Prieš pradėdamas analizuoti atskirų šalių patirtį restruktūrizuojant bankus, apibrėšiu patį restruktūrizavimo terminą.

Sisteminis bankų restruktūrizavimas apibrėžiamas kaip įvairių priemonių (finansinių, operacinių ar struktūrinių) taikymas, siekiant atkurti atskirų bankų ar visos bankų sistemos likvidumą, mokumą bei pelningumą ir taip užtikrinti bankų sistemos galimybes atlikti finansinio tarpininkavimo funkciją.

Finansinėmis priemonėmis siekiama atkurti bankų mokumą vienokiu ar kitokiu būdu darant poveikį bankų balansams: papildomai kapitalizuojant, nurašant ar išperkant iš banko neveiksnius aktyvus mokant už juos realią (balansinę) arba nominalią vertę.

Operacinėmis priemonėmis siekiama atkurti bankų pelningumą gerinant bankų vadybą, tobulinant kreditavimo ir apskaitos politikas, sukuriant ar atnaujinant verslo strategiją.

Struktūrinės priemonės paveikia visą bankų sistemą – jos apima bankų likvidavimą, padalinimus ar sujungimus, valstybinių bankų privatizavimą, įmonių – bankų skolininkių restruktūrizavimą ir pan.

Toliau darbe apžvelgsiu kaip šių priemonių grupės buvo taikomos restruktūrizuojant bankus trijose Vidurio Europos šalyse.

Čekoslovakija bankų sistemos restruktūrizavimą pradėjo pirmajame ekonomikos pertvarkymo etape, dėl to ir problemos bankų sektoriuje išaiškėjo gana greitai. Problemos kilo pradėjus įmonių skolų restruktūrizavimą. Nuo anksčiau buvusio centrinio banko buvo atskirti dviejų bankų: Komercni Banka Praha ir Vseobecna Uverovy Banka Bratislava aktyvai. Šie bankai buvo išdavę daugiau kaip 40 proc. visų atnaujinamų (pratęsiamų) paskolų valstybinių įmonių apyvartiniam kapitalui formuoti. 1991 metų Vyriausybė nurodė bankams pakeisti pusę šių paskolų į vidutinio termino paskolas, o kitą pusę (90 mlrd. Čekijos kronų (CSK)) konvertuoti į trumpalaikę 6 mėn. paskolą. Pakeitus paskolų sąlygas ir pareikalavus įmonių sumokėti tokias dideles sumas joms kilo finansinių sunkumų ir jos pareikalavo Vyriausybės suteikti paramą. Tai ir privertė Vyriausybę sukurti ir įgyvendinti restruktūrizavimo programą.

Lenkijos bankuose krizės požymiai išryškėjo įvedus griežtas veiklą reglamentuojančias taisykles. Lenkijoje dviejų lygių bankų sistema buvo sukurta atskyrus 9 valstybinius bankus nuo Lenkijos nacionalinio banko. 1991 metais nusprendus privatizuoti šiuos bankus, jie buvo reorganizuoti į akcines bendroves bei nuo pat pradžių pareikalauta, kad jie dirbtų komerciniais principais. Daugelis bankų bendradarbiavo su geros reputacijos užsienio bankais. Vis dėlto prieš pradedant bakų privatizavimą, Finansų ministerija užsakė bankų paskolų portfelio tarptautinį auditą. 1992 metais auditoriams patikrinus 9 valstybinius bankus, paaiškėjo, kad žymiai išaugo abejotinų paskolų dalis. Jei 1990 metų pabaigoje 10 proc. paskolų buvo priskirta galimos rizikos grupei, tai 1992 metų pabaigoje jų apimtis pasiekė 30-60 proc. Panašios problemos išryškėjo ir naujai įkurtuose privačiuose arba mišrios nuosavybės bankuose. Jų finansinius sunkumus sąlygojo 1991 metais įvesti tarptautiniai apskaitos standartai bei reikalavimas suformuoti specialiuosius atidėjimus, po ko bankų kapitalo pakankamumo rodiklis tapo mažesnis nei reikalaujama.

Vengrija bankų reformą pradėjo anksčiausiai iš Vidurio Europos šalių. 1987 metais buvo įkurta dviejų lygių bankų sistema. Dideliems komerciniams bankams tapus akcinėmis bendrovėmis, dalis jų akcijų perėjo valstybinių įmonių nuosavybėn. Bankai savo ruožtu taip pat kreditavo šias įmones bei investavo į jas. Todėl jei tiesiogiai valstybė valdė 38 proc. bankinio sektoriaus, tai per netiesioginius ryšius 1991 metais ši dalis siekė 66 proc. Tokių ryšių susidarymas didino kredito riziką. Įmonės, būdamos akcininkėmis, lengviau gaudavo naujų paskolų bei galėjo įtikinti bankus jas pratęsti. 1991 – 1992 metais blogų skolų suma neviršijo keleto procentų nuo visų paskolų. Reali blogų skolų apimtis išryškėjo priėmus keletą naujų įstatymų (bankroto, apskaitos ir bankų įstatymai). Jie reikalavo sudaryti atidėjimus paskoloms ir skaičiuoti kapitalo pakankamumo rodiklį. Bankai iki 1993 metų sausio turėjo pasiekti 8 proc. kapitalo pakankamumo rodiklį. Naujas bankų įstatymas iki 1997 metų pabaigos reikalavo sumažinti valstybės dalį bankų akciniame kapitale iki 25 proc. Naujos apskaitos taisyklės, sugriežtinusios paskolų grupavimo kriterijus, sąlygojo blogų paskolų sumos išaugimą. Ji pasiekė 20 proc. visų paskolų sumos. 1992 metais naujas bankroto įstatymas taip pat nustatė ir automatinio bankroto mechanizmą, priklausomai nuo blogų paskolų skaičiaus. Priėmus šį įstatymą beveik 4 000 įmonių kreipėsi su prašymais pradėti joms bankroto procedūrą. Daugelis iš jų negalėjo pradėti reorganizacijos, nes įstatymas numatė per mažą laiko tarpą susitarti su kreditoriais, todėl bankai šias paskolas turėjo priskirti nuostolingų paskolų grupei. Tokia situacija skatino vyriausybę aktyviai įsikišti ir pradėti bankų sektoriaus restruktūrizavimą.

Apibendrinant galima teigti, kad pagrindinė priežastis, sukėlusi sunkumus bankų sektoriuje bei pareikalavusi Vyriausybės įsikišimo, visose šalyse buvo naujų apskaitos standartų įvedimas. Čekijos atvejis yra šiek tiek išskirtinis, kadangi jis susijęs su paskolų sąlygų peržiūrėjimu, tačiau šį paskolų sąlygų keitimą taip pat galima traktuoti kaip anksčiau nusistovėjusių tradicijų pakeitimą naujomis, pasaulinėje praktikoje priimtomis normomis.

Pradėjus restruktūrizavimo programą Čekijoje, visos įmonės buvo suskirstytos į tris grupes. Viduriniosios grupės - potencialiai gyvybingų įmonių skolos bankams buvo išpirktos už 11 mlrd. Čekijos kronų vertės nacionalinio turto fondo obligacijų. Dar 4 mlrd. CSK buvo panaudotos bankų kapitalo bazei stiprinti. Sekančiame etape buvo įkurtas specialios paskirties Konsolidacijos bankas, kuris pradėjo administruoti restruktūrizuotų buvusių karinės paskirties gamyklų įsiskolinimus ir paskolas, skirtas valstybinių įmonių apyvartiniam kapitalui atnaujinti. 1991 metų kovą 80 proc. šių paskolų, kurių vertė siekė 110 mlrd. CSK buvo pervestos Konsolidacijos bankui kompensuojant bankams 50 mlrd. CSK vertės obligacijomis, iš kurių 12 mlrd. CSK buvo panaudota kapitalui didinti ir 38 mlrd. CSK sumokėta už paskolas. 1992 metais Konsolidacijos bankas perėmė dar 93 mlrd. CSK vertės reikalavimų už tai suteikdamas 8 metų paskolą su palūkanomis 4 procentiniais punktais viršijančiomis centrinio banko rediskonto normą. Taigi Čekijos vyriausybė prisiėmė visišką atsakomybę už pereinamuoju laikotarpiu suteiktas blogas paskolas.

Pradžioje Konsolidacijos bankas neturėjo teisės skaičiuoti palūkanų. Tai turėjo būti tik institucija valdanti perimtas blogas paskolas, tačiau vėliau Konsolidacijos bankas gavo komercinio banko licenciją. Tą nulėmė aplinkybė, kad dauguma skolininkų mokėjo skolas ir tuo pačiu bankas galėjo funkcionuoti remdamasis nuosavais finansiniais ištekliais (abejotinos skolos 1994 ir 1995 metais sudarė atitinkamai tik 46,3 ir 48,4 proc. viso skolų portfelio).

Lenkijoje bankų sektoriaus gelbėjimas vyko dviem kryptimis. Pirmoji – bankų ir įmonių restruktūrizavimo programa – apėmė 7 valstybinius bankus atskirtus nuo Nacionalinio banko, Taupomąjį banką PKO BP ir Žemės ūkio banką BGZ. Antroji programa buvo skirta gelbėti privačius bankus.

Valstybinių bankų restruktūrizavimas Lenkijoje prasidėjo 1993 metų vasarį. Bankų savininkė Finansų ministerija nurodė jiems išskirti blogas paskolas išduotas iki 1991 metų pabaigos į taip vadinamus bazinius portfelius ir uždraudė tolesnį šių skolininkų kreditavimą. Darbą su šiomis neveiksniomis paskolomis perėmė bankuose įkurti blogų paskolų departamentai. Šiems padaliniams vadovauti konkursuose buvo atrenkami bankų darbuotojai, kurie anksčiau neužsiėmė kreditavimu tuose bankuose. Pasirinkti decentralizuotą neveiksnių aktyvų restruktūrizavimo būda buvo nuspręsta argumentuojant, einant standartiniu keliu, t.y. išimant blogas paskolas iš bankų balansų ir perduodant jas centralizuotai neveiksnių aktyvų valdymo agentūrai, būtų panaikintos tik problemos pasekmės. Tuo tarpu palikus blogas paskolas pačiuose bankuose, jie įgytų daugiau patirties vertinant kredito riziką bei būtų patys suinteresuoti skolų išieškojimu.

Bankų restruktūrizavimo programa iškart nepagerino bankų balansų būklės. Kaip rodo 1 lentelė, blogų paskolų dalis sistemoje ryškiau sumažėjo tik 1996 metais. Tą dalinai lėmė nuostata, kad bankai restruktūrizuotas paskolas į aukštesnę grupę galėjo perkelti tik po to, kai skolininkai pradėdavo skolos grąžinimą ir jų finansinė būklė žymiai pagerėdavo.

Šaltiniai: Chudzik R., A Comparative Analysis of Bank Restructurisation Programs in the Czech Republic, Hungary and Poland. - http://viadrina.euv-frankfurt-o.de/~chudzik/weran.htm

Vengrijoje restruktūrizavimo planas apėmė visus bankus, kurių kapitalo pakankamumas nesiekė 7,25 proc. Vyriausybė pasiūlė iš jų įsigyti paskolų už 153 mlrd. Vengrijos forintų (HUF), priskirtų blogiausiai rizikos grupei. Už tai buvo sumokėta valstybės 20 metų termino obligacijomis, kurių palūkanų norma buvo susieta su 90 dienų iždo vekselių palūkanų norma per pastaruosius 2 metus. Išperkamų aktyvų kaina buvo nustatoma tokiais santykiais:

1:2 už paskolas, priskirtas nuostolingų paskolų grupei iki 1992 metų;

0,8:1 už paskolas priskirtas nuostolingų paskolų grupei po 1992 metų;

1:1 už paskolas suteiktas valstybinėms įmonėms garantuotas valstybės.

Bankai šiuo pasiūlymu pasinaudojo parduodami neveiksnių aktyvų už 117 mlrd. HUF ir gaudami už juos valstybės obligacijų už 80 mlrd. HUF. Dalis blogų skolų – 40 mlrd. HUF vertės - buvo pervestos į Vengrijos investicijų ir vystymo banką, kuris jas restruktūrizavo peržiūrėdamas skolų terminus arba kapitalizuodamas. Likusi dalis buvo palikta bankuose sudarius pavedimo sutartis, kurios buvo atnaujinamos kas 3 mėnesius. Mėginimas parduoti skolas privačioms firmoms nepavyko dėl didelio skolų skaičiaus ir vertės. Ši operacija sumažino blogų paskolų kiekį bankuose nuo 288 iki 186 mlrd. HUF, tačiau nepertvarkius bankų valdymo bei nepatobulinus skolininko rizikos vertinimo ir skolinimo procedūrų vėl ėmė blogėti paskolų portfeliai bankuose..

Apibendrinant galima teigti, kad visose trijose šalyse buvo taikomas bankų aktyvų restruktūrizavimas išimant neveiksnius aktyvus iš bankų balansų. Vyriausybės įsikišo į bankų sektorių prisiimdama atsakomybę už iki 1992 – 1993 metų išduotas paskolas. Čekijoje ir Vengrijoje paskolos buvo išperkamos bankų balansuose jas pakeičiant VVP ir mokant už jas mažesnę kainą nei nominali aktyvų vertė. Lenkijos atvejis yra unikalus, kadangi Vyriausybė, priešingai nei rekomendavo tarptautinės organizacijos, paskolų iš bankų neišiminėjo, o paliko jas valdyti tiems patiems bankams.

Išpirktų neveiksnių aktyvų valdymui buvo pasirinkti skirtingi būdai. Čekijoje veikė centralizuota aktyvų valdymo įmonė, kuriai buvo perduoti visi neveiksnūs aktyvai. Lenkijoje pasirinktas visiškai decentralizuotas būdas. Vengrijoje sutinkame mišrų variantą, kai dalis paskolų buvo palikta administruoti bankams, kita dalis perkelta į Vengrijos investicijų ir vystymo banką.

Čekijoje bankų aktyvų restruktūrizavimą papildė ir bankų kapitalo bazės stiprinimas. Vyriausybė padidino valstybinių bankų akcinį kapitalą perduodama jiems VVP. Galima teigti, kad šis kapitalizavimas buvo neatsiejama bankų aktyvų restruktūrizavimo dalis. Kapitalizavimas buvo atliktas Nacionaliniam privatizacijos fondui išleidus 50 mlrd. CSK vertės 5 metų trukmės obligacijų, kurios buvo pervestos bankams. Kapitalizavusi bankus Vyriausybė pareiškė, kad tai yra vienintelis atvejis, ir užtikrino, kad ateityje tokių intervencijų į rinką nebebus.

Lenkijoje pirmajame restruktūrizavimo etape panaudojant Vyriausybės obligacijas buvo rekapitalizuoti 7 bankai. Emisijos dydis buvo apskaičiuotas taip, kad visi bankai pasiektų 8 proc. kapitalo pakankamumo rodiklį. Nominali obligacijų vertė siekė 40 trln. zlotų. Bankai tuo pačiu įsipareigojo restruktūrizuoti savo bazinius portfelius iki 1994 metų kovo (PKO BP ir BGZ šis terminas buvo pratęstas iki 1994 metų rugsėjo).

Dalyje privačių Lenkijos bankų pasirodžius pirmosioms likvidumo problemoms, centrinis Lenkijos bankas ėmėsi veiksmų, siekdamas pagerinti ir jų padėtį. Norėdamas išvengti panikos Centrinis Lenkijos bankas garantavo indėlių saugumą smulkiesiems indėlininkams. Buvo nutarta suteikti pagalbą tiems bankams, kurie parengs gelbėjimo planą ir jei jų likvidavimo kaštai (kontroliuojami Centrinio Lenkijos banko) viršytų banko gelbėjimo kaštus. Parama bankams buvo teikiama tokiomis priemonėmis:

Investicijų į bankų kapitalą apimtis 1994 metų pabaigoje siekė 6,7 trln. PLZ. Pagalba iki 1994 metų pabaigos buvo suteikta 17 bankų. Centrinis Lenkijos bankas tapo penkių probleminių bankų savininku, kai neatsirado kitų pirkėjų.

Vengrijoje, nepaisant 1993 metais priimtų naujų apskaitos taisyklių, bankai slėpė tikrąjį blogų paskolų mastą pratęsinėdami paskolų terminus. Šiuo laikotarpiu finansinę atskaitomybę reglamentuojantys aktai buvo suderinti su Europos ekonominės bendrijos (EEB) standartais. Įsigaliojus šioms pataisoms paaiškėjo, kad bankai neturi stabilios kapitalo bazės. Daugelio jų kapitalo pakankamumo rodiklis buvo neigiamas. Todėl bankų restruktūrizavimo programą nutarta papildyti naujomis priemonėmis, leisiančiomis pasiekti rekomenduojamą kapitalo pakankamumo rodiklį. Papildomas bankų kapitalizavimas buvo atliktas išperkant naujas akcijų emisijas arba garantuojant subordinuotas paskolas. Tam tikslui Vyriausybė išleido papildomą obligacijų emisiją. Pirmajame etape (1993 metų pabaigoje) Vyriausybė išpirko tiek naujų bankų akcijų, kad Kuko koeficientas pasiektų 0 proc. Antrajame etape (1994 metų gegužė) Vyriausybė pirko akcijas arba suteikė paskolas, kol kapitalo pakankamumas pasiekė 4 proc. Bankai už tai turėjo pasirašyti konsolidacijos susitarimus su valstybe įsipareigodami gerinti bankų vadybą bei organizaciją. Taip pat jie įsipareigojo aktyviai veikti reorganizuojant įsiskolinusias įmones. Gelbėjimo operacija Vengrijos Vyriausybei kainavo 286 mlrd. HUF (1993 metų pabaigos duomenimis).

Šių veiksmų pasekoje valstybės dalis bankų kapitale išaugo iki 75 proc. Bankai, dalyvavę programoje, pradėjo dirbti pelningai ir nuo 1994 metų jie sudarinėjo reikalaujamus atidėjimus. Vyriausybės obligacijos bankams suteikė pakankamą likvidumą, kadangi jas buvo galima naudoti atviros rinkos operacijose. Blogų paskolų dalis pradėjo lėtai mažėti.

Kaip matome, stiprinant bankų kapitalo bazę visų šalių patirtis yra labai skirtinga. Tiek Lenkijoje, tiek Čekijoje bankų kapitalizavimas buvo atliktas kartu su jų neveiksnių aktyvų restruktūrizavimu. Šiose valstybės VVP pagalba buvo sustiprinta valstybinių bankų kapitalo bazė. Lenkijoje pagal specialią programą pagalba buvo įsigyjama ir privačių bankų akcijų, jei šie bankai turėjo parengę realius tolesnės veiklos planus. Tuo tarpu Vengrijoje bankų restruktūrizavimas vyko nenuosekliai. Išpirkus neveiksnius aktyvus ir praėjus kuriam laikui buvo nuspręsta bankus rekapitalizuoti įsigyjant tiek valstybinių, tiek ir privačių bankų akcijų. Po šios operacijos labai išaugo valstybės dalis bankų sektoriuje.

Kapitalizuojant bankus išauga valstybės dalis bankų savininkų struktūroje, todėl, restruktūrizavus bankus, sekantis žingsnis turėtų būti jų privatizavimo plano parengimas ir įvykdymas.

Kadangi Čekijoje nebuvo kapitalizuojami privatūs bankai, todėl privatizuoti reikėjo tik buvusius valstybinius bankus. Šiam tikslui buvo pasirinktas decentralizuotas privatizavimo būdas. Mažesnioji Komercinio banko akcijų dalis buvo privatizuota už “vaučerius”, tai yra už valstybės suteiktą teisę piliečiams gauti tam tikrą buvusio valstybinio kapitalo dalį. Kitų valstybinių bankų privatizavimo programos 1998 metų pabaigos duomenis dar tik buvo rengiamos.

Lenkijoje daugumos bankų akcijos buvo parduotos aukcionuose, dalis akcijų paketų buvo parduoti jau esamiems stambiems akcininkams. Buvę valstybiniai bankai privatizuoti 1998 metų pabaigoje.

Vengrijoje privatizuojant bankus buvo pasirinktas tiesioginių derybų būdas ir valstybiniai bankai daugiausiai parduoti užsienio investuotojams.

Taigi Čekijoje valstybinių bankų dalis bankų sistemoje (pagal aktyvų dydį) 1998 metais siekė 19 proc. Lyginant su 1994 metais valstybinių bankų dalis sumažėjo tik 1 proc. Lenkijoje bankų privatizavimas vyko aktyviau, kadangi po bankų rekapitalizavimo buvo labai išaugusi valstybės dalis bankų sektoriuje. Valstybinių bankų dalis sumažėjo nuo 76 proc. 1993 metais, kai buvo pasiektas maksimumas, iki 22 proc. 1999 metais. Užsienio investuotojams 1999 metų pabaigoje priklausė 47 proc. bankinio sektoriaus. Vengrijoje 1999 metų pabaigoje valstybei priklausė tik 6 proc. akcijų kredito institucijų kapitale. Nerezidentams priklausė 50 proc. kredito institucijų akcinio kapitalo.

Kitaip nei kitos nagrinėjamos šalys, Čekijos vyriausybė nutarė palaipsniui įvesti tarptautinius standartus, reguliuojančius veiklos riziką. Bankams buvo suteiktas santykinai ilgas laikotarpis (iki 1996 metų pabaigos) pasiekti kapitalo pakankamumo normatyvui. Tą nulėmė aplinkybė, kad bankai, 1990 metais atskirti nuo centrinio banko, turėjo labai mažą kapitalą (kapitalo pakankamumo rodiklis nesiekė 1,5 proc.) ir 1991 metų rekapitalizacija šio rodiklio taip pat žymiai nepadidino. Be to tarptautinius standartus atitinkančios bankų priežiūros taisyklės buvo įvestos pradėjus dviems metams po restruktūrizavimo. Buvo patvirtintos naujos taisyklės, reglamentuojančios paskolų klasifikavimą, atidėjimų sudarymą bei reikalavimus auditorių ataskaitai apie banko būklę. Vadovaujantis šiomis taisyklėmis 1994 metais parengti duomenys parodė, kad žymiai išaugo blogų paskolų dalis. Blogos paskolos pasiekė 36 proc. bendros paskolų sumos. Bankai buvo sudarę tik pusę reikalaujamų atidėjimų.

Lenkijoje staigus giežtų tarptautinių apskaitos reikalavimų įvedimas buvo dar viena restruktūrizavimo priemonė. Bankai iki 1994 metų kovo buvo įpareigoti sudaryti pilnus atidėjimus nuostolingoms paskoloms. Daugelio kredito įstaigų Kuko koeficientas pasiekė ir viršijo 8 proc. Po laikino padidėjimo blogų paskolų dalis privačiuose bankuose greitai sumažėjo iki 13 proc.

Vengrijoje, kaip jau minėta, tarptautiniai apskaitos standartai buvo įvesti dar 1993 metais ir tapo viena iš priežasčių išryškinusių finansinius sunkumus bankų sektoriuje.

Apibendrinant trijų šalių patirtį įdiegiant tarptautinius apskaitos standartus, galima teigti, kad Čekijoje pasirinktas būdas suteikiant ilgą pereinamąjį laikotarpį reikalavo mažiausiai Vyriausybės išlaidų, nes per pereinamąjį laikotarpį bankai turėjo galimybę sukaupti reikalaujamo dydžio kapitalą savo jėgomis. Tuo tarpu Lenkijoje ir Vengrijoje tarptautiniai apskaitos standartai buvo panaudoti kaip priemonė realiai padėčiai bankų sektoriuje išsiaiškinti ir vėliau, atsižvelgiant į gautus rezultatus, padėjo priimti sprendimus, kokių priemonių reikia imtis. Manau, kad būtent dėl šios priežasties tiek Lenkijoje tiek Vengrijoje prireikė įgyvendinti privačių bankų gelbėjimo bei kapitalizavimo programas pareikalavusias nemažai valstybės lėšų.