Pinigų srautų prognozavimas

A. Dzikevičius

audrius.dzikevicius @ takas.lt

1. Pinigų srautai: samprata ir ypatybės

            Verslo vertinimas diskontuotų pinigų srautų metodu grindžiamas verslo (investicinio projekto) projektuojamais pinigų srautais. Šie srautai rodo būsimas investicijas bei veiklos pajamas ir išlaidas [2;7]. Vienas atsakingiausių ir sudėtingiausių verslo vertinimo momentų laikomas būsimų pinigų srautų prognozavimas artimiausių penkerių metų laikotarpiui [19;48].

Pelnas, rodomas Pelno (nuostolio) ataskaitoje parodo tik įmonės veiklos efektyvumą, tačiau neparodo įmonės pinigų judėjimo grynąją forma. Pinigų judėjimas yra atsietas nuo pajamų uždirbimo ir sąnaudų patyrimo, taigi grynojo pelno rodiklis dažniausiai nesutampa su to paties ataskaitinio laikotarpio grynųjų pinigų srautu.

            Įmonės grynųjų pinigų srautas labai priklauso nuo pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo. Kuo didesnė nusidėvėjimo atskaitymų norma, tuo mažesnis pelnas, tačiau šie atskaitymai nereiškia piniginių išlaidų, kaip kiti sąnaudų staraipsniai. Didėjant nusidėvėjimui, mažėja grynasis pelnas, o dėl mažėjančios mokesčių sumos, didėja firmos pinigų srautas [7;11].

            Be to, grynasis pelnas nuo pinigų srauto gali skirtis, nes

a)      ne visuomet Pelno (nuostolio) ataskaitoje pateikiami mokesčiai turi būti sumokėti tais pačiais metais,

b)      kai kurios prekės gali būti parduodamos skolon ir už jas gali būti atsiskaitoma ne pinigine forma,

c)      pelnas labai priklauso nuo pasirinkto atsargų įvertinimo metodo (FIFO, LIFO ir kt.),

d)      palūkanų kaupimas, nuoma, draudimas kaupiami tolygiai ir paskirstomi ataskaitiniams laikotarpiams, nors tais laikotarpiais pinigai realiai negaunami ir neišleidžiami.

            Įmonės pinigų judėjimas atspindimas Pinigų srautų ataskaitoje (PSA), kurią nuo 1994 metų privalo rengti visos didelės Lietuvos įmonės. Iš PSA sužinome apie ūkio subjekto gautus ir išleistus pinigus tokiomis kryptimis, kaip bendroji įmonės veikla, investicinė veikla ir finansinė veikla [3;94]. Šioje ataskaitoje atvaizduojamos visos įmonės ūkinės operacijos, kuriose naudojami pinigai. Įmonė gauna grynųjų pinigų iš tokių šaltinių, kaip grynasis pelnas, debitorinio įsiskolinimo sumažėjimas, atsargų sumažėjimas, kreditorinio įsiskolinimo padidėjimas, ilgalaikio turto pardavimas, įsiskolinimo padidėjimas ir pan. Įmonėje sumažėja grynųjų pinigų tuomet, kai sumažėja kreditorinis įsiskolinimas, padidėja debitorinis įsiskolinimas, įsigyjamas ilgalaikis turtas ar vertybiniai popieriai, sumažėja įmonės įsiskolinimas, išperkami įmonės vertybiniai popieriai, išmokami dividendai ir pan.

            PSA pateikiami duomenys yra svarbūs akcininkams, vadybininkams, investitoriams bei kreditoriams. Akcininkams ir vadybininkams pinigų srautų analizė parodo įmonės plėtros poveikį likvidumui, galimybę išmokėti dividendus ir vykdyti kitus finansinius įsipareigojimus. Investitoriams ir kreditoriams svarbu, ar į įmonę ateis teigiami pinigų srautai, ar ji išmokės dividendus, grąžins paskolas bei palūkanas ir apskritai, ar įmonės vadybininkai sugeba efektyviai valdyti pinigų srautus.

            PSA gali būti sudaroma dviem būdais - tiesioginiu ir netiesioginiu. Taikant tiesioginį metodą, pinigų srautai nustatomi apskaičiuojant pajamų uždirbimą ir sąnaudų patyrimą, o taikant netiesioginį metodą, nustaomas grynųjų pinigų pokytis.

            Sąvoka "pinigų srautas" yra žymiai mažiau apibrėžtas nei sąvoka "pelnas". Pinigų srauto nustatymo formulė gali būti pasirenkama pagal atitinkamą verslo vertinimo situaciją, jis gali būti apibrėžtas įskaitant ar pašalinant bet ką, ką analitikas mano esant tinkamu tikslui [13;32].

Naudojant diskontuotų pinigų srautų metodą, skaičiavimuose galima operuoti arba vadinamuoju "pinigų srautu nuosavam kapitalui" arba pinigų srautu be įsiskolinimo.

2. Pinigų srautų planavimas

Pinigų srautų planavimas (prognozavimas) yra viso verslo vertinimo diskontuotų pinigų srautų metodu pagrindas. Kiekviena vertinama įmonė ar projektas turi turėti mažiausiai penkerių metų veiklos planą, kurio sudėtine dalis būtų finansinis planas. Be detalaus verslo finansinio plano, kuriame atsispindėtų būsimi pinigų srautai, nebus įmanoma tiriamu metodu nustatyti verslo vertės. Finansinį planą gali rengti vertinamos įmonės darbuotojai, specialiai pasamdyti konsultantai arba bendromis jėgomis. Smulkiai pinigų srautų planavimą nagrinėjo G. Smalenskas [15].

Verslo pinigų srautų planas, kuriame planavimui naudojamas pilnas pinigų srautas (nuosavam kapitalui), turėtų parodyti [17;65-66]:

-         kokiais finansavimo šaltiniais ir apimtimis būsimu periodu t numatoma tenkinti šio periodo investicijų poreikį, taip pat tikėtiną apyvartinių lėšų poreikio padidėjimą (susijusį su produkcijos apimties augimo sąlygotu žaliavų, nebaigtos ir gatavos produkcijos apimčių augimu, taip pat vidutinio pinigų likučio einamojoje ar atsiskaitomojoje sąskaitoje padidėjimu).

-         kaip ir kokių lėšų sąskaita bus atliekamas kreditų, kuriuos įmonė planuoja paimti, aptarnavimas. Kreditai gali būti dengiami iš tokių šaltinių kaip įstatinis kapitalas, sukauptas pelnas, rezervų fondai, kitų kreditorių paskolos, lėšos, gautos iš papildomos akcijų emisijos, avansai už forvardinius kontraktus dėl diegiamo produkto tiekimo, pelnas, gautas iš šio produkto realizacijos, pajamos už nefunkcionuojančių aktyvų pardavimą arba pajamos iš laikinai laisvų patalpų nuomos, pajamos už turimų įrengimų grąžintiną lizingą, pelnas iš kitų veiklos sferų, pajamos už nereikalingų žaliavų, komplektuojančių dalių ir pusfabrikačių pardavimą ir pan.

-         kaip ir kokių lėšų sąskaita bus atliekamas obligacijų, jei įmonė ruošiasi jas išleisti, aptarnavimas.

-         kokio dydžio ir kada planuojama akcininkams (pajininkams) išmokėti dividendus,  tenkančius paprastųjų ir privilegijuotųjų akcijų savininkams, jeigu tai akcinė bendrovė.

Apibendrindami galime teigti, kad finansinis planas nukreiptas į kiekvieno ateities periodo t finansavimo subalansavimą. Jis parodo investicijų poreikį kiekvieno periodo eigoje bei skolinamų ir pritraukiamų lėšų padengimą kiekvienu periodu.

            "Pinigų srautas nuosavam kapitalui" (arba "pilnas pinigų srautas") savo struktūroje atspindi planuojamų pradinių ir tolesnių investicijų, skiriamų produkto (produktų linijos) gyvavimo ciklui, finansavimo būdą. Kitaip tariant, šis rodiklis parodo, kiek ir kokiomis sąlygomis investicinio proceso finansavimui bus pritraukiama skolintų bei nuosavų lėšų. Jame atsispindi tokie ateities periodų rodikliai kaip laukiamas įmonės ilgalaikio įsiskolinimo augimas, įmonės įsipareigojimų sumažėjimas, palūkanų už kreditus išmokėjimas pagal einamasias skolų aptarnavimo sąlygas.

Kadangi pačiame prognozuojamame pinigų sraute yra atsižvelgiama į skolintų lėšų, skirtų verslo (investicinio projekto) finansavimui, dalį ir kainą, pinigų srautai gali būti diskontuojami (operuojant "pilnais pinigų srautais") naudojant diskonto normą, kurios pageidauja investitorius (įvertinus riziką) ir kuri yra lygi minimaliai nuosavų lėšų įdėjimo pelno normai. Ši diskonto norma dar vadinama diskonto norma nuosavam kapitalui.

Pinigų srautas nuosavam kapitalui įvertinti (pilnas pinigų srautas) gali būti prognozuojamas dviem būdais [17;59]:

1)      pagal įplaukų ir išlaidų, numatytų sudarytose pirkimo, realizavimo, darbo, nuomos, kreditų ir kitose sutartyse, terminų, apimčių ir sąlygų analizę, jeigu jų laikotarpiai pilnai apima nagrinėjamų produktų linijų ar produktų gyvavimo ciklus, o tai įmanoma tik pakankami trumpalaikiams projektams, kurių įgyvendinimui jau yra bent atitinkamų kontraktų projektai.

2)      remiantis investicijų poreikių įvertinimu bei būsimųjų įmonės pajamų bei išlaidų prognoze.

            Žinoma, yra kur kas patikimiau remtis laukiamų pajamų bei išlaidų prognozavimu nei planuoti būsimus lėšų likučius sąskaitoje pagal sudaromų kontraktų analizę.

            Pinigų srautą tam tikru ateities periodu t (dažniausiai jo gale) galima išreikšti taip [17,59]:

"Pinigų srautas periodu t" =

   "Pelnas (nuostolis) periodu t"

+ "Nusidėvėjimas (amortizacija) per periodą t"

-  "Palūkanų už kreditus išmokėjimai per periodą t"

-  "Pelno mokestis"

-  "Investicijos periodu t"

+  "Ilgalaikio įsiskolinimo padidėjimas periodu t"

-  "Ilgalaikio įsiskolinimo sumažėjimas periodu t"

-  "Nuosavų apyvartinių lėšų padidėjimas periodu t"

            Nuosavų apyvartinių lėšų padidėjimas čia suprantamas kaip žaliavų ir medžiagų, nebaigtos produkcijos bei gatavos, bet neparduotos ar neapmokėtos produkcijos atsargų padidėjimas - tai yra visos apyvartinės lėšos, kurios yra "surištos" ir yra skirtos piniginių išteklių papildymui.

            Be to, pateikiamoje formulėje neatsispindi įmonės trumpalaikio įsiskolinimo kitimas, nes laikoma, kad jų apyvarta atsispindės įmonės ataskaitinio laikotarpio lėšų apyvartoje.

            Pilno pinigų srauto formulės struktūra yra pakankamai paprasta: su minuso ženklu pažymimi straipsniai, mažinantys pinigų kiekį, o su pliuso ženklu - didinantys pinigų kiekį. Išimtį sudaro tik nusidėvėjimo straipsnis. Kaip jau buvo minėta, nusidėvėjimo atskaitymai nereiškia realiai patiriamų išlaidų, jie įskaitomi į įmonės nusidėvėjimo fondą.

Pinigų srautų prognozavimui patogu naudoti pinigų srautų ataskaitą.

            Pinigų srautų prognozė - tai būsimi pinigų gavimai, išleidimai ir prognozuojamas pinigų balansas tam tikro laikotarpio pabaigoje [12;30]. Pinigų srautų ataskaita padeda įvertinti įmonės sugebėjimą valdyti pinigų srautus, papildomo finansavimo poreikį, galimybę ateityje gauti teigiamus pinigų srautus, apmokėti įsiskolinimus.

            Pinigų srautų ataskaitoje visi pinigų srautai suskirstomi į tris grupes:

·        pinigų srautai iš įmonės pagrindinės veiklos;

·        pinigų srautai iš investicinės veiklos;

·        pinigų srautai iš finansinės veiklos.

Prognostinė pinigų srautų ataskaita gali būti parengta pagal specialiai tam parengtą lentelę [8;47] (žr. 1. priedą).

            Pinigų srautas be įsiskolinimo (dar vadinamas laisvu pinigų srautu) neatspindi planuojamų kreditinių lėšų, reikalingų investavimo finansavimui, kitimo ir kainos, todėl skaičiavimuose operuojant šiuo rodikliu laukiamus projekto pinigų srautus reikėtų diskontuoti pagal normą, lygią tam tikros įmonės kapitalo kainos svertiniam vidurkiui (galimu įmonės pardavimo momentu).

            Tokiu būdu sumuojant diskontuotus pinigų srautus be įsiskolinimo, laukiama įmonės tęstinumo vertė jos perpardavimo momentu sutaps su investuoto kapitalo į įmonę verte, t.y. siekiant nustatyti įmonės nuosavo kapitalo vertę (arba įmonės rinkos vertę), būtinai reikės išskaičiuoti tam tikram laikotarpiui planuojamą ilgalaikį įmonės įsiskolinimą.

            Pinigų srautas be įsiskolinimo gali būti nustatytas panašiai kaip ir prieš tai pateiktoje pilno pinigų srauto apskaičiavimo formulėje. Skirtumas tik tas, kad čia nebus palūkanų mokėjimų bei ilgalaikio įsiskolinimo sumažėjimo ir padidėjimo.

            Pačiu pagrindiniu pinigų srauto elementu visada yra laukiamas pelnas, gaunamas realizavus produkciją. Pelno prognozė periodu t gali būti apskaičiuota pagal šią formulę [17;60]:

čia G_t - pelnas, gautas realizavus produkciją, periodu t;

      P_t - laukiama produkto realizacijos kaina periodu t;

      Q_t - planuojamas įmonės produkto pardavimo kiekis, esant kainai P_t, periodu t;

      P_tk - žaliavos k įsigyjimo kaina periodu t;

      Q_tk - žaliavos k, reikalingos galutinio produkto kiekiui Q_t pagaminti, apimtis natūrine išraiška;

      W_t - numatomos pridėtinės išlaidos periodu t (įmonė, gaminanti vieną produktą, gali jų neturėti).

            Informacija apie galimas produkto realizacijos kainas periodu sąryšyje su numatoma pardavimo apimtimi, gali būti gauta iš produkto būsimos paklausos marketingo tyrimų (jos imlumas ir kainų elastingumas). Duomenys apie galimas išteklių kainas turėtų būti gauti iš dabartinės ir būsimos atitinkamo išteklio pasiūlos marketingo tyrimo.

            Reikalingų išteklių kiekiai nustatomi pagal produkto gamybos technologinę dokumentaciją.

3. Nominalūs ir realūs pinigų srautai

Pinigų srautas nuosavam kapitalui bei pinigų srautas be įsiskolinimo gali būti tiek nominaliais (būsimų periodų kainomis), tiek ir realiais (bazinio periodo, t.y. periodo, kuriam sudaroma atitinkama prognozė, kainomis).

            Nominalių pinigų srautų prognozei reikia įvertinti, kaip keisis visų išteklių, reikalingų produkto gamybai, kainos ir kaip keisis diegiamo produkto kainos. Be to, reikia įvertinti laukiamą infliacijos lygį, kuris greičiausiai skirsis atskirų prekių ir paslaugų rinkose. Taigi prognozuojant išteklių ir pačio produkto kainas, atsižvelgiama į skirtingus infliacijos tempus, bei siekiama nustatyti faktines būsimų pirkimų bei pardavimų kainas.

            Nominalių pinigų srautų apskaičiavimas gali užtikrinti kur kas didesnį investicinių skaičiavimų tikslumą su sąlyga, kad vertintojas iš tiesų gerai orientuojasi dabartinėse ir būsimose išteklių bei diegiamo produkto rinkų konjunktūrose, remiasi patikimais šių rinkų marketingo tyrimais, adekvačiai įvertina būsimą konkurenciją. Jeigu tokie marketingo tyrimai nebuvo atlikti, tuomet investiciniuose skaičiavimuose geriau nenaudoti nominalių pinigų srautų. Tokioje situacijoje geriau tiktų realių pinigų srautai.

            Realūs pinigų srautai - tai periodu t laukiamas įplaukų ir išlaidų (perkant išteklius ir parduodant produktus), įvertinus jas bazinio periodo kainomis, saldo. Tai visai nereiškia, kad kainos, naudojamos būsimų pinigų srautų prognozavimui, nesikeis. Skirtingais ateities periodais jos skirsis, tačiau tik tol, kol pradinė kaina taps priklausoma nuo prognozuojamų išteklių pasiūlos bei produkto paklausos.

Nustatant būsimas diegiamo produkto realizavimo kainas, taip pat reikėtų įvertinti ir įmonės pasirinktą kainų politiką. Įmonė pradiniu laikotarpiu, siekdama įsitvirtinti rinkoje, gali pasirinkti rinkos užkariavimo strategiją ir pardavinėti prekes mažesne kaina nei savikaina, arba, priešingai, jei įmonė pasirinks vadinamąją "grietinėlės nugriebimo" kainų strategiją ir pradiniu laikotarpiu pardavinės prekes aukštomis kainomis, gaunami pinigų srautai ženkliai skirsis.

Pasirinkus pinigų srauto tipą, kurį naudosime produkto linijos tęstinumos vertės nustatymui numatomu įmonės perpardavimo momentu, taip pat turime pasirinkti atitinkamą diskonto normą, pagal kurią diskontuosime prognozuojamus produkto pinigų srautus.

Jeigu skaičiavimuose naudosime nominalius pinigų srautus, tai ir diskonto norma turi būti nominali, t.y. įvertinanti vidutinį infliacijos lygį diegiamo produkto (produktų linijos) naudingo projekto gyvavimo periodo metu. Jeigu pasirinksime realius (bazinio periodo kainomis) pinigų srautus, tai ir diskonto norma neturi atspindėti laukiamos infliacijos.

Investiciniuose skaičiavimuose naudojant pinigų srautus nuosavam kapitalui, diskonto norma galima pasirinti nominalią arba realią (priklausomai nuo pasirinktų pinigų srautų tipo) nerizikingą palūkanų normą, kuri praktikoje būna lygi ilgalaikių vyriausybės obligacijų palūkanų normai.

Ši norma vadinama įmonės nuosavo kapitalo įvertinimo diskonto norma, nes (skaičiuojant prognozuojamus pinigų srautus juose įvertinama skolintų lėšų, pritraukiamų investicinio projekto finansavimui, apimtis ir kainą) joje neatsižvelgiama į skirtingą nuosavo ir skolinto kapitalo, naudojamo įmonėje, kainą.

Tais atvejais, kuomet dėl kokių nors priežasčių yra neįmanoma planuoti produktų linijos pinigų srautų atsižvelgiant į skolintų lėšų kitimą, derėtų palyginamąją skolinto ir nuosavo kapitalo kainą atspindėti bent jau diskonto normoje. Tokia situacija gali pasitaikyti, jeigu konkretūs investicijų finansavimo būdai dar nenumatyti, sutartys dėl kreditų gavimo neparuoštos, galimi kreditoriai dar tik kviečiami ir supažindinami su projektu. Tokiu atveju diskonto norma turėtų atspindėti svertinę nuosavo ir skolinto kapitalo kainą.

Be to, nuosavo kapitalo kaina atsispindės prarastoje galimybėje tokiomis pačiomis pradinių investicijų sąlygomis uždirbti palūkanas už skolintą kapitalą, kuomet tokios operacijos rizika atitinka duoto projekto riziką.

Skolinto kapitalo kainą galima charakterizuoti palūkanų norma, kuri atsispindi planuojamose sudaryti arba jau sudarytose kredito sutartyse. Ši norma turėtų būti pakoreguota pelno mokesčio ekonomijos dydžiu, jeigu įstatymuose numatyta galimybė dengti ilgalaikius įsiskolinimus iš pelno prieš jo apmokestinimą.

4. Pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo įtaka pinigų srautams

Didelę įtaką būsimiems pinigų srautams daro pasirinktas įsigyjamo arba investicijomis sukuriamo ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo metodas. Pagal tarptautinius apskaitos standartus kiekvienai ilgalaikio turto grupei (konkretiems įrengimams, nekilnojamam turtui, nematerialiajam turtui) gali būti parenkamas tam tikras nusidėvėjimo skaičiavimo būdas ir, laikui bėgant, jis negali būti keičiamas.

Įmonės buhalterinės apskaitos organizavimo aspektu nusidėvėjimo skaičiavimas yra sudėtinė apskaitos sistemos dalis, įstatymų leistinose ribose tvirtinama pačios įmonės.

Pasirinktas nusidėvėjimo skaičiavimo metodas apsprendžia nusidėvėjimo atskaitymų dydį, kuris yra vienas iš pagrindinių pinigų srautų apskaičiavimo formulės elementų, t.y. jis nustato, kokią dalį pajamų nuo pagamintos produkcijos pardavimų įmonė kiekvienu būsimu periodu atidėdinės į nusidėvėjimo fondą.

Nusidėvėjimo atskaitymai ne tik, kad "neišeina" už įmonės ribų (todėl pinigų srautų formulėje jie atspindimi su pliuso ženklu), bet jiems tenkančia dalimi sumažėja pelno mokestis, nes nusidėvėjimo atskaitymai įkalkuliuojami į parduotos produkcijos savikainą. Šie du veiksniai didina įmonės pinigų srautą.

Tokiu būdu nusidėvėjimo skaičiavimo metodo pasirinkimo laisvė leidžia įmonei manipuliuoti pelno dydžiu, rodomu Pelno (nuostolio) ataskaitoje. Esant didesniems nusidėvėjimo atskaitymams, įmonės balansinis pelnas bus mažesnis, o esant mažesniems - didesnis. Atitinkamai keisis ir mokėtinų mokesčių dydis.

Pasaulinėje nusidėvėjimo skaičiavimo praktikoje yra žinoma keletas paplitusių ir plačiai naudojamų finansiniame planavime nusidėvėjimo skaičiavimo metodų.

Pirma, naudojamas tiesinis nusidėvėjimo skaičiavimo metodas, kuomet vienodi, dažniausiai maksimaliai galimi, nusidėvėjimo atskaitymai apskaičiuojami pagal nusidėvėjimo skaičiavimo normas, patvirtintas atitinkamuose norminiuose aktuose. Tai pats paprasčiausias nusidėvėjimo skaičiavimo metodas.

Antra, naudojami įvairūs pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai. Jiems visiems būdinga tai, kad:

a)      Bet kuriuo atveju pagreitintas nusidėvėjimas suprantamas ne kaip nusidėvėjimo laiko sutrumpinimas. Šis laikotarpis išlieka nepakitęs tiek tiesiniame, tiek ir pagreitintame nusidėvėjimo atskaitymų skaičiavime. Nusidėvėjimo laiko ribose yra pagreitinamas nusidėvimo aktyvo vertės perkėlimo į nusidėvėjimo fondą grafikas taip, kad ankstesniais aktyvo eksplotavimo laikotarpiais būtų galima priskaityti didesnius nusidėvėjimo atskaitymus.

b)      Reguliarus pagrindinių fondų perkainojimas pagal normatyvinius koeficientus dėl infliacijos savaime lyg ir papildomai veikia pagreitintą nusidėvėjimą, nes padidina ilgalaikio turto likutinės balansinės vertės, apskaičiuotos pagal pasirinktą pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodą, perkainojimo koeficientus.

Trumpai panagrinėsime du pasaulinėje praktikoje dažniausiai naudojamus pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodus.

Mažėjančio likučio metodas (declining-balance method)

            Mažėjančio likučio metode naudojamas nustatytas nekintamas "pagreitinimo koeficientas", vykdantis daugiklio funkcijas, kuriuo kiekvienu ataskaitiniu aktyvo nusidėvėjimo laikotarpiu padidinama tiesinio nusidėvėjimo norma, taikoma šiam aktyvui. Be to, nusidėvėjimo pagreitėjimas pasiekiamas dėl to, kad nusidėvėjimo norma kiekvienu metu taikoma ne pradinei aktyvo vertei, o likutiniai atstatymo vertei, kuri, savo ruožtu, kiekvienu ankstesniu periodu tampa mažesne tokiu būdu priskaičiuota nusidėvėjimo atskaitymų suma.

Metų skaičiaus sumos metodas (sum-of-the-years'-digits method)

            Šiuo metodu apskaičiuojamas nusidėvėjimo koeficientas visuomet turi būti taikomas pradinei nudėvimo aktyvo vertei, tačiau pats koeficientas skirtingais periodais yra kintamas normatyvinio nusidėvėjimo laikotarpio ribose. Šis koeficientas yra trupmena, kurios vardiklis pastovus, o skaitiklis kintamas.

            Vardiklį sudaro aktyvo normatyvinio nusidėvėjimo laikotarpio metų skaičiaus suma, t.y. jeigu nusidėvėjimo laikotarpis 3 metai, tai vardiklis bus lygus 1 + 2 + 3 = 6. Trupmenos skaitiklis turi būti lygus metų skaičiui, kuris lieka nuo duoto momento iki aktyvo nusidėvėjimo laikotarpio pabaigos.

            Šį nusidėvėjimo skaičiavimo metodą galima išreikšti tokia formule:

čia:

            D_t - metų t (t=1,…,T_a) nusidėvėjimo atskaitymai;

            T_a - normatyvinis aktyvo nusidėvėjimo laikotarpis;

            V₀ - pradinė (atstatyta) aktyvo vertė.

Paskutiniais aktyvo nusidėvėjimo metais jo likutinė vertė pilnai nusirašo.

            Be abejo, yra taikomi ir kiti pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai, tačiau jų taikymas mūsų šalyje yra ribotas, nes nėra patikimų dokumentuotų atitinkamų aktyvų rinkos ir likutinės verčių kotiruočių.

BACK

E-mail:audrius.dzikevicius @ takas.lt

Design by Audrius Dzikevičius