Magistro darbo tikslas – atskleisti vertybinių popierių emisijos organizavimo praktinius aspektus, apibendrinti vertybinių popierių platinimo metodus, išryškinti emisinio proceso metu kylančias problemas bei pateikti atitinkamus pasiūlymus.

Magistro darbe dėmesys koncentruojamas ties nuosavybės vertybinių popierių emisijomis, dėl galimos pernelyg didelės darbo apimties, apie skolos vertybinių popierių emisijas užsimenama tik fragmentiškai. Apibendrinama užsienio šalių emitentų patirtis, kuri lyginama su situacija Lietuvos kapitalo rinkoje. Nagrinėjama pirminė Lietuvos vertybinių popierių rinka, antrinei skiriant tiek dėmesio, kiek tai būtina atskleisti jos poveikį vertybinių popierių emisijos procesui. Magistro darbe nagrinėjami Lietuvos ir JAV duomenys.

Magistro darbą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmojoje dalyje trumpai nagrinėjamas pirminės vertybinių popierių rinkos teisinis reglamentavimas bei jos struktūra. Išskiriami pagrindiniai rinkos dalyviai bei institucijos. Antrojoje dalyje nagrinėjamas emisijos organizavimo procesas. Dėmesys koncentruojamas ties problemomis, kylančiomis formuojant emisiją, apibendrinami vertybinių popierių platinimo metodai, jų privalumai ir trūkumai. Trečioje dalyje apibūdinamos jau įvykusios išvestinių vertybinių popierių bei tarptautinių depozitoriumo sertifikatų emisijos, jų išleidimo mechanizmas, reikšmė bei taikymo perspektyvos. Taip pat šioje dalyje apžvelgiamos tolimesnės pirminės vertybinių popierių rinkos perspektyvos, pagrindiniai veiksniai, įtakojantys jos vystymąsi. Magistro darbo pabaigoje pateikiamos išvados, reziumė anglų kalba bei literatūros sąrašas.

Rašydamas magistro darbą dažniausiai naudojausi teisiniais aktais, esančiais Teisingumo ministerijos duomenų bazėje, taip pat Vertybinių popierių komisijos ataskaitomis, Centrinio vertybinių popierių depozitoriumo interneto puslapiuose esančia informacija bei kitais literatūros sąraše nurodytais šaltiniais.

Pagrindas kurtis Lietuvos vertybinių popierių rinkai buvo padėtas 1991 metais, kai vasario mėnesį buvo priimtas “Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas”, kuriuo prasidėjo pirmasis privatizavimo etapas, trukęs 1991-1996 metais. Masinės valstybinio turto privatizavimo programos metu akcininkais tapo apie 1,5 mln. Lietuvos piliečių, taip pat susiformavo daug atviro tipo akcinių bendrovių [13,15]. Atsiradę santykiai tarp naujai įsteigtų atviro tipo akcinių bendrovių ir investuotojų (akcininkų) bei tarp pačių akcininkų, sąlygojo pirminės ir antrinės vertybinių popierių rinkų užuomazgų atsiradimą. Lietuvos vertybinių popierių rinkos kūrimosi vienas iš pagrindinių ypatumų buvo tas, kad reikėjo realiai veikiančią nereguliuojamą rinką transformuoti į teisiškai reguliuojamą.

Kurį laiką vertybinių popierių rinka Lietuvoje funkcionavo be įstatyminio pagrindo ir buvo reglamentuojama Vyriausybės nutarimais ir 1990 metais priimtu LR Akcinių bendrovių įstatymu. 1992 m. rugsėjo 3 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr.646 “Dėl Vertybinių popierių komisijos ir Nacionalinės vertybinių popierių biržos steigimo”, vertybinių popierių rinkos reglamentavimo ir kontrolės funkcijas perėmė Vertybinių popierių komisiją.

1996 metų Sausio 16 d. priimtas LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas. Šis įstatymas tapo pagrindiniu dokumentu, reglamentuojančiu Lietuvos vertybinių popierių rinką ir su LR Akcinių bendrovių bei Investicinių bendrovių įstatymais sudaro nuosavybės vertybinių popierių rinkos įstatyminį pagrindą. LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme susistemintos bei atnaujintos teisinės vertybinių popierių reglamentavimo normos anksčiau pasirodžiusios Vyriausybės bei Vertybinių popierių komisijos nutarimuose bei taisyklėse.

LR Viešosios apyvartos įstatymas reglamentuoja:

Informacijos atskleidimo reikalavimus vertybinius popierius išleidžiant į apyvartą;

Nuolatinio informacijos atskleidimo reikalavimus emitentams, kurių vertybiniai popieriai yra viešoje apyvartoje;

Pirminę ir antrinę viešąją apyvartą;

Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų veiklą;

Vertybinių popierių biržų veiklą;

Vertybinių popierių apskaitos principus;

Vertybinių popierių rinkos priežiūrą.

Šio įstatymo paskirtis - sudaryti teisinį pagrindą saugiai, atvirai ir efektyviai funkcionuoti vertybinių popierių rinkai, kad būtų maksimaliai apsaugoti visų investitorių interesai bei užtikrinta konkurencija tarp šios rinkos dalyvių.

1994 metų Liepos 5 d. priimta nauja LR Akcinių bendrovių įstatymo redakcija. Šis įstatymas reglamentuoja akcinės bendrovės steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą, bendrovės bei akcininkų teises ir pareigas, valdymą, taip pat su bendrovės kapitalu bei su finansais ir pelno skirstymu susijusius klausimus.

Investicinių bendrovių įstatymas, priimtas 1995 metais, reglamentuoja investicinių bendrovių steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo, valdymo ir veiklos ypatumus, investicinių bendrovių veiklos valstybinę priežiūrą, akcininkų teises bei pareigas ir teisių apsaugos priemones.

Akcijų suteikiamos turtinės teisės apima: teisę į bendrovės turto dalį, kuri reiškia, kad kiekvienas akcininkas įgyja teisę į bendrovės turto dalį proporcingai jo turimų akcijų skaičiui; teisę į bendrovės pelno dalį. Pastaroji akcininko teisė realizuojama mokant dividendus. Dividendai paprastai apibrėžiami kaip įmonės pelno dalis, paskirstoma akcininkams proporcingai jų turimam akcijų skaičiui.

LR Akcinių bendrovių įstatyme akcijos yra skirstomos į dvi pagrindines klases:

Paprastosios akcijos užtikrina akcininkui nuolatinę teisę dalyvauti bendrovės valdyme ir teisę į bendrovės turto dalį. Tačiau teisė į bendrovės pelno dalį priklauso nuo bendrovės veiklos rezultatų. Tai yra, dividendai gali būti nemokami, jeigu bendrovės gautas pelnas yra per mažas arba jei pelną nuspręsta panaudoti kitiems tikslams. Paprastųjų akcijų savininkai turi “galutinę” teisę į įmonės pajamas ir turtą (žinoma, turi būti išmokėti dividendai privilegijuotųjų akcijų savininkams, sumokėtos palūkanos ir padengti kiti įsipareigojimai), todėl jų akcijų vertė gali padidėti ir žymiai viršyti kitų savininkų, pavyzdžiui, privilegijuotųjų akcijų turėtojų, akcijų vertę. Anot Michael T.Reddy, ši privilegija “padengia” rinkos riziką, susijusią su paprastųjų akcijų turėjimu [21,10].

Privilegijuotųjų akcijų turėtojai turi pirmumo teisę (lyginant su paprastųjų akcijų turėtojais) į įmonės turtą ir pajamas. Daugeliu atvejų privilegijuotosios akcijos nesuteikia jos turėtojui balsavimo teisės, tai yra teisės dalyvauti įmonės valdyme. Tokių akcijų savininkams užtikrinami nustatyto dydžio dividendai. Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju dividendu. Tai reiškia, jog jei kuriais nors metais įmonė nesugeba išmokėti dividendų, šie dividendai kaupiami ir perkeliami į kitus metus. Žinoma, nėra garantijos, kad tie dividendai išvis kada nors bus sumokėti. Vienas iš privilegijuotųjų akcijų porūšių yra konvertuojamosios privilegijuotosios akcijos. Šios akcijos po nustatyto laikotarpio konvertuojamos į paprastąsias.

Antrajai vertybinių popierių grupei priklauso vertybiniai popieriai, kurie nedalyvauja emitento įstatiniame kapitale, tačiau patvirtina teises, kylančias iš kreditinių santykių. Tai - skolos vertybiniai popieriai arba obligacijos. Jos išleidžiamos norint suformuoti arba padidinti skolintą kapitalą. Obligacijos savininkas tampa emitento kreditoriumi. Pati obligacija suteikia teisę gauti atlyginimą už paskolą - palūkanas.

Skirtingai nuo akcijų, obligacijų emitentu gali būti ir valstybė. Akcinė bendrovė gali išleisti tiek akcijas, tiek obligacijas.

Vertybinių popierių emisijos gali būti atliekamos didinant bendrovės įstatinį kapitalą iš papildomų įnašų – pritraukiant lėšas iš išorinių finansavimo šaltinių: parduodant naujus vertybinius popierius investuotojams ir akcininkams arba didinant įstatinį kapitalą iš nuosavų lėšų: akcionuojant bendrovės nepaskirstytąjį pelną, akcijų priedus, perkainojimo ir kitus paskirstytinus kapitalo rezervus, išdalinant naujas akcijas seniesiems akcininkams.

Emisiją galima traktuoti kaip serija išleistų vertybinių popierių visumą, arba kaip procesą, kurio metu emitentas, arba kitaip fizinis arba juridinis asmuo, savo vardu siūlantis leisti ar leidžiantis vertybinius popierius, kapitalo rinkai pateikia savo investicinę prekę. Rinkai pateiktų vertybinių popierių kokybę lemia emitento statusas, ekonominės – finansinės veiklos rezultatai bei sugebėjimas tenkinti skirtingų kategorijų investuotojų poreikius, kuriuose skirtingu eiliškumu atsispindi likvidumo, saugumo ir pelningumo reikalavimai.

Emitento veikla vertybinių popierių rinkoje nesibaigia vien tik išplatinus vertybinius popierius. Emitentas pastoviai susietas su kapitalo rinka informaciniais saitais – vertybinių popierių išplatinimas įpareigoja emitentą pateikti informaciją apie savo būklę kapitalo rinkai. Be to, galvojantis apie ateitį emitentas veikdamas vertybinių popierių rinkoje ruošia dirvą pakartotinėms emisijoms - operuoja savo vertybiniais popieriais palaikydamas kursą.

Šiame dešimtuke daugiausia stambių JAV vadinamųjų investicinių bankų, išsivysčiusių iš smulkių Volstrito maklerių įmonių, taip pat didžiausių Europos bankų padaliniai, juos vejasi sparčiai besiplečiančios Japonijos finansinio tarpininkavimo įmonės.

Dauguma šių įstaigų diversifikuoja savo veiklą, siekdamos išnaudoti besivystančių rinkų potencialą. Todėl kuriami specializuoti padaliniai, orientuoti į Rytų ir Vidurio Europos, Lotynų Amerikos, Pietryčių Azijos besivystančias kapitalo rinkas. Čia jos pirmiausia orientuojasi į valstybinio sektoriaus įmonių privatizavimą, tarptautinių skolos vertybinių popierių organizavimą.

Lietuvos vyriausybės leistoms euroobligacijų emisijoms vartus į tarptautinę rinką atvėrė taip pat stambiausios tarpininkavimo institucijos. 1993 metais platinant euroobligacijų emisijas prisidėjo “Merrill Lynch”, 1996 “Nomura”. Taip pat tarptautinės finansinio tarpininkavimo įstaigos organizavo stambiausių lietuviškų emitentų AB “Mažeikių nafta” bei AB “Lietuvos energija” skolos vertybinių popierių emisijas. Prancūzų bankas “Paribas” aktyviai dalyvavo kaip tarpininkas AB “Lietuvos telekomas” ir AB “Mažeikių nafta” privatizavimo konkursuose, “Nomura” dalyvauja LŽŪB privatizavimo konsorciume. Taip pat šių įstaigų padaliniai vis dažniau dalyvauja privataus kapitalo Lietuvos bendrovių rengiamuose vertybinių popierių emisijų projektuose. Paprastai jos padeda rengti Tarptautinių sertifikatų emisijas, ieško strateginių partnerių lietuviškoms bendrovėms užsienyje.

Pagal Viešosios apyvartos įstatymą Lietuvoje šias paslaugas teikia viešosios apyvartos tarpininkai – tai Lietuvos ar užsienio kapitalo finansų maklerių bendrovės, specializuoti bankų finansų maklerio departamentai bei konsultuojančios bendrovės, turinčios Vertybinių popierių komisijos išduotas licencijas. Tarpininkavimo, platinant vertybinius popierius būdai, kuriuos naudoja Lietuvos tarpininkai, plačiau nagrinėjami 2.3.2 skyriuje.

LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme suformuluotas toks investuotojo apibrėžimas: “investitorius - fizinis arba juridinis asmuo, savo vardu nuosavybės teise įsigijęs arba turintis vertybinių popierių” [9]. Vertinant pagal siekiamus tikslus bei investicijoms skiriamų lėšų apimtis Lietuvoje būtų galima skirti tokias 3 investuotojų grupes:

strateginiai investuotojai;

“portfeliniai” investuotojai;

smulkūs investuotojai.

Strateginiai investuotojai – tai dažniausiai Lietuvos ir užsienio bendrovės siekiančios nuosavybės teise įsigyti stambius emitento vertybinių popierių paketus, leidžiančius įtakoti emitento valdymą. Perėmęs bendrovės kontrolę, strateginis investuotojas tikisi gauti didesnių pajamų nei tos, kurios būtų gautos tik turint bendrovės vertybinius popierius, neįtakojant valdymo. Pastebimas aktyvus užsienio strateginių investuotojų dalyvavimas Lietuvos kapitalo rinkoje. Užsienio bendrovės norėdamos plėsti savo veiklą regione dažnai perka jau veikiančias Lietuvos įmones, jas pertvarko ir įjungia į savo gamybos ir platinimo tinklus. Pavyzdžiui, skandinavų alaus daryklų koncernas “BBH” įsigijo AB “Kalnapilis” ir AB “Utenos gėrimai” kontrolinius paketus. Strateginiai investuotojai taip pat aktyviai dalyvauja valstybinių įmonių privatizavimo procese.

“Portfeliniai” investuotojai, skirtingai negu strateginiai, nesiekia dalyvauti bendrovių valdyme. “Portfelinių” investuotojų siekis – gauti pajamų vien tik iš disponavimo vertybiniais popieriais, neįtakojant bendrovės valdymo. “Portfeliniais” investuotojais paprastai yra bankai, draudimo įstaigos, investiciniai ir pensijiniai fondai – vadinamieji instituciniai investuotojai, o taip pat juridiniai asmenys, įsigyjantys vertybinių portfelių paketus pirminėje ar antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Pasaulyje tai didžiausia investuotojų grandis, o Lietuvoje ši investuotojų grandis nėra pakankamai išvystyta ir tai yra rimta problema, stabdanti tolimesnį rinkos vystymąsi. Lietuvos kapitalo rinkoje dominuoja užsienio “portfeliniai” investuotojai, besiorientuojantys į besivystančias rinkas, o vietos “portfelinių” investuotojų gretas sudaro keletas bendrovių, turinčių laisvų lėšų finansinėms investicijoms, bankai ir merdinčios investicinės bendrovės. Nėra pensijinių ar efektyviai veikiančių investicinių fondų.

Smulkūs investuotojai – tai Lietuvos ir užsienio fiziniai asmenys investuojantys Lietuvos vertybinių popierių rinkoje. Skirtingose šalyse jų reikšmė pirminėje kapitalo rinkoje nevienoda. Tose šalyse, kur didžioji kapitalo dalis koncentruota institucinių investuotojų rankose, smulkiųjų investuotojų įtaka nedidelė: didelė dalis smulkiųjų investuotojų kapitalo akumuliuota investiciniuose ir pensijiniuose fonduose. Tuo tarpu šalyse su nepakankamai išvystyta institucinių investuotojų baze, leidžiant vertybinių popierių emisijas, svarbu orientuotis ir į smulkius investuotojus – naudotini kitokie rinkodaros metodai, keičiasi vertybinių popierių emisijų parametrai. Smulkiau apie kiekvienos investuotojų grupės įtaką Lietuvos kapitalo rinkai kalbama 3.3 skyrelyje.

Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija yra vertybinių popierių rinkos priežiūros institucija, įsteigta 1992 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. 1996 m. sausio 16 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas, pakeitęs Vertybinių popierių komisijos statusą ir jos narių skyrimo tvarką. 1996 m. birželio 18 d. Komisija iš Vyriausybės įstaigos prie Finansų ministerijos buvo reorganizuota į Lietuvos Respublikos Seimui atskaitingą instituciją ir perėmė iki tol veikusios Vertybinių popierių komisijos teises bei pareigas.

Vertybinių popierių komisija susideda iš pirmininko ir keturių narių. Vertybinių popierių komisijos pirmininką ir narius penkeriems metams skiria Seimas, Respublikos Prezidento teikimu.

Vertybinių popierių komisija atlieka šiuos uždavinius:

prižiūri, ar laikomasi sąžiningos prekybos ir konkurencijos taisyklių viešojoje vertybinių popierių apyvartoje;

imasi priemonių, garantuojančių efektyvų vertybinių popierių rinkos funkcionavimą ir investuotojų apsaugą;

bendradarbiaudama su ministerijomis, kitomis Vyriausybės įstaigomis, Lietuvos banku, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkais ir dalyviais, formuoja vertybinių popierių rinkos plėtrą skatinančią valstybės ekonominę politiką;

skleidžia informaciją apie vertybinių popierių rinkos funkcionavimo principus.

Vykdydama LR Viešosios apyvartos įstatyme numatytus uždavinius, Vertybinių popierių komisija vykdo šias funkcijas [9]:

rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta negaliojančiomis taisykles, reglamentuojančias vertybinių popierių biržų bei viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimą, steigimą, reorganizavimą, likvidavimą ir veiklą, vertybinių popierių emisiją ir viešąją apyvartą;

rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta negaliojančiomis prospektų, metų bei periodinių ataskaitų formas vertybinių popierių emitentams, taip pat nustato šių dokumentų pateikimo ir paskelbimo tvarką;

teikia oficialius išaiškinimus ir rekomendacijas vertybinių popierių viešosios apyvartos klausimais;

vertybinių popierių biržoms, finansų maklerio įmonėms, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms, makleriams bei kitiems vertybinių popierių rinkos dalyviams, kurių licencijavimas numatytas kituose įstatymuose, išduoda ir panaikina leidimus bei licencijas ar sustabdo jų galiojimą;

stebi, analizuoja, tikrina bei kitaip prižiūri vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų, jų asociacijos, vertybinių popierių biržų, Centrinio depozitoriumo bei jo narių veiklą;

taiko šiame bei kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytas sankcijas asmenims, pažeidusiems šį įstatymą, taip pat Vertybinių popierių komisijos, Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų asociacijos bei vertybinių popierių biržų patvirtintas taisykles ar instrukcijas;

registruoja vertybinių popierių emisiją;

turi teisę kreiptis į teismą dėl investitorių pažeistų teisių gynimo, jeigu emitentų, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų, kitų ūkio subjektų ar maklerių veiksmais buvo pažeisti daugelio investitorių interesai;

organizuoja kursus, publikuoja ar dalyvauja publikuojant bendro pobūdžio ir specialius leidinius apie vertybinių popierių rinkos funkcionavimą ir reguliavimą;

rengia egzaminus ir atestacijas finansų maklerių žinioms ir kompetencijai įvertinti.

Lietuvos bankas ir Draudimo įmonių priežiūros tarnyba šalia Vertybinių popierių komisijos netiesiogiai reguliuoja bankų ir atitinkamai draudimo įmonių veiklą pirminėje vertybinių popierių rinkoje, nors oficialiai jos ir nėra vertybinių popierių viešosios apyvartos kontrolės ir reguliavimo institucijos. Be Lietuvos banko ar Lietuvos draudimo priežiūros tarnybos leidimo, Vertybinių popierių komisija neregistruoja vertybinių popierių emisijų, šios institucijos priima sprendimus dėl bankų arba atitinkamai draudimo įmonių susijungimų, įsigijimų.

Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD);

Kliringo bankas (Lietuvos banko atsiskaitymo centras);

Nacionalinė vertybinių popierių birža.

Vertinant iš emitento, leidžiančio į apyvartą savo vertybinius popierius, pozicijų svarbiausia institucija, su kuria susiduriama investicinio proceso metu yra Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas. Jame yra registruojama išplatinta vertybinių popierių emisija. Tuo tarpu vertybinių popierių emisija per biržos mechanizmą Lietuvoje dar atliekama nebuvo, o kliringo mechanizmas paprastai tiesioginiai nenaudojamas pritraukiant lėšas už naujai išleidžiamus vertybinius popierius.

1993 metų gegužės 20 d. LR Vyriausybė nutarimu Nr. 352 pavedė Nacionalinei vertybinių popierių biržai, Finansų ministerijai ir Lietuvos bankui įsteigti Lietuvos centrinį vertybinių popierių depozitoriumą. Nuo 1993 metų rugpjūčio mėnesio depozitoriumas ėmė funkcionuoti kaip biržos struktūra, kuri vėliau buvo įregistruota kaip savarankiška ne pelno įmonė. Depozitoriumo akcijų paketas priklauso Lietuvos bankui (60 proc.), Finansų ministerijai (32 proc.) ir Vertybinių popierių biržai (8 proc.). Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme yra reikalavimas, jog Lietuvos banko ir Finansų ministerijos akcijos turi suteikti ne mažiau kaip 51 proc. balsavimo teisių Centrinio depozitoriumo akcininkų susirinkime. 1998 metai Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas buvo reorganizuotas į akcinę bendrovę.

Centrinis depozitoriumas - pagrindinė vertybinių popierių saugykla, kurioje saugomi visi Lietuvoje išleisti vertybiniai popieriai. Depozitoriumo tikslas - vykdyti bendrąją vertybinių popierių apskaitą, rengti ir diegti apskaitos sistemas sąskaitų tvarkytojams, jas aptarnauti ir prižiūrėti.

Centriniam depozitoriumui, kaip vienai iš vertybinių popierių rinkos kontrolės institucijų yra suteikti nemaži įgaliojimai. Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme teigiama, kad Centrinio depozitoriumo instrukcijos bei nurodymai vertybinių popierių apskaitos klausimais yra privalomi visiems sąskaitų tvarkytojams.

nuodugnia ūkio šakos, kurioje veikia emitentas, analize;

bendrovės veiklos ir perspektyvų toje šakoje tyrimais;

bendrovės finansinės būklės analize.

Jei visuotinis akcininkų susirinkimas patvirtina sprendimo projektą dėl naujos vertybinių popierių emisijos, bendrovės valdyba, toliau naudodamasi aukščiau minėtais tyrimais, rengia detalų vertybinių popierių išleidimo planą. Pirminėje vertybinių popierių emisijos stadijoje svarbu nustatyti jos pagrindinius parametrus:

Galų gale leidžiant naujus vertybinius popierius pagerinamas bendrovių finansinis planavimas bei piniginių srautų valdymas. Vykdomos darbuotojų skatinimo programos platinant darbuotojų akcijas. Emituojant pasirašymo teises apsaugomi akcininkų interesai. Akcijomis gali būti išmokami dividendai. Vertybinių popierių emisija TDP pavidalu gali būti siekiama padidinti bendrovės vertybinių popierių likvidumą antrinėje rinkoje.

Likvidumo;

Laiko;

Techninius ;

Operacinius.

Likvidumo elementai susiję su galimais nuostoliais realizuojant vertybinius popierius. Ši rizika atsiranda tada, kai krinta numatoma akcijų kaina antrinėje rinkoje arba padidėja akcijų pardavimo komisiniai. Neišplatinimo rizikos likvidumo elementas kyla iš pirminės ir antrinės vertybinių popierių rinkų sąryšio. Bendru atveju investuotojas, norėdamas investuoti į emitento akcijas gali rinktis iš kelių alternatyvų – pirkti jau cirkuliuojančias antrinėje rinkoje akcijas arba įsigyti naujai leidžiamų vertybinių popierių pirminėje rinkoje. Kritus vertybinių popierių kainai antrinėje rinkoje, investuotojas veikdamas racionaliai pirks akcijas biržoje pigiau, negu galėtų tai padaryti pirkdamas tiesiogiai iš emitento naujos emisijos akcijas santykinai brangiau. Taigi, kuo mažesnė galimybė realizuoti vertybinius popierius - tuo didesnė likvidumo rizika. Akivaizdu, kad šis rizikos elementas glaudžiai susijęs su padėties pasikeitimu antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Likvidumo riziką emitentas gali minimizuoti platindamas vertybinius popierius tvirto įsipareigojimo būdu per viešosios apyvartos tarpininką.

Laiko elementas - tai rizika išleisti vertybinius popierius neoptimaliu laiku, tuo padidinant naujos emisijos sąnaudas ar net neišplatinti emisijos. Akivaizdu, kad krizės finansų rinkose metu, nukritus akcijų kainoms, vertybinių popierių emisijos efektyvumas pastebimai sumažėja. Būtent dėl šios priežasties nemažai Lietuvos bendrovių atsisakė planų pritraukti kapitalo išleisdamas naujas vertybinių popierių emisijas. Pavyzdžiui, smukus akcijų kainoms, NVPB “Vilniaus bankas” ir keletas kitų stambių emitentų atsisakė planuotų vertybinių popierių emisijų jas pakeisdami alternatyviais finansavimo šaltiniais, tokiais kaip sindikuotos paskolos, obligacijų emisijos. Laiko riziką taip pat padidina ir ilgesnis emisijos platinimo laikotarpis – kuo jis ilgesnis, tuo didesnė rizika, kad pasikeitus rinkos sąlygoms emisija liks neišplatinta. Emitentas turėtų savo jėgomis ar profesionalių tarpininkų pagalba atlikti vertybinių popierių rinkos tyrimus bei bandyti prognozuoti padėtį finansų rinkoje per artimiausius 6 – 12 mėnesių, turėdamas tikslą emisiją išleisti optimaliu laiku bei sumažinti galimą sąnaudų padidėjimą užsitęsus emisijos platinimui.

Techninė rizika šiuo atveju susijusi su vertybinių popierių emisijos aptarnavimu. Emitentui - tai nemokėjimo už išplatintus vertybinius popierius rizika. Pagal LR Akcinių bendrovių įstatymą, akcijos pasirašomos įnešus pradinį ¼ akcijų vertės įnašą, siekdamas išvengti ar sumažinti galimą žalą dėl techninės rizikos, emitentas turėtų numatyti tvirtus apmokėjimo terminus ir sąlygas.

Operacinė rizika susijusi su vertybinių popierių emisija aptarnaujančių darbuotojų neprofesionalumu, o taip pat su tuo susijusiais reglamentuojančių įstatymų pažeidimais, dėl kurių emisija gali būti neįregistruota arba panaikinta. Tuo atveju, jei emisija platinama tarpininkų pagalba, šis rizikos elementas ne toks didelis, nes manoma, kad tarpininkai turi daugiau patirties platinant vertybinius popierius nei emitento darbuotojai, o taip pat gali būti numatomos tarpininko atsakomybės sutartys, jei dėl jo kaltės emisija neįregistruojama.

Toks skirstymas pirmiausia reiškia skirtingus reikalavimus tiek apyvartos objektui – vertybiniams popieriams, tiek subjektams – vertybinių popierių emitentams, tarpininkams, tiek patiems investuotojams. Viešojoje vertybinių popierių apyvartoje akcentuojama informacijos svarba, nes joje dalyvauja didelis skaičius tarpininkų bei emitentų. Būtent todėl ypatingai svarbus vienodų investavimo sąlygų bei viešumo principų įgyvendinimas šioje sferoje. Be to, vertybinių popierių rinka turi didelį poveikį šalies ekonominei sistemai, čia vyksta didelės dalies kapitalo persiliejimas tarp ūkio šakų, todėl jos dalyvių santykiai yra labiau reglamentuoti ir kontroliuojami. Čia numatomas ir vertybinių popierių registravimas, tarpininkų licencijavimas, aukštesni reikalavimai emitentams, norintiems viešai platinti savo vertybinius popierius. Veikia patikimos biržinės, kliringo ir depozitoriumų sistemos.

Neviešas vertybinių popierių platinimas – tai platinimas uždarame investuotojų rate, todėl remiamasi principu, kad dėl privataus pobūdžio šios sferos reglamentavimas neturi būti toks griežtas.

Tiesioginės;

Netiesioginės;

Susijusios su antrinės rinkos reakcija į emisijos kainą;

Kitos sąnaudos.

Tiesioginių sąnaudų didžiausią dalį sudaro išlaidos tarpininkavimui. Taip pat prie šios sąnaudų grupės priskiriamos tokios administracinės emisijos sąnaudos kaip žyminis mokestis, depozitoriumo paslaugų apmokėjimas. Tiesioginių sąnaudų dydis svyruoja priklausomai nuo emisijos neišplatinimo riziką lemiančių veiksnių. Žinomų, aukštus reitingus turinčių, tarpininkavimo įstaigų paslaugos paprastai yra brangesnės, nei finansinių tarpininkų turinčių, mažesnius kapitalo išteklius, kuklesnes darbo tradicijas pirminėje kapitalo rinkoje. Dar didesnę įtaką tiesioginių emisijos išlaidų dydžiui turi pasirinktas platinimo metodas. Akivaizdu, kad tada, kai tarpininkas visiškai prisiima neišplatinimo riziką, faktiškai įsigydamas tolesniam platinimui visą emisiją, jo atlygis yra didesnis, nei platinant geriausių pastangų būdu. Tuo atveju, kai emitentas nesinaudoja tarpininkų paslaugomis, didžiąją tiesioginių išlaidų dalį sudaro emisijos prospekto sudarymas, reklamos išlaidos ir kitos emisijos organizavimo išlaidos, kurias paprastai patiria tarpininkas, organizuodamas emisijos platinimą. Bet jos gerokai mažesnės, nei dalyvaujant tarpininkui.

Lietuvoje pirminė rinka tebėra vystymosi stadijoje, ir emisijos, organizuotos klasikiniu būdu, t.y. taip, kaip tai daro senų rinkos tradicijų šalių bendrovės pasitelkdamos tarpininkus, aktyviai reklamuojamos yra daugiau išimtis, o ne įprastas reiškinys. Dėl šios priežasties ir taip pat dėl to, kad Lietuvoje nėra oficialios centralizuotos informacijos apie emitentų mokamas sumas tarpininkavimo institucijoms, tolesnei kaštų problemos analizei naudosiu JAV duomenis.

Kitos tiesiogiai susijusios su emisija išlaidos, nepriklausančio nei nuo tarpininkavimo, nei nuo emisijos platinimo metodo - tai administracinės išlaidos, registravimo ir kiti mokesčiai, taip pat prie tiesioginių išlaidų priskiriamas ir nepriklausomo audito apmokėjimas. LR vertybinių popierių registravimo ir platinimo taisyklės numato, kad vertybinių popierių platinimo prospekte būtų nepriklausomo auditoriaus išvada apie bendrovės finansinės atskaitomybės atitikimą apskaitos standartams. Pastebima tendencija, kad didėjant emisijos vertei, santykinai lėčiau mažėja tarpininkavimo sąnaudos.

Įvairūs mokesčiai, nors jų dydis tiesioginėse emisijos išlaidose santykinai nežymus, sustiprina jau minėtą masto ekonomijos poveikį emisijos sąnaudoms. Pavyzdžiui, LR žyminis mokestis vertybinių popierių emisijoms, kai kapitalas didinamas iš papildomų įnašų, sudaro tik 0,1% emisijos vertės (5 lentelė). Bet egzistuojančios įmokų 332 litų grindys, o ypač lubos, kurias sudaro 10 000 lt, sustiprina vadinamąjį masto ekonomijos efektą platinant vertybinius popierius. Nes įmonė, leidžianti į apyvartą 200 mln. vertės akcijų emisiją, faktiškai sumokės jau ne 0,1% (200 tūkst. Lt), o tik 0,005% (10 tūkst. Lt).

Platinant vertybinius popierius kartu naudojant ir Tarptautinių depozitoriumo sertifikatų programą, tiesiogines sąnaudas padidina investicinio banko – depozitoriumo paslaugų apmokėjimas.

Tiesioginiai kaštai sudaro nemažą dalį bendrų emisijos kaštų, tačiau šią naštą papildo dar ir netiesioginės išlaidos, dalį kurių dažnai negalima net kiekybiškai įvertinti.

Netiesioginiai vertybinių popierių emisijos kaštai - tai bendrovės darbuotojų ir vadovybės darbo laikas, sugaištas atsitraukiant nuo kitų darbų ruošiant emisiją, ir kitos panašaus pobūdžio sąnaudos. Pastebima tendencija, kad pirminės vertybinių popierių emisijos netiesioginiai kaštai yra gerokai didesni, nei ruošiant pakartotinę emisiją. Pagrindinė to priežastis – patirtis įgyta ruošiant ankstesnes vertybinių popierių emisijas.

Dar viena emisijos sąnaudų rūšis, susijusi su pakartotinių emisijų platinimu – tai daug diskusijų keliantis naujos akcijų emisijos neigiamas poveikis antrinei rinkai. Vyrauja nuomonė, kad nauja akcijų emisija antrinėje vertybinių popierių rinkoje stipriai padidina analogiškų akcijų pasiūlą ir todėl laikinai sumažina jų kotiruotes. Taip pat manoma, kad didelio masto emisijų spaudimas antrinės rinkos kainoms gali būti toks didelis, kad bendrovė iš viso nepajėgs pritraukti naujų lėšų. Todėl teigiama, kad egzistuoja tam tikri rinkos apribojimai bendrovės kapitalo padidinimui.

Kitas požiūris, susijęs su šia problema, yra tas, kad manoma, jog investuotojai įsigyja akcijas todėl, kad jų manymu akcijos suteikia riziką atitinkantį pelną. Tuo atveju, jei akcijų kursas kristų tik dėl padidėjusios pasiūlos, atitinkamai augtų potencialus pelnas už tą patį rizikos laipsnį ir investuotojai, elgdamiesi racionaliai, aktyviai pirktų tas akcijas tuo kompensuodami padidėjusią pasiūlą. Atlikti tyrimai rodo, kad akcijų paklausa yra jautri mažam jų kainų pokyčiui, o informacija apie akcijų paketų pardavimą sukelia nežymų, bet pastovų akcijų kainų mažėjimą [21,376]. Taip pat pastebėta, kad pradėjus platinti naujas vertybinių popierių emisijas, JAV bendrovių akcijų kursas antrinėje rinkoje smunka vidutiniškai 3% [11, 26], ir tai yra ne maža suma, ypač didesnėms vertybinių popierių emisijoms.

Taip pat pažymėtina, kad vertybinių popierių emisijos išplatinimas užima nemažai laiko. Būtent dėl šios aplinkybės emitentas gali patirti nemažas sąnaudas. Emisijos paruošimo ir platinimo laikotarpį, kuris paprastai tunka nuo 1 iki 6 mėnesių, gali iš esmės pablogėti situacija vertybinių popierių rinkose. Šiuo atveju kritus emitento akcijų kainoms antrinėje rinkoje, kiltų pavojus nepritraukti planuotų lėšų. Skirtumas tarp realiai gautų įmokų iš planuoto pritraukti kapitalo ir atspindėtų šias sąnaudas. Dėl užsitęsusio platinimo nukenčia kiti bendrovės finansiniai planai. Pavyzdžiui, pagal LR Akcinių bendrovių 42 straipsnį draudžiama didinti bendrovės įstatinį kapitalą (taip pat ir leidžiant naują akcijų emisiją), jei nėra visiškai apmokėtas jos įstatinis kapitalas. Šiuo atveju, bendrovei “surištos rankos” įgyvendinti naują akcijų emisiją, kuria būtų siekiama kitokių tikslų, pavyzdžiui, akcininkų nuosavybės rekonstravimo arba dividendų išmokėjimo akcijomis. Tuo tarpu, jei bendrovė išleisdama naują emisiją siekia pereiti prie kito finansavimo šaltinio, pavyzdžiui, finansuoti apyvartinio kapitalo trūkumą ne kreditų, o nuosavo kapitalo pagalba, užsitęsus naujos emisijos platinimui, įmonė gali nespėti laiku grąžinti kreditą ir mokėti delspinigius kreditoriams.

Bendru atveju, vertybinių popierių emisijos sąnaudoms būdingas masto ekonomijos dėsnis. Tai reiškia, kad kuo didesnė leidžiamų vertybinių popierių vertė, tuo santykinai mažesnės jų emisijos sąnaudos. Masto ekonomijos dėsningumai emituojant vertybinius popierius kyla iš didelio tiesioginių sąnaudų svorio bendrose sąnaudose. Tiek tarpininkavimo išlaidos, tiek įvairūs mokesčiai, kaip jau minėta aukščiau, ryškiai atspindi santykinį tiesioginių sąnaudų mažėjimą didėjant emisijos vertei. Todėl Lietuvos emitentams aktualus vertybinių popierių emisijų koncentravimas. Tai reikštų trumpalaikių poreikių finansavimo vertybinių popierių emisijos būdu atsisakymą, orientuojantis į efektyvią didelės vertės emisiją ateityje. Arba emitentai galėtų orientuotis į didesnės vertės emisijas, viršijančias jų esamus poreikius, turėdami tikslą sukauptas lėšas panaudoti ateityje. Tokiu būdu emitentai galėtų padidinti vertybinių popierių emisijos, kaip kapitalo pritraukimo priemonės, efektyvumą.

emitentas yra steigiama ar veikianti akcinė bendrovė arba reorganizuojama į akcinę bendrovę bet kokios kitos rūšies įmonė;

paskutiniųjų ūkinių metų paskutiniosios dienos pabaigoje emitento išleistų bent vienos klasės vertybinių popierių savininkų buvo daugiau nei 100;

emitentas ar investitorius ketina išleisti vertybinius popierius į viešąją apyvartą.”

Vertybinių popierių registravimas yra viena pagrindinių informacijos atskleidimo sistemos grandžių, kurią sudaro pats registravimas, periodiškas metinės, pusmetinės ir ketvirtinės informacijos pateikimas investuotojams bei Komisijai, nuolatinis operatyvios informacijos apie emitento esminius įvykius teikimas rinkos dalyviams, privalomas ir operatyvus rinkos dalyvių informavimas apie vertybinių popierių paketų įsigijimą, informacija apie oficialaus pasiūlymo metu siūlomus vertybinius popierius ir jų įsigijimo sąlygas atskleidimas.

Visos šios sistemos tikslas - užtikrinti, kad visiems investuotojams ir rinkos dalyviams būtų viešai ir laiku atskleista teisinga informacija apie emitentus ir jų išleidžiamus vertybinius popierius.

Registruodamas vertybinius popierius emitentas iš anksto atskleidžia informaciją apie išleidžiamus vertybinius popierius. Be to, emitentas, įregistravęs vertybinius popierius Vertybinių popierių komisijoje, tampa atskaitingu emitentu, taip jis įpareigojamas nustatyta tvarka ir terminais rengti ir pateikti Komisijai periodines (metų, pusmečio ir ketvirčio) ataskaitas. Metų finansinės atskaitomybės duomenys turi būti pateikti kartu su nepriklausomo auditoriaus išvada, ar emitento apskaita ir finansinė atskaitomybė atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir bendruosius apskaitos principus. Tokiu būdu įgyvendinama labai svarbi Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo nuostata, duodanti galimybę investuotojams susidaryti kuo tikslesnę nuomonę apie emitentą.

Norėdamas įregistruoti vertybinių popierių emisiją, emitentas pateikia Vertybinių popierių komisijai vertybinių popierių emisijos prospektą. Prospektas yra investitoriams ir visuomenei skirtas dokumentas, atskleidžiantis pagrindinę informaciją apie emitentą bei jo vertybinius popierius. Platinant vertybinius popierius neviešu būdu, reikalavimai informacijos atskleidimui kiek mažesni, todėl emitentui leidžiama pateikti sutrumpintą prospekto variantą – vertybinių popierių platinimo memorandumą. Tačiau ketindamas išleisti vertybinius popierius neviešai, kai nėra jau minėtų viešosios apyvartos požymių, emitentas gali juos registruoti ir viešai apyvartai, taip pateikdamas ne emisijos memorandumą, o prospektą. Todėl emitentas gali išvengti emisijos perregistravimo, jei nepavyksta vertybinių popierių išplatinti neviešu būdu ir tenka kreiptis į daugiau kaip 100 asmenų ar viešosios apyvartos tarpininką, t.y. pateikti juos viešai apyvartai. Jau įregistruota emisija turi būti perregistruota, jei emitentas ketina pakeisti (konvertuoti) vienos rūšies ar klasės vertybinius popierius į kitos rūšies ar klasės vertybinius popierius, taip pat jeigu ketina pakeisti vertybinių popierių nominalią vertę ir (arba) neviešai apyvartai įregistruotus vertybinius popierius emitentas arba investitorius ketina išleisti į viešąją apyvartą. Vertybinių popierių perregistravimas reiškia anksčiau įregistruotų vertybinių popierių registracijos panaikinimą ir įregistravimą, pakeičiant tam tikras vertybinių popierių charakteristikas (vertybinių popierių nominalią vertę, rūšį, klasę, taip pat šių vertybinių popierių apyvartos pobūdį (viešoji arba neviešoji apyvarta)) [8,7].

Pasaulinėje praktikoje įprasta, kad prospekte nurodoma:

Emisijos platinimo būdas bei tarpininkai, jei emisija platinama per tarpininkus;

Emisijos kaina ir jos nustatymo metodai;

Numatomos pritraukti lėšos ir būsimas jų panaudojimas;

Kapitalo struktūra prieš emisiją ir po jos;

Kiti specifiniai reikalavimai.

Lietuvoje Vertybinių popierių platinimo ir registravimo taisyklės taip pat numato šios informacijos atskleidimą vertybinių popierių emisijos prospekte (memorandume), o be to reikalaujama pateikti informaciją apie emitento veiklą, išleistus ir numatomus išleisti vertybinius popierius, valdymo organus ir jų narių sandorius su emitentu, finansinę atskaitomybę bei pateikt nepriklausomo auditoriaus išvadą, kaip emitento apskaita ir finansinė atskaitomybė atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir Lietuvos Respublikoje taikomus apskaitos principus.

Priklausomai nuo emitento dydžio, jo veiklos pobūdžio, išleidžiamų vertybinių popierių rūšies bei vertybinių popierių savininkų skaičiaus, Vertybinių popierių komisija reikalauja pateikti prospektus ar memorandumus, paruoštus pagal skirtingas formas. Šiuo metu galioja 8 emisijos prospektų ir 2 memorandumų formos.

Emisijos prospektas pagal formos PRO-A1 nustatytus reikalavimus rengiamas, jeigu viešajai apyvartai siūlomos už pradinius ar papildomus investitorių įnašus emitento išleidžiamos ar išleistos akcijos, kuriomis ketinama prekiauti vertybinių popierių biržoje, įtraukiant jas į biržos oficialųjį prekybos sąrašą. Informacijos atskleidimo reikalavimai šios formos prospekto turiniui yra griežčiausi palyginus su kitomis formomis, nes registruojamą emisiją ketinama įtraukti į prestižinį biržos sąrašą. Prospekto formoje šalia visoms formoms būdingų ūkinės veiklos, valdymo, kapitalo struktūros atskleidimo reikalavimų, akcentuojama tarptautinių audito bendrovių atlikto audito išvados, naujų akcijų platinimo tvarka, esančių antrinėje apyvartoje emitento vertybinių popierių prekybos duomenys.

Prospektas pagal formos PRO-A2 nustatytus reikalavimus rengiamas, jeigu viešajai apyvartai siūlomos už pradinius ar papildomus investitorių įnašus emitento išleidžiamos ar išleistos akcijos, kuriomis ketinama prekiauti vertybinių popierių biržoje, įtraukiant jas į biržos einamąjį prekybos sąrašą, arba jeigu emitento akcininkų skaičius didesnis kaip 1000 ir įstatinis kapitalas yra (ar po šios emisijos taps) 50 mln. litų ar daugiau. Šioje formoje atskleidžiama analogiška informacija kaip ir PRO-A1 formoje, tačiau kiek mažesniame detalizavimo lygyje.

Emisijos prospektas pagal formos PRO-A3 nustatytus reikalavimus ruošiamas, jeigu už pradinius ar papildomus investitorių įnašus emitento išleidžiamos ar išleistos akcijos ketinamos siūlyti viešajai apyvartai kitaip, nei numatyta PRO-A1 ar PRO-A2 formose. Čia nereikalaujama duomenų apie bendrovės vertybinių popierių antrinę apyvartą, o kiti reikalavimai nesiskiria nuo aukščiau minėtų prospektų rengimo formų.

Vertybinių popierių emisijos memorandumas pagal formos MEM-A1 nustatytus reikalavimus, jeigu už pradinius ar papildomus investitorių įnašus emitento išleidžiamos ar išleistos akcijos ketinamos siūlyti neviešajai apyvartai. Memorandumo informacijos atskleidimo reikalavimai yra mažesni negu emisijos prospektų.

PRO-A5 formos prospektas ruošiamas, jeigu emitentas išleidžia akcijas iš paskelbtų dividendų pateikiamas kartu su metų prospektu-ataskaita Komisijos nustatytais terminais. Jame tiktai trumpai apibūdinami pagrindiniai emisijos parametrai. Panašaus turinio prospektas pagal formos PRO-A4 nustatytus reikalavimus rengiamas, jeigu emitentas akcijas išleidžia iš savo lėšų.

Prospektas pagal PRO-SK1 formos nustatytus reikalavimus pateikiamas, jeigu viešajai apyvartai siūlomi emitento išleidžiami ar išleisti skolos vertybiniai popieriai, kuriais ketinama prekiauti vertybinių popierių biržoje, įtraukiant juos į oficialųjį biržos prekybos sąrašą. Jeigu emitento išleidžiamus ar išleistus skolos vertybinius popierius ketinama siūlyti viešajai apyvartai kitaip, nei numatyta PRO-SK1 formos prospekte, prospektas ruošiamas pagal PRO-SK2 nustatytus reikalavimus. Emitentui išleidžiant skolos vertybinius popierius, kuriuos ketinama siūlyti neviešajai apyvartai, ruošiamas memorandumas, pagal MEM-SK1 formos nustatytus reikalavimus. Šiuose dokumentuose atskleidžiama informacija savo turiniu atitinka jau minėtų prospektų ir memorandumų reikalavimus leidžiant į apyvartą nuosavybės vertybinius popierius, skiriasi tik reikalavimai pačių skolos vertybinių popierių charakteristikoms.

Tuo atveju, jeigu akcijų pagrindu išleidžiami depozitoriumo sertifikatai, į Vertybinių popierių komisiją pristatomas prospektas parengtas pagal PRO-AP1 formoje nustatytus reikalavimus.

Informacijos atskleidimo reikalavimai reiškia, kad prospekte turi būti pateikta kuo įvairiapusiškesnė informacija, susijusi su emitentu, kuri leistų investuotojui priimti optimalų investicinį sprendimą turint objektyvią informaciją. Tiesa, praktika rodo, kad tiek emitentai, tiek jų konsultantai, rengdami emisijos prospektus, didesnį dėmesį kreipia į informacijos, apie išleidžiamus vertybinius popierius, atskleidimą, duomenis apie patį emitentą bei jo ekonominę būklę pateikdami paviršutiniškai. Tai galima paaiškinti tuo, kad registruodama vertybinius popierius Vertybinių popierių komisija pirmiausia tikrina emisijos atitikimą galiojantiems įstatymams, o emitento veiklą atspindinti informacija vertinama pagal jų atitikimą nurodytiems reikalavimams, o ne pagal jų pagrįstumą ir tikslumą. “Vertybinių popierių įregistravimas patvirtina, kad emitento teikiama informacija atitinka Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme, kituose teisės aktuose informacijos atskleidimui nustatytus reikalavimus. Įregistravimas nepatvirtina atskleistos informacijos teisingumo ir negali būti suprantamas kaip Komisijos rekomendacija investitoriams, kurie savarankiškai priima sprendimus dėl vertybinių popierių įsigijimo, atsižvelgdami į rizikos veiksnius ir kitą vertybinių popierių prospekte (memorandume) atskleistą informaciją” [3,14].

Todėl emisijos prospektas virsta labiau formaliu dokumentu, tuo sumenkindamas savo pirminę paskirtį – sudaryti investuotojui galimybę pačiam priimti optimalų investicinį sprendimą remiantis pateikta informacija. Tiesa, akcinės nuosavybės formavimosi laikotarpiu, kai dauguma bendrovių laikėsi “informacinio uždarumo” politikos tai buvo bene vienintelis būdas gauti nors truputį informacijos apie įmonės veiklą ir ekonominius – finansinius rezultatus.

Tačiau dabar dauguma bendrovių, norinčių pasiekti platesnį investuotojų ratą, o ypač norėdamos pritraukti užsienio kapitalo, užsako įmonės tyrimus, kuriuos atlieka kompetentingos įstaigos arba vertybinių popierių platinimo konsultantai. Tokių tyrimų kokybę savo reputacija garantuoja juos ruošiančios įstaigos, o patys tyrimai yra tarsi emitento vizitinė kortelė, atliekanti reklamos, ir kas ne mažiau svarbu - informacinę funkciją, tuo pačiu perimanti ir dalį emisijos prospekto funkcijų. Tiesa, tokie tyrimai padidina emisijos kaštus ir jais naudojasi daugiau solidžios, viešumo nebijančios bendroves.

Kai Komisija įregistruoja vertybinius popierius, prospekte (memorandume) nurodyta emisijos kaina, nominali vertė, klasė ir rūšis negali būti pakeista, išskyrus tuos atvejus, kai vertybiniai popieriai yra perregistruojami šių taisyklių nustatyta tvarka. Vertybinių popierių emisijos platinimo tvarka ir terminai gali būti keičiami tik atskiru Komisijos leidimu.

Vertybinių popierių emisijos įregistravimas Vertybinių popierių komisijoje leidžia emitentui pradėti naujų vertybinių popierių reklamą ir platinimą. Išplatinus emisiją, Vertybinių popierių komisijai ir Lietuvos centriniam vertybinių popierių depozitoriumui pateikiama vertybinių popierių išplatini