti ir kitos, ne mažiau svarbios jo užduoties – krizių profilaktikos.

 

Lietuvos bankas negali užkirsti kelio ilgalaikiam, struktūriniam oficialių atsargų mažėjimui, pvz., kai mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito nekompensuoja kapitalo sąskaitos perteklius. Tačiau Lietuvos bankas gali pristabdyti arba paskirstyti laiko atžvilgiu jo sumažėjimą dėl laikinio pobūdžio veiksnių: laikino likvidumo pertekliaus bankų sistemoje, kuris keičiamas į valiutą, žemiau fundamentalaus lygio sumažėjusių palūkanų normų, kurios skatina ‘’bėgimą” nuo nacionalinės valiutos.

 

Lietuvos banko pinigų politikos priemonės, didindamos pinigų rinkos stabilumą, sudaro sąlygas Lietuvos finansų ir visų pirma pinigų rinkos plėtrai. Supažindindamas rinkos dalyvius su savo pinigų politikos strategija ir priemonių sistema bei tapdamas tarpbankinės rinkos dalyviu, kurio veikla yra skaidri ir iš anksto prognozuojama, centrinis bankas gali suteikti papildomą atsparą bankams, vykdantiems tarpbankinio skolinimo bei skolinimosi operacijas. Lietuvos bankas prisidėjo prie pinigų rinkos plėtros ir tiesiogiai, kurdamas teisinę bei atsiskaitymų infrastruktūrą naujiems finansų instrumentams (pvz., repo sandoriams).

 

Lietuvos bankas pinigų politikos priemones tobulina ir planuoja, atsižvelgdamas į pasaulines tendencijas, pirmiausia kreipdamas dėmesį į Europos Sąjungos Šalių patirtį. Tuo tikslu analizuojamos Europos centrinių bankų sistemos pinigų politikos priemonių pritaikymo galimybės Lietuvoje.

 

Tačiau ECB yra didelės ekonomikos centrinis bankas, kuris, siekdamas galutinio tikslo – kainų lygio stabilumo Euro zonoje, orientuojasi ne į stabilų Euro kursą, bet į Euro pinigų sistemos vidaus rodiklius, t.y. infliaciją bei pageidaujamą Eurų kiekio prieaugį (25; 10), tuo tarpu Lietuvos bankas yra mažą ekonomiką atstovaujantis centrinis bankas, veikiantis fiksuoto valiutos kurso sąlygomis. Todėl Lietuvos bankas vykdo pinigų politikos harmonizavimą ne perimdamas ECB pinigų politikos strategiją, o suartindamas konkrečias pinigų politikos priemones su ECB reikalavimais. Lietuvos bankas neturėtų kopijuoti ECB priemonių, o taikyti jas, atsižvelgdamas į Lietuvos pinigų sistemos situaciją ir objektyvius jos poreikius.

 

2.2 Pinigų politikos priemonių plėtra

 

2.2.1. Institucinės prielaidos

 

Kadangi vienas iš pagrindinių Lietuvos banko veiklos akcentų 1997-1999 m. buvo automatiškos pinigų politikos pakeitimas labiau diskretiška, kiek tai leidžia fiksuotas lito kursas, pinigų politikos priemonių tobulinimui praėjusiais metais buvo skiriamas didžiausias dėmesys. Būtina pažymėti, jog visuotinai tinkamos pinigų politikos priemonių naudojimo koncepcijos nėra sukurta, todėl kiekvieną Lietuvos banko sprendimą Šioje srityje lydi kūrybiniai ginčai, kurie įgavo institucionalizuotą formą, kai 1998 m. pradžioje buvo įkurtas Pinigų rinkos komitetas. Šiame komitete yra atstovaujami trys Lietuvos banko departamentai, todėl yra sudarytos sąlygos atsižvelgti į įvairius vieno ar kito klausimo aspektus. Per neilgą savo veiklos laikotarpį Pinigų rinkos komitetas daugiausia užsiėmė atvirosios rinkos operacijų (ARO) strategija ir praktiniu taikymu.

 

2.2.2. Atvirosios rinkos operacijos

 

Atvirosios rinkos operacijos. ARO bendrąja prasme – centrinio banko iniciatyva vykdomas pinigų išleidimas į vidaus pinigų rinką arba išėmimas iš jos (29; 79), atsižvelgiant į pinigų rinkos, o ne pavienės kredito įstaigos padėtį, kredito įstaigoms tiesiogiai arba netiesiogiai konkuruojant tarpusavyje dėl atitinkamų sandorių sudarymo su centriniu banku.  Tam tikros ARO užuomazgos Lietuvoje atsirado 1993 metais, kai Lietuvos bankas, rengdamasis lito įvedimui, pradėjo vykdyti aktyvesnę pinigų politiką. Tuo metu buvo taikomos dvi ARO rūšys – kredito ir indėlių aukcionai. 1994 m. balandžio mėn., įsigaliojus Lito patikimumo įstatymui, jų buvo atsisakyta. Šio trumpo laikotarpio nepakako, jog būtų išplėtota ARO koncepcija, sukurta efektyviai veikianti aukcionų organizavimo ir atsiskaitymų infrastruktūra. Kredito aukcionai Lietuvos bankui buvo dar ir rizikingi, kadangi jų grąžinimas nebuvo užtikrintas adekvačiu įkeistu turtu. Prie Šių klausimų buvo sugrįžta 1997 m., pradėjus įgyvendinti Pinigų politikos programą ir pereinant prie aktyvesnio centrinio banko modelio.

 

Lietuvos bankas turėtų palaipsniui siekti, kad pinigų politikos priemonių svorio centras persikeltų nuo tiesioginio prie netiesioginio poveikio priemonių, kokios ir yra ARO. ARO geriausiai atitinka rinkos ekonomikos pobūdį ir yra tinkamiausias svertas subtilaus pinigų rinkos reguliavimo tikslais. Tokios išvadas lemia Šios priežastys: 1) ARO vykdomos centrinio banko, o ne komercinių bankų iniciatyva, todėl galima parinkti tokį laiko momentą, kuris yra palankiausias pinigų politikos tikslais; 2) ARO vykdomos aukcionų būdu, todėl labiausiai atitinka rinkos kainodarą ir turi mažiausiai administracinio reguliavimo elementų.

 

Pirmiausia ARO pagalba Lietuvos bankas turėtų siekti minimizuoti Gyventojų santaupų atkūrimo programos makroekonominius kaštus, reguliuoti padidėjusius ciklinius tarpbankinės rinkos svyravimus po to, kai Iždo sąskaitos bus perkeltos iš komercinių bankų į centrinį banką.

 

Šiuo metu Lietuvos taiko dvi simetriškai veikiančias ARO: 1 savaitės trukmės vertybinių popierių atpirkimo sandorių aukcionus pinigų injekcijos tikslais ir 1-2 savaičių trukmės indėlių aukcionus pinigų absorbavimo tikslais (5; 11). Nėra prasmės siekti priešingų krypčių ARO balanso, nes jos vykdomos nuolat besikeičiančioje aplinkoje, kurioje ciklinius svyravimus gali perverti necikliniai veiksniai. Arčiausiai balanso ARO buvo santykiškai ramiame periode - 1998 m. kovo-rugpjūčio mėn. (iki Rusijos finansų krizės ir gyventojų indėlių kompensavimo pradžios), kai buvo organizuojama vidutiniškai po vieną atpirkimo sandorių ir indėlių aukcioną per mėnesį, o jų bendra suma per periodą sudarė atitinkamai 171 ir 153 mln. Lt (3). 1998 m. rugsėjo-1999 m. gegužės mėn. periodu vykdytą ARO politiką nulėmė Rusijos įvykių akivaizdoje iškilęs poreikis vykdyti restrikcinę pinigų politiką bei gyventojų indėlių kompensavimas (nuo 1998 m. lapkričio mėn. iki 1999 m. gegužės mėn. buvo atstatyta 1403,2 mln. Lt indėlių, o pervesta 1071,1 mln.Lt), sukūręs perteklinio likvidumo situaciją bankų sistemoje, kuri sukelia Lietuvos banko oficialių užsienio atsargų mažėjimą riboto ekonomikos imlumo didžiuliams pinigų srautams sąlygomis. Per Šį periodą buvo organizuoti tik du atpirkimo sandorių aukcionai ir net 21 indėlių aukcionas, kurių suma buvo atitinkamai 67,4 mln. Lt ir 1427,8 mln. Lt (3).

 

1999-2000 m. pradėjus kompensuoti nuvertėjusius indėlius pagrindinėms gyventojų grupėms, sterilizavimo operacijų poreikis gali dar labiau padidėti. Operatyviam likvidumo pertekliaus reguliavimui Lietuvos bankas jau turi išbandytą priemonę – trumpalaikius (iki 2 savaičių) indėlių aukcionus. Tiesa, ji mažiau tinka tuo atveju, kai bankų sistema turi ilgalaikį, struktūrinį likvidumo perteklių. Pastaruoju atveju būtų tikslingesnės, ligi Šiol Lietuvos banko nenaudotos ilgesnio poveikio priemonės: 1 - 3 mėn. trukmės indėlių aukcionai arba centrinio banko vertybinių popierių išleidimas.

 

Europos centrinis bankas savo dokumente “Vieninga pinigų politika trečiajame etape” yra numatęs skolos sertifikatų išleidimą kaip vieną iš struktūrinių ARO (29; 16), nors jos kol kas ir nenaudoja. Mano nuomone, centrinio banko skolos vertybiniai popieriai turi nemažai privalumų.

 

Pirma, trumpalaikiai vertybiniai popieriai, palyginti su indėlių aukcionais yra priimtinesni investuotojams dėl galimybės juos naudoti kaip įkeitimo priemonę ir atlikti kitas operacijas su jais antrinėje rinkoje. Lietuvos sąlygomis centrinio banko vertybiniai popieriai, būdami trumpesnio termino nei VVP (Finansų ministerija ateityje ketina palaipsniui didinti vidutinę VVP trukmę), papildytų pinigų rinką kaip patrauklus investavimo objektas. Dėl Šių priežasčių jie būtų efektyvesni perteklinio likvidumo absorbavimo prasme.

 

Antra, centrinis bankas gali padidinti šių vertybinių popierių apyvartumą, priimdamas juos atpirkimo sandoriams sudaryti bei numatydamas galimybę išpirkti juos anksčiau nustatyto termino investuotojo pageidavimu (galima palikti tam tikrus apribojimus, atsižvelgiant į pinigų politikos tikslus). Šiuo metu atsiimdamas indėlį iš Lietuvos banko prieš terminą, bankas turi mokėti baudą.

 

Trečia, tarptautinių organizacijų tyrimai (24; 14) rodo, jog centrinio banko vertybiniai popieriai yra veiksmingesni ir labiau tinka plėtoti nacionalinei pinigų rinkai tada, kai Vyriausybė naudoja VVP tik kaip biudžeto finansavimo priemonę ir jų emisiją nepakankamai derina su pinigų politikos tikslais. Panaši situacija yra susiklosčiusi Lietuvoje ir ji neturėtų keistis artimiausioje ateityje.

           

2.2.3. Privalomosios atsargos

 

Privalomosios atsargos. Tai yra seniausiai, nuo 1991 m. naudojama Lietuvos banko pinigų politikos priemonė (22; 40). Per visą jos egzistavimo laiką Lietuvos bankas laikėsi vienodos, nediferencijuotos privalomųjų atsargų normos politikos, nors normos dydis bei privalomųjų atsargų apskaičiavimo bazė buvo keičiama gana dažnai. Šiuo metu taikoma 10 procentų privalomųjų atsargų norma, kuri skaičiuojama nuo banko įsipareigojimų litais ir užsienio valiuta. Privalomosios atsargos nuo komercinio banko įsipareigojimų litais laikomos litais jo korespondentinėje sąskaitoje Lietuvos banke (reikalaujama išlaikyti lėšų vidurkį per mėnesį), tuo tarpu atsargos nuo įsipareigojimų užsienio valiuta laikomos Eurais arba JAV doleriais specialiose Lietuvos banko sąskaitose (atsargos papildomos arba sumažinamos kiekvieno kontroliuojamojo laikotarpio pradžioje). Lėšos bankų kasose į privalomąsias atsargas nėra įtraukiamos. Lietuvos bankas kompensacijų už privalomąsias atsargas bankams nemoka.

 

Atlikus Lietuvos palyginimus su kitomis Europos valstybėmis, paaiškėja, jog Lietuvos banko taikoma privalomųjų atsargų norma yra didesnė nei daugelyje Vakarų Europos valstybių, tačiau ji nėra išskirtinė Rytų ir Vidurio Europos valstybių kontekste. Tai galima paaiškinti panašia bankų sistemos likvidumo rizika, kurios amortizavimas yra vienas iš privalomųjų atsargų taikymo tikslų. Todėl nenorėčiau sutikti su kai kuriais autoriais, kurie teigia, kad reikia nedelsiant sumažinti bankams nepelningų privalomųjų atsargų normą (23; 12) arba pradėti įskaityti į jas lėšas bankų sąskaitose. Tokio sprendimo galimybę greičiau reikėtų sieti su Lietuvos bankų veiklos aplinkos rizikos mažėjimu arba jų patiriamos tarptautinės konkurencijos aštrėjimu pirmiausia iš pusės tų valstybių, kurios taiko mažesnius privalomųjų atsargų reikalavimus. Kadangi Šie veiksnių aktualumas kol kas yra ribotas, ankstoka kalbėti apie privalomųjų atsargų normos sumažinimo ar kitokio reikalavimų Švelninimo pagrįstumą.

 

Atvirkščiai, nuvertėjusių gyventojų indėlių kompensavimo mąstai ir jo sukeliami makroekonominiai padariniai verčia apsvarstyti privalomųjų atsargų normos arba jų apskaičiavimo bazės padidinimo galimybę. Privalomųjų atsargų politikos sugriežtinimas būtų natūrali centrinio banko reakcija, kuria siekiama sterilizuoti likvidumo perteklių bankų sistemoje. Kita vertus, ji turėtų vienodą arba panašų poveikį visiems bankams, nepriklausomai nuo to, kaip likvidumo perteklius tarp jų pasiskirstytų, kas galėtų neigiamai atsiliepti kai kuriems mažesniems bankams. Todėl diskutuoti dėl privalomųjų atsargų padidinimo, mano nuomone,  tikslinga tik tada, kai būtų išsemtos ARO ir kitų pinigų politikos priemonių galimybės.

 

Privalomosios atsargos, kai už jų laikymą netaikomos kompensacijos, tampa savotišku mokesčiu bankams, todėl pasigirsta nuomonių, kad Lietuvos bankui vertėtų už jas mokėti bent minimalaus dydžio palūkanas (23; 12). Pasak jų, tai pakeltų mūsų bankų konkurentingumo lygį, sumažintų priimamų indėlių ir teikiamų paskolų palūkanų maržą. Kaip pavyzdys pateikiamas Europos centrinis bankas, kuris už privalomųjų atsargų laikymą moka pagrindinėse refinansavimo operacijose taikomą palūkanų normą.

 

Nors įvairių Europos ir pasaulio valstybių patirtis Šioje srityje yra toli gražu nevienareikšmė, vargu ar Lietuvos bankas turėtų laikytis kategoriško neigiamo nusistatymo kompensacijų klausimu. Ypač nuodugniai reikėtų apsvarstyti tikslingumą mokėti palūkanas planuojant privalomųjų atsargų normos arba apskaičiavimo bazės padidinimą. Jeigu būtų nuspręsta mokėti kompensacijas, jų dydis neturėtų viršyti privalomųjų atsargų alternatyviųjų kaštų ir labai nukrypti nuo bazinės valiutos (valiutų krepšelio) palūkanų lygio.

 

2.2.4. Nuolatinės skolinimo(si) galimybės

 

Nuolatinės skolinimo(si) galimybės. Nuolatinės skolinimo ir skolinimosi galimybės centriniame banke (standing facilities) – tai centrinio banko šalyje veikiantiems komerciniams bankams ar kitoms kredito įstaigoms suteiktos galimybės jų iniciatyva paskolinti centriniam bankui - padėti indėlį arba pasiskolinti iš jo nacionalinę valiutą iš anksto nustatytomis sąlygomis: palūkanų normomis, galimais kiekio, trukmės ar procedūriniais apribojimais (29; 6). Centrinio banko nustatytos nuolatinių galimybių palūkanų normos “įrėmina” pinigų rinkos palūkanų normas, suteikdamos joms viršutines ir apatines ribas, ir yra skirtos sustabdyti trumpalaikius bankų sistemos arba atskirų bankų likvidumo sukrėtimus. Palūkanų normų “lubų” vaidmenį atlieka nuolatinių skolinimosi (lending facility) galimybių palūkanų norma, tuo tarpu “grindimis” tampa nuolatinių skolinimo (deposit facility) galimybių palūkanų norma. Nors nuolatinių galimybių paskirtis – padėti išvengti pernelyg didelių likvidumo svyravimų bankų sistemoje, jos neturėtų užgožti tarpbankinės rinkos plėtros ir tarnauti tik kraštutiniu atveju. To galima pasiekti nustatant ne itin patrauklias nuolatinių galimybių palūkanų normas. 

 

Europos centrinis bankas yra nustatęs tiek skolinimosi, tiek ir skolinimo palūkanų normas, kurios Šiuo metu sudaro atitinkamai 4,50 ir 2,00 procentus (25; 32). Nuolatinių galimybių pagrindu gaunamos paskolos arba padedami indėliai yra trumpalaikiai – vienos nakties. Lietuvos bankas kol kas yra sukūręs tik skolinimosi galimybes, kurių palūkanų norma dabar sudaro 13,0 procentų (10), o pasiskolinti bankai gali taip pat ne ilgiau kaip vienai nakčiai. Lietuvoje egzistuoja dar vienas apribojimas, kurio netaiko Europos centrinis bankas, t.y. bankai gali pasiskolinti tik tada, kai jų korespondentinėje sąskaitoje Lietuvos banke trūksta lėšų mokėjimams vykdyti. Esant teigiamam likučiui korespondentinėje sąskaitoje, bankai paskolos gauti negali. Nuolatinių skolinimo Lietuvos bankui galimybės Šiuo metu nėra sukurtos.

 

Tai leidžia tvirtinti, kad nuolatinės galimybės Lietuvoje tik su didelėmis išlygomis atlieka pinigų rinkos palūkanų ir likvidumo stabilizatoriaus vaidmenį. Nuolatinių galimybių veiksmingumas padidėtų, jeigu Lietuvos bankas suteiktų bankams galimybes nustatytomis sąlygomis bet kada padėti trumpalaikius indėlius bei imti vienos nakties paskolas ne tik tada, kai korespondentinėje sąskaitoje trūksta lėšų mokėjimams vykdyti. Kadangi fiksuoto lito kurso sąlygomis Lietuvos bankas negali visiškai savarankiškai determinuoti pinigų rinkos palūkanų lygio, nustatydamas nuolatinių galimybių palūkanų normas, jis turi atsižvelgti į rinkos situaciją ir būti pasirengęs prireikus operatyviai jas pakoreguoti.

 

Bet kuriuo atveju nuolatinių galimybių vaidmuo Lietuvos banko pinigų politikoje, palyginti su ARO, turėtų būti antraeilis ir kiekybės, ir kokybės aspektu.

 

Lietuvos banko likvidumo paskolos ir tiesioginiai atpirkimo sandoriai. Lietuvos bankas, gavęs Vyriausybės garantijas arba priimdamas kitą adekvačią paskolos užtikrinimo priemonę, gali teikti likvidumo paskolas mokiems bankams, turintiems likvidumo problemų, arba sudaryti su jais tiesioginius VVP atpirkimo sandorius laikotarpiui iki 90 dienų (12). Kiekvienu atveju sprendimą turi priimti Lietuvos banko valdyba. Šių priemonių pagalba siekiama suteikti ilgesnės trukmės likvidumo paramą finansinių problemų turintiems bankams, todėl jų reikšmė pinigų politikoje yra menka.

                       

2.3. Kitos priemonės pinigų sistemos stabilumui didinti

 

Fiksuoto valiutos kurso sąlygomis “grynųjų” pinigų politikos priemonių nepakanka, norint veiksmingai reguliuoti iškylančius makroekonominius disbalansus. Pinigų politika turi būti tampriai derinama su fiskalinės politikos sprendimais. Šiuo tikslu buvo įkurtas Pinigų ir fiskalinės politikos koordinavimo komitetas, kurio uždavinys - įvertinti ekonominės situacijos pokyčius ir siūlyti koordinuotas monetarines ir fiskalines priemones problemoms spręsti. Kol kas Šio komiteto vaidmuo yra ribotas dėl nepakankamo darbo intensyvumo ir palyginti siauro svarstomų klausimų rato. Konkrečiai, komitete nepavyko pasiekti, jog gyventojų santaupų atkūrimas būtų taip paskirstomas laiko atžvilgiu neviršijant per metus 500 mln. Lt sumos, t.y. ribos, kurią Lietuvos banko specialistai vertina kaip toleruotiną finansinio stabilumo prasme (21; 40). Komiteto veiklą galėtų pagyvinti aukščiausių Lietuvos banko ir Finansų ministerijos vadovų dalyvavimas jo posėdžiuose. Čia galima būtų apsvarstyti ir rengiamų valstybės biudžeto planų makroekonominį pagrįstumą bei poveikį Šalies ekonomikos raidai, valstybės skolinimosi politiką, VVP platinimo strategiją ir jos įtaką finansų bei pinigų rinkai.

 

Kadangi inertiškos ekonominės sąlygos neskatina vidaus taupymo, valstybė turi imtis iniciatoriaus vaidmens. To ji gali pasiekti dviem keliais: 1) atsižvelgdama į pakitusias ekonomikos augimo tendencijas ir pakoreguodama ankstesnes prognozes,  sumažinti planuojamas biudžeto išlaidas; 2) apriboti skolinimąsi užsienyje ir biudžeto finansavimo reikmes tenkinti pirmiausia vidaus rinkoje ir tik nacionaline valiuta, sudarant palankesnes sąlygas taupyti Šalies ūkio subjektams. Vienas iš biudžeto išlaidų straipsnių yra valdininkų darbo užmokestis, kuris praėjusiais metais augo gana sparčiai. Būtina pasiekti, kad realus valstybės sektoriaus tarnautojų atlyginimas nedidėtų sparčiau nei realus BVP. Tai ne tik ir ne tiek duotų biudžeto ekonomijos efektą, kiek suteiktų signalą privačiam sektoriui saikingiau didinti darbo užmokestį, išvengiant konkurentingumo praradimo.

 

Kaip jau minėjome, privataus sektoriaus didėjantis įsiskolinimas užsienio valiuta ir valiutos kurso rizikos prisiėmimas yra vienas iš Lietuvos ekonomikos pažeidžiamumo požymių. Be to, pastaraisiais metais bankų sistemos grynasis užsienio turtas tapo neigiamas, o tai reiškia Šalies rizikos koncentraciją jautriausioje finansų sistemos dalyje.

 

LR Seimas, ketindamas ekonominiais svertais apriboti privačių įmonių įsiskolinimą užsienio ūkio subjektams, paskatinti vidaus taupymą ir sumažinti einamosios sąskaitos deficitą, priėmė įstatymų pataisas, numatančias apmokestinti prie pajamų Šaltinio 15 procentų tarifu palūkanas, kurias mūsų įmonės sumoka už paskolas, gautas iš nerezidentų (11). Deja, labai greitai, susidūrus su tam tikrų interesų grupių pasipriešinimu, Šios įstatymų pataisos buvo sušvelnintos, nebetaikant apmokestinimo palūkanoms, mokamoms už užsienio bankų ir tarptautinių finansų institucijų suteiktas paskolas (13). Kadangi būtent Šios paskolos yra pagrindinis įsiskolinimo Šaltinis, minėto sverto vaidmuo tapo simbolinis. Mano nuomone, būtų tikslinga grįžti prie ankstesnės įstatymo redakcijos.

 

Kadangi fiksuotas lito kursas sudaro palankias sąlygas įmonėms ir bankams, turintiems priėjimą prie tarptautinių kapitalo rinkų, pigiau pasiskolinti užsienyje, tokį palūkanų apmokestinimą reikėtų traktuoti kaip būdą fiskaliniais svertais pristabdyti trumpalaikių užsienio paskolų didėjimą.          

 

Siekiant, kad būtų pasiekta tam tikra pusiausvyra tarp bankų gaunamų kredito išteklių užsienio valiuta ir jų panaudojimo Šalies viduje bei užsienyje, svarstytinas grynojo užsienio turto pozicijos normatyvo taikymas bankams. Tokios priemonės panaudojimas tapo dar aktualesnis po to, kai naujuoju įstatymo pakeitimu bankų mokamos palūkanos nerezidentams buvo eliminuotos iš apmokestinimo objekto (bankai paprastai gauna paskolas tik iš bankų bei finansų institucijų).

 

Jeigu anksčiau minėtos priemonės neduotų pakankamo rezultato, galima panaudoti radikalesnio, administracinio poveikio priemonę, t.y. LR Užsienio valiutos įstatyme numatyti, kad Lietuvos ūkio subjektai (išskyrus bankus) skolintis užsienio valiuta gali tik tiksliniams tarptautiniams atsiskaitymams ir mokėjimams finansuoti (21; 25). Mano nuomone, kol kas tokio “stiprumo” svertui taikyti nėra būtinybės.

 

Siekiant garantuoti nepertraukiamą litų keitimą į bazinę valiutą net ir smarkiai padidėjus JAV dolerių paklausai, ypatingas vaidmuo tenka oficialių užsienio atsargų likvidumo valdymui. Tuo tikslu Lietuvos bankas yra parengęs likvidumo normatyvų sistemą, taikomą likvidaus portfelio lėšoms, investuojamoms JAV doleriais. Likvidumo normatyvai yra atitinkamam laikotarpiui (tai pačiai darbo dienai, iki 1 savaitės, 1, 3 , 6 bei 12 mėnesių) investuotos minimalios sumos. Jų vykdymas užtikrinamas atitinkamai derinant investicijų piniginius srautus. Pavyzdžiui, jeigu dėl lito ir bazinės valiutos keitimo sandorių užsienio valiutos atsargos sumažėja taip, kad pažeidžiami likvidumo normatyvai, per nustatytą minimalų laikotarpį jų vykdymas turi būti atstatytas. Šiuo atveju taip pat draudžiama ilginti investicijų trukmę, t.y. parduoti trumpesnės trukmės ir įsigyti ilgesnės trukmės likvidaus portfelio vertybinius popierius ar indėlių sertifikatus.

 

Tokia užsienio atsargų valdymo sistema iki šiol leido garantuoti reikiamą jų likvidumą nenumatytų šokų atveju. Tiesa, apsidraudžiant nuo galimų komplikacijų dėl 2000 m. problemos, gali būti tikslinga nustatyti dar konservatyvesnius nei dabar likvidumo normatyvus.

 

Nekyla abejonių ir dėl galimybių absorbuoti likvidumo šokus pinigų kiekio padengimo oficialiomis užsienio atsargomis prasme. 1999 m. gegužės mėn. pabaigoje Lietuvos banko įsipareigojimai litais (grynieji pinigai apyvartoje, bankų lėšos korespondentinėse sąskaitose Lietuvos banke ir kiti indėliai litais) buvo padengti bendrosiomis aukso ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis 143,7 proc., o grynosiomis užsienio atsargomis (atėmus Lietuvos banko įsipareigojimus užsienio valiuta) – 105,7 proc. Taigi nėra net teorinės galimybės, kad Lietuvos bankas nepajėgtų įvykdyti savo įsipareigojimo keisti litus į bazinę valiutą abiem kryptimis.

             

3. Valiutos kurso politikos pokyčiai Lietuvoje ir jos alternatyvos kylančiose rinkose

 

3.1. Lito kurso orientacijos pakeitimo privalumai ir problemos

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje 1997-2000 m. (7; 2) ir Lietuvos banko pinigų politikos programoje 1997-1999 m. numatyta lito susiejimo bazinę valiutą – JAV dolerį pakeisti į Eurą arba Euro ir JAV dolerio krepšelį. Šis sprendimas gali būti įgyvendintas tada, kai infliacija šešis mėnesius iš eilės neviršija 0,5-0,8 proc. per mėnesį, pastoviai didėja įmonių ir gyventojų indėliai bankų sistemoje, o finansų ir valiutų rinka yra palyginti stabili (4; 17). Šie kriterijai pastaruoju metu yra įvykdyti, nors finansų rinkoje ir yra tam tikri neapibrėžtumo požymiai.

 

Po ilgų vidinių diskusijų 1997-1998 m. Lietuvos bankas atsisakė alternatyvos vienu žingsniu perorientuoti litą nuo dolerio prie Euro ir pasiūlė tarpinio valiutų krepšelio sprendimą. Šį valiutų krepšelį turėtų sudaryti dvi valiutos – Euras ir doleris, kurioms būtų suteiktas vienodas lyginamasis svoris – po 50 procentų. Valiutų krepšelio pasirinkimą nusvėrė ekonominio pobūdžio motyvai.

 

Pirma, valiutų krepšelis padėtų išvengti drastiškų lito kurso svyravimų tiek dolerio, tiek Euro atžvilgiu, kadangi pati krepšelio struktūra leidžia dvigubai amortizuoti Euro ir JAV dolerio santykio pasikeitimų įtaką lito kursui. JAV doleriui pabrangus Euro atžvilgiu, pavyzdžiui, 10 procentų, litas pabrangtų tik 5 procentais ir atvirkščiai. Tuo tarpu dabar lito stabilumas dolerio atžvilgiu turi savo kaštus, kadangi lito ir Euro kursas svyruoja gana ženkliai, o tai apsunkina Lietuvos prekybą su Europos Sąjunga. Valiutų krepšelio naudai kalba ir tas faktas, kad esant sudėtingai tarptautinių finansų situacijai valiutų kursų dinamiką yra sunku prognozuoti. Antai dauguma finansų specialistų prognozavo, kad Euras iš karto po įvedimo brangs dolerio atžvilgiu (tai turėjo paskatinti Lietuvos eksportą į Europos Sąjungą), tačiau iŠ tikrųjų jau keletas mėnesių vyksta priešingas procesas.    

 

Antra, Euro ir dolerio krepšelis geriau atspindėtų dabartinę Lietuvos užsienio prekybos struktūrą ir jos tendencijas. Dolerizavimo lygis Lietuvoje yra gerokai mažesnis nei 1992-1996 m. Vykstant poslinkiams Lietuvos užsienio prekybos struktūroje, santykiškai didėja prekyba su Europos Sąjungos Šalimis ir mažėja prekybos su Nepriklausomų valstybių sandrauga (NVS) lyginamasis svoris. Antai, Lietuvos prekių ir paslaugų eksportas į Europos Sąjungą 1999 m. sausio-vasario mėn. sudarė net 54,0 proc. viso eksporto (tuo pačiu 1998 laikotarpiu – 35,7 proc.), o į NVS – 19,2 proc. (prieš metus – 41,3 proc.) (1; 2). Akivaizdu, kad tokie dramatiški pokyčiai paaiškinami Rusijos krizės įtaka mūsų verslininkų elgsenai ir prioritetams. Kadangi Lietuvos įmonės su Europos Sąjungos partneriais vis daugiau atsiskaito Europos Sąjungos valiutomis, o su Rusijos ir kitų Rytų valstybių įmonėmis dominuoja atsiskaitymai JAV doleriais, vyksta atitinkami, nors ir žymiai lėtesni, pokyčiai prekybos valiutinėje struktūroje. Antai 1998 m. sausio mėn. visame Lietuvos importe doleriais buvo atsiskaitoma 62,8 proc., Vokietijos markėmis – 21,7 proc., tuo tarpu 1999 m. vasario mėn. dolerių lyginamasis svoris sumažėjo iki 54,3 proc., o markės padidėjo iki 23,9 proc. (8; 49-50).

 

Ateityje Šios tendencijos neturėtų keistis, kadangi Euro įvedimas skatina europietiškos valiutos panaudojimą tarp Lietuvos ir užsienio partnerių.

 

Trečia, Euro ir JAV dolerio krepšelis būtų ne tik integracijos į Europos Sąjungą atspindys, bet ir savo ruožtu skatintų Lietuvos įmonių orientaciją į jos ekonominę erdvę, sudarydamas palankesnes sąlygas atsiskaityti Eurais, t.y. užtikrindamas didesnį lito ir Euro kurso stabilumą nei dabar. Kaip rodo anksčiau pateikta statistika, atsiskaitymų Eurais Lietuvos užsienio prekyboje populiarėjimas gerokai atsilieka nuo Lietuvos įmonių persiorientavimo į Europos Sąjungos rinką tempų. Šitoks užsienio prekybos valiutinės struktūros inertiškumas paaiškinamas tuo, jog nemažai verslininkų atsiskaito su Europos Sąjungos ūkio subjektais JAV doleriais. Tokiu atveju Vakarų partneriai prisiima dolerio svyravimo riziką savo valiutos atžvilgiu, tačiau mainais gauna nuolaidų iš Lietuvos įmonių kitose srityse. Tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų įmonių užsienio prekybos sutartys daugeliu aspektų (kainos, atsiskaitymų sąlygos ir t.t.) yra nepalankios Lietuvos pusei, o kartais net diskriminuojančios. Aišku, kad ši situacija neleidžia iki galo išnaudoti šalies eksporto potencialo ir spręsti mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito problemos.

 

Ketvirta, lito kurso fiksavimas subalansuoto Euro ir JAV dolerio atžvilgiu sumažintų infliacijos lygio Lietuvoje svyravimus dėl išorinių veiksnių, kurie mažos ir atviros ekonomikos valstybei yra labai svarbūs. Jeigu litas būtų vienu šuoliu perorientuotas nuo dolerio prie Euro (26; 324), infliacija būtų žymiai sunkiau valdoma: antai Euro kursui krintant JAV dolerio atžvilgiu, pabrangtų NVS valstybėse perkamas kuras bei žaliavos, už kuriuos išimtinai atsiskaitoma JAV doleriais (nors po Rusijos krizės 1998 m. rugpjūčio mėn. doleris nustojo būti rublio susiejimo bazine valiuta, jis akivaizdžiai tebedominuoja Šalies ekonomikoje, palyginti su kitomis užsienio valiutomis). Kita vertus, kainų lygio nestabilumo galima tikėtis ir nieko nedarant, t.y. išsaugant lito susiejimą tik su doleriu, tiesa, šiuo atveju Euro ir dolerio kurso svyravimai darytų menkesnę įtaką dėl mažesnio atsiskaitymų Europos Sąjungos valiutomis paplitimo.

 

Pagaliau, glaudžiau susiejus litą su Euro, Lietuvos palūkanų lygis daugiau priklausytų nuo Euro palūkanų lygio, kas vertintina teigiamai, atsižvelgiant į tai, jog mūsų Šaliai Europos Sąjungos ekonomikos konjunktūriniai ciklai yra artimesni, palyginti su JAV. Šiuo metu JAV ūkis tebėra pakilimo fazėje, tuo tarpu Europą kamuoja nuosmukis, todėl bendras palūkanų lygis senajame kontinente yra žemesnis. Taigi lito susiejimas su Euro ir dolerio krepšeliu galėtų būti ir tam tikras litais nominuotų palūkanų mažėjimo veiksnys, tiesa, jo reikšmės vis dėlto nereikėtų pervertinti.

 

Tačiau lito susiejimas su Euro ir dolerio krepšeliu nėra sprendimas be trūkumų. Vienas iš didžiausių jo defektų yra tai, kad po susiejimo su krepšeliu lito kursas tiek Euro, tiek dolerio atžvilgiu keisis nežymiai, tačiau nei Euro, nei dolerio atžvilgiu jis nebebus visiškai fiksuotas. Kadangi minėtas valiutų krepšelis yra dirbtinė konstrukcija ir jo vienetais nebus galima investuoti, ūkio subjektams teks prisiimti atitinkamą valiutos kurso riziką, kuriai kompensuoti reikės papildomų išlaidų. Mažiau palankumo tokiai valiutos kurso politikai gali parodyti eiliniai gyventojai, kadangi jie turi mažiau patirties ir įgūdžių apsidrausti nuo valiutos kurso pokyčių sofistikuotomis schemomis. Būtent Šiai visuomenės grupei turi būti skiriamas didžiausias valdžios institucijų dėmesys, jai turi būti aiškinami lito susiejimo su valiutų krepšeliu motyvai bei pasekmės.

 

Ateityje, palaipsniui vykstant Lietuvos užsienio prekybos ir tarptautinių atsiskaitymų, valstybės skolos struktūros perorientavimui į Eurą, susidarytų tinkamos prielaidos lito susiejimui tik su Euro. Turint galvoje, kad dolerio paplitimo mažėjimas yra gana inertiškas procesas, vargu ar šis sprendimas gali būti įgyvendintas per artimiausius trejus metus. Suprantama, kad jo įgyvendinimo terminas labai priklausys ir nuo lito susiejimo su euro ir JAV dolerio krepšeliu momento. Palankiausias metas litui susieti su euro susidarys Lietuvai jau tapus Europos Sąjungos nare, kai siekis dalyvauti Europos pinigų sistemoje – II ir užtikrinti lito stabilumą euro atžvilgiu, diktuos ir atitinkamus sprendimus valiutos kurso politikoje.

 

Dar tolesnėje ateityje, jeigu Lietuva priartės ekonominio išsivystymo lygiu prie Europos Sąjungos šalių vidurkio ir vykdys Mastrichto sutartyje užfiksuotus konvergencijos kriterijus, natūraliai iškils klausimas dėl šalies įstojimo į Europos ekonominę ir pinigų sąjungą. Pažengęs ekonominės ir finansinės konvergencijos procesas sudarys prielaidas atsisakyti nacionalinės valiutos ir įvesti eurą, žinoma, prieš tai gavus tautos mandatą. Manyčiau, kad šis sprendimas bus įgyvendintas ne anksčiau kaip 2008-2010 m. Nereikėtų iš anksto atmesti galimybės prieš įvedant eurą pasirinkti laisvesnio valiutos kurso režimą, kuris įgalintų atlikti valiutų substituciją santykiu, užtikrinančiu šalies ekonomikos konkurentingumą ilgalaikėje perspektyvoje.   

 

3.2. Valiutos kurso režimo alternatyvos kylančiose rinkose

 

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) nuo 1950 m. publikuoja metinius pranešimus apie visų pasaulio Šalių valiutų kursų mechanizmus ir keitimo apribojimus (Annual Reports on Exchange Arrangements and Exchange Restrictions). Šių dokumentų ir specialių studijų apie besivystančių arba kylančių rinkų valstybes (14, 16) analizė rodo tam tikras tendencijas valiutos kurso politikoje pastaraisiais dešimtmečiais.

 

Pirmiausia atkreipia dėmesį faktas, kad praktinėje valiutos kurso politikoje retai pasirenkami kraštutinumai, t.y. egzistuoja palyginti nedaug valstybių, kurios taiko visiškai laisvai plaukiojančio arba absoliučiai fiksuoto valiutos kurso (valiutų valdybos) režimą. Kitas reiškinys – nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio iki  paskutiniojo dešimtmečio vidurio tarp besivystančių valstybių buvo pastebėta tendencija vis labiau atsisakyti fiksuoto valiutos kurso režimo ir rinktis laisviau reguliuojamą valiutos kursą. 1975 m. Šalių, turinčių fiksuoto valiutos kurso režimą, lyginamasis svoris (gamybos apimtimi atsvertas rodiklis) sudarė 80 proc., o lankstų valiutos kursą taikė tik 20 proc. valstybių, tuo tarpu 1996 m. pirmosios grupės valstybių dalis sumažėjo iki 29 proc., tuo tarpu antrosios grupės dalis atitinkamai išaugo iki 71 proc. (16).

 

Pastaruoju metu kai kurios Rytų ir Vidurio Europos valstybės, mėgindamos suderinti lankstaus ir fiksuoto valiutos kurso privalumus, pasirinko vadinamojo Šliaužiančio nacionalinės valiutos nuvertinimo (crawling peg) arba valiutos kurso koridoriaus (crawling band) sistemas. Tačiau žvelgiant dinaminiu aspektu, matyti, kad Šios sistemos evoliucionuoja arba link fiksuoto, arba link lankstaus valiutos kurso režimo, todėl jų nenagrinėsime kaip savarankiškų valiutos kurso politikos alternatyvų.      

 

Teoriniu aspektu lankstus valiutos kursas turi vieną svarbų pranašumą prieš fiksuotą kursą: fiksuoto valiutos kurso režimas yra nesuderinamas su laisvu kapitalo judėjimu ir savarankiška Šalies pinigų politika. Norint išsaugoti pinigų politikos suverenitetą fiksuoto kurso sąlygomis, būtina apriboti kapitalo judėjimo laisvę. Tai ne visada įmanoma įgyvendinti politiškai, be to, ekonominiai tokio sprendimo padariniai taip pat yra nevienareikšmiai. Siekiant išsaugoti fiksuotą valiutos kursą ir liberalų kapitalo judėjimo režimą, tenka aukoti pinigų politikos savarankiškumą ir pasyviai prisitaikyti prie bazinę valiutą emituojančio centrinio banko politikos. Kadangi ekonominė situacija kylančiose rinkose gali labai skirtis nuo situacijos bazinės valiutos Šalyje, Šitoks pinigų politikos imitavimas gali pagilinti egzistuojančias arba sukelti naujas makroekonomines problemas. Lankstaus valiutos kurso sąlygomis dilemos tarp laisvo kapitalo judėjimo ir pinigų politikos suvereniteto nėra – galima užtikrinti ir viena, ir kita.

 

Lankstus valiutos kursas tam tikru mastu atbaido spekuliacinį kapitalą, kuris pastaraisiais metais išprovokavo krizę ne vienoje kylančios rinkos valstybėje (Pietryčių Azija, Rusija), nors dažnai tikrosios krizės priežastys slypėjo kitose srityse. Lankstus valiutos kursas sukuria jiems neapibrėžtumą dėl valiutos kurso kitimo ir saugaus atitinkamo valiutos ekvivalento repatrijavimo iš šalies. Valiutos kurso lankstumas verčia apsidrausti ir Šalies ūkio subjektus, nesukeldamas klaidingo stabilumo įspūdžio ir skatindamas juos atsargiai skolintis užsienio valiuta. Kaip jau minėjome, didelis vidaus įsiskolinimas užsienio valiuta yra vienas iš šalies ekonomikos pažeidžiamumo indikatorių, padidinantis savaiminio krizės išsipildymo (self-fulfilling crises) tikimybę.

 

Šios priežastys paakino kai kuriuos ekonomistus, pavyzdžiui, Barry Eichengreeną pareikšti, kad tarptautinės finansų organizacijos (TVF ir kt.) turėtų pastūmėti kylančių rinkų Šalis įdiegti lankstų valiutos kursą, nelaukiant kol jos bus priverstos tai padaryti krizės įkarštyje (16).

 

Tačiau kalbant apie lankstaus valiutos kurso privalumus ir trūkumus, negalima apeiti Šalies ekonomikos dydžio klausimo. Būtina turėti galvoje, kad mažą finansų ir valiutų rinką turinčiai Šaliai užsienio kapitalo srautai daro visiškai kitokią įtaką negu didelei, išsivysčiusiai valstybei. Keleto didelių investicinių fondų suvienytos pastangos gali visiškai išbalansuoti mažos Šalies valiutų rinką, sukeldamos didžiulius valiutos kurso pokyčius ir atitinkamą Šalies ūkio subjektų bei gyventojų nepasitenkinimą. Tiesa, panašių atakų galima išvengti bent jau pereinamuoju laikotarpiu išsaugant trumpalaikio kapitalo importo apribojimus, tačiau problema ta, kad nemažai valstybių jau įgyvendino laisvą kapitalo judėjimo režimą ir grįžti prie neseniai panaikintų restrikcijų yra sudėtinga. Tokioje situacijoje yra ir Lietuva. Kai kurios valstybės turi didelį einamosios sąskaitos deficitą ir yra priklausomos nuo užsienio kapitalo įplaukų, nesvarbu kokio pobūdžio jos bebūtų.

 

Tolerancijos valiutų kursų svyravimams laipsnis mažoje ir didelėje valstybėje taip pat yra nevienodas. Paanalizuokime ekonomikos atvirumo lygio rodiklį, kuris apskaičiuojamas kaip Šalies eksporto ir importo aritmetinis vidurkis, išreikštas procentais nuo BVP. Kuo Šalies ekonomikos atvirumo lygis ir užsienio prekybos lyginamasis svoris yra aukštesnis, tuo mažesnė yra vidaus ūkio subjektų tolerancija valiutos kurso svyravimams. Antai euro zonoje ekonomikos atvirumo lygis Šiuo metu sudaro maždaug 12 proc., tuo tarpu mažų Europos Sąjungos valstybių – Olandijos bei Belgijos (iki įstojimo į Europos ekonominę ir pinigų sąjungą jos laikėsi fiksuoto valiutos kurso, palyginti su Vokietijos marke) atvirumo lygis sudaro atitinkamai 53 ir 73 proc. (18; 3).

 

Lietuvoje Šis rodiklis yra tik Šiek tiek mažesnis ir sudaro 44,2 proc. (Apskaičiuota remiantis 6; 4). Todėl net pasirinkusi laisviau reguliuojamo valiutos kurso režimą, mūsų Šalis vis tiek turėtų dėti pastangas išlaikyti jo pokyčius minimaliose ribose, kadangi priešingu atveju ekonomikos augimo ir užimtumo nuostoliai būtų tiesiog nepriimtini.

 

Didelių bei mažų valstybių egzistavimas leidžia tvirtinti, kad vargu ar artimiausiu metu pavyks surasti universalų valiutos kurso režimą pasauliniu mastu  sukurti vienalytę tarptautinės finansų sistemos architektūrą.  

           

3.3. Nacionalinės valiutos atsisakymo aspektai

 

Pastaruoju metu finansų teorijoje ir praktikoje didelį aktualumą įgijo klausimas dėl savos valiutos atsisakymo bei jos pakeitimo pripažinta tarptautine valiuta, pirmiausia – JAV doleriu. Šią iniciatyvą iškėlė Argentinos prezidentas C. Menemas, matydamas, kad Šalies pinigų sistema ilgą laiką nesugeba sumažinti palūkanų normų, žlugdančių ekonomikos kilimo perspektyvas. Buvo rekomenduota ir kitoms Lotynų Amerikos Šalims eiti tuo pačiu keliu (20; 17).

 

Nacionalinės valiutos atsisakymo iniciatyva įgavo naują užmojį sąryšyje su Europos Sąjungos integracijos procesu ir jo išplėtimu į Rytų ir Vidurio Europos Šalis. Jos Šalininkai teigia, kad tai leistų iš karto įgyvendinti du tikslus – pirma, be ilgo pereinamojo laikotarpio įdiegti eurą ir tapti tariamais (o vėliau ir tikrais) Europos ekonominės ir pinigų sąjungos nariais, antra, kartu su Europos centrinio banko “produktu” – euro importuoti ir pasitikėjimą monetarine valdžia (17; 30). Ypač primygtinai Šis planas siūlomas toms Rytų ir Vidurio Europos valstybėms, kuriose normalaus centrinio banko ir tvirtos nacionalinės valiutos kūrimas yra susijęs su didžiuliais sunkumais.

 

Dolerizavimo arba eurizavimo šalininkai grindžia savo argumentus prielaida, kad krizės ištiktoje arba pokrizinėje valstybėje labai sudėtinga tradiciniais centrinio banko metodais užtikrinti pinigų stabilumą, kadangi gyventojų bei investuotojų nepasitikėjimas nacionaline valiuta yra visuotinis.

 

Dolerizavimo (eurizavimo) nauda įžvelgiama ir valstybės skolos aptarnavimo srityje. Šio sprendimo Šalininkų nuomone, sukaupta valstybės skola dėl Šio sprendimo įgyvendinimo nesumažėja, tačiau darosi lengviau ją aptarnauti. Labai įsiskolinusioje Šalyje (pavyzdžiui, Rusijoje) euro įdiegimas eliminuotų prarają tarp vidaus ir užsienio skolos. Privačioms bendrovėms nebereikėtų daugiau mokėti Šalies valiutos rizikos premijos. Joms reikėtų mokėti tik premiją, susijusią su jų pačių veiklos rizikos lygiu.

 

Euro įdiegimo Rytų ir Vidurio Europos valstybėse Šalininkai yra įsitikinę, kad tai galima padaryti vienašališkai (17; 35). Tiesa, jie mano, kad būtų naudinga sudaryti “Europos monetarinės asociacijos” (EMA) susitarimą, kuris apibrėžtų Europos Sąjungos paramos sąlygas šalims, keičiančioms nacionalines valiutas į eurą. Kitas svarbus susitarimo elementas – bankų priežiūros konsolidavimas naujojoje euro zonoje.

 

Visiškas tranzitinių Rytų ir Vidurio Europos valstybių eurizavimas įmanomas tik tada, kai euro banknotai ir monetos bus išleisti į apyvartą, t.y. anksčiausiai 2002 metais. Iki tol, valstybės, atsisakančios nacionalinių pinigų, galėtų pasirinkti sau priimtiniausius EPS Šalių banknotus.

 

Reikia sutikti, kad krizinėje arba artimoje krizinei būklėje dolerizavimas arba eurizavimas turi tam tikrų privalumų. Kita vertus, egzistuoja kita tokio sprendimo pasekmių pusė, kurios analizei kol kas skiriama mažiau dėmesio.

 

Kelia abejonių, ar Europos Sąjunga vienareikšmiškai palaikys Šią idėją. Viena vertus, euro išplitimas regione į Rytus nuo Europos Sąjungos padidintų jos poreikį ir pakeltų jos kursą, palyginti su JAV doleriu. Be to, padidėtų Europos centrinio banko pajamos, kadangi Šalys, įsivedančios eurą, atiduotų savo dabartines senjoražo pajamas eurą emituojančiam bankui.

 

Kita vertus, sėkmingas euro funkcionavimas tranzitinių šalių ekonomikoje, esant liberaliam prekių ir kapitalo judėjimo režimui, įmanomas tik tada, kai fiskalinė bei pajamų politika maksimaliai suderinta su EPS standartais, kuriuos atspindi Mastrichto sutartyje užfiksuoti konvergencijos kriterijai. Jeigu tranzitinė valstybė vykdys ekspansinę fiskalinę politiką, jos tarptautinis konkurentingumas sumažės, o įmonės susidurs su mokumo problemomis, kurias tektų spręsti stabdant gamybą ir atleidžiant darbuotojus. Tokiomis sąlygomis gali atsirasti mėginimų kurti deficitinės valiutos – euro pakaitalus, siekiant apsisaugoti nuo tarpusavio atsiskaitymų krizės (gali būti prisiminta net nacionalinė valiuta, kurios prieš tai buvo atsisakyta). Deja, toks scenarijus yra visiškai tikroviškas Rytų ir Vidurio Europos valstybėse, ypač esančiose krizinėje būklėje.

 

Periodiškai kylančios abejonės ar diskusijos dėl konkrečios šalies sugebėjimo ilgalaikėje perspektyvoje išlaikyti eurą kaip nacionalinę valiutą be masyvios išorinės finansinės pagalbos skatintų palūkanų normų pakilimą virš euro valiutai būdingo lygio. Šiuo atveju aukštesnės palūkanų normos atspindėtų ne valiutos kurso kitimo riziką, o Šalies mokumo riziką, kuri dėl euro įvedimo ne tik nesumažėtų, bet gali netgi padidėti. Tuo pačiu tampa kvestionuotinas euro įvedimo Šalininkų argumentas, kad privačioms bendrovėms nebereikėtų mokėti Šalies valiutos rizikos premijos - juk minėtomis sąlygomis ji tik pakeistų savo formą.

 

Nacionalinės valiutos keitimo euro momentu negrįžtamai užfiksuojamas jų tarpusavio santykis, kuris gali būti realiai nepakankamai įvertintas arba pervertintas. Pirmuoju atveju šalyje susiklosčiusios nominalios kainos ir atlyginimai prisitaikytų prie naujų monetarinių sąlygų ne taip skausmingai, kadangi liktų jų santykinio didinimo galimybė. Antruoju atveju Šalies konkurentingumas būtų pažeistas iš pat pradžių, o jį pakoreguoti būtų galima tik nominaliai mažinant kainas ir atlyginimus, kas sukeltų defliacijos ir stagnacijos reiškinius, kraštutinėmis aplinkybėmis peraugančius į socialinius neramumus.

 

Apskritai, siekiant surasti “teisingą” valiutų santykį prieš strateginį žingsnį - jų substituciją, tikslinga baigiamojoje fazėje leisti valiutos kursui labiau atspindėti rinkos sąlygas nustatant laisvesnį valiutos kurso režimą. Atvirkščiai, fiksuoto valiutos kurso režimas didina tikimybę, kad administraciškai nustatytas valiutų santykis yra realiai pervertintas ir nekonkurentingas ilgalaikėje perspektyvoje.

 

Anksčiau pateiktų problemų atsiradimo tikimybė tranzitinėse valstybėse yra gana tikėtina, todėl Europos Sąjunga, būdama suinteresuota kaimyninių valstybių pinigų sistemų stabilumu, greičiausiai sieks, kad euro įvedimas Rytų ir Vidurio Europos Šalyse būtų ne ekonominio ir socialinio jų suartėjimo su Europos Sąjunga įžanga, o pasekmė (bent jau tokia yra jos dabartinė oficiali pozicija). Europos centrinio banko valdybos pirmininkas W. Duisenbergas jau paragino būsimąsias Europos Sąjungos nares neskubėti atsisakyti nacionalinių valiutų, perspėdamas, kad bet koks skubotas sprendimas dėl euro įvedimo gali pakenkti jų konkurencingumui ir turėti skaudžių padarinių ekonomikai (19; 13). Panašios nuomonės mūsų Šalyje laikosi Lietuvos bankas, kurio Pinigų politikos programoje 1997-1999 m. užfiksuota, jog Lietuvos strateginis siekis - tapti Europos Sąjungos, o vėliau (pabraukta mano – G.N.) ir Europos ekonominės ir pinigų sąjungos nare (4; 2).

 

Egzistuoja dar viena aplinkybė, kuri išskiria Lietuvą iš Rytų ir Vidurio Europos konteksto. Lietuva yra vienintelė valstybė regione, kuri susiejo nacionalinę valiutą tik su JAV doleriu ir pasižymi gana aukštu užsienio atsiskaitymų ir valstybės bei ūkio subjektų užsienio skolos dolerizavimo lygiu. Jeigu būtų kalbama apie lito substituciją doleriu, šį faktą būtų galima vertinti palankiai (kita vertus, vietinės pinigų sistemos perėjimas prie dolerio ilgam sustabdytų integraciją į Europos valiutinę erdvę), tačiau euro įvedimas iš karto užkrautų daugeliui ūkio subjektų ir valstybei valiutos kurso riziką, su kuria jie anksčiau nesusidūrė arba susidūrė tik ribotu mastu. Kadangi užsienio atsiskaitymų valiutos pakeitimas yra lėtas procesas, o ūkio subjektų gebėjimas valdyti valiutos kurso riziką yra nepakankamas, gali atsirasti didelių nuostolių realiame ir net finansiniame sektoriuje.          

 

Kitas Rytų ir Vidurio Europos valstybių eurizavimo aspektas yra susijęs su jų centrinių bankų padėtimi po šio žingsnio. Vienašališkai įvedusių eurą šalių centriniai bankai atsidurtų už Europos centrinių bankų sistemos ribų, todėl jiems nebūtų suteiktos euro emisijos teisės. Atitinkamai jie negalėtų taikyti pinigų politikos priemonių, atlikti paskutinio likvidumo šaltinio vaidmens. Tokią situaciją galima palyginti su “grynosios” valiutų valdybos įdiegimo pasekmėmis. Atsižvelgiant į tai, jog tranzitinių šalių bankų sistema yra labiau pažeidžiama išorinių ir vidinių veiksnių, šių funkcijų praradimas keltų pavojų bankų stabilumui. Būtų sustabdytas ir pinigų politikos priemonių harmonizavimo su Europos centrinio banko priemonėmis procesas, kuris yra būtina natūralios integracijos į Europos ekonominę ir pinigų sąjungą prielaida.

 

Be to, įvedanti eurą ir netampanti Europos ekonominės ir pinigų sąjungos nare šalis negalėtų daryti įtakos Europos centrinio banko sprendimams, neturėtų teisės deleguoti savo atstovus į jo valdymo organus. Nors artimiausiu metu nei viena Rytų ir Vidurio Europos valstybė ir taip nepretenduoja tapti Europos ekonominės ir pinigų sąjungos nare, poreikis dalyvauti Europos centrinio banko valdyme padidėja pradėjus naudoti jo emituojamus pinigus, todėl šios teisės neturėjimas vertintinas neigiamai.

 

Apibendrinant galima teigti, kad vienašališko euro įvedimo pasėkoje centrinio banko funkcijos susiaurėtų iki minimumo, kai kuriais bruožais jis taptų panašus į komercinį banką (pinigų emisijos teisės praradimas). Vargu ar tai būtų visiškai pateisinama, atsižvelgiant į centrinio banko vaidmenį tranzitinių šalių ekonomikoje.     

 

Taigi gilesnė analizė rodo, jog vienašališkas eurizavimas yra nevienareikšmė alternatyva Rytų ir Vidurio Europos valstybėms. Dar daugiau, Lietuvos sąlygomis šis sprendimas turėtų daugiau trūkumų negu privalumų. Reikia įvertinti ir tai, kad dabartinė pinigų sistemos raida užtikrina išorinį ir vidinį lito stabilumą, o pagrindiniai šalies ekonominiai-finansiniai rodikliai artėja prie Mastrichto sutartyje nustatytų konvergencijos kriterijų.

 

Išvados

 

1.       Dabartinė Lietuvos ekonomikos ir finansų būklė vertintina prieštaringai: viena vertus, kai kurie monetariniai rodikliai (stabilus lito kursas, žemas infliacijos lygis) yra visiškai patenkinami, kita vertus, Rusijos finansų krizės išprovokuotas konjunktūrinis “atšalimas”, didelis einamosios sąskaitos deficitas, neigiamas šalies bankų grynasis užsienio turtas, 1999 m. valstybės biudžeto vykdymo problemos, realaus efektyviojo lito kurso didėjimas užsienio prekybos partnerių valiutų atžvilgiu liudija apie santykinį Lietuvos ekonomikos pažeidžiamumą.     

 

2.       Jau nuo 1993 m., kai buvo įvesta nacionalinė valiuta litas, Lietuvos bankas laikosi koncepcijos – prisidėti prie stabilios ir dinamiškos ekonomikos plėtojimo, sukuriant svarbiausią jos prielaidą – pinigų stabilumą, kuris suvokiamas kaip kainų ir valiutos kurso stabilumas pasirinktos bazinės valiutos (valiutų) atžvilgiu. Lietuvos bankas taip pat pajėgus skatinti pinigų rinkos plėtrą ir didinti jos atsparumą įvairiems šokams, nepažeisdamas savo pagrindinio tikslo. Tariamas aktyvizmas ir manipuliavimas valiutos kursu mažoje ir atviroje šalyje gali pabloginti ekonominę situaciją ar net sukelti krizę. Pasirinkus pinigų politikos strategiją, orientuotą į pinigų stabilumą, daugiau atsakomybės šalinant makroekonominius disbalansus tenka fiskalinei ir pajamų politikai.

 

Bet kuriuo atveju, tiriant pinigų politikos aplinką ir ieškant jos tobulinimo būdų, negalima abstrahuotis nuo problemų realiame ir finansų sektoriuje.

 

3.       Fiksuoto lito kurso režimo egzistavimas apibrėžia Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo ribas. Nors įgyvendindamas Pinigų politikos programą 1997-1999 m. Lietuvos bankas pradėjo naudoti daugelį Europos centrinio banko rekomenduojamų priemonių (atvirosios rinkos operacijas, nuolatines skolinimo(si) galimybes ir pan.), jis negali vienašališkai formuoti palūkanų lygio, kurį pirmiausia lemia bazinės valiutos palūkanų lygis ir šalies rizikos priedas.

 

4.       Lietuvos banko pinigų politikos priemonės skirtos šiems uždaviniams atlikti: riboti nefundamentalių veiksnių sukeliamus palūkanų lygio ir likvidumo svyravimus; palaikyti bankų sistemos likvidumą ir atsiskaitymų stabilumą; padėti išvengti staigaus oficialiųjų atsargų sumažėjimo, galinčio destabilizuoti pinigų sistemą; skatinti pinigų rinkos plėtrą ir laipsniškai priartinti Lietuvos banką prie narystės ECBS reikalavimų.

 

5.       Ypač svarbus veiksnys Lietuvos banko pinigų politikos plėtrai yra 2000 m. pradžioje numatytas Iždo sąskaitų perkėlimas iš komercinių bankų į Lietuvos banką. Jis sukels didesnius nei dabar bankų likvidumo svyravimus ir padidins anticiklinių pinigų politikos priemonių poreikį. Likvidumo perteklių absorbuojančių priemonių (indėlių aukcionų) panaudojimas nėra limituotas, tuo tarpu likvidumą didinančių priemonių (repo sandorių) apimtis neturi pažeisti Lito patikimumo įstatymu nustatytų pinigų kiekio padengimo reikalavimų. Tiesa, šiuo metu perteklinis padengimas yra pakankamas plataus mąsto operacijoms vykdyti.

 

6.       1997-1999 m. Lietuvos bankas didžiausią dėmesį skyrė pinigų politikos priemonių tobulinimui, įgyvendindamas savo koncepciją keisti automatišką pinigų politiką labiau diskretiška. Lietuvos bankas siekia svorio centrą perkelti nuo tiesioginio prie netiesioginio reguliavimo priemonių – visų pirma atvirosios rinkos operacijų. Šiuo metu naudojamos dvi ARO priemonės: vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandoriai ir indėlių aukcionai. Siekiant sterilizuoti nuvertėjusių gyventojų santaupų atkūrimo programos pasėkoje atsiradusį struktūrinį likvidumo perteklių bankų sistemoje, tikslinga išleisti centrinio banko skolos vertybinius popierius. Būtina pasiekti, kad jie nekonkuruotų su Vyriausybės vertybiniais popieriais.

 

7.       Privalomosios atsargos yra seniausiai Lietuvos banko taikoma pinigų politikos priemonė, tačiau pastaraisiais metais ji vis labiau praranda reikšmę kaip aktyvaus reguliavimo instrumentas. Nors privalomųjų atsargų norma Lietuvoje yra didesnė nei Vakarų Europos valstybėse, jos negalima mažinti mechaniškai. Tokio sprendimo galimybę greičiau reikėtų sieti su Lietuvos bankų veiklos aplinkos rizikos mažėjimu bei jų patiriamos tarptautinės konkurencijos aštrėjimu. Kita vertus, dabartiniai nuvertėjusių gyventojų indėlių kompensavimo mąstai verčia apsvarstyti laikino privalomųjų atsargų normos arba jų apskaičiavimo bazės padidinimo alternatyvą. Mano nuomone, tai tikslinga daryti tik išsėmus ARO ir kitų pinigų politikos priemonių galimybes likvidumo pertekliui sterilizuoti.