Parengė Audrius Dzikevičius (audrius.dzikevicius @ takas.lt) 1999-2000, remdamasis daugiausia LLRI darbais.

Reformų sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių. Perėjimui prie privačios, kaupimu paremtos pensijų sistemos, yra labai svarbus tiek kapitalo rinkos, tiek visos ekonomikos išvystymas, dabartinė socialinės apsaugos būklė, politinės bei psichologinės nuostatos visuomenėje. Savo ruožtu, kaupiamųjų pensijų atsiradimas stimuliuos ir žymiai pakeis ir pačią ekonominę bei visuomeninę aplinką, kurioje šios pensijos funkcionuos.

Kaip kitos Vakarų bei Centrinės Europos valstybės, Lietuva išgyvena visuomenės senėjimo procesą. Šalies demografinė situacija blogėja - mažėja dirbančių žmonių, daugėja pensininkų. Pensinio amžiaus žmonių pradėjo daugėti jau nuo 1973 m. Tuomet jie sudarė 17,7 proc. visų gyventojų, dabar - virš 20 proc. 1985 m. tūkstančiui darbingo amžiaus žmonių teko 315 pensinio amžiaus žmonių, 1989 m. - jau 333, o 1995 m. - 357 pensinio amžiaus žmonės, 1996 m. - 415. Pensijų gavėjų skaičius, nepaisant 1995 m. įvykdytos pensijų reformos, nuolat didėja - 1993 m. jie sudarė 39,2 proc. darbingo amžiaus žmonių, 1994 m. - 39,7 proc., 1995 m. - 40,4 proc., 1996 m. - 41,5 proc. Ypač didėja invalidumo, nukentėjusių asmenų pensijų gavėjų skaičius.

Gimstamumas Lietuvoje ėmė mažėti nuo 1990 m. ir 1994 m. jis pasiekė mažiausią skaičių per visą šalies istoriją, o natūralus gyventojų prieaugis tapo neigiamas (daugiau žmonių mirė nei gimė). Labai padidėjo darbingo amžiaus žmonių (ypač 30 - 35m. vyrų) mirtingumas - ir dėl ligų, ir dėl traumų. Tuo tarpu pensinio amžiaus žmonių tikėtina gyvenimo trukmė beveik nepasikeitė - asmuo sulaukęs 60 m. vidutiniškai dar gyvena apie 21 m., ir tai yra gana ilgas laiko tarpas, kai jam reikia mokėti pensiją.

Tokia demografinė situacija pay as you go paremtą pensijų sistemą padaro labai pažeidžiamą. Esant tokioms tendencijoms, ši sistema visiškai neturi perspektyvos, ji yra tiesiog pasmerkta bankrutuoti. Tuo tarpu kaupiamoji sistema, paremta apibrėžtų įmokų draudimo principu, galėtų išvengti demografinio spaudimo, nes joje nėra perskirstymo, o kiekvieno apdraustojo asmens pensijos finansavimas remiasi tik jo pateis mokėtomis įmokomis.

Labai išplitęs mokesčių vengimas taip pat mažina apdraustųjų socialiniu draudimu skaičių. Apdraustųjų asmenų ir darbingo amžiaus žmonių santykis mažėja - 1991 m. jis buvo 83 proc., 1992 m. - 74 proc., 1993 m. - 65 proc., 1994 m. - 61 proc., tik 1995 m. šiek tiek išaugo - 63 proc., 1996 m. - 64 proc. Todėl vis didesnė pensininkų išlaikymo našta tenka tiems, kurie dar moka socialinio draudimo mokesčius: apdraustųjų skaičius, tenkantis vienam pensininkui 1991 m. buvo 2,1, 1992 m. - 1,91, 1993 m. - 1,66, 1994 m. - 1,54 ir 1996 m. tik - 1,51. Jei 1976 m. 3 dirbantieji išlaikė 1 pensininką, tai dabar jau 2 pensininkus, ir šis skaičius vis didėja. Nuo 1991 m. apdraustųjų skaičius sumažėjo nuo 1764.3 tūkst. iki 1352.2 (1996), t.y. daugiau nei 400 tūkst.

Kai kurie iš jų neteko darbo. Tačiau bedarbių, užsiregistravusių darbo biržoje, yra tik šiek tiek daugiau nei 100 tūkst. Likusioji dalis perėjo dirbti į šešėlinę ekonomiką, taigi, nemoka ne tik socialinio draudimo, bet ir jokių kitų mokesčių, arba pagal įstatymą nėra draudžiami. Mažiau nei pusė individualių įmonių savininkų draudžiasi (40 tūkst. iš 90 tūkst). Apie 180 tūkst. yra 2-3 ha žemės savininkai ir pagal įstatymą yra nedraudžiami. Yra apie 50 tūkst. užsiregistravusių ūkininkų, bet tik 1 tūkst. iš jų draudžiasi. Nors pateikti duomenys netikslūs, tačiau matyti, kad tik labai nedidelė 400 tūkst. dingusiųjų iš apskaitos dalis gali grįžti į socialinį draudimą. Todėl prognozuoti apdraustųjų skaičiaus didėjimą yra nerealu. Kita vertus, jo mažėjimas šiek tiek stabilizuojasi. Be to, reikia pripažinti, kad Lietuvoje užimtumo lygis (t.y. dirbančiųjų dalis darbingo amžiaus gyventojų skaičiuje) yra kur kas didesnis nei Vakarų Europos šalyse. Todėl sunku tikėtis, kad jis dar didės nekeičiant verslo sąlygų.

Kadangi didžiausia socialinio draudimo tarifo dalis tenka darbdaviui, tai pagrindiniai "Sodros" įmokų mokėtojai yra įmonės. Pablogėjo tiek valstybinių pramonės įmonių, tiek įmonių, išlaikomų iš valstybės biudžeto, įmokų mokėjimas. Privačios įmonės, kurių yra vis daugiau, taip pat vengia mokėti socialinio draudimo mokesčius, nors tai lemia ir kitos priežastys.

Anksčiau daugiausia socialinio draudimo įmokų buvo surenkama iš didelių valstybinių įmonių. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo prarastos didžiulės rinkos buvusioje Tarybų Sąjungoje, kurioms dirbo šios įmonės. Daug tokių įmonių yra dar neprivatizuotos. Dauguma jų yra nemokios, ant bankroto ribos, jų darbininkai yra priverstinėse atostogose arba gauna minimalius atlyginimus. Įvairios socialinės garantijos, įtvirtintos darbo įstatymuose, varžo tokių įmonių bankrotą ar išpardavimą. Šių įmonių socialinio draudimo įmokos yra arba labai mažos arba tik priskaičiuojamos, bet realiai nesumokamos.

Beveik visos biudžetinės įmonės kenčia nuo nepakankamo valstybės finansavimo. Jos taip pat dažnai neišgali sumokėti socialinio draudimo įmokų. Visų įmonių įsiskolinimai socialiniam draudimui per 1996m. išaugo dar 18 proc.

Lietuvoje vyko spartus privatizavimo procesas - dabar apie 66 proc. visų įmonių yra privačios. Dideli socialiniai mokesčiai įmonėms labai padidina darbo jėgos kaštus. Kad išliktų konkurencingos, jos yra priverstos slėpti tikruosius darbuotojų užmokesčius ar darbuotojų skaičių, dirbti nesudarant darbo sutarčių - taip įmokos į socialinio draudimo fondą dirbtinai sumažinamos. Dirbančiųjų pagal darbo sutartis mažėja, o tik jie privalo mokėti įmokas socialiniam draudimui. 1991m. jų buvo 94,9 proc. visų apdraustųjų, o 1996 m. - 92 proc. Norint išvengti socialinio draudimo įmokų įmonėse sudaromos kitos, ne darbo sutartys (pvz. pavedimo, kurias reguliuoja Civilinis kodeksas), nors darbas ir yra nuolatinio pobūdžio. Darbuotojai taip pat yra linkę gauti didesnius atlyginimus iš karto nei didesnę socialinę apsaugą.

1995 m. pensijų reforma nors ir deklaravo griežtą išmokų susiejimą su įmokomis, tačiau ji iš esmės buvo nepajėgi šį tikslą pasiekti, nes naują sistemą grindė taip pat perskirstymu. Todėl apdraustųjų skaičius nenustojo mažėti ir po reformos. Realus įmokų ir išmokų ryšys galimas tik realiai kaupiant šias įmokas ir apskaitant jas individualiai.

Vertybinių popierių rinkos išvystymas yra lemiamas veiksnys, pereinant prie privataus pensinio draudimo sistemos. Privačių kaupiamųjų pensijų fondų veikla remiasi apdraustųjų lėšų investavimu, siekiant išsaugoti įmokų vertę ir auginti prieaugį. Todėl vertybinių popierių rinkos likvidumas, platumas (kapitalizacija) ir saugumas yra būtini pensijų reformos atributai.

Vertybinių popierių rinkos pamatai buvo padėti 1992 metais, kuomet buvo priimti vertybinių popierių rinką reglamentuojantys teisės aktai bei įsteigtos vertybinių popierių rinkos institucijos - vertybinių popierių birža, vertybinių popierių komisija ir depozitoriumas. Lietuvoje veikia prancūziškasis vertybinių popierių rinkos modelis, kuomet akcijos yra dematerializuotos, apskaitomos įrašais centriniame depozitoriume, kuris atlieka saugojimo ir kliringo funkciją.

Vertybinių popierių birža sparčiai auga. Pirmojoje sesijoje, įvykusioje 1993 rugsėjo 14 dieną, buvo registruota 19 emitentų ir 22 vertybiniai popieriai, teisę prekiauti turėjo 19 finansų maklerio įmonių. 1998 metų gegužės 1 duomenimis, buvo įregistruota 609 emitentai, 665 vertybinių popierių emisijos, iš jų oficialiame sąraše - 7 įmonės ir 7 vertybiniai popieriai, A sąraše - 52 įmonės ir 53 emisijos, likusios - einamojo prekybos sąrašo B sąraše. Rinkos kainą turėjo 347 vertybiniai popieriai. Per ketverius veiklos metus centrinio depozitoriumo apskaitomų vertybinių popierių kapitalizacija nominalia verte sudarė 16,584 mlrd. litų, arba 44.4 procentus šalies BVP. Per praėjusius 1997 metus akcijų kapitalizacija išaugo 12 procentų, VVP kapitalizacija išaugo net apie 70 procentų.

Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje gali prekiauti tik licencijuotos finansų maklerio įmonės. Šias įmones prižiūri VPK, nustato jų kapitalo bei kitus veiklos reikalavimus. 1998 m. gegužės 1 dienos duomenimis 47 finansų maklerio įmonės turėjo teisę prekiauti VP, iš jų 10 bankų finansų maklerio skyrių, 10 A kategorijos įmonių, ir 27 B kategorijos įmonės.

Depozitoriumu leidžiama tapti bankui, finansų maklerio įmonei ar banko dukterinei įmonei, gavus VPK leidimą verstis šia veikla. Perduotą saugoti turtą depozitoriumas privalo atskirti nuo savo turto.

Lietuvoje nėra įsteigtas nei vienas investicinis fondas. Visa kaltė verčiama mokesčių taisyklių skirtumams, apmokestinant įmonių ir gyventojų kapitalo prieaugį, kurie skatina investuoti tiesiogiai, o ne per investicinius fondus. Lietuvoje veikia kontroliuojančios investicinės bendrovės.

Nuo 1994 metų pradėti leisti Vyriausybės vertybiniai popieriai. 1998 metų kovo mėn. VVP apyvarta sudarė 14.8 mln. Lt, o VVP rinkos kapitalizacija laikotarpio pabaigoje buvo 1561 mln. Lt. VVP indeksas LITIN buvo 1398.8.

Mažiausiai išspręsta kapitalo rinkos tarpininkų problema - lėšų saugumo užtikrinimas. Veikiantys buhalterinės apskaitos standartai nenumato galimybės atskirti kliento lėšų nuo įmonės lėšų. Užbalansinės sąskaitos ir apskaita nėra išvystytos, kad galėtų efektyviai atskirti kliento ir įmonės lėšas. Tačiau ši problema yra žinoma, todėl tikėtina, kad bus nustatyti būdai apsaugoti klientų lėšas. Tačiau tai - tik dalis problemos sprendimo. Komercinių bankų sistema taip pat yra rizikos šaltinis, kadangi dauguma atsiskaitymų vyksta negrynais pinigais, per banką. Net ir apsaugojus klientų lėšas kapitalo rinkos tarpininkuose, visos lėšos patiria bankinę riziką - kad jos bus prarastos banke.

 Todėl nepakanka apsiriboti klientų lėšų atskyrimu tik kapitalo rinkos tarpininkų įmonėse, būtina įteisinti rezervuotų sąskaitų galimybę komerciniuose bankuose. Tai leistų tradicinius ir Lietuvoje įsigalėjusius valstybinės priežiūros mechanizmus sektoriaus saugumui užtikrinti pakeisti kur kas efektyvesnėmis - rinkos teikiamomis - rizikos valdymo priemonėmis.

Pasirengimas pensijų reformai mokesčių aspektu turi būti įvertintas dvejopai. Viena - ar egzistuoja kaupimo pensijų fonduose pačių pensijų fondų apmokestinimo koncepcija, ir kita - ar mokesčių našta (perskirstymas) palieka pakankamai lėšų žmogaus kišenėje, kad jam dar liktų pensijų įmokoms. Į pirmąjį klausimą galima atsakyti labiau teigiamai, kadangi visi sprendimų priėmėjai pritaria, kad privačiai pensijai apsidraudusio asmens pajamų mokestis turi būti atidedamas tam laikui, kai jis gaus išmokas iš pensijų fondo. Tai reiškia, kad įmokos į pensijų fondą turi būti neapmokestinamos pajamų mokesčiais. Kol kas diskutuojama, kokia neapmokestinamųjų pajamų riba turėtų būti nustatyta. Siekiant mokesčių atidėjimo principą įgyvendinti nuosekliai, nuo pajamų mokesčio turi būti atleidžiamos visos asmens įmokos į pensijų fondą - neribojant nei sumos, nei į kieno sąskaitą mokamos įmokos. Jei norima išvengti dvigubo apmokestinimo ir mokestį atidėti, tokią nuostatą tiesiog būtina įtvirtinti. Be to, visos įmokos į pensijų fondą turi būti atleidžiamos nuo socialinio draudimo įmokų. Dėl šios nuostatos vieningos nuomonės nėra.

1998 metais mokesčių našta Lietuvoje siekė 35 procentus. Tai reiškia, kad vidutiniškai trečdalis pajamų yra paimama iš žmonių perskirstymui. Apie 30 procentų šio perskirstymo sudaro socialinio draudimo įmokos. Tikimybė, kad žmogus turės pakankamai lėšų sukaupti pensijai ir užsitikrinti pilnavertę senatvę, jei mokesčių našta nemažės, yra maža. Lietuvoje vykdoma biudžeto reforma yra tinkamas būdas ir metas įtvirtinti nuoseklią mokesčių naštos mažinimo kryptį. Deja, vykdoma biudžeto reforma apsiriboja biudžeto sudarymo formos pakeitimu - nuo funkcijų finansavimo pereinama prie programinio biudžeto formavimo. Realių prielaidų mokesčių naštai sumažinti vykdoma biudžeto reforma nesudaro. Tačiau visuomenėje bręsta suvokimas mintis ir ieškoma būdų, kaip apriboti valstybės išlaidas ir sustabdyti jų augimą. Yra siūlymų įstatyme įtvirtinti maksimalias biudžeto išlaidas, lyginant jas su BVP arba absoliučia suma. Tokiam žingsniui šiandieninė valdžia dar nesiryžta.

Lietuvos ekonomika, vertinant bendrąjį vidaus produktą, pradėjo augti nuo 1995 metų. 1995 metais augimas buvo 3.3, 1996 - 4.7 procentai, 1997 metais BVP padidėjo 5.6 procentais, 1998 metais BVP padidėjo 5,7 procentai, o 1999 metais dėl Rusijos krizės poveikio sumažėjo.

Griežta pinigų politika sąlygojo, kad infliacija Lietuvoje nuolat mažėjo: 1995 metais ji dar buvo 37.5 procentai, 1996 - 13.1, 1997 - 8.4, o 1998 - tik 2,4.

Pensijų reformai vykti ir pensijų fondams sėkmingai veikti būtina prielaida - patikimi pinigai. Šalies pinigų politika turi būti pastovi ir prognozuojama. Nuo 1994 metų balandžio 1 dienos Lietuvoje veikia valiutų tarybos sistema, nustačiusi fiksuotą lito ir dolerio kursą bei šimtaprocentinius užsienio valiutos ir aukso rezervus apyvartoje cirkuliuojantiems litams padengti. Valiutų tarybos principų įgyvendinimas sąlygojo infliacijos mažėjimą, palūkanų litais ir valiuta normos suvienodėjimą bei mažėjimą, pinigų politikos pastovumą ir patikimumą.

1997 metais Lietuvos bankas patvirtino Lietuvos banko pinigų politikos programą 1997 - 2000 metams, numatančią atsieti litą nuo dolerio. Programą numatyta įgyvendinti trimis etapais. Pirmajame etape, kuris baigėsi 1998 metų pradžioje buvo pradėtos diegti atviros rinkos operacijos - buvo organizuojami repo sandoriai, terminuotų indėlių aukcionai, pradėtos teikti lombardo ir vienos nakties paskolos. Šių instrumentų pagalba Lietuvos bankas stengiasi įtakoti palūkanų normas, suteikti bankų laisvų lėšų panaudojimo galimybę arba teikti likvidumo paskolas komerciniams bankams. Antrajame etape numatoma pakeisti Valiutų tarybos principus įtvirtinantį Lito patikimumo įstatymą, išplečiant į apyvartą išleistų litų padengimo galimybes dar ir vertybiniais popieriais, rediskontuotais vekseliais, paskolomis ir pan., šalia viso to mažinant padengimo procentą - nustatant jį tokį, kokio reikia "pinigų stabilumui palaikyti". Trečiajame etape numatoma litą susieti su Euro arba krepšeliu.

Akivaizdu, kad vykdant pensijų sistemos reformą ir pereinant prie privataus pensinio draudimo, 2-3 metų pinigų politikos ir pinigų stabilumo perspektyva yra nepakankama. Nepakanka "statyti" ant bendros valiutos įvedimo kortos, kadangi Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą klausimas yra daugiau negu neapibrėžtas. Jei pinigų stabilumas nebus garantuotas įstatymais valstybiniu lygiu, besisteigiantiems pensijų fondams teks patiems saugotis nuo valiutos pasikeitimo rizikos. Jiems tai gali būti gana sudėtinga, jei įstatymai nustatytų griežtus investicijų portfelio diversifikavimo reikalavimus, neleidžiančius draustis nuo valiutos pasikeitimo rizikos. Tikėtina, kad atsiradus poreikiui apsisaugoti nuo valiutos kurso pasikeitimo rizikos, atsirastų išvestinių vertybinių popierių, skirtų šiam tikslui, pasiūla. Šiuo metu egzistuoja šešėlinė prekybos valiuta ateities sandorių rinka.

Dauguma politinių jėgų, įskaitant TSLK, LCS, LLS pasisako už pensijų fondų įdiegimą. Pensijų fondų sistemos įdiegimo klausimas yra ir Vyriausybės programoje bei konkrečių priemonių plane. Pensijų fondų įdiegimui pritaria ir stambiausios darbdavių lobistinės grupės. Profsąjungos laikosi pasyviai.

Prognozuojant situaciją galima teigti, kad norint net ir pamažu atsisakyti valstybinio socialinio draudimo Sodros, pasipriešinimas gali kilti iš dabartinių pensininkų ir pagyvenusių žmonių. Tikėtina, kad jų nuomonės būtų labai paisoma, nes tai yra aktyviausių rinkėjų sluoksnis.

Realus įsivaizdavimas, kaip turės atrodyti pensijų fondai, skiriasi. Dar labiau nuomonės išsiskiria kalbant apie tai, ar pensijų fondų sistema turi būti papildoma prie valstybinio socialinio draudimo, ar pamažu turi pradėti jį išstumti. Optimistiškiau nuteikia tik tas faktas, kad bent nesijaučia rimto spaudimo didinti Sodros išmokas įmokų kėlimo sąskaita. Situacija yra tokia, kad nei vienoje iš minėtų grupių, įskaitant ir Vyriausybę, dar nėra suformuluota nuoseklesnė pozicija dėl pensijų fondo ir būsimos pensijų sistemos. Aiškesnę nuomonę, ypač dėl valstybinio draudimo mažinimo ar atsisakymo, galbūt vengiama suformuluoti vien dėl didelės rinkėjų dalies ypatingo jautrumo šiai problematikai.

Lietuvos valdžiai pensijų fondų sistemos sukūrimo atžvilgiu didelę įtaką daro Pasaulio Bankas, kuris nuolat teikia rekomendacijas šioje srityje bei planuoja susieti paskolų suteikimo klausimą su pensijų fondų įstatymu, konkrečiais jo principais bei pensijų fondų veiklos aplinka.

Valstybės tarnautojai ir įvairios institucijos labai nedideliu mastu yra įtraukti į problematikos nagrinėjimą, todėl daugelis jų nuomonės arba neturi, arba turi labai abstrakčią nuomonę. Išskirtinos grupės - VPK, kuri pasisako už kaupiamuosius skaidriais principais grindžiamus pensijų fondus, bei Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba, kuri taip pat pasisako už kaupiamuosius pensijų fondus bei už kaupimo ir anuitetų mokėjimo atskyrimą.

Didžioji dalis vyresniojo amžiaus Lietuvos žmonių praktiškai nieko nenutuokia apie privačius pensijų fondus ir galimybę užsidirbti privačią pensiją, visas viltis gauti pensiją sieja su Sodra ir, galbūt, jos pataisymu. Daug jaunesnių žmonių yra itin skeptiškai nusiteikę valstybinio socialinio draudimo atžvilgiu ir praktiškai nesieja savo apsirūpinimo senatvėje su šia sistema. Tačiau apie institucijas, padedančias sukaupti lėšas pensijai, taip pat mažai galvojama. Ryžtas imtis atsakomybės už savo gyvenimą, įskaitant ir apsirūpinimą senatvėje, taip pat didesnis yra tik tarp aktyvaus jaunimo ir vidutinio amžiaus žmonių. Ko gero, tai, jog ne valdžia, o pats žmogus turi rūpintis savo pensija, būtų didelis psichologinis šokas Lietuvos visuomenei.

Tai, jog poreikis pačiam pasirūpinti senatve pasinaudojant institucija, nėra itin gajus, rodo tai, kad draudimo bendrovių siūlomą pensijos draudimą yra nusipirkę labai nedaug (kiek???) žmonių. Kita vertus, tokio draudimo siūlymas rodo bent potencialų poreikį ir verslo pasiruošimą pasiūlyti paslaugas. Dalis bankų, finansų maklerių įmonių ir draudimo bendrovių taip pat labai suinteresuoti privačiais kaupiamaisiais pensijų fondais ir planuoja užsiimti šiuo verslu, kai tik tam bus sudaryta teisinė ir mokestinė aplinka.

Remiantis LLRI atlikta ekspertų apklausa, neabejotinai daugiau nei 10 procentų visų piniginių pajamų namų ūkiai Lietuvoje skiria investicijoms ir taupymui, be to, prognozuojamas šios dalies augimas. Taigi, pensijų fondai galėtų pretenduoti į dalies šių lėšų valdymą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis teigia, kad "valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas …". Taigi, Konstitucija neleidžia valstybei visiškai pasitraukti iš pensijų sistemos, nors ir neteigia, kokios konkrečiai pensijos turi likti valstybės žinioje bei kokiomis sąlygomis jos laiduojamos.

Šiuo metu problema yra ta, kad Lietuvos Respublikos įmonių įstatymai yra visiškai nepritaikyti kaupiamųjų pensijų fondų veiklai. Be specifinių tik pensijų fondams taikomų taisyklių, egzistuoja problemos, susijusios su neaiškiais kompetencijos padalinimais tarp juridinio asmens organų, atsakomybe už nesąžiningus juridinio asmens organų veiksmus. Be to, Lietuvoje nėra išplėtotas patikėjimo teisės ("trust") institutas, pagal kurį veikia dauguma Vakarų valstybių fondų. Įmonių teisė apskritai nėra labai lanksti ir pritaikyta specifiniams santykiams. Dar mažiau lankstumo yra taikant įmonių teisės normas teismuose. Draudimu paremtos pensijos bei įmonių pensijos gali egzistuoti ir esminių teisinių kliūčių joms nėra.

Techninių kliūčių įgyvendinti pensijų reforma nėra. Naivu galvoti, kad privačios įmonės nesugebės atlikti uždavinio, kurį dabar vykdo valstybinis fondas. Juo labiau, kad Lietuvoje finansinės patirties yra sukaupta pakankamai: veikia komerciniai bankai, draudimo bendrovės, investicinės bendrovės, turinčios patirties ir mechanizmus valdyti paskolų, draudimo bei investicijų riziką. Pensijų fondai pasaulio rinkoje taip pat nėra naujadarai, kurių veikimą dar tik reikėtų patikrinti, todėl visada galima šią patirtį perimti tiek, kiek ji yra naudinga.

Dabartinė pensijų sistema yra finansiškai visiškai nepatikima ir neturinti perspektyvos. Iki šiol vykdytos pensijų reformos nepasiekė savo iškeltų tikslų ir visiškai neišsprendė senatvės finansavimo problemų. Būtina keisti pensijų sistemos prigimtį, padaryti ją kaupiamąja ir nepriklausoma nuo valdžios.

Vis didesnį spaudimą pensijų sistemai daro šalies demografija ir su tuo pay as you go principais paremta sistema yra nepajėgi susidoroti. Priimtas pensinio amžiaus didinimas yra tik laikina priemonė, šiek tiek padėsianti mažinti socialinio draudimo deficitą trumpame periode, bet ne ilgame.

Stipriai susiejus įmokas su būsimomis išmokomis tikėtasi, kad sumažės šešėlinė ekonomika, daug dirbančiųjų legalizuosis, ims mokėti įmokas senatvės pensijai, tačiau taip neįvyko - žmonės nepasitiki socialiniu draudimu ir nėra linkę juo draustis. Visaip vengiama mokėti dideles socialines įmokas, kurios suvokiamos pirmiausia kaip mokestis. Kadangi socialinis draudimas paremtas tikrais draudimo principais, o yra tik perskirstymo mechanizmas, siekiantis sukurti draudimo iliuziją, tai šios įmokos iš tiesų gali būti laikomos dar vienu, mokesčiu. Tokį suvokimą tik patvirtina tai, kad:

- daugelis žmonių moka įmokas daug didesnes nei reikėtų jų pačių pensijai finansuoti;

- įmokos mokamos ir tada, kai teisė į pensiją jau yra įgyta (pvz., dirbančių pensininkų atveju);

- yra apribojimai ("lubos") išmokoms, bet ne įmokoms: uždirbantys daugiau moka daugiau, nors jie negauna daugiau išmokų už šias papildomas įmokas;

- dalis apdraustųjų galų gale negauna jokios pensijos, nors ir yra mokėję įmokas (pvz., per trumpas jų draudimo stažas).

Aktuariškai yra paskaičiuota, kad jei socialinio draudimo įmokos būtų kaupiamos, o ne perskirstomos, apdraustųjų asmenų pensijoms finansuoti jų reikėtų kur kas mažesnių nei yra mokamos dabar (apie 10 proc. vietoje 25). Taigi, dalis asmens įmokų yra tiesiog prarandama (už jas negaunama jokių išmokų), todėl jas galima laikyti mokesčiu.

Socialinės įmokos labai išpučia darbo jėgos kaštus, stabdo įmonių konkurencingumą. Darbdaviams, kurie moka didesniąją įmokų dalį, tai yra tiktai mokestis ir mokestis darbo jėgai, baudžiantis už naujų darbo vietų kūrimą. Be to, esant tokiai sistemai, darbuotojas nėra savarankiškas, jis tampa tarsi darbdavio "įkaitu", nes būsimoji pensija visiškai priklauso nuo darbdavio įmokų mokėjimo.

Nors vykdant reformą buvo siekta atstatyti pensijų diferenciaciją ir tuo pačiu deklaruojamą socialinį teisingumą, šios sistemos rėmuose tai pasirodė neįgyvendinama. Pensijų diferenciaciją tuoj pat imta riboti, nes ji pasirodė finansiškai nepakeliama socialinio draudimo biudžetui, nors įmokos socialiniam draudimui liko neribojamos. Pensijų formulė yra stipriai perskirstomoji. Taigi, socialinio draudimo pensijos negalima laikyti pensija,"uždirbta" mokant įmokas, nes ji labai priklauso nuo politikų valios - pensijų įstatymai nuolat keičiami neatsižvelgiant į duotus pensijų pažadus.

Dirbtinis pensijų finansavimo šaltinių atskyrimas (socialinio draudimo ir valstybės biudžetai) ir iliuzinė išmokų priklausomybė nuo įmokų leidžia išlaikyti ir pateisinti privilegines pensijas tam tikroms gyventojų grupėms. Susidaro galimybės ir didelis potraukis vieniems mokesčių mokėtojams gauti išmokas kitų sąskaita. Šios kategorijos pensijų gavėjų skaičius vis didėja.
Nenuostabu, kad pasitikėjimo socialiniu draudimu visuomenėje nėra - pati ši sistema skatina vengti įmokų ir plečia šešėlinę ekonomiką. Ji turi ir kitų neigiamų pasekmių - įmokos socialiniam draudimui mažina žmonių pajamas, jie mažiau gali iš tiesų investuoti ir taupyti patys. Tai sumažina kapitalo pasiūlą šalyje ir tuo pačiu ekonomikos augimą.

Apskritai, kyla abejonių, ar veikianti socialinio sistema atlieka pensijų sistemos vaidmenį. Dėl stipraus perskirstymo ji neužtikrina pakankamų pajamų senatvėje. Ji taip pat nesuteikia ir tam tikro saugumo, nes įsigaliojus naujojo pensijų įstatymo reikalavimams tik pusė pensinio amžiaus Lietuvos gyventojų turės teisę gauti valdišką pensiją. Kyla klausimas, kam ji tokia reikalinga, jei senų žmonių aprūpinimo naštą teks dalytis su valstybės biudžetu. Tampa aišku, kad pensijų sistemos principus būtina skubiai keisti ir kurti efektyvų senatvės apsaugos būdą, neiškraipantį žmonių iniciatyvų ir visos ekonomikos augimo.

Būtinosios prielaidos tokiai reformai yra pribrendusios, žinomos problemos, kurias reikėtų išspręsti, kad naujoji sistema būtų patikima. Visų pirma, būtina užtikrinti lėšų saugumą tiek bankuose, tiek kituose finansiniuose tarpininkuose, vykdančiuose operacijas su pensijų fondų lėšomis. Viena iš sudedamųjų ir nepakeičiamų reformos dalių turėtų būti valstybės biudžeto reforma, mažinanti mokesčių naštą rinkos subjektams ir piliečiams. Stabilūs pinigai taip pat yra sėkmingos kaupiamosios veiklos laidas.

Tokia pensijų reforma yra ilgalaikė, vykdoma žingsnis po žingsnio, kartu keičiant ir kitas susijusias sritis. Šiems tikslams pasiekti reikalingas ir politinių jėgų sutarimas, užtikrinantis pagrindinių reformos nuostatų stabilumą.