PINIGAI IR JŲ CIRKULIACIJA

 

Ž. Bubnys

 

TURINYS

 

Įvadas

1. Pinigų apibrėžimas ir raida

         1.1. Kas yra pinigai?

         1.2. Atsiskaitymo priemonių raida

         1.3. Kreditinių pinigų atsiradimas

         1.4. Pinigų egzistavimo prielaidos

2. Šiuolaikinės pinigų formos

         2.1. Likvidumas. Pinigai ir kiti aktyvai

         2.2.Banko pinigų sukūrimo mechanizmas

         2.3 Pinigai egzistuojantys sąskaitose

3. Sandėrio sąskaitos

         3.1. Sandėrio sąskaitų raida JAV ir Anglijoje

         3.2. Bendros čekinių sąskaitų savybės

         3.3. NOW ir ATS sąskaitos

         3.4. Pinigų rinkos depozitinės sąskaitos (MMDA) ir

                bendrieji pinigų rinkos fondai (MMMF)

         3.5. Biudžeto sąskaitos

         3.6. Depozitinės sąskaitos

         3.7. Aukštas palūkanas uždirbančios čekinės sąskaitos

4. Terminuoti taupomieji indėliai

         4.1. Čekinės knygutės taupomosios sąskaitos

         4.2. Taupomųjų indėlių sertifikatai

         4.3. Perduodami depozitų sertifikatai

         4.4. Atviros terminuotos sąskaitos

         4.5. IRA  (Individual Retirement Accounts)-

               privačių asmenų pensijų sąskaitos

5. Kreditinės ir debetinės kortelės

6. Išvados

Naudotos literatūros sąrašas

ĮVADAS

 

Šio darbo tikslas yra išanalizuoti pinigų sampratą, apžvelgti pinigų atsiradimą, raidą, pagrindines jų savybes. Taipogi išanalizuoti kaip ir kokiomis formomis pinigai yra kaupiami, ir kaip jie atlieka savąsias funkcijas (tokias, kaip tarpininkavimą mainuose, mokėjimą). Ir po to peržvelgti pinigų formas egzistuojančias JAV ir Anglijoje.

 

Pirma dalis bus skirta pinigų apibrėžimui, pinigų raidai, kredi­ti­nių pinigų atsiradimui.

 

Antroje šio darbo dalyje peržvelgsime pagrindines pinigų savy­bes, atskirsime juos nuo kitų aktyvų, išanalizuosime, bankų veiklos padarinius.

 

Trečiasis skyrius bus skirtas vienos iš pinigų formų - sandėrio sąskaitų analizei. Pateikiama keletas čekinių sąskaitų egzistuojančių JAV ir Anglijoje pavyzdžių ir jų savybių bei funkcijų aprašymas bei palyginimas.

 

Ketvirtajame skyriuje nagrinėjamos taupomosios sąskaitos. Smulkiau aprašomi sąskaitų tipai yra paimti iš JAV ir Anglijoje papli­tusių tokio pobūdžio reiškinių.

 

Penktasis šio darbo skyrius bus skirtas kreditinėmis kortelėmis besiremiančiai atsiskaitymo sistemai. Kreditinės kortelės pačios savaime nėra pinigai, kaip kad galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Apžvelgdami pasaulinę atsiskaitymų kreditinėmis kortelėmis praktiką, tai ir pabandysime parodyti.

 

1. PINIGŲ APIBRĖŽIMAS IR RAIDA

 

1.1. Kas yra pinigai?

 

Pradžioje reikėtų nuspręsti - kas yra pinigai. 

 

Kasdieniniame gyvenime pinigais vadiname grynuosius pinigus, kuriuos vartojame kasdieniniuose mokėjimuose ar atsi­skaitymuose. Tačiau modernioji ekonomika neapsiriboja vien gry­naisiais pinigais, nes čekiniai indėliai atlieka tas pačias funkcijas - jais galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Taigi, čekiniai indėliai turėtų būti įtraukti į pinigų apibrėžimą. Tačiau yra prieštaravimas, kuris neleidžia besąly­giškai indėlius vadinti pinigais - čekiais juk  ne­galima užmokėti už smulkias prekes ar paslaugas (pavyzdžiui, troleibuso bilietą). Bet kitu atveju, operuojant didelėmis sumomis (pavyzdžiui, perkant vertybinių popierių už kelis milijonus dolerių), grynieji pinigai nėra ir negali būti naudojami. Šiuo atveju jau grynieji pinigai negali atlikti pinigų funkci­jos.

 

 Kitas pinigų apibrėžimas, tai jų sutapatinimas su turtu. Saky­dami "jis turi daug pinigų", turime omeny, kad jis yra turtingas. Jeigu toks apibrėžimas būtų vartojamas ekonomikoje, tai nekilnojamas tur­tas, akcijos, obligacijos ir kitas turtas būtų vadinamas pinigai, o tai reikštų, kad ignoruojami pinigams būdingi bruožai.

 

Trečias apibrėžimas - pinigų sutapatinimas su pajamomis. "Kiek jis uždirba pinigų?" reiškia kokios jo pajamos. Bet pajamos yra tik pinigų srautas per tam tikrą laikotarpį, ir negali atspindėti pinigų kiekio.

 

Ekonomistai atmeta pernelyg siaurą pinigų apibrėžimą, reiškianti grynuosius pinigus, ir pernelyg platų, reiškiantį turtą. Pini­gai yra apibūdinami pagal jų funkcijas: pinigai yra viskas, kas funk­cionuoja kaip mainų tarpininkas, kaip vertės matas, kaip būsimų mokėjimų prie­monė arba kaip likvidi kaupimo priemonė.

 

1.2. Atsiskaitymo priemonių raida

 

Prekyba turbūt atsirado dar pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Jau tada vienas žmogus pats negalėjo visko pasigaminti ir iškilo būtinybė prekiauti. Žinoma tokių pinigų, kokius mes įpratę nau­doti dabar nebuvo. Prekyba vyko elementarių barterinių mainų pa­grindu. Pavyzdžiui, egiptiečių pirkliai, atplaukdami į Sicili­ją, priesko­nius iškeisdavo į bronzą ir t.t. Didelis barterinių mainų nepatogumas buvo tai, kad apsikeičiant prekėmis turėjo sutapti iš karto abiejų pusių interesai, tai yra, ir vienas, ir kitas turėjo norėti savo prekę išmainyti į tai, ką jam siūlo jo partneris.

 

Žmonija ieškojo patogesnių atsiskaitymo būdų. Reikėjo tokios priemonės, kuri turėtų visuotinai pripažintą vertę, būtų nesunkiai transportuojama, dalis, t.y. priemonė, kuri būtų patogi ir universali. Tam buvo naudojama daugybė daiktų, pavyzdžiui, finikiečiai atsi­skaiti­nėdavo kriauklelėmis, šiaurės gentys - kailiais ir pan. Vėliau Europoje tam tikslui buvo naudojami prieskoniai. Bet tai dar nebuvo tie daiktai kuris atitiktų visus aukščiau išvardintus reikalavimus (pavyzdžiui prie­skoniai, buvę labai vertingi Europoje, beveik neturėjo vertės Indijoje, kur jie buvo auginami, taigi ten jie negalėjo atlikti mainų tarpininko vaidmens). Geresnis problemos sprendimas buvo, mainams įgyven­dinti, naudoti brangiuosius metalus (pastarieji buvo vertingi visame pasaulyje, ir jų vertė nepriklausė nuo to iš kaip toli jie atgabenti). La­biausiai buvo paplitęs atsiskaitymas auksu, sida­bru, variu... Žmogus buvo užtikrintas, kad, gaudamas užmokestį už  parduotas prekes metalu, jis  bet kuriuo metu galės už tą patį metalą  vėl atgauti parduo­tas prekes ar pirkti kitas jam naudingas prekes ir paslaugas, kurių vertė atitiks parduotųjų prekių vertę.          Kadangi buvo nepatogu kiekvieną kartą sverti metalą, ir nustati­nėti jo verte, iš brangiųjų metalų, dar senovėje imta kaldinti monetas. Monetos buvo fiksuoto svorio ir pagamintos iš tokios pat kokybės (vertės) metalo. Kad pastarosios nebūtų padirbinėjamos, būdavo žymimos sudėtingais piešiniais ir ženklais (dažniausiai val­stybės herbu, ar valdovo atvaizdu). Taip atsirado pirmosios valiutos. Tačiau šio laikotarpio monetos vertę atitiko tik metalo, iš kurio jos buvo kaldinamos vertė. Monetos tik palengvindavo atsiskaitymą tauriuoju metalu ir metalui  papildomos vertės nesuteikdavo. Taip cirkuliuojančių pinigų kiekis buvo absoliučiai priklausomas nuo val­stybėje esančio (monetų pavidalu) aukso kiekio.

 

1.3. Kreditinių pinigų atsiradimas

 

Didžiulį perversmą pinigų evoliucijoje padarė kreditiniai pini­gai, kurie iš esmės pakeitė mainų tarpininko sampratą, kreditiniai pinigai buvo dokumentas, kuris pats savyje neturėdamas jokios ma­terialinės vertės galėjo pakeisti dideles sumas turto. Kreditinių pinigų užuomazga Vakarų Europoje atsirado dar 17 šimtmetyje. Šia užuomazga buvo juvelyrų (juos galima laikyti  bankininkų pradinin­kais) išrašomi kvitai. Kvitai buvo išrašomi asmeniui patikinčiam juve­lyrui saugoti auksą.  Šis kvitas kartu buvo ir juvelyro įsipareigojimas pareikalavus kvitą apmokėti, kvite nurodomu aukso kiekiu. Pirkliams buvo daug patogiau už prekes atsiskaityti juvelyro išrašytu kvitu, nei visąlaik su savimi nešiotis kokį tai svorį aukso.

 

17 a. pabaiga Vakarų Europos bankininkystei reikšminga pirmųjų bankų ir banknotų (angl. bank note - banko pakvitavimas) atsiradimu. Vienoje iš seniausias Bankininkystės tradicijas turinčių Europos šalių Anglijoje bankų atsiradimas siejamas su  Anglijos banko įkūrimu 1694 metais. Anglijos banko išleisti banknotai buvo keičiami į auksą nustatytu kursu, didelis pradinis kapitalas ir valsty­bės parama garantavo Anglijos banko stabilumą, todėl banknotai greitai išstūmė  atsiskaitymo būdą auksu ar kitais brangiaisiais meta­lais.  Svarbu pabrėžti, kad banknotai, fiksuotu kursu keičiami į auksą, dar savaime nėra pinigai - jie yra tik paprasčiausias dokumentas, patvirtinantis, kad šio dokumento savininkas turi tam tikrą sumą aukso.  Tuo metu egzistavusi nacionalinės valiutos sistema buvo vadinama Aukso standartu. Jos pagrindinės prielaidos yra:

          - nebuvimas jokių apribojimų įvežti ar išvežti auksą į šalį, nes kitu atveju būtų sužlugdyta tarptautinių atsiskaitymų pusiausvyra;

           - legalūs piniginiai ženklai laisvai keičiami į auksą centriniame banke, to pareikalavus.

 

Aukso standartas, išskyrus kelis politinių krizių laikotarpius, taip pat modernesnės formos Aukso standartas - Aukso Luito stan­dartas Anglijoje egzistavo iki 1931 m.  Didžiosios Depresijos metais Centrinio banko turimi aukso rezervai pasidarė nepakankami užtikrinti visas tuo metu vykusias tarptautinės prekybos operacijas. Anglijos Bankas nustojo fiksuotu kursu keitęs banknotus į auksą  arba, kitaip sakant, nustojo juos dengęs auksu. Tai galima laikyti naujos nacionalinės valiutos sistemos - kreditinių arba pasitikėjimo pinigų era. Šiuolaikiniame pasaulyje beveik visų pasaulio šalių valiutos yra kreditiniai pinigai. Primityviai mąstant, centrinio banko banknotas yra paprasčiausias popieriaus lapas, pats savaime netu­rintis jokios vertės. Tačiau kaip mes patys žinome iš savo praktikos Lietuvos Banko banknotai puikiausiai tarnauja mūsų kasdieniniame gyvenime. Kodėl popieriniai pinigai turi vertę ir mūsų pasitikėjimą panagrinėsime sekančioje dalyje.

 

1.4. Pinigų egzistavimo prielaidos

 

 

Pagrindinės pinigų egzistavimo prielaidos yra šios:

          -ribota pasiūla;

          -visuotinis pripažinimas.

 

Pavyzdžiui Aukso Standarto sistemos banknotų pasiūla buvo ribota, nes ji tiesiogiai priklausė nuo ribotos aukso pasiūlos. Anglijos Banko banknotai buvo visuotinai pripažinti, nes juos leido pasi­tikėjimą turintis bankas. (Būtent dėl ribotos pasiūlos Rumunijoje, tam tikru laiku, buvo atsiskaitinėjama  cigaretėmis "Kent", kurių im­portas buvo labai suvaržytas).

 

Kreditinių pinigų egzistavimo prielaido iš esmės yra tos pačios. Jos yra:

          - ribota pasiūla;

          - jų įteisinimas įstatymu, kaip legalia atsiskaitymo priemone.

 

Pinigų kiekį šioje sistemoje kontroliuoja centrinis bankas, vyk­dydamas monetarinę politiką. Svarbu pažymėti, kad ekonominės pinigų pasitikėjimo priežastys yra daug svarbesnės, ir nestabili na­cionalinė valiuta yra išstumiama kitų atsiskaitymo priemonių (pavyzdžiui Lietuvoje didelės infliacijos metais 1992-1994 plačiai funkcionavo tvirtos užsienio valiutos - JAV doleriai, Vokietijos markės ir t.t., o Rumunijoje valstybinę valiutą iš dalies buvo pakeitę cigaretės.

 

 2. ŠIUOLAIKINĖS PINIGŲ FORMOS

 

2.1. Likvidumas. Pinigai ir kiti aktyvai

 

Iki šiol, kalbėdami apie pinigus, nagrinėjome tik vieną iš šiuolaikinėje ekonomikoje kreditinių pinigų formą - grynuosius pinigus arba, kitaip sakant, pinigus, egzistuojančius banknotų forma. Šiuolaikinėje ekonomikoje pinigai egzistuoja begale kitų  formų, tuo tarpu grynieji pinigai sudaro tik mažą dalį viso pinigų kiekio. Pavyzdžiui, JAV pinigų kiekis, egzistuojantis čekinėse sąskaitose, bankų balansuose yra apie 3 kartus didesnis už grynuosius. Toliau nurodysime pagrindines pinigų savybes, pabandysime nubrėžti ribas tarp pinigų ir kitų finansinių įsipareigojimą patvirtinančių dokumentų, ir, besiremdami JAV ir, iš dalies, Anglijoje egzistuo­jančia finansine praktika, apžvelgsime kiekvieną iš tų formų atskirai.

 

Visa tai kas firmai, bankui priklauso: įvairus turtas, kitų  asmenų, valstybės finansiniai įsipareigojimai vadinami aktyvais. Visi aktyvai tam tikrais atvejais gali būti panaudoti tarpusavio atsiskaity­mams. Tačiau kasdieninėje praktikoje tik dalis jų yra naudojama tam tikslui. Pavyzdžiui, obligacijos, namas ar akcijos retai būna naudo­jami kaip atsiskaitymo priemonė, pirmiausia jų neiškeitus į pinigus. Pagrindinė savybė, apsprendžianti aktyvų "sugebėjimą" būti pinigais, yra aktyvų likvidumas. Likvidžiu vadinamas finansinį įsipareigojimą ar nuosavybę patvirtinantis dokumentas, turintis fiksuotą nominaliąją vertę, ir galintis tarnauti kaip atsiskaitymo priemonė ar būti lengvai paverstas pinigais. Žinoma, kad patys likvidžiausi aktyvai yra pinigai. Pagal pinigų likvidumą daugelis pasaulio valstybių yra priėmusios aktyvų skirstymo sistemą  į tam tikras kategorijas: lentelėje pateikti įvairūs Federalinės rezervų sistemos vartojamų pinigų kiekio rodik­liai. Svarbiausieji yra P1 ir P2. P3 vartojimas daug rečiau.

 

P1 - tai pinigai siaurąja reikšme, tai tie pinigai, kuriais pasi­naudoti galima iš karto: grynieji pinigai, kelioniniai čekiai, ir tie indėliai komerciniuose bankuose, savitarpio taupymo bankuose, taupymo, bei paskolų asociacijose, kuriems be apribojimų gali būti išrašomi čekiai, bei skolinamosios kvotos kredito sąjungose.

 

P2 - pinigai plačiąją reikšme, apimantys visus P1 komponen­tus, taipogi įvairius mainų tarpininkus, kurie yra beveik taip pat likvidūs kaip ir čekiniai indėliai. P2 apima ir taupomieji indėliai, kuriuos galima paimti pateikus bankui taupomąją knygelę, bei pinigų rinkos savitarpio fondų akcijos, kurioms yra nustatytas $500 mini­mumas, išrašant čekius, taipogi vienos dienos perpirkimo susitarimai ir eurodolerių indėliai, kuriuos galima paimti po dienos.

 

P3 - tai dideli terminuoti indėliai, kurių negalima paimti pirma laiko, nei juos galima perleisti, taipogi ir ilgesnės nei 24h. trukmės eurodolerių indėliai ir perpirkimo susitarimai bei akcijos tuose pinigų rinkos fonduose, kurių klientai yra ne pavieniai žmonės, bet instituci­jos.

 

                                                                         Mlrd. $              %

P1

        Grynieji pinigai                                                213,9           27,6

        Kelioniniai čekiai                                                7,0             0,9

        Indėliai iki pareikalavimo                                  275,8           35,6

        Kiti čekiniai indėliai                                         278,3           35,9

        Iš viso                                                           775,1          100,0

 

 

P2

        P1                                                                 775,1           25,2

        Smulkūs terminuotieji indėliai                           1065,0           34,7

        Pinigų rinkos indėlių sąskaitos                            480,3           34,7

        Taupomieji indėliai                                           418,5           13,6

        Pinigų rinkos savitarpio likučiai

             (bendrosios paskirties, brokerių

                      ir dylerių sąskaitose)                          256,5             8,3

        Vienos dienos perpirkimo

                           susitarimai                                    62,9             2,0

        Vienos dienos eurodolerių indėliai                        14,3             0,5

        Iš viso                                                          3072,5          100,0


P3

        P2                                                               3072,5           77,9

        Dideli terminuotieji indėliai                                560,2           14,2

        Terminuotieji eurodolerių indėliai                        105,0             2,7

        Terminuotieji perperkamieji

                              susitarimai                                129,4             3,2

        Pinigų rinkos savitarpio fondai

                        (tiktai institucijų)                               87,6             2,2

        Pataisos

         (atsižvelgiant į dvigubus skaičia-

      vimus bei statistinius iškraipymus)                        -10,5            -0,3

        Iš viso                                                          3944,2          100,0

 

Papildomas paaiškinimas

        Sandėrių sąskaitos:

        komerciniuose bankuose                                   468,3           84,5

        nebankinėse taupymo ir paskolų

                              organizacijose                             85,8           15,5

 

        Šaltinis: Board of Governors. Federal Reserve System, Release H. 6, 1989, gegužės 15.

 

 

Taigi apibrėžti griežtą ribą tarp pinigų ir ne pinigų būtų labai didelis uždavinys reikalaujantis sudėtingos analizės todėl  to ir nedarysime, o tik sąlyginai susitarsime, kad pinigai yra P1 ir P2 ir pabandysime apžvelgti visus jo komponentus.

 

2.2. Banko pinigų sukūrimo mechanizmas

 

Kaip jau minėjome bankuose egzistuojantys sąskaitų balansai taip pat yra pinigai. Toliau besiremdami supaprastintu pavyzdžiu paanalizuosime banko pinigų sukūrimo mechanizmą.

 

Sakykime A turi $100 banknotą ir jį padeda į banką B. Dabar A jau nebeturi pinigų kišenėje, tačiau turi čekių knygelę ir banko B pasirašytą dokumentą, liudijantį indėlį, todėl A gali išrašyti čekį ir tuo apmokėti skolas 3 asmeniui. Reiktų paminėti,  kad vien tik indėlis padėtas į banką dar nėra naujai sukurti pinigai. A įdėjus indėlį bankas B turi $100 papildomas lėšas, kuriais gali panaudoti, pavyzdžiui paskolinti. Sakykime bankas B padarė paskolą C ir kreditavo jo sąskaitą $100. C dabar pinigus naudoti savo tikslams: išrašyti čekį savo skolai apmokėti. Nauji pinigai dar nėra sukurti, tačiau kai tik C išrašo čekį D procesas prasideda. D pateikia čekį savo bankui, kuris jį apmoka ir toliau čekį pateikia C bankui, kuris šį čekį apmoka debetuodamas C sąskaitą. Iš kur atsirado pinigai? Pinigus lygiai tokiai pačia sumai už kokią buvo padarytas  indėlis sukūrė bankas t.y. A savo sąskaitoje esančiomis lėšomis bet kada  gali  pasinaudoti, o D gavęs paskolą įgijo teisę padaryti pirkinį.

 

Žinoma, jei visi indėlininkai sugalvotų atsiimti pinigus bankas subankrutuotų. Tačiau ilgametė bankininkystės praktika parodė, kad 5% rezervas gali patenkinti banko poreikius, jei dalis indėlininkų sugalvotų atsiimti pinigus. Šiame pavyzdyje laikėme, kad bankas paskolina visus jam paskolintus pinigus, tačiau realiame gyvenime bankas visą laiką laiko rezervus, juo labiau, kad šį banko rezervą nustato centrinis bankas. Rezervo norma yra vienas iš monetarinės politikos įrankių ir bankų stabilumą reguliuojančių būdų.

 

Šiame pavyzdyje apžvelgėme bendrą banko pinigų sukūrimo mechanizmą, tačiau kad ir kokia bebūtų sąskaita - čekinė ar taupo­moji, banko pinigų sukūrimo principas yra tas pats.

 

2.3. Pinigai egzistuojantys sąskaitose

 

Bankinėje praktikoje skiriami du pagrindiniai sąskaitų tipai:

          - sandėrio sąskaitos;

          - taupomosios ir terminuotos sąskaitos;

 

Sandėrio sąskaitos - pagrindinė atsiskaitymų priemonė visoje ekonomikoje. Taupomosios ir terminuotos sąskaitos, kaip ir pats pavadinimas tai sako, yra sąskaitos skirtos pelningai investuoti su­taupytiems pinigams. Pastarosios sąskaitos turi įvairių apribojimų pinigų išėmimui, todėl  uždirba daug didesnes palūkanas nei pir­mosios. Automatiškai lėšos esančios pirmosiose sąskaitose yra daug likvidesnės. 1988 metų gruodį sandėrių indėliai sudarė 30%, o taupomieji 70% visų indėlių esančių JAV komerciniuose bankuose (Šaltinis: Federal Reserve Bulletin, 1989, birželis, p. A18).

 

3. SANDĖRIO SĄSKAITOS

 

Šiame skyriuje apžvelgsime šiuolaikinius JAV sandėrio sąskaitų tipus. Šio skyriaus pabaigoje pateiksime keletą įdomesnių sandėrio sąskaitų tipų naudojamų Anglijoje. Po to apžvelgsime šiuolaikinius JAV taupomųjų  sąskaitų tipus.

 

3.1. Sandėrio sąskaitų raida JAV ir Anglijoje

 

Šio amžiaus pradžioje į JAV čekines sąskaitas (demand deposit) įdėti indėliai paprastai uždirbdavo gana aukštas palūkanas. 1933 m. JAV kongreso priimtas įstatymas situaciją iš esmės pakeitė, nes bankams mokėti palūkanas už indėlius į čekines sąskaitas buvo uždrausta. Bankams buvo palikta tik teisė daryti nuolaidas teikiant paslaugas sąskaitoje esančiais pinigais. Didžiosios Depresijos metais dėl laibai pakilusios palūkanų normos daugelis bankų labai rizikuo­davo suteikdami rizikingas paskolas ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl daugelis bankų bankrutavo. Šis faktas buvo pagrindinis argu­mentas patvirtinant šį įstatymą. Šio įstatymo šalininkai taip pat manė, kad dideli didmiesčių bankai galės pasiūlyti daug didesnes palūkanas, nei provincijos bankai, tuo sumažindami provincijoje gyvenančių žmonių galimybę skolintis. Nors ir šie argumentai buvo labai reikšmingi tam laikotarpiui, tačiau vėliau buvo įsitikinta, kad bet koks dirbtinis apribojimas finansų rinkoje dažniausiai priverčia surasti kelius kaip jį apeiti. Taip atsitiko iš su šiuo įstatymų, kai daugelis investitorių mieliau įsigydavo MMMF (Money Market Mutual Fund) akcijų, nei padėdavo pinigus į mažesnes palūkanas duodančias bankines sąskaitas. 1980 m. JAV kongresas pripažindamas, kad toks apriboji­mas sukuria klaidingą finansinių fondų pasiskirstymą rinkoje, prak­tiškai atšaukė šį įstatymą priimdamas DIDMCA aktą ir atverdamas kelią naujoms palūkanas nešančioms sandėrio sąskaitoms: NOW (Negotiable Order of Withdrawal), ATS (Automatic Transfer System), MMDA (Money Market Deposit Accounts). Abi šios sąskaitos for­maliai laikant yra taupomosios sąskaitos, pvz. ATS yra tik  po DIDMCA akto atsiradusi čekinės knygelės taupomosios sąskaitos modifikacija, MMDA atitinka ne čekinių sąskaitų, bet taupomųjų sąskaitų reikalavimus.  Tačiau abi šios sąskaitos plačiai naudojamos ir yra tinkamos sandėrio tikslams, todėl ir priskiriamos sandėrio sąskaitoms.

 

Taigi šiuo metu pagrindinės JAV bankinėje sistemoje egzistuo­jančios sandėrio sąskaitos yra šios:

          - palūkanų neuždirbančios čekinės sąskaitos

          - palūkanas uždirbančios čekinės sąskaitos NOW, Super-NOW, ATM ir MMDA sąskaitos. Abi pastarosios iš banko nereikalauja pa­pildomų rezervų laikymo, todėl uždirba didesnes palūkanas.

 

Anglijoje bankininkystėje taip pat buvo panaši situacija, kol 1989 m. buvo pristatyti nauji palūkanas nešančių čekinių sąskaitų tipai. Palūkanos mokamos už indėlius į tokias sąskaitas yra panašios į palūkanas mokamas už 7 dienų terminuotus indėlius. Šios sąskaitos yra neapmokestinamos, išskyrus tuos atvejus, kai indėlininkas yra kompanija ar ne Anglijos gyventojas.

 

3.2. Bendros čekinių sąskaitų savybės

 

Šiam sąskaitų tipui priklausi sąskaitos, kurių indėlininkas gali pinigus pervesti trečiajam asmeniui išrašydamas perduodamą finansinį dokumentą (pvz. čekį), paprasčiausiai pateikdamas bankui instrukciją dėl pervedimo raštu ar telefonu. Šiam tipui priklauso ir sąskaitos turinčios reikalavimą įspėti banką apie pervedimą iš anksto (šis laikotarpis paprastai neturi viršyti 3 mėn.), tačiau čekių skaičius ir dydis neribojamas. Atidarant sąskaitą klientas gauna čekių kny­gelę, kurią paskui naudojasi išrašinėdamas čekius. Sandėrio sąskai­tomis naudojasi tiek privatūs asmenys tiek firmos, nes šios sąskaitos yra ekonomiškas ir saugus būdas apmokėti sandėriams.

 

Atidarydamas sąskaitą bankas taip pat įsipareigoja būti kliento agentu apmokant trečiosios šalies išrašytą čekį. Prieš apmokėdamas pateiktą čekį, bankas paprastai pirmiausia pateikia čekį, jį išrašiusio asmens bankui, ir gavęs kreditą ir to banko kredituoja savo kliento sąskaitą. Bankai taip pat įsipareigoja apmokėti savo kliento nuos­tolius, jei suklastotas čekis atsitiktinai apmokamas. Pas čekio išrašy­toją sugrįžę čekiai dargi gali tarnauti, kaip kvitas už įvairius mokėjimus. Tuo čekinės sąskaitos tam tikrais atvejais pranoksta grynus pinigus.

 

3.3. NOW ir ATS sąskaitos.

 

Kaip jau buvo minėta 1980 metais JAV centrinis bankas pristatė naujus sąskaitų tipus NOW, MMDA, o taip pat automatinio pinigu pervedimo sistema ATS leidžiančia laisvai pervesti pinigus iš taupo­mosios sąskaitos jį čekinę norint debetuoti pastarąją apmokant čekį ar darant tiesioginį pervedimą. NOW ir ATS sąskaitos yra labai panašios. Jų funkcija yra labai panaši į čekinių sąskaitų  funkcijas. NOW sąskaitos leidžia išimti pinigus paprasčiausiu čekiu. Pagrindinis jų pranašumas prieš paprastas čekines sąskaitas yra palūkanos mokamos už indėlius. Šiuo metu NOW sąskaitas siūlo komerciniai bankai, taupymo ir paskolų asociacijos (S&L), bendrųjų taupomųjų indėlių bankai (mutual savings bank). Apie ATS sąskaitas dar užsiminsime skyriuje  "Taupomosios ir terminuotos sąskaitos"

 

3.4. Pinigų rinkos depozitinės sąskaitos (MMDA)

 ir bendrieji pinigų rinkos fondai (MMMF) 

 

MMDA (pinigų rinkos depozitinė sąskaita) atsirado 1982 metais. Ši sąskaita buvo sukurta siekiant apsaugoti JAV santaupų ir paskolų bankus nuo bendrųjų pinigų rinkos fondų (MMMF) kon­kurencijos. MMMF siūlė aukštas palūkanas uždirbantį, likvidų pinigų investavimo būdą, ko suvaržyta JAV komercinių ir "Santaupų ir Paskolų" (S&L) bankų veikla pasiūlyti negalėjo. Prieš pereidami prie MMDA apžvelgsime bendruosius pinigų rinkos fondus.

 

Nors MMMF nėra laikomi čekinėmis sąskaitomis, tačiau MMMF su pastaraisiais turi daug bendrų bruožų. MMMF gana neseniai prisidėjo prie augančios bendrųjų fondų šeimos. Tai atviroji inves­ticijų kompanija pagrinde dirbanti su pinigų rinkos instrumentais. MMMF specializuojasi aukštos kokybės trumpalaikėse paskolose, tokiose kaip, JAV iždo obligacijos, komerciniai popieriai ir bankų išduoti paskolos sertifikatai. MMMF besispecializuojantys neap­mokestinamų finansinių instrumentų perpirkimu pasidarė labai populiarūs paskutiniaisiais metais. Nuo jų "gimimo" 1972m. jie pasi­darė laibai svarbi finansinio tarpininkavimo dalis JAV. Daugelis finansinių dokumentų, kuriais verčiasi MMMF yra nefiksuotos nomi­naliosios vertės. Tačiau daugelio jų galiojimo laikas yra gana trumpas (60-90dienų), todėl jų kainos pokytis yra pakankamai mažas, kad MMMF galėtų išmokėti fiksuotos nominaliosios vertės dividendus. Dėl šios priežasties MMMF akcininkai gali išrašinėti čekius MMMF sąskaitoje komerciniame banke. Daugelis fondų reikalauja, kad išrašyto čekio minimali vertė būtų $500 ir panašiai, tačiau bendrai paėmus MMMF gali tarnauja kaip čekinė sąskaita nešanti palūkanas.

 

Viena iš priežasčių kodėl  1982 metais buvo sukurtos MMDA (Money Market Demand Accounts) yra 1933 JAV kongreso priimta reguliacija, kuri šalia kitų apribojimų apribojo terminuotų indėlių didžiausią galimą palūkanų normą. Tuo tarpu bendrųjų fondų ši reguliacija nelietė. Bankinės institucijos palūkanų dydžiu nebesuge­bėjo konkuruoti su bendraisiais fondais, todėl didelė dalis indėli­ninkų savo aktyvus pervedė į bendruosius fondus. Tai pasitarnavo staigiam bendrųjų fondų išsiplėtimui. Iki pat 1980m. kada ši reguliacija buvo anuliuota. Taupymo įstaigos negalėjo sustabdyti masinio dezintermediacijos proceso, t.y taupymo įstaigos buvo dažnai paliekamos nuošalyje.

 

1982m. JAV kongresas DIA aktu leido taupymo įstaigoms savo klientus aptarnauti sąskaitomis, kurios galėjo konkuruoti su bend­raisiais fondais. Naujai pristatytos pinigų rinkos depozitinės sąskai­tos, leido išrašinėti čekius, uždirbti pakankamai aukštas palūkanas ir buvo pilnai apdraustos federalinių draudimo institucijų. MMDA leido sustabdyti fondų "plaukimą" į bendruosius fondus ir komerciniams bankams bei kitoms taupymo įstaigoms leido pasiūlyti savo klientams gera aukšto likvidumo ir nešantį dideles palūkanas investavimo būdą.

 

Pradžioje šios sąskaitos uždirbdavo apie 20% palūkanas, ilga­iniui jos nukrito tačiau vis tiek liko aukštesnės nei čekinių taupomųjų sąskaitų (passbook saving account) uždirbamos palūkanos. To priežastis yra apribotas minimalus sąskaitos balansas  ir tai, kad nėra reikalavimo laikyti rezervus. Dėl lanksčių pinigų išėmimo iš sąskaitos taisyklės ir depozitų draudimas (iki $100.000 sąskaitai) šios sąskaitos taip pat yra populiarios tarp banko klientų. Ne visos MMDA yra visiškai adekvačios, kadangi daugelyje bankų jos turi šiek tiek ki­tokias atidarymo ir pinigų išėmimo taisykles. Dažniausiai MMDA gali būti atidaromos su minimaliu $1000 indėliu. Jei sąskaitos balansas nukrinta žemiau nustatytos sumos uždirbamos palūkanos nukrinta iki tų kurios mokamos už įprastus taupomuosius indėlius. MMDA turi keletą apribojimų dėl debetų dydžio ir jų dažnumo. Depozitoriai gali padaryti šešis iš anksto sankcionuotus išėmimus, tik trys iš kurių gali būti padaryti čekio pagalba.

 

MMDA sąskaitos yra labai panašios į Super-NOW sąskaitas pristatytas panašiai tuo pačiu laiku. Tačiau jos turi  ir tam tikrų skir­tumų. Super-NOW sąskaita yra speciali čekinė sąskaita labai panaši į pinigų rinkos fondo sąskaitą. Jei Super-NOW sąskaitos indėlininkas sąskaitoje laiko minimalią pinigų sumą, jis dažniausiai gauna didesnes nei NOW uždirbamas palūkanas ir tuo pačiu turi neribotą teisę išimti pinigus iš sąskaitos. Tuo tarpu MMDA dažnai uždirbdama aukštesnes palūkanas negu Super-NOW leidžia daryti tik šešis pinigų išėmimus per mėnesį. Super-NOW sąskaitos atitinka bendruosius čekinių sąskaitų reikalavimais, kai tuo tarpu MMDA nėra laikomos čekinėmis sąskaitomis, o laikomos taupomosiomis sąskaitomis atitinkančiomis bendruosius taupomųjų sąskaitų reikalavimus.

 

Abi sąskaitos turi silpnybių prieš MMMF: MMMF reikalauja mažesnio minimalaus balanso ir uždirba didesnes palūkanas. Taip pat ir Super-NOW ir MMDA turi tam tikrų privalumų prieš MMMF: MMDA bei Super-NOW turi daug mažesnius nustatytus minimumus vienam čekiui. Naudojantis bankų paslaugomis galima daug greičiau pasinaudoti sąskaitoje esančiais pinigais, nes depozitus ir pinigų išėmimus galima daryti iš kiekvienos banko šakos. Super-NOW ir MMDA yra apdraustos federaliniu draudimu, kai tuo tarpu MMMF vis dar nėra apdrausta valstybės. Tačiau bendrai paėmus MMMF turbūt yra pranašesnė ir štai jau daugiau kaip per dešimtmetį nuo MMDA ir Super-NOW sąskaitų pristatymo MMMF fondų dydis ne mažėja, bet didėja.

 

Apžvelgsime ir keletą Anglijos sandėrio sąskaitų tipų.

 

Kaip jau buvome minėję, iki 1989 m. Anglijos bankai siūlė tik čekines sąskaitas nenešančias jokių palūkanų (current account). 1989m. priėmus naują įstatymą atsirado palūkanas nešančios čekinės sąskaitos iš kurių svarbiausios yra: biudžeto (šeimos), sąskaitos (budget accounts), depozitinės sąskaitos (deposit accounts).

 

3.5. Biudžeto sąskaitos

 

Šis sąskaitos tipas padeda tvarkyti paprastos šeimos biudžetą, t.y. jos padeda išvengti lėšų stygiaus ir grynųjų pinigų pertekliaus. Kiekvienas bankas šiai sąskaita duoda skirtingą pavadinimą. Sąskaita atidaroma apskaičiuojant preliminarias numatomas metines išlaidas, prie tos sumos pridedamas mokestis už paslaugas. Klientas įsipareigoja kiekvieną mėnesį pervesti vieną dvyliktąją numatytos sumos. Už tai jis gauna čekiu knygelę ir išrašydamas čekius gali ap­mokėti skolas iškilus reikalui. Bankas leidžia išrašyti čekius už didesnę nei yra sąskaitoje sumą, ir lygiai taip pat metų bėgyje pasi­taikys momentų, kada sąskaitoje bus lėšų perteklius, tačiau metinis sąskaitos balansas turi būti lygus nuliui.

 

3.6. Depozitinės sąskaitos.

 

Kaip jau buvo minėta paprasta čekinė sąskaita (current account) palūkanų neuždirba. Firmos finansininkas žinodamas, kad firma kokį tai laikotarpį išlaidų neturės, gali atliekamas lėšas padėti į aukštas palūkanas nešančią terminuotą sąskaitą. Nenumatytu atveju čekinėje sąskaitoje esančių lėšų gali nepakakti skoloms apmokėti. Tokių situacijų padeda išvengti depozitinė sąskaita (deposit account).

 

Depozitinė sąskaita uždirba palūkanas ir leidžia pinigus iš ten paimti be didesnių apribojimų.

 

Šios sąskaitos uždirbamos palūkanos yra šiek tiek mažesnes už ter­minuotos sąskaitos uždirbamas palūkanas, tačiau klientas sutiks prarasti kažkokią lėšų dalį, norėdamas apsidrausti.

 

Įdėtų lėšų uždirbamos palūkanos prie sumos priskaičiuojamos kas ketvirtis ar kas metai, priklausomai nuo konkretaus banko prak­tikos. Lėšas galima išimti be didesnių apribojimų, tačiau bankas reikalauja, kad įspėjimas apie tai būtų pateiktas mažiausiai prieš 7 dienas. Nepateikus įspėjimo klientas netenka per 7 dienas uždirbtų palūkanų.

 

3.7. Aukštas palūkanas uždirbančios čekinės sąskaitos

 

Šias sąskaitas siūlo tiek dideli, tiek maži bankai. Kiekvienas bankas turi savų reikalavimų, tačiau dažniausiai galioja reikalavimas, kad turi būti išlaikomas 2000 svarų sterlingų minimalus balansas. Bankai taip pat uždeda apribojimą dėl didžiausio galimo išrašytų čekių skaičiaus. Jei šis skaičius viršijamas už tai reikia sumokėti baudą. Išrašyto čekio minimali vertė turi būti ne mažesnė už 250 svarų sterlingų. Skirtingai nuo depozitinių sąskaitų bankas nereikalauja jokio išankstinio įspėjimo apie planuojamą pinigų išėmimą.

 

4. TERMINUOTI IR TAUPOMIEJI INDĖLIAI

 

Kaip matome iš anksčiau pateiktų duomenų terminuoti indėliai sudaro žymiai didesnę indėlių dalį nei sandėrio sąskaitos. Terminuoti indėliai kaip jau pasako ir pats pavadinimas yra indėliai yra finansi­niai fondai padėti banke, kažkokiam tai iš anksto susitartam laiko­tarpiui, tačiau praktikoje terminuoti indėliai yra artimai susiję su sandėrio indėliais. Kai kurie dideli terminuoti indėli viso labo yra tik perklasifikuoti ar kitaip sakant perkrikštyti sandėrio pinigai. Pavyzdžiui bendrovė kurios čekinė sąskaita sekančiam mėnesiui viršija jos poreikius $100.000 gali įsigyti 30 dienų indėlio sertifikatą (CD), kuris per tą laiką gali uždirbti palūkanas. Šie pinigai vis yra geriau negu nieko, tuo labiau kad šis sertifikatas gali būti įsigyjamas daug lengviau nei kitas saugus, taip pat likvidus, trumpalaikis in­vestavimo būdas. Tokie laikini fondų pervedimai į terminuotus indėlius yra plačiai naudojami ypač kai čekinė sąskaita neneša jokių palūkanų. Todėl daugelis privačių asmenų ir firmų stengėsi savo laisvus finansinius fondus padėti terminuotų indėlių pavidalų. Šiandieninėje JAV bankinėje praktikoje egzistuoja daugybė ter­minuotų ir taupomųjų indėlių formų. čia pabandysime apžvelgti tik pagrindines iš jų.

 

4.1. Čekinės knygutės taupomosios sąskaitos

 

Šios sąskaitos yra terminuotos, kadangi bankas turi legalią teisę reikalauti pranešimo apie norimą pinigų išėmimą ne mažiau kaip prieš 30 dienų. Sąskaitas siūlo dauguma komercinių ir taupomųjų bankų. Pagal tradiciją pervedimai yra daromi čekinės knygelės pagalba. Čekinių knygelių taupomosios sąskaitos yra žymiai likvidesnės už kitas taupomąsias sąskaitas. Dėl to kad, daugelis bankų stengiasi laikyti pakankamai likvidžius aktyvus ir dėl didėjančios konkurencijos daugelis bankų niekada nereikalauja įspėjimo apie pinigų išėmimą ne mažiau kaip prieš 30 dienų. Finansinio nuosmukio metais daugelis bankų bijo naudoti šį reikalavimą, nes jis galėtų prisidėti prie pasitikėjimo praradimo, o tai dar labiau paskatintų indėlių atsiėmimą. Tradiciškai šiomis sąskaitomis galėjo naudotis tik privatūs asmenys ir ne pelno siekiančios organizacijos, tačiau dabar su tam tikrais apribojimais jais gali naudoti visos fir­mos. Tačiau didžiąją dalį indėlininkų sudaro privatūs asmenys ir pelno nesiekiančios organizacijos. Įdomus šių sąskaitų modifikacija yra ATS sąskaitos. Kaip jau buvome minėję ankščiau ATS atsirado po 1980 JAV kongreso priimto DIDMCA akto. ATS sąskaitas siūlo komerciniai bankai ir kitos taupymo institucijos. Šios sąskaitos klientui leidžia laikyti aktyvus palūkanas nešančiose taupomosiose sąskaitose. Kai čekis yra išrašomas nulinio balanso čekinei sąskaitai pinigai yra paprasčiausiai pervedami iš ATS sąskaitos į čekinę sąskaitą debetui padengti.

 

4.2. Taupomųjų indėlių sertifikatai

 

Taupomų indėlių sertifikatai populiarumas ypač padidėjo per paskutinius du dešimtmečius. Šių sąskaitų indėlininkai gauna kvitą liudijantį indėlio dydį, palūkanų normą bei indėlio galiojimo laiką. Mažiausias indėlio laikotarpis - 3 mėnesiai. Tačiau indėlininkas, apie tai informuodamas, pinigus gali atsiimti prieš laiką, tačiau už tai palūkanų norma bus sumažinta, kaip bauda už per anksti pasiimtą indėlį.

 

4.3. Perduodami depozitų sertifikatai

 

Perduodami depozitų sertifikatai bankinėje praktikoje atsirado apie 1961 metus. Šių indėlių privalumas bankui yra tas, kad serti­fikatų galiojimo laikas yra 6 mėnesiai ir daugiau, todėl bankas yra garantuotas už šių indėlių panaudojimą visą tą laikotarpį. Ta jų savybė, kad jie gali būti perduodami padaro juos populiarias indėlininkų tarpe. Sertifikatai yra išduodami $100.000 verte didelėms pramoninėms ir komercinėms firmoms. Šios firmos žino, kad jei joms reikės lėšų prieš sertifikato galiojimo pabaigą, jos galės jį parduoti bet kam ieškančiam likvidžios, kokybiškos trumpalaikės investicijos. Perdavimo atributas suteikia Taupomųjų Indėlių Serti­fikatams aukštą likvidumą.

 

Taupomųjų indėlių augimas JAV buvo stebėtinai didelis. 1961m. į šiuos sertifikatus buvo investuota 3,3 milijardo dolerių, tuo tarpu kai 1987 metais jie sudarė jau 450mln. dolerių. Penki metai po jų pristatymo kai kurie New York'o bankai susidūrė su faktu, kad daugiau kaip pusė terminuotų indėlių sudarė investicijos į Taupomųjų indėlių Sertifikatus. Vienok mažesni bankai dėl labai didelės jų mažiausios vertės turėjo daug mažesnę galimybe pajusti jų nauda. 1974 metais santaupų-paskolų (S&L) bankams taip pat buvo leista naudoti šiuos sertifikatus savo praktikoje. 1974 metais buvo panaikintas  bet koks palūkanų normos apribojimas. Ir tai lėmė tokį greitą jų augimą. Bankai taip pat siūlo mažesnio dydžio neperduo­damus indėlių sertifikatus mažesnės firmoms ir privatiems asme­nims.

 

4.4. Atviros terminuotos sąskaitos

 

Tai yra kito tipo sąskaitos negu tos kuris aptarėme ankščiau. Jos yra vadinamos atviromis sąskaitomis, todėl, kad daugiau nei vie­nas indėlis gali būti padarytas per jų galiojimo laikotarpį. Atvira Terminuota sąskaita atidaroma sudarant dvipusę indėlininko ir banko sutartį, kad jokia suma iš sąskaitos nebus išimta ankščiau kaip iki sutartos datos kuri turi būti mažiausiai po 30 dienų, arba nedavus jokio įspėjimo apie planuojamą lėšų išėmimą tai pat mažiau kaip prieš 30 dienų. Šiomis sąskaitomis naudojasi didelės firmos daryda­mos ilgalaikį didelį terminuotą indėlį. Į šias sąskaitas taip pat įeina Kalėdų taupomieji klubai (Christmas Saving Clubs) ir kitos specialios sąskaitos, kurios kaupia lėšas atostogoms, ar kitiems svarbiems atei­ties įvykiams.