|
|
|
|
|
|
|
|
|
PINIGŲ SRAUTŲ INFORMACIJOS RENGIMAS BEI VALDYMAS |
|
|
|
|
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
2. PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMO BŪDAI Pagrindinės su pinigų srautų informacijos rengimu susijusios problemos tiek teoretikų, tiek praktikų yra įvardinamos kaip problemos, iškreipiančios pinigų srautų vertę. Prie tokių problemų priskirtinos tokios kaip infliacijos įtaka pinigų srautams, pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo įtaka priskaičiuotų pelno mokesčio sumai, o tuo pačiu ir pinigų srautams.
2.1. Infliacijos
įtaka pinigų srautams
Kiekvienoje šalyje prekių bei paslaugų kainų kitimas yra įprastas reiškinys. Šis procesas pasireiškia infliacija arba defliacija. Infliacija - tai bendrojo kainų lygio (BKL)augimas, taigi esant infliacijai - kyla įvairių prekių ir paslaugų kainos. Atvirkščias procesas vadinamas defliacija. Toliau nagrinėsime infliacijos poveikį pinigų srautams, kadangi infliaciniai procesai yra labiau paplitę ir būdingesni besivystančių šalių ekonomikoms.
Infliacijos įvertinimas ekonominiuose skaičiavimuose yra tiesiog būtinas, nes neįvertinę infliacijos poveikio, negalėsime teisingai nustatyti nei pinigų, nei turto vertės skirtingais laikotarpiais.
Infliacijos lygis išreiškiamas kainų indeksu. Kainų indeksas - tai santykis tarp atskirų prekių kainų tam tikru laiko momentu su tų pačių prekių kaina ankstesniu laiko momentu. Ankstesnis laiko momentas vadinamas baziniais metais. Panagrinėkime pavyzdį:
Vertinant infliacijos poveikį pinigų srautams, dažniausiai naudojama metinė procentinė infliacijos norma. Ši norma rodo metinį kainų padidėjimą arba sumažėjimą per vienerių metų laikotarpį. Kiekvienų metų infliacijos norma yra skaičiuojama ankstesnių metų bazėje.
Pavyzdys. Tarkime, kad turime tokius duomenis: 1998 ir 1999 m. infliacijos normos buvo atitinkamai 10 ir 2,4 %, be to, žinoma, kad tam tikros prekės kaina 1998 m. pradžioje yra 100 LTL. Rasti prekės kainą 1999 m. pabaigoje.
Kadangi kiekvienų metų infliacijos norma turi sudedamąjį poveikį, prekės kaina 1999 m. pabaigoje bus lygi: (1+0,1)*(1+0,024)*100 = 112,64 LTL Reikia atkeipti dėmesį, jog kainų augimas ir pinigų perkamosios galios mažėjimas yra iš esmės panašūs procesai, bet jų ekonominis vertinimas skiriasi.
Pinigų perkamosios galios (PPG) kitimas skaičiuojamas pagal tokią formulę [4]: čia: PPG - procentinis pinigų perkamosios galios sumažėjimas; i - procentinis kainų pakitimas.
Pavyzdys. Kainų padidėjimas 1998 metais buvo 2,4 %. Kaip pasikeitė gyventojų perkamoji galia? PPG = 1-(1 / (1+0,024) = 2,34 % Inžineriniuose ekonominiuose sprendimuose naudojamos dvi piniginių vienetų sampratos [4]: 1. - piniginio srauto įvertinimas dabartiniais piniginiais vienetais; 2. - piniginio srauto įvertinimas pastoviais piniginiais vienetais.
Dabartiniai pinigai - tai gauti ar išleisti pinigai bet kuriuo tiriamu laiko momentu.
Pastovūs pinigai išreiškia hipotetinę būsimų įplaukų ar išlaidų perkamąją jėgą tam tikrų pasirinktų bazinių metų atžvilgiu.
Pastovūs pinigai taip išreiškiami per dabartinius:
čia: Ppv - pastovūs piniginiai vienetai; Dpv - dabartiniai piniginiai vienetai f - infliacijos norma
Pavyzdys. Gamybinė įmonė nustatė savo metinius pinigų srautus, kurių dydžiai pateikti lentelėje. Reikia perskaičiuoti šiuos pinigų srautus į pastovius pinigus, jeigu yra prognozuojama 5 % kasmetinė infliacija.
Finansinėse rinkose yra nustatomas tikėtinas infliacijos lygis, o tuo pačiu ir atitinkama palūkanų norma. Šį procesą galima išreikšti tokia formule:
i = (1+ireal)“(1+ii) čia: i rinkos palūkanų norma; ireal - reali palūkanos norma; ii - infliacijos lygis.
Bendrojo kainų lygio augimas mažina pinigų perkamąją galią, tai reiškia, jog už tą pačią pinigų sumą galima nusipirkti vis mažiau prekių. Įvertinant įmonės veiklos per ataskaitinį laikotarpį rezultatus (lyginant uždirbtas pajamas su šioms pajamoms uždirbti patirtomis sąnaudomis), taip pat, reikia atsižvelgti į infliacijos poveikį įmonės skirtingu metu gaunamiems ir išleidžiamiems pinigams.
Norint skirtingų metų apskaitos duomenis padaryti palyginamus arba atskirų metų duomenis įvertinti be infliacijos įtakos, galima panaudoti specialius būdus. 15-ame Tarptautiniame apskaitos standarte yra nurodomi trys infliacijos įtakos įvertinimo būdai [3]: 1. Ø Pastovios valiutos (constant dollar accounting); 2. Ø Dabartinių kainų būdas (current cost accounting); 3. Ø Mišrus būdas (current cost / constant dollar accounting).
Taikant pastovios valiutos metodą, atitinkami finansinių ataskaitų straipsniai perskaičiuojami ataskaitinio laikotarpio perkamosios galios valiuta.
Ataskaitinio laikotarpio pabaigos objekto vertė vienodos perkamosios galios pinigais = Objekto įsigijimo kaina (savikaina) * (ataskaitinio laikotarpio BKL / įsigijimo laikotarpio BKL)
Pavyzdys. Tarkime, kad įmonė 1998 metų pradžioje įsigijo turto už 8000 litų, tuomet 1999 metų pradžioje įmonės turtas vienodos perkamosios galios pinigais sudarys 9048 ((8000 “ 113,1) / 100).
Taikant dabartinių kainų metodą, ataskaitos sudaromos ne pagal objektų įsigijimo kainą, bet pagal dabartinės rinkos kainas.
Pavyzdys. Tarkime, 1998 metų pabaigoje įmonė įsigijo gamybinę liniją už 1800 tūkst. litų, nusidėvėjimo koeficientas yra 20 %, tai:
Dėl šių sumų atitinkamai keisis ir įmonės pinigų srauto dydis.
Specialistų nuomone [8], pastovios valiutos būdas yra Lietuvai, esant dabartinei situacijai yra tinkamiausias. Tokia išvada grindžiama visa eile pastovios valiutos būdo privalumų: 1. ü šis būdas yra pakankamai paprastas, todėl gali būti palyginti lengvai pritaikomas praktikoje; 2. ü pastovios valiutos būdo pritaikymas leidžia įvertinti infliacijos poveikį, išsaugant faktinės įsigijimo savikainos pagrindu vedamos apskaitos sistemą; 3. ü šio būdo naudojimas leidžia atsisakyti kai kurių kitų infliacijos įtakos įvertinimo būdų (pvz., LIFO atsargų apskaitos) taikymo.
2.2. Nusidėvėjimo skaičiavimo metodo įtaka
pinigų srautams
Didelę įtaką būsimiems pinigų srautams daro pasirinktas įsigyjamo arba investicijomis sukuriamo ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo metodas. Pagal tarptautinius apskaitos standartus kiekvienai ilgalaikio turto grupei (konkretiems įrengimams, nekilnojamam turtui, nematerialiajam turtui) gali būti parenkamas tam tikras nusidėvėjimo skaičiavimo būdas ir, laikui bėgant, jis negali būti keičiamas [5].
Įmonės buhalterinės apskaitos organizavimo aspektu nusidėvėjimo skaičiavimas yra sudėtinė apskaitos sistemos dalis, įstatymų leistinose ribose tvirtinama pačios įmonės.
Nusidėvėjimas suprantamas kaip turto vertės praradimas dėl fizinio ar funkcinio (moralinio) senėjimo proceso. Skiriamas fizinis ir funkcinis nusidėvėjimas.
Nusidėvėjimo skaičiavimas yra paskirstymo, o ne įvertinimo procesas, kadangi jis naudojamas materialaus turto, atėmus jo likvidacinę vertę, įsigijimo kaštų paskirstymui sistemingu ir racionaliu būdu per numatomą šio turto gyvavimo laiką [4].
Pasirinktas nusidėvėjimo skaičiavimo metodas apsprendžia nusidėvėjimo atskaitymų dydį, kuris yra vienas iš pagrindinių pinigų srautų apskaičiavimo formulės elementų, t.y. jis nustato, kokią dalį pajamų nuo pagamintos produkcijos pardavimų įmonė kiekvienu būsimu periodu atidėdinės į nusidėvėjimo fondą.
Nusidėvėjimo atskaitymai ne tik, kad "neišeina" už įmonės ribų (todėl pinigų srautų formulėje jie atspindimi su pliuso ženklu), bet jiems tenkančia dalimi sumažėja pelno mokestis, nes nusidėvėjimo atskaitymai įkalkuliuojami į parduotos produkcijos savikainą. Šie du veiksniai didina įmonės pinigų srautą.
Tokiu būdu nusidėvėjimo skaičiavimo metodo pasirinkimo laisvė leidžia įmonei manipuliuoti pelno dydžiu, rodomu Pelno (nuostolio) ataskaitoje. Esant didesniems nusidėvėjimo atskaitymams, įmonės balansinis pelnas bus mažesnis, o esant mažesniems - didesnis. Atitinkamai keisis ir mokėtinų mokesčių dydis, bei įmonės pinigų srautas.
Pasaulinėje nusidėvėjimo skaičiavimo praktikoje yra žinoma keletas paplitusių ir plačiai naudojamų finansiniame planavime nusidėvėjimo skaičiavimo metodų [5].
Pirma, naudojamas tiesinis nusidėvėjimo skaičiavimo metodas, kuomet vienodi, dažniausiai maksimaliai galimi, nusidėvėjimo atskaitymai apskaičiuojami pagal nusidėvėjimo skaičiavimo normas, patvirtintas atitinkamuose norminiuose aktuose. Tai pats paprasčiausias nusidėvėjimo skaičiavimo metodas.
Antra, naudojami įvairūs pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai. Jiems visiems būdinga tai, kad: 1. a) Bet kuriuo atveju pagreitintas nusidėvėjimas suprantamas ne kaip nusidėvėjimo laiko sutrumpinimas. Šis laikotarpis išlieka nepakitęs tiek tiesiniame, tiek ir pagreitintame nusidėvėjimo atskaitymų skaičiavime. Nusidėvėjimo laiko ribose yra pagreitinamas nusidėvimo aktyvo vertės perkėlimo į nusidėvėjimo fondą grafikas taip, kad ankstesniais aktyvo eksploatavimo laikotarpiais būtų galima priskaityti didesnius nusidėvėjimo atskaitymus. 2. b) Reguliarus pagrindinių fondų perkainojimas pagal normatyvinius koeficientus dėl infliacijos savaime lyg ir papildomai veikia pagreitintą nusidėvėjimą, nes padidina ilgalaikio turto likutinės balansinės vertės, apskaičiuotos pagal pasirinktą pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodą, perkainojimo koeficientus.
Žemiau konkrečiu pavyzdžiu [7] pailiustruosime nusidėvėjimo sumų įtaką pinigų srautams. Duomenys pateikti 7. bei 8. lentelėje.
7.
lentelė. Pinigų srauto ir grynojo
pelno palyginimas, tūkst. lt.
8. lentelė. Pinigų srauto ir grynojo pelno
palyginimas, tūkst. lt.
Taigi, taikant skirtingus nusidėvėjimo skaičiavimo metodus, keičiasi priskaičiuotų mokesčių sumos bei pinigų srauto dydis.
|
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
|
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
|
|
|
|
|
|
|
E-mail: audrius.dzikevicius @ takas.lt |
|
|
|
|
|
© Audrius
Dzikevičius |
Designed by Audrius Dzikevičius |