Europos Sąjungos dokumentuose nėra nusistovėjusios pensijų fondų (toliau - PF) sąvokos. Tai kyla pirmiausia iš PF prigimties dvilypumo: PF yra siekianti pelno organizacija, kuri kartu turi nesiekiančios pelno institucijos statusą. Taigi neaišku, ar PF yra įmonė ir kokios tada taisyklės jiems turi būti taikomos. Tvirto sutarimo dėl apibrėžimo nėra, tačiau pagal Europos Sąjungos Sutartį 58, 85, 86 straipsnius PF yra įmonės.

Apibrėžimas: Ne pelno organizacija, valdanti schemą, papildančią pagrindinę privalomąją schemą, veikianti kaupimo principu, tačiau pagal taisykles, nustatytas valstybinės valdžios, yra ekonominis vienetas (įmonė).

("A non profit organization managing a scheme to supplement a basic compulsory scheme, operating according to capitalisation but under rules laid down by public authorities is an economic undertaking")

Tačiau valdiška socialinė apsauga aiškiai išskiriama ir nelaikoma įmone: organas, valdantis privalomąją socialinę apsaugą, nėra įmonė ("a body managing a statutory social security function is not an undertaking.")

Specialių Europos Sąjungos direktyvų dėl PF nėra. Yra tik bendras reikalavimas dėl laisvo asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo. PF investicijų apribojimai, atrodytų, prieštarauja laisvam kapitalo judėjimui, tačiau yra išlyga (73d*): laisvas kapitalo judėjimas turi būti taikomas nepažeidžiant MS (šalių narių) teisių imtis visų reikalingų priemonių nacionalinių įstatymų pažeidimo prevencijai tinkamai prižiūrint finansines institucijas.

Pagrindiniai reikalavimai PF Europos sąjungos dokumentuose:

Maždaug nuo 1990 m. PF pradedami išskirti iš kitų finansinių institucijų. 1991m. buvo paruošta PF direktyva, tačiau ji nebuvo priimta. 1995m. gegužės mėn. buvo pasiūlyta Europos Tarybos direktyva, užtikrinanti migruojančių darbininkų (realizuojančių judėjimo laisvę) papildomų pensijų teises. Ji taip pat nepriimta. 1996m. pavasarį sudarytos "Interservises" grupės papildomoms pensijoms nagrinėti.

Europos Sąjungos dokumentuose naudojama "pensinio aprūpinimo institucijos" sąvoka. Tai institucija arba fondas: kita nei įstatymiškai nustatytos socialinės apsaugos įstaiga, įsteigta atskirai nuo bet kurios remiančiosios organizacijos su tikslu teikti papildomas pensines išmokas sudaranti investuojamus rezervus.

Išsivysčiusiose šalyse PF vystėsi kaip darbdavių užtikrinamos profesinės pensijos. Pirmiausia jos teiktos valstybės tarnautojams (ne visada jos buvo fondinės). Privatūs darbdaviai steigė kaupiamąsias pensijas, nes kitaip būtų sunku išlaikyti pažadus - PAYG netiktų - turi būti stabilus ir ilgalaikis gyvavimas.

Šios schemos buvo labai nevienodos - ne visi darbuotojai apimti, skirtingos sąlygos gauti pensiją, pensijos dydis. Darbdaviai jas naudojo kaip kvalifikuotos darbo jėgos išlaikymo, lojalumo ugdymo instrumentą. Pensijos buvo traktuojamos kaip atsitiktinės išmokos, o ne darbuotojų teisės.

Po II pasaulinio karo daugelyje šalių įmokos ir investicijų pajamos PF tapo neapmokestinamos. Tai pradėta laikyti atidėta darbo užmokesčio dalimi, geru pakaitalu atlyginimams (nes kitos santaupos tokių privilegijų neturėjo ir neturi). Todėl profesiniai PF labai išplito. Tuo pačiu imta daug daugiau juos reguliuoti. Viena iš priežasčių - darbdaviai turėjo daug daugiau informacijos nei apdraustieji, todėl galėjo manipuliuoti - atleisti prieš pat įgyjant teisę į pensiją, rizikingai investuoti. Atsiranda dviguba rizika prarasti darbą ir pensiją. Tai ypač svarbu, jei valstybinės pensijos yra orientuotos į tai, kad dar yra papildomos pensijos. Gali kilti socialinių pasekmių, kurias teks gesinti valdžiai.

Daugėjant reguliavimų ir stiprėjant darbo jėgos mobilumui, darbdaviams apibrėžtų išmokų planai darosi vis mažiau patrauklūs ir sunkiau administruojami. Dėl didelio reguliavimo pensijų planai įmonėse beveik suvienodėjo ir yra nebe taip lanksčiai pritaikomi individualiems įmonės poreikiams. Todėl vis daugiau darbdavių pereina prie apibrėžtų įmokų schemų, kur investicijų riziką neša dirbantieji, arba pensijų administravimą perduoda išoriniams valdytojams.

Šalia darbdavių schemų yra individualios sąskaitos senatvei. Jos gali būti atidaromos bet kurioje finansinėje institucijoje. Šios įmokos taip pat gauna mokesčių atidėjimą, kol kaupiama. Tokios sąskaitos jau veikia tik DC principu ir jų turėtojui dažnai leidžiama pasirinkti kelias investavimo strategijas.

Dabar vienas iš keturių pensininkų ir vienas trečdalis dirbančiųjų OECD šalyse turi papildomą pensiją. Nuo to, kaip sutvarkytas PF, dažnai priklauso, ar jam bus taikomos mokestinės lengvatos. Taip pat galimybė pereiti iš valstybinės pensijos į privačią (kaip yra Didžiojoje Britanijoje ir Japonijoje).

Šveicarijoje nuo 1985 profesinės pensijos yra kaupiamosios ir privalomos. Kiekvienas darbdavys turi turėti savo pensijų fondą arba prisijungti prie jau veikiančio. Iš tiesų toks reikalavimas įteisino jau senai egzistuojančią stambių firmų praktiką, o smulkios firmos ir dabar dar nėra visos apimtos. Australijoje tokios pensijos tapo privalomomis nuo 1991m.

Danijoje ir Olandijoje profesiniai planai yra kuriami šakų lygyje kaip kolektyvinių susitarimų rezultatas. Jie yra privalomi visoms šakos įmonėms.

Jungtinėje Karalystėje yra unikali praktika, kai galima išeiti iš valstybinės pensijų sistemos antrosios dalies, jei užtikrinama ne mažesnė privati pensija, nei būtų valdiška. Vėliau buvo suteikta teisė pereiti ir į individualią schemą, ne tik darbdavio.

Pradėjus reguliuoti profesinius pensijų fondus ir siekiant riboti riziką, kai įmonės lėšos laikomos kartu su pensijų fondo lėšomis, PF lėšos buvo atskirtos į atskirą juridinį vienetą. Anglosaksiškoje tradicijoje tai "Trust". Tai pinigų kaupyklos, valdomos pasitikėjimo teise. "Trustą" valdo patikėtiniai - "trustees". Kadangi profesinių schemų dauguma veikia apibrėžtų išmokų principu, t.y. darbdaviai turi vykdyti pensijų pažadus, tai jie ir skiria PF valdytojus - "trustees". Šie samdo profesionalius investicijų menedžerius. Pats PF nesiekia pelno sau kaip organizacijai, o tik savo nariams ("trustees" dažnai net negauna atlyginimo). Taip PF prilyginamas ne pelno organizacijai. Tuo PF skiriasi nuo draudimo įmonės, kuri turi savo savininkus ir siekia pelno.

Dažnai Lietuvoje galvojama, kad PF turėtų būti ne pelno organizacijos. Tačiau pagal mūsų teisinę ne pelno organizacijų sąvoką toks juridinis statusas netinka. Ne pelno organizacija gali turėti pelno, bet negali jo niekaip skirstyti (taip pat ir savo nariams), o tik dėti į tolesnį organizacijos vystymą. Iš anglosaksiškos tradicijos eina ir apdairaus žmogaus ("prudent man") taisyklė. Tai įpareigojimas veikti sumaniai, rūpestingai ir kruopščiai. Ši taisyklė nusako būdą, kuriuo turi veikti patikėtinis, bet nekalba apie tai, ką konkrečiai jis turi daryti arba ne daryti - nėra nei leidimų, nei draudimų. Trustees yra įpareigoti veikti PF narių labui ir jie baudžiami, jei nerūpestingai ar neapdairiai vykdo savo pareigas.

"Trustai" daugiausia kuriami uždari įmonėse, kai darbdavys sprendžia PF valdymą, o dirbantysis neturi galimybių pasirinkti. Dabar vis dažniau pereinama prie atvirų pensijų fondų, kuriuose draustis rinktųsi dirbantysis. Taip žymai padidėtų pensijų fondų efektyvumas, nes dirbantieji pereitų iš vienų PF į kitus, prastai dirbantys PF nebūtų išlaikomi. Būtų pasirenkami geresni sprendimai. Atviri PF jau būna įvairesnių juridinių formų - akcinės bendrovės (Danijoje, tiesa be dividendų), fondai ("foundations") - Šveicarijoje. Vokiečiai turi savo specifinę PF sistemą "book reserve", kai įsipareigojimai pensininkams atsispindi tik įmonės balanse, bet realiai pinigai nėra atskirai kaupiami. Pensijos finansuojamos iš eilinių įmonės įplaukų. Atidėjimai pensijoms gauna mokestines lengvatas ir jie pasilieka įmonėje - tai labai patogus būdas finansuoti įmones. Tačiau ne visada šios investicijos būna pačios geriausios - nors kaip tik vokiečiai sako, kad įmonė tai geriausia žino. Tokia pensijų "book reserve" sistema iš dalies gali būti paaiškintas Vokietijos pokarinis suklestėjimas ir vokiečiai siūlo šį būdą ir transitinėms šalims, kurioms reikia pakelti savo pramonę. Tačiau šalia book reserve sistemos yra ir kitų dalykų Vokietijoje, kurie padeda šiai sistemai gyvuoti - pirmiausia pačios įmonės valdomos visai kitaip, čia dalyvauja bankai. Lietuvoje ar kitose postkomunistinėse šalyse tai būtų gana pavojingas būdas, nes net tos įmonės, kurios atrodo labai pajėgios, staiga turi finansinių sunkumų. Būtų smarkiai rizikuojama pensijomis.Vokietijoje apie 58 proc pensijų yra finansuojama "book reserve". Iš esmės tai yra ta pati "pay-as-you-go" sistema, tik įmonėje.

Garsi yra Singapūro Taupomojo fondo (Provident fund) praktika. Tai iš esmės socialinio draudimo fondas, tačiau tvarkomas kaupiamuoju principu. Jame visi šalies gyventojai turi sąskaitas pensijai, sveikatai, namams statytis, užmokėti už mokslą. Draudimasis šiame fonde yra privalomas - atskaitoma 40 proc. algos. Taupomasis fondas yra valdomas valstybinės agentūros.

1981 m. Čilė įvykdė pensijų reformą, kuri turėjo didžiulės įtakos visam pasauliui. Čia visa pensijų sistema buvo privatizuota - ne tik sąskaitos privačios ir perskirstymas minimalus (tik invalidumo ir našlių pensijų atveju), bet ir valdoma visiškai privačiai, prižiūrint valdiškai agentūrai.

Patys pensijų fondai tarsi susideda iš dviejų dalių - tai fondas, kuriame kaupiami pinigai, ir jį valdanti įmonė. Šie du vienetai yra juridiškai atskirti. Fondas tai yra "foundation", o valdymo įmonė yra akcinė bendrovė (Administradoras des Fondos des Pensiones). Taip atskyrus lėšas, išsaugomas PF lėšų neliečiamumas. Per reformos metus 3 AFP žlugo, bet nežlugo nei vienas PF. Jų valdytos lėšos buvo perskirstytos kitiems PF ir kitoms AFP. Viena valdymo įmonė gali turėti tik vieną PF - dėl sistemos paprastumo ir lengvumo kontroliuoti. Taip pat ir vienas apdraustasis vieną sąskaitą. Čia sistema konkurencinė - galima laisvai pereiti iš vieno fondo į kitą kas pusę metų. Valdymo įmonės gyvena iš komisinių mokesčių. Tai ir privalumas, ir trūkumas. Darbdavių fondų nėra, visi fondai atviri, juos pasirenka apdraustasis, darbdaviui įmokos neprivalomos. Visi komisiniai turi būti vienodi visiems klientams, tačiau tai užkerta kelią grupiniams kontraktams ir nuolaidoms. Anuitetai įsigyjami tik draudimo rinkoje - PF jų nemoka, tik kaupia. Kitos Lotynų Amerikos šalys - Argentina, Peru, Bolivija, Kolumbija, Meksika - taip pat eina Čilės keliu.

Kartu su visos ekonomikos reformavimu, keičiamos ir socialinės apsaugos, ypač pensijų, sistemos. Šios šalys susiduria su ypač dideliais sunkumais. Visuomenės senėjimas, kuris būdingas ir išsivysčiusioms šalims ir dėl kurio jos taip pat galvoja daryti reformas, dar labiau komplikuojamas perėjimo sunkumais - mokesčių vengimu, įmonių bankrotais, nedarbo išaugimu, pramonės restruktūrizavimu. Rytų ir Centrinės Europos šalys yra dar net palankesnėje situacijoje daryti reformas, nes jų valstybinės pensijų sistemos baigia sugriūti.

Pionierės čia yra Vengrija ir Čekija, pradėjusios reformas nuo 1994 m. Jos pasirinko visiškai skirtingus modelius. Čekijos PF yra akcinės bendrovės, Vengrijos - savitarpio pagalbos fondai.

Šiuo metu pensijų aprūpinimu nepatenkinti visi - ir išmokų gavėjai, ir įmokų mokėtojai, ir politikai, ir Sodros darbuotojai. Pensininkai nori didesnių pensijų, įmokų mokėtojai - mažesnių įmokų, politikai norėtų pakelti pensijas, bet įmokų neužtenka ir dabartiniams įsipareigojimams vykdyti - taigi, žadėti aukštesnes pensijas darosi vis labiau rizikinga. Sodra norėtų turėti daugiau galių spręsti dėl įmokų ir išmokų dydžių. Ši norų grandinė yra visiškai suprantama - t.y., natūralu norėti daugiau gauti bei duoti, kai skirstomi pinigai ne tavo, mažiau mokėti, kai pinigai skiriami ne tau, natūralu norėti daugiau galių spręsti, kai esi atsakingas už darbo atlikimo sėkmę.

Tačiau nesant šioje grandinėje privačių verslo subjektų, turinčių motyvaciją veikti siekiant sau gerovės, skirtingų interesų konfliktui spręsti nėra rinkos priemonių. Taigi lieka tik prievartinės priemonės: pakelti privalomas įmokas, sumažinti išmokas, perkelti dalį naštos darbdaviui ir pan.

Reikia suvokti, kad kai pinigų kiekis yra baigtinis (o jis toks visada) nepriklausomai nuo dalintojų talentų ir geranoriškumo, padalinti taip, kad visi liktų patenkinti neįmanoma. Taigi, belieka tiktai mažinti dalinimą - t.y., sudaryti prielaidas žmonėms patiems kiekvienam asmeniškai kaupti ar kitaip taupyti savo pensijai ir taip išvaduoti dalintojus nuo pagrįsto ir neišvengiamo žmonių nepasitenkinimo.

Nors pasiūlymai reformuoti pensijų sistemą Lietuvoje ne naujiena, bent jau Laisvosios rinkos institutas tai siūlo jau nuo 1993 metų, iki šiol nebuvo politinės valio tai pripažinti oficialiai. Todėl buvo palankios prielaidos susiformuoti atitinkamai žmonių nuomonei. Daugelis tiki (ir liūdniausia, kad tarp jų yra ir politikų), kad Sodros reikalai "susitvarkys" - reikia tik pakelti tarifą ir sulaukti ekonomikos pakilimo. Tačiau karti tikrovė yra ta, kad savaime socialinio draudimo reikalai tik blogės. Dėl pagrindinių dviejų priežasčių: politinės rizikos, kad išmokos bus didinamos, neatsižvelgiant į įplaukas ir dėl visuomenės senėjimo. Taigi, esamą sistemą keisti reikia, bet juo vėliau pradėsime, juo didesnius nuostolius patirsime.

2000 m. balandžio 6 d. Seimas priėmė rezoliuciją dėl pensinio aprūpinimo reformos, beveik po savaitės Vyriausybė pritarė pensijų sistemos reformos koncepcijai, numatančiai privalomojo kaupiamojo draudimo pensijų, valdomų privačių pensijų fondų, sistemos įvedimą, nedidinant pensijų draudimui skiriamo tarifo. T.y., dalį socialinio draudimo tarifo pervedant kaupimui pensijų fonduose. Seimo rezoliucijoje teigiama, kad pensijų reforma turi būti pradėta 2002 m. sausį. Iki to laiko turi būti parengti visi reformai reikalingi teisės aktai bei atlikti kiti parengiamieji darbai. Svarbu pažymėti, kad rezoliucijoje įtvirtinta nuostata pensijų reformai finansuoti skirti dalį privatizavimo lėšų. Neramina tik tai, kad ta dalis nenurodyta, todėl yra tikimybė, kad ta dalis gali būti labai maža.

Vyriausybės patvirtinta Pensijų reformos koncepcija, kurią parengė Pensijų reformos grupė, numato tripakopę pensijų sistemą:

Privalomojo kaupimo privačiuose pensijų fonduose įvedimas būtų labai naudingas. Privati pensijų sistema, paremta lėšų investavimu, užtikrintų didesnes išmokas, esant toms pačioms ar net mažesnėms įmokoms. Padidėtų žmonių motyvacija kaupti senatvei. Kaupimu paremta pensijų sistema yra labai reikalinga ir šalies kapitalo rinkai. Jos sukūrimas sudarytų prielaidas atsirasti naujoms finansinėms paslaugoms, stiprėti privatiems kapitalo rinkos dalyviams, didėti taupymo bei investicijų galimybėms.

Tiesa, kalbant iš principo, geriausia būtų, kad kaupimas pensijai nebūtų privalomas. Juk kiekvienas suaugęs žmogus suvokia, kad jis pasens, ir kad senatve reikia pasirūpinti iš anksto. Yra įvairių taupymo senatvei būdų, ne tik kaupiamieji pensijų fondai: galima gyventi iš santaupų, draustis, tikėtis, kad senatvėje būsi darbingas ir gyvensi iš darbo pajamų ir pan. Šia prasme visai nereikėtų versti žmonių investuoti būtent į pensijų fondus.

Tačiau mes nesame tuščioje vietoje. Šiandien šalia žmogaus ir jo darbdavio, nuo kurių dažniausiai priklauso sprendimas pensijos "uždirbimo" būdo, yra Sodra ir 34 proc. privaloma socialinio draudimo įmoka. Tai keičia klausimą apie privalomą kaupimą iš esmės. Šiandien turint privalomą perskirstymą, kaupimas, nors ir privalomas, būtų daug geriau. Gal būt tai yra vienintelis realus būdas susiaurinti dabartinį valstybinį socialinį draudimą ir bent jaunesniems darbo rinkos dalyviams suteikti viltį, kad padidinto tarifo ar naujų žiaurių akcijų grėsmė netrukdys jiems dirbti taip, kaip šiandien tai trukdo dabartiniams darbdaviams bei darbuotojams.

Todėl autorius palaiko privalomojo kaupimo įvedimą, atskiriant dalį dabartinės socialinio draudimo įmokos tarifo, ir pasisako, už tai, kad ta kaupimui skiriama dalis būtų kuo didesnė, o reforma apimtų kuo platesnius gyventojų sluoksnius ir būtų pradėta kuo greičiau.

Pagrindinė šios reformos kliūtis - atsirandantis papildomas trūkumas lėšų dabartinėje Sodros sistemoje. Amžinas klausimas, iš kur gauti pinigų. Kadangi klausimas apie pinigų buvimą ar nebuvimą neturi prasmės, o prasminga kalbėti tik apie preferencijas, tai neišvengiamai reikia revizuoti kitas valstybės išlaidas. Taigi reformos nulemtas deficitas turėtų būti dengiamas valstybei atsisakant dalies šiuo metu vykdomų funkcijų, siaurinant Sodros įsipareigojimus bei tikslingai nukreipiant šiam tikslui privatizavimo lėšas.

Privačių Kaupiamųjų fondų atsiradimas būtų pirmas žingsnis įvedant rinkos santykius socialinio aprūpinimo srityje. Kas leistų ateityje tikėtis padidėjusio šio sektoriaus efektyvumo ir didesnio žmonių socialinio saugumo.

Kadangi koncepcijoje pirmąja pakopa lieka dabartinė sistema, tai lieka ir visos dabartinės jos ydos: didelis perskirstymas, neefektyvumas, nepilnas, nors ir prievartinis darbo jėgos padengimas, finansinis negyvybingumas. Koncepcijoje minimos kai kurios šias problemas sumažinsiančios priemonės - tai pensinio amžiaus didinimas, pensijų ribojimas dirbantiems pensininkams, privileginių pensijų naikinimas. Šias priemones įgyvendinti būtina, tačiau tikėtinas didelis atskirų gyventojų grupių bei tam tikros pakraipos politinių jėgų pasipriešinimas. Taigi, jų įgyvendinimas labai priklausys nuo būsimos porinkiminės Vyriausybės bei valdančiųjų politinių partijų supratimo ir valios.

Kadangi dabartinis socialinis draudimas su laiku apims mažesnius gyventojų sluoksnius, atsiras vis daugiau žmonių, kurie neturės teisės į jokią valstybės paramą senatvėje. Šiai problemai spręsti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo įvesti Nacionalinę pensiją, kuri garantuotų nors ir minimalų, bet visų gaunamą pragyvenimo minimumą senatvėje. Ji faktiškai pakeistų dabartinės socialinio draudimo pensijos bazinę pensiją bet būtų teikiama iš bendrųjų mokesčių. Iš pirmo žvilgsnio nacionalinė pensija atrodo paprastas, skaidrus ir pigiai administruojamas mechanizmas kovojant su skurdu. Tačiau kažko čia akivaizdžiai trūksta.

O trūksta čia rinkos. Pagal tokią sistemą, kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo to, kaip uždirbo ir kaip leido pinigus visą gyvenimą, gaus minimalią garantuotą pensiją. Gali būti, kad žmogus ir taip turi pajamų ir turto, todėl neaišku kodėl mokesčių mokėtojai turėtų jį remti, vien dėl to, kad jis yra bendrapilietis sulaukęs garbaus amžiaus. Gali būti, kad žmogus visą gyvenimą nedirbo, o gyveno iš pašalpų arba dirbo šešėlinėje ekonomikoje ir nemokėjo mokesčių, todėl vėl neaišku, kodėl mokesčių mokėtojai turėtų jį remti. Reikalo esmės nekeičia tai, kad tokia nacionalinė pensija būtų minimalaus dydžio. Nes tikrai bus žmonių, kuriems ji bus vienintelis pragyvenimo šaltinis, taigi, ji turės būti pakankama pragyvenimui ir visuomet egzistuos spaudimas ją didinti. Nesant turto bei pajamų kriterijaus, norint šiek tiek pakelti skurdžiausių pensininkų pajamas, neišvengiamai jas didinti teks visiems.

Taigi, nacionalinė pensija, teikiama visiems gyventojams, sulaukusiems pensinio amžiaus, yra nors ir patraukli savo paprastumu, tačiau per brangi priemonė, kuri nesudaro prielaidų formuotis žmonių atsakomybei už savo ateitį. Tai ypač aktualu šiandien Lietuvoje, kur požiūris, kad kažkas (o tas kažkas yra visi kiti, išskyrus mane patį) turi pasirūpinti mano senatve, gydimu, vaikų mokymu bei auklėjimu ir dar daugybe kitų asmeninės gerovės atributų. Skurdo sumažinimui reikėtų taikyti socialinės šalpos priemones. Ir nepaisant brangesnio administravimo (kaip jį atpiginti, galėtų būti atskiros diskusijos tema), turėtų būti kiekvieno, pretenduojančio į valstybės paramą, turto bei pajamų patikrinimas. Valstybė tuomet turėtų "paskutinio gelbėtojo", o ne nuolatinio globėjo vaidmenį, o mokesčių mokėtojų pinigai būtų nukreipiami tikslingai - tik tiems žmonėms, kuriems jie gyvybiškai reikalingi.

Tačiau reali priemonė prieš skurdą yra ne minimali pensija, ir net ne valstybės parama. Vienintelė reali priemonė prieš skurdą yra ekonominis augimas. Šia prasme socialinė politika ir ekonominė politika yra viena. Kalbėdami apie ekonominio augimo veiksnius, grįžkime prie šio pranešimo pradžios, prie to ilgo sąrašo sričių, kuriose dar nėra rinkos. Visose jose žmogaus padėtis yra tarsi plaukimas šalia valties, kuomet pats jos irkluoti negali - gali tik šaukti ant irkluotojų, spardyti į bortą arba ištiesus ranką prašyti valtyje sėdinčiųjų pagalbos. Todėl kiekvienas įlipęs į laivą ir gavęs į rankas irklą, mažina velkamųjų sąrašą ir didina savo bei kitų gerovę.