Kuriant rinkos ekonomiką visose pokomunistinėse šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, vienas iš svarbiausių ekonomikos reformos tikslų buvo efektyvios bankinės sistemos sukūrimas. Šį procesą pereinamuoju laikotarpiu visose šalyse lydėjo didesnio ar mažesnio masto blogų paskolų portfelio susiformavimas bei su tuo susijusios finansinės problemos daugumoje kredito įstaigų: tiek valstybiniuose bankuose, kurie buvo įkurti atskiriant juos nuo buvusių centrinių bankų, tiek ir naujai susikūrusiuose privačiuose bankuose. Šios dalies pradžioje pabandysiu išskirti pagrindines priežastis, dėl kurių kilo problemos Lietuvos bankų sektoriuje ir kurios privertė vyriausybę įsikišti į rinką bei pradėti bankų restruktūrizavimą.

Blogų paskolų portfelio susidarymą ir su tuo susijusias mokumo ir likvidumo problemas lėmusias priežastis galima išskirti į dvi grupes – makroekonomines ir mikroekonomines.

Nesutvarkyta įstatyminė bazė ir silpna priežiūra, maži įstatinio kapitalo reikalavimai, sudarė galimybes bankams lengvai steigtis ir vykdyti labai pelningą bei tuo pačiu rizikingą veiklą hiperinfliacijos sąlygomis. Tai sukėlė labai staigų bankų (ypač mažų) skaičiaus augimą. Bankų priežiūra buvo silpna, kadangi neturėjo pakankamai kvalifikuoto ir patyrusio personalo, kad galėtų efektyviai kontroliuoti kredito įstaigų veiklą. Lietuvoje 1994 metų pabaigoje bankų skaičius pasiekė 27, tačiau jau 1995 metų pabaigoje iš 27 įregistruotų komercinių bankų 11 buvo probleminiai. Vis dėlto reikia pastebėti, kad Latvijoje bankų skaičius buvo dar didesnis ir viršijo 40.

Pereinamuoju laikotarpiu bankai susidūrė su aukšto laipsnio sistemine ekonomine rizika susijusia su struktūriniais ekonominiais pasikeitimais bei informacijos apie savo klientus trūkumu, todėl nauji kreditai buvo išduodami su didele palūkanų norma. Brangūs kredito ištekliai savo ruožtu skatino įmones imtis rizikingų projektų. Paskolų rizikos duomenų bazę, kurioje bankai galėtų sužinoti apie kliento skolas kitiems bankams bei tų skolų rizikos grupę, buvo nuspręsta įsteigti tik 1995 m. gruodžio 21 d. Hipotekos registro steigimo įstatymas buvo priimtas 1998 metų kovo mėnesį, o vieningas registras realiai pradėjo veikti pradėjo veikti 1999 metais.

Kvalifikuoto personalo trūkumas. Planinėje ekonomikoje bankai atliko labai ribotą vaidmenį lyginant su Vakarų šalimis. Bankininkams nereikėjo rūpintis banko strategija ir profesiniais įgūdžiais, nes kreditus pagal planą reikėjo tik pervesti nurodytoms įmonėms, neturint galimybių pasirinkti, kokius projektus jiems naudingiau kredituoti, bei netiriant kliento galimybių grąžinti paskolas. Netgi bankams tapus akcinėmis bendrovėmis valstybė jų valdymui turėjo esminę įtaką ir savo nutarimais primesdavo jiems vykdyti įvairias programas. Lietuvoje tai buvo būdinga valstybiniams LŽŪB bei LTB.

Blogų aktyvų dalies didėjimas didino bankų nemokumo riziką. Tai skatino bankus ieškoti papildomų finansavimo šaltinių pritraukiant indėlius, tačiau šios pastangos ne visada būdavo sėkmingos. Banke iškilus likvidumo problemoms, jis paprastai praranda indėlininkų pasitikėjimą. Indėlininkams pradėjus masiškai atsiiminėti savo pinigus, banko likvidumo problemos dar labiau paaštrėja. 1994 metais Lietuvoje bankrutavus pirmiesiems bankams, pradėjo mažėti indėlių suma visoje bankinėje sistemoje. Daug indėlių taip pat buvo pervesta į valstybinius bankus, kur jų saugumą visiškai garantavo valstybė.

Bankų sistema veikė nevienodomis sąlygomis, kadangi valstybiniai bankai turėjo privilegijų – indėlių saugumas juose 100 proc. buvo garantuojamas valstybės, kai tuo tarpu ribota indėlių sistema, apimanti fizinių asmenų indėlius privačiuose bankuose, buvo sukurta tik 1996 metais. Šiuose bankuose nuolatos buvo laikomos didelės valstybės biudžeto ir kitų valstybinių institucijų lėšos. Lyginant su privačiais bankais, valstybinių bankų veikla buvo neefektyvi, jie turėjo per daug darbuotojų, didelį neefektyvų tinklą, kas sąlygojo santykinai dideles veiklos išlaidas.

Netolygus paskolų pasiskirstymas pagal veiklos rūšis ir terminus. Lietuvoje daugiausiai buvo kredituojamos ūkio šakos, kuriose greita kapitalo apyvarta, visų pirma prekyba, kuri tuo metu buvo labai rizikinga. Sumažėjus infliaciniam pelnui ir sulėtėjus kapitalo apyvartai daugelis įmonių, ypač smulkios, bankrutavo, palikdamos bankus su beviltiškomis paskolomis. Taip pat dauguma kreditų buvo trumpalaikiai, todėl jų grąžinimą apsunkindavo mažiausi ūkinės veiklos sutrikimai.

Priversti daryti atidėjimus abejotinoms paskoloms, bankai pradeda didinti maržą tarp palūkanų normų už paskolas ir indėlius. Tai sumažina indėlių palūkanų normą ir apriboja galimybes pritraukti naujas santaupas. Kita vertus, palūkanų normų už paskolas padidėjimas verčia bankus griežčiau vertinti klientų finansinę būklę, o klientai savo ruožtu pradeda slėpti informaciją - iškyla informacijos asimetrijos problema. Bankai nebegali tinkamai stebėti savo klientų būklės. Palūkanų normos padidėjimas taip pat verčia klientus imtis labiau rizikingų projektų.

Finansinių grupuočių įsigalėjimas bankų valdyme ir tokiu būdu susiformavę ryšiai tarp banko ir skolininko skatindavo bankininkus pratęsti skolų grąžinimo terminus, suteikti garantijas naujoms paskoloms, kurios skiriamos kitų kreditorių pretenzijoms patenkinti, arba išduoti paskolas iš anksto žinant, kad jos nebus grąžintos. Šią problemą aštrino ir tai, kad valstybei priklausanti dalis valstybiniuose bankuose buvo suformuota privilegijuotosiomis akcijomis be balso teisės, todėl nors formaliai valstybei priklausė 51 proc. banko akcijų, tačiau realios įtakos banko valdymui Vyriausybė negalėjo daryti.

Nevaldomas augimas. Nuo 1993 iki 1995 metų pabaigos komercinių bankų paskolų suma išaugo daugiau nei 2 kartus (nuo 2 111,7 mln. Lt 1993 m. pabaigoje iki 4 428,8 mln. Lt 1995 m. pabaigoje). Atitinkamai indėlių suma išaugo nuo 2 142,0 mln. Lt iki 4 629,9 mln. Lt. Daugiau nei 2 kartus padidėjus veiklos apimtims, bankams, ypač didiesiems, sunkiai sekėsi valdyti naujų paskolų išdavimą. Padidėję aktyvai ir įsipareigojimai taip pat išryškino nepakankamą bankų kapitalą.

Apibendrinant išvardintas priežastis galima teigti, kad problemas bankų sektoriuje nulėmė struktūriniai ekonomikos pokyčiai, būdingi visoms pereinamosios ekonomikos šalims. Pasikeitus ekonomikos sąlygoms nebuvo sukurta nauja įstatyminė bazė, tiek bankai, tiek ir įmonės susidūrė su sistemine rizika, kai reikėjo pertvarkyti veiklą, persikvalifikuoti patiems vadybininkams ir prisitaikyti dirbti naujomis sąlygomis.

Aukščiau išvardintos problemos komerciniuose bankuose pradėjo ryškėti 1994 metais, pareikalavus sugrupuoti paskolas pagal naujas Lietuvos banko patvirtintas paskolų grupavimo taisykles ir sudaryti specialiuosius atidėjimus galimiems nuostoliams padengti. 1994 metais įsigaliojus šioms taisyklėms, nebuvo numatyta pereinamojo laikotarpio ir bankai privalėjo iškart suformuoti specialiuosius atidėjimus blogoms paskoloms.

1994 – 1995 metų problemas taip pat paskatino staigus infliacijos kritimas. Per trumpą laikotarpį infliacijai nukritus nuo 1 021 proc. 1992 metais iki 36 proc. 1995 metais, reali palūkanų norma pasirodė gerokai didesnė už numatomą, ir ūkio subjektai nebegalėjo gauti pakankamai pajamų grąžinti paskolas. Savo ruožtu bankai nebegalėjo padengti nuostolių dėl negrąžinamų paskolų dideliais infliaciniais pelnais iš valiutos keitimo operacijų bei gerų paskolų duodamo pelno.

1995 metų antroje pusėje, sustabdžius dviejų didžiausių privačių komercinių bankų veiklą bei dviems iš trijų valstybinių bankų deklaravus nuostolius kuriuos daugiausiai lėmė sudaryti specialieji atidėjimai blogoms paskoloms, valstybė turėjo įsikišti į bankų sistemą ir atkurti bankų likvidumą bei pasitikėjimą jais.

Prielaidas sistemingam bankų restruktūrizavimui sudarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių bankams restruktūrizuoti emisijos įstatymas, priimtas 1996 m. birželio 18 d. kurį galima laikyti pagrindiniu bankų restruktūrizavimo teisiniu aktu. Šiame įstatyme buvo apibrėžta bankų restruktūrizavimo schema bei netiesiogiai, per bankų aktyvų dydį, užfiksuota, kurie bankai bus restruktūrizuojami. Įstatymo tikslas - sudaryti prielaidas Lietuvos Respublikos Vyriausybei dalyvauti bankų, kurių finansinė būklė kelia grėsmę visos bankinės ir mokėjimų sistemos stabilumui ir funkcionavimui, kapitalų ir paskolų portfelio bei kito turto restruktūrizavime, panaudojant tam valstybės vardu išleidžiamus Vyriausybės vertybinius popierius. Vyriausybei suteikta teisė išleisti iki 1 mlrd. Lt VVP (vėliau, nusprendus likviduoti LAIB, ši suma buvo sumažinta iki 600 mln. Lt) bankų, kurių aktyvai viršija 400 mln. Lt, aktyvų daliai restruktūrizuoti ir(ar) kapitalui atkurti bei valstybės steigiamos akcinės bendrovės Turto bankas kapitalui formuoti, iki šis bankas pasieks nuo 5 iki 10 procentų kapitalo pakankamumo normatyvą.

VVP bankams restruktūrizuoti galėjo būti išleidžiami iki 10 metų laikotarpiui su galimybe Vyriausybei išpirkti VVP anksčiau termino, o už juos mokamos palūkanos nustatomos pagal vidutines indėlių palūkanas Lietuvos komerciniuose bankuose prie jų pridedant 2 proc. maržą. VVP galėjo būti naudojami neveiksnių aktyvų išpirkimui iš bankų, kurie nevykdo Lietuvos banko nustatyto kapitalo pakankamumo normatyvo. Įstatyme pateiktas neveiksnių aktyvų apibrėžimas – tai dalis banko rizikingų aktyvų (paskolų ir kito turto), kurie neigiamai veikia banko veiklos rezultatus arba Lietuvos banko nustatytų riziką ribojančių normatyvų vykdymą.

LRV patvirtintuose neveiksnių aktyvų išpirkimo kriterijuose patikslinta, kad iš bankų išperkami neveiksnūs aktyvai yra visos išduotos iki 1996 m. birželio 18 d. paskolos, kurios pagal Lietuvos banko valdybos 1996 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 19 patvirtintas Paskolų grupavimo taisykles yra priskirtos abejotinoms ir nuostolingoms, jeigu bendroji neveiksnaus aktyvo vertė yra ne mažesnė kaip 500 tūkst. Lt.

Banko neveiksnūs aktyvai mainais į VVP galėjo būti išpirkti sutartyje su banku nustatytomis sąlygomis ir kaina, kurios ekspertinį vertinimą atlieka nepriklausomas auditorius ar turto vertintojas. Bankų, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei, neveiksnūs aktyvai išperkami pagal jų realią vertę, atsižvelgiant į bankui užstatyto turto rinkos kainą.

Valstybei už obligacijas įsigyjant banko akcijų buvo numatyta, kad banko akcijos už VVP gali būti įsigyjamos tik po to, kai bankas įstatymų nustatyta tvarka sumažino akcinį kapitalą, jeigu banko metų ir ketvirčių finansinėse ataskaitose nurodyta nuostolių suma yra lygi arba didesnė už banko pagrindinio ir papildomo kapitalo vertę.

VVP išpirkimui numatyta naudoti lėšas, gautas realizavus ar išieškojus perimtus neveiksnius aktyvus; pajamas, gautas nustatyta tvarka pardavus vertybinių popierių rinkose valstybei priklausančias šio įstatymo nustatyta tvarka restruktūrizuotų bankų akcijas; naujus Vyriausybės išleistus ilgalaikius apyvartinius vertybinius popierius; valstybės biudžete tam tikslui numatytus asignavimus; dividendus, gautus iš pagal šį įstatymą restruktūrizuotų bankų bei kitus abiem šalims priimtinus šaltinius.

Vykdydama šį įstatymą LRV nutarė išleisti VVP emisiją Nr. 61001. Nutarime nustatyta, kad obligacijų, išleidžiamų konkrečiam restruktūrizuojamam bankui, emisijos apimtis nustatoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimais atsižvelgiant į šio banko neveiksnių aktyvų vertę ir papildomą kapitalo poreikį.

Neveiksnių aktyvų valdymui Lietuvoje buvo pasirinktas centralizuotas variantas, kai visos blogos paskolos ir kitas nelikvidus ir neveiksnus turtas perduodami vienai neveiksnių aktyvų valdymo įmonei – Turto bankui. Turto bankas neveiksnius aktyvus iš restruktūrizuojamų komercinių bankų išpirkti turėjo už VVP, emisijos Nr. 61001, kuriuos kiekvienu atveju atsižvelgus į poreikius, išleisdavo ir perduodavo Turto bankui LRV.

Turto banką nutarta įsteigti AB "Aurabanko" pagrindu, 1996 m. birželio 4 d. patvirtinus Lietuvos Respublikos Seime AB "Aurabankas" reorganizavimo įstatymą. 1996 m. rugpjūčio mėn. buvo patvirtinti Turto banko įstatai, kuriuose nurodyti banko tikslai - valdyti, naudoti ir kitaip disponuoti iš restruktūrizuotų bankų perimtais neveiksniais aktyvais bei juos realizuoti. 1996 m. lapkritį Turto bankas oficialiai pradėjo veiklą.

Lietuvoje buvo priimtas sprendimas, kad restruktūrizuoti reikia tik valstybinius bankus bei didžiausią privatų Lietuvos akcinį inovacinį banką. Kadangi Litimpeks bankas parengė veiklos atnaujinimo planą pagal kurį problemas bandė spęsti savo jėgomis, todėl jis į valstybės restruktūrizavimo planus nepateko. Litimpeks banko veikla buvo atnaujinta 1996 metų birželio mėnesį, tačiau dėl įsisenėjusių problemų ir prarasto pasitikėjimo 1999 metais iškilo mokumo problemų ir bankui buvo paskelbtas bankrotas.

Toliau apžvelgsiu kaip buvo restruktūrizuojami valstybiniai bankai.

Siekiant pagerinti bankų balansų kokybę ir atkurti galimybę uždirbti pajamas, dažniausiai yra naudojamos vyriausybės vertybinių popierių injekcijos, paprastai derinant jas su kitomis restruktūrizavimo priemonėms (pvz. neveiksnių aktyvų keitimu į vyriausybės vertybinius popierius). Vertybiniai popieriai, kuriais formuojamas bankų akcinis kapitalas, paprastai būna neapyvartiniai. Padidinus kapitalą VVP pagalba, banko turto kokybė pagerėja, kadangi valstybės vertybiniai popieriai priskiriami prie mažiausiai rizikingų aktyvų. Tuo pačiu padidėja bankų pajamos, nes už VVP yra mokamos palūkanos. Šios palūkanos paprastai būna mažesnės už rinkos, tačiau negali būti pernelyg žemos, kadangi tokiu atveju dalies banko aktyvų pelningumas būtų mažesnis už vidutinį ir banko kapitalas vėl pradėtų mažėti dėl per mažo, lyginant su rinkos, bendro pelningumo.

Suteikti bankui likvidžių lėšų vyriausybė gali išpirkdama tikslinę banko obligacijų emisiją. Tačiau obligacijų išpirkimas yra ne toks efektyvus būdas, lyginant banko akcijų emisijos įsigijimu už Vyriausybės vertybinius popierius. Ilgalaikė paskola yra įskaičiuojama į banko antro lygio kapitalą, kurio dydis, pagal Bazelio kapitalo pakankamumo skaičiavimo taisykles, negali viršyti pirmojo lygio kapitalo, o įsigyjant banko akcijų, ir jas pilnai apmokant VVP yra didinamas pirmojo lygio kapitalas, todėl akcinio kapitalo apmokėjimas Vyriausybės vertybiniais popieriais yra priimtinesnis siekiant padidinti banko kapitalo pakankamumo rodiklį.

LTB ir kitų valstybinių bankų kapitalas buvo didinamas keletu etapų. 1996 metais už VVP bankams restruktūrizuoti Vyriausybė įsigijo banko akcijų emisiją tokiu būdu banko įstatinį kapitalą padidindama iki 40 mln. Lt bei bankui suteikė 19,2 mln. Lt subordinuotą paskolą papildomam kapitalui formuoti. 1997 metais banko kapitalas buvo padidintas dar 20 mln. Lt iš papildomų įnašų bei panaudojant banko ilgalaikio turto perkainojimo rezervo lėšas. 1998 metais dėl nevykdomų veiklos riziką ribojančių normatyvų buvo apribotos LTB operacijos – uždraustas klientų kreditavimas ir laisvas lėšas leista investuoti tik į VVP. Todėl Vyriausybė iš papilomų įnašų bei panaudojant VVP bankams restruktūrizuoti suformavo iki 167 mln. Lt padidintą LTB akcinį kapitalą.

Didinant banko kapitalą privačios lėšos nebuvo pritraukiamos. Pirmumo teise išperkant naujas akcijas pasinaudodavo tik Vyriausybė, kuri išpirkdavo savo dalį arba visą akcijų emisiją, todėl valstybės dalis banko kapitale padidėjo nuo 51 proc. iki daugiau kaip 90 proc.

Vis dėlto ir iki 167 mln. Lt padidintas banko akcinis kapitalas buvo nepakankamas. Buvo planuojama, kad pagal Lietuvos banko rekomendacijas 1998 metais, banko kapitalas turėtų būti didinamas dar mažiausiai 100 mln. Lt, tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti.

Banko akcinio kapitalo ir viso banko kapitalo pokyčius matome 2 lentelėje.

Komercinių bankų metinėmis finansinėmis ataskaitomis.

LVKB kapitalizavimo planas buvo patvirtintas 1996 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tačiau atlikus tarptautinį auditą paaiškėjo, kad banko 1995 metų nuostoliai viršija įregistruotą banko akcinį kapitalą. Vadovaujantis Komercinių bankų įstatymo 1995 m. gruodžio 29 d. papildymu, banko akcinis kapitalas turi būti sumažintas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu, jeigu banko balanse esantys nuostoliai pasiekia 50 procentų banko akcinio kapitalo nominalios vertės.

Patvirtintasis kapitalo didinimo planas nebeteko prasmės ir 1996 m. liepos 17 d. LRV nutarė suformuoti naują 150 mln. Lt akcinį kapitalą, sumažinant esamą šio banko akcinį kapitalą, anuliavus akcijas, nuostolių pagal 1996 m. liepos 1 d. būklę suma Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 34 straipsnio nustatyta tvarka. Išleistoms obligacijoms mokėti numatyta naudoti 5 metų trukmės VVP (iki 140 mln. Lt) bei biudžete numatytus asignavimus (iki 10 mln. Lt).

1996 m. rugpjūčio 22 d. buvo priimtas LVKB restruktūrizavimo įstatymas, todėl ankstesnis sprendimas suformuoti LVKB akcinį kapitalą nebeteko galios ir Vyriausybė 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu nusprendė suformuoti 165 mln. Lt siekiantį akcinį kapitalą apmokant už išperkamas akcijas VVP bankų restruktūrizavimui.

Nepaisant beveik du metus trukusių Vyriausybės pastangų iš LVKB restruktūrizavimo įstatymo 1997 m. rugsėjo mėn. priimto papildymo matome, kad tarptautinio audito patvirtinti nuostoliai 1996 m. gruodžio 31 d. kurie siekė 233 mln. Lt bei neigiama banko nuosavybė siekė 44 mln. Lt, taigi bankas faktiškai buvo bankrutavęs.

Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. gruodžio 20 d. nutarimu LŽŪB kapitalą buvo nutarta didinti didinant valstybės dalį akciniame kapitale iki 93 proc. Kapitalui didinti numatyta naudoti Lietuvos respublikos paramos žemės ūkiui fondo ir kitų šaltinių lėšas. Seimo nutarime, taip pat buvo nustatyta, kad kredito ištekliai gauti pagal šį nutarimą investavus Lietuvos respublikos paramos žemės ūkiui fondo lėšas, naudojami tokioms pat reikmėms bei tokiomis pat sąlygomis, kokios nustatytos Paramos žemės ūkiui fondo nuostatose.

1997 m. birželio 5 d. LRV nutarė padidinti iš papildomų įnašų LŽŪB akcinį kapitalą 43 mln. Lt. Tų pačių metų lapkričio mėnesį buvo priimtas įstatymas Dėl 1992 m. padarytos kredito emisijos dalies naudojimo akcinės bendrovės Lietuvos žemės ūkio banko akciniam kapitalui didinti. Šiuo įstatymu nustatoma, kad kredito emisijos dalis, panaudota kaip kredito ištekliai žemės ūkio produkcijos atsargų supirkimo išlaidoms kredituoti per Lietuvos žemės ūkio banką, bet ne daugiau kaip 55,4 mln. Lt, naudojama akcinės bendrovės Lietuvos žemės ūkio banko akciniam kapitalui didinti. Lėšos naudojamos apmokant už valstybės įsigyjamas naujos emisijos akcijas.

1997 m. gruodžio 8 d. LRV nutarė padidinti LŽŪB akcinį kapitalą 22 mln. Lt iš papildomų įnašų.

1999 m. gruodžio 24 d. banko akcinis kapitalas buvo sumažintas 87 mln. Lt, nuostolių, kurie susidarė 1993-1995 metais, suma, bei nustatyta, kad vienos LŽŪB akcijos nominali vertė yra 95 Lt.

LŽŪB akcinio ir įstatinio kapitalo pokyčius matome 3 lentelėje.

Komercinių bankų metinėmis finansinėmis ataskaitomis.

Remiantis VVP bankų restruktūrizavimui emisijos įstatymu, iš valstybinių bankų buvo išperkami neveiksnūs aktyvai.

1998 m. birželio 15 d. tarp Turto banko ir LŽŪB buvo pasirašyta neveiksnių aktyvų pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurią Turto bankas perėmė neveiksnaus 200 mln. Lt nominalios vertės turto už kurį Vyriausybės obligacijomis buvo sumokėta 28,6 mln. Lt.

Analogiška sutartis tarp Turto banko ir LVKB buvo pasirašyta 1997 m. gegužės 27 d. Turto bankui už 1,7 mln. Lt buvo perduota 63 mln. Lt nominalios vertės neveiksnaus turto.

Pažymėtina, kad pagal šias sutartis Turto bankui buvo perduotos 5 rizikos grupės, jau nurašytos paskolos ir kitas nelikvidus turtas.

1998 metais, nusprendus likviduoti LVKB, Lietuvos taupomajam bankui buvo nuspręsta perduoti visus gerus aktyvus, o Turto bankui neatlygintinai perduoti visus neveiksnius aktyvus – 3, 4 ir 5 paskolų rizikos grupėms priskirtas paskolas, bei kitas su šiomis paskolomis susijusias reikalavimo teises, viso 362 mln. Lt nominaliąja verte. 1999 metų pradžioje paaiškėjus, kad LVKB perduodamas LTB veiksnius aktyvus, kartu perdavė dalį aktyvų, kurie pagal esamą būklę turėjo būti laikomi neveiksniais, todėl LRV sprendimu Turto bankui buvo perduota neveiksnaus turto dar už 37 mln. Lt.

Kaip jau minėta anksčiau, valstybiniams bankams dažnai yra užkraunami Vyriausybės pavedimai vykdyti tam tikras valstybines programas. Tokiu būdu paprastai yra neefektyviai panaudojamas banko turtas, nes šiuo atveju, skirtingai nuo privačių bankų, valstybiniai negali pasirinkti geriausios galimybės investuoti savo išteklius. Be to kartais tokių programų vykdymas ne tik kad nebūna pelningas, bet pareikalauja iš bankų papildomų sąnaudų. Žinoma, tai nebūtinai galioja tik valstybiniams bankams, Vyriausybė gali pavesti įgyvendinti nutarimus ir kitiems bankams, vis dėlto dažniausiai taip būna tuose bankuose, kur Vyriausybė tiesiogiai gali įtakoti valdymą.

Iš trijų valstybinių bankų Lietuvoje didžiausią tokių paskolų portfelį turėjo LŽŪB. Tokia situacija būdinga ir kitoms Vidurio Europos šalims, kadangi per tokius bankus paskolų forma dažnai būdavo teikiamos subsidijos žemdirbiams.

Tik įkurtas LŽŪB taip pat turėjo tokių paskolų, todėl dar 1992 metais nutarta priskirti žemės ūkio įmonių trumpalaikes ir ilgalaikes paskolas, paimtas iš LŽŪB nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1992 m. gegužės 6 d., valstybės vidaus skolai. Taigi Vyriausybė prisiėmė visą atsakomybę dėl pereinamojo laikotarpio pradžioje žemės ūkio įmonėms išduotų paskolų, tačiau 1992 metais tokia praktika nebuvo užbaigta ir per LŽŪB ir toliau buvo išduodamos paskolos, vykdant Vyriausybės nutarimus ir programas. Vykdant šiuos Vyriausybės nurodymus LŽŪB susikaupė nemažai paskolų, kurių aptarnavimas bankui buvo nepakankamai pelningas arba net nuostolingas. Todėl 1998 metais, rengiant LŽŪB privatizavimui buvo susirūpinta nuostolių dėl tokių paskolų dengimu ir buvo imtasi priemonių, kad LŽŪB būtų atleistas nuo šių prievolių vykdymo arba su tuo susijusias išlaidas padengtų Vyriausybė.

1998 m. birželio 11 d. Vyriausybė nutarė iš LŽŪB perimti reikalavimo teises pagal pasirašytas sutartis su ūkio subjektais, gavusiais sojų rupinius 1995 metais pagal programą PL 480. Pagal šį nutarimą Finansų ministerijai turėjo būti perduotos reikalavimo teisės dėl 23 paskolų, kurių bendra suma siekė beveik 2 mln. JAV dolerių. Vėliau buvo perduota dar 10 paskolų reikalavimo teisės dėl visų grąžintinų sumų bei įkeisto turto 602 tūkst. JAV dolerių sumai.

1999 m. liepos 12 d. Žemės ūkio ministerijai buvo pavesta pasirašyti pavedimo sutartį su LŽŪB dėl lengvatinių paskolų, suteiktų iš LR paramos žemės ūkiui fondo, ūkininkų rėmimo fondo ir paramos žemės ūkiui fondo (lėšos gautos už parduotus grūdus gautus iš JAV). Kitu tos pačios dienos Vyriausybės nutarimu Finansų ministerijai buvo pavesta pasirašyti pavedimo sutartį dėl lengvatinių paskolų, suteiktų gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti.

2000 m. rugsėjo 15 d. LRV pavedė Finansų ministerijai sudaryti pavedimo sutartį dėl žemės ūkio produkcijos gamintojams, agroserviso ir augalininkystės produkciją superkančioms įmonėms suteiktų paskolų dyzeliniams degalams pirkti iš Pasaulio banko paskolos lėšų.

Taigi, 1998 – 2000 metais iš LŽŪB balanso buvo išimta nemažai paskolų, suteiktų vykdant Vyriausybės patvirtintas programas. Šios paskolos ir toliau buvo paliktos administruoti LŽŪB, tačiau buvo panaikinta banko atsakomybė už paskolų gavėjų prievolių vykdymą

Dar vienu 1999 m. liepos 12 d. nutarimu Vyriausybė prisiėmė riziką už lengvatines paskolas, suteiktas iš Kaimo rėmimo fondo lėšų ir iš Lietuvos banko 1992 metais padarytos kredito emisijos dalies panaudotos banko akciniam kapitalui didinti. Nutarimu nustatyta, kad specialieji atidėjimai šioms paskoloms yra dengiami iš Kaimo rėmimo fondo lėšų. Sumažėjus paskolų rizikai lėšos yra grąžinamos į Kaimo rėmimo fondą.

Per LTB buvo vykdoma mažiau tokio pobūdžio programų, kaip bankas turėjo kredituoti Vyriausybės nurodytus ūkio subjektus. Jei Vyriausybės nurodymu paskolos ir būdavo suteikiamos, jos būdavo užtikrinamos Vyriausybės garantija. Todėl su LTB buvo sudaryta tik viena panašaus pobūdžio pavedimo sutartis. 1999 m. gruodžio 24 d. Finansų ministerijai pavesta pasirašyti su LTB pavedimo sutartį dėl lengvatinių paskolų, suteiktų per šį banką gyventojams gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 13 d. nutarimą Nr. 101 „Dėl Lietuvos valstybės ir vietos savivaldybių paramos fondų gyvenamiesiems namams, butams statyti ir lengvatinių kreditų gyventojams 1992 - 1995 metais“ ir 1993 m. balandžio 19 d. nutarimą Nr. 274 „Dėl Bendrojo ir vietos savivaldybių paramos gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti fondų bei lengvatinių kreditų gyventojams“.

Kartu su LVKB kapitalizavimu Vyriausybė panaudojo ir kitas priemones LVKB likvidumui palaikyti, kol buvo bandoma atnaujinti banko veiklą bei padidinti banko patrauklumą prieš jį privatizuojant.

1996 m. liepos 17 d. LRV nutarė, kad iki bus suformuotas naujas Lietuvos valstybinio komercinio banko akcinis kapitalas ir bankas vykdys kitus Lietuvos banko nustatytus banko veiklos riziką ribojančius normatyvus, šio banko likvidumas palaikomas Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis ir kitomis finansinėmis priemonėmis. Tuo tikslu visų miestų (rajonų) valstybinės mokesčių inspekcijos, Lietuvos valstybės biudžeto asignavimų valdytojai, valstybės institucijos, disponuojančios valstybės fondais kurių administruojamose teritorijose buvo Lietuvos valstybinio komercinio banko skyriai, privalėjo perkelti savo sąskaitose (litais ir užsienio valiuta) esamas lėšas iš komercinių bankų (išskyrus LTB ir LŽŪB) į LVKB, atidarydamos jame naujas sąskaitas. Savivaldybėms taip pat buvo rekomenduota pervesti jų turimas lėšas iš kitų komercinių bankų į LVKB skyriuose atidarytas sąskaitas.

1996 m. liepos 17 d. nutarimu LVKB taip pat buvo suteikta valstybės garantija dėl LVKB teikiamo tarpbankinio kredito - iki 60 mln. Lt paskolos vienerių metų laikotarpiui. Be to pagal LVKB restruktūrizavimo įstatymą LRV išleidus 90 mln. Lt tikslinių vertybinių popierių emisiją, bankui buvo suteikta paskola likvidumui restruktūrizavimo laikotarpiu palaikyti.

1997 m. buvo priimtas LVKB ir LŽŪB privatizavimo įstatymas, kuris sudarė prielaidas pradėti šių dviejų valstybinių bankų privatizavimą. Nustatyta, kad bankai privatizuojami skelbiant viešą konkursą, kuriame gali dalyvauti Lietuvos Respublikos ir užsienio bankai bei kitos finansų institucijos. Pagrindinis konkurso rezultatų vertinimo kriterijus - siūloma kaina už privatizuojamą banką.

Priėmus valstybinių bankų privatizavimo įstatymą, iškart buvo bandoma privatizuoti LVKB. Tačiau, 1997 metais paskelbus vieną po kito du konkursus, nebuvo gauta nei vienos paraiškos iš galimų banko pirkėjų. Pagrindinė nevykusio privatizavimo priežastis, matyt būtų ta, kad banką buvo bandoma parduoti kuo skubiau visiškai neparengus jo privatizavimui – tai yra visą banko restruktūrizavimą perleidžiant naujam investuotojui.

Po du metus trukusių bandymų restruktūrizuoti LVKB, atnaujinti jo veiklą bei privatizuoti 1998 m. kovo 26 d. LRV priėmė sprendimą, sveikąją LVKB dalį bei įsipareigojimus perduodant valstybiniam LTB, o neveiksnius banko aktyvus – Turto bankui. Valstybinio komercinio banko perduodamų Taupomajam bankui įsipareigojimų daliai, nepadengtai Valstybinio komercinio banko turtu, kurį perima Taupomasis bankas, padengti išleidžiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniai popieriai (emisijos Nr. 61001)1998 m. balandžio 30 d. LRV priėmė sprendimą likviduoti akcinę bendrovę Lietuvos valstybinį komercinį banką.

Nebuvo sėkmingi bandymai privatizuoti ir kitą valstybinį banką – LŽŪB. Nors 1998 metų sausį pasibaigusiame pirmajame LŽŪB privatizavimo konkurse dokumentus įsigijo keletas galimų pirkėjų, tačiau galutiniame etape likęs vienintelis pirkėjas “Parekss banka” už 51 proc. LŽŪB akcijų pasiūlė 0,5 mln. JAV dolerių arba 2 mln. Lt vėliau į banko vystymą žadėdamas investuoti 100 mln. Lt. Dėl per mažos siūlomos pirkimo kainos Vyriausybė konkursą pripažino neįvykusiu.

Po nepavykusio konkurso buvo bandoma banką padaryti patrauklesniu galimam pirkėjui – buvo pertvarkyta banko struktūra, atleista maždaug 450 darbuotojų, Vyriausybė prisiėmė atsakomybę už jos sprendimais vykdant įvairias programas išduotas paskolas, kurios buvo išimtos iš banko balanso, paliekant LŽŪB jų tolesnį administravimą.

1999 metais buvo pakeistas LVKB ir LŽŪB privatizavimo įstatymas, kadangi LVKB buvo likviduotas, o prie LŽŪB privatizavimo sutiko prisidėti Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB). Naujoje įstatymo redakcijoje numatyta, kad LŽŪB gali būti privatizuojamas 3 būdais: didinat akcinį kapitalą iš papildomų įnašų, keičiant valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas į kito banko akcijas, kur valstybė jau turi įsigijusi akcijų arba parduodant valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas. Vykdant privatizavimą dviem pirmaisiais būdais turi būti išlaikoma valstybės dalis suteikianti ne mažiau kaip ½ balsų.

Tokiu būdu buvo suteikta galimybė dalį banko akcijų įsigyti ERPB ir Vokietijos investicijų ir plėtros agentūrai DEG, kapitalizuojant anksčiau suteiktą subordinuotą 20 mln. Vokietijos markių paskolą. Taip pat 2000 metais buvo atlikti akcijų mainai: Vyriausybė už dalį LŽŪB akcijų iš ERPB perėmė Lietuvos vystymo banko akcijų paketą.

Atlikus šiuos darbus buvo tikimasi, kad banko tapo patrauklesnis pirkėjams, tačiau 2000 metais paskelbus pakartotinį konkursą jame vėl dalyvavo tik vienas pirkėjas – Lenkijos bankas “Pekao” su partneriu Italijos banku “Unicredito Italiano”. Po keletą mėnesių trukusių tiesioginių derybų dėl banko pardavimo galimas banko pirkėjas netikėtai nusprendė pasitraukti.

2000 metų pabaigoje prasidėjo trečiojo ir didžiausio valstybinio banko LTB privatizavimas. Šiame konkurse pasikartojo LŽŪB privatizavimo patirtis – nors LTB domėjosi nemažai bankų, tačiau galutiniame konkurso etape liko vienintelis pirkėjas – Estijos bankas “Hansabank” kurio didžioji akcinio kapitalo dalis priklauso Švedijos bankui “Swedbank”.

Skirtingai nuo valstybinių bankų, kurių gelbėjimui buvo skirta beveik visa bankų restruktūrizavimo programa, privatiems bankams valstybės parama nebuvo suteikta ir jie problemas daugiausiai sprendė savo jėgomis. Buvo svarstomos įvairios galimybės ir kuriami planai suteikti pagalbą keturiems didžiausiems turintiems finansinių problemų privatiems bankams: LAIB, Litimpeks, Vakarų bankui bei Aurabankui, tačiau Litimpeks bankas krizę bandė spręsti savo jėgomis, “Aurabankas”, kaip ir planuota, buvo paverstas neveiksnių aktyvų valdymo įmone, Vakarų banką nuspręsta likviduoti. Daugiausiai pastangų buvo skirta LAIB veiklos atkūrimui, tačiau galiausiai ir šis bankas buvo likviduotas. Po daugiau nei metų bandymų atkurti pastarųjų dviejų didžiausių privačių bankų veiklą, jų likvidavimas nebesukėlė didesnio poveikio bankų sistemai.

Paprastai visame pasaulyje yra stengiamasi, jei tik gelbėjimo kaštai neviršija likvidavimo kainos, gelbėti didelius bankus, kadangi jų bankrotai daro labai didelį poveikį visai bankų sistemai bei pasitikėjimui bankais. Tačiau taip pat laikomasi principo, kad bankams turintiems didelių mokumo problemų, turi būti skelbiamas bankrotas. Lietuvoje, siekiant atnaujinti LAIB veiklą, jis buvo įtrauktas į bankų restruktūrizavimo programą. Banke kartu su užsienio konsultantais buvo parengta keletas banko veiklos atnaujinimo scenarijų, kuriais remiantis buvo tikimasi atkurti banko veiklą su didesnėmis ar mažesnėmis išlaidomis. Vyriausybės pasirinktas variantas, numatė, kad banko likvidumo problemos, bus sprendžiamos kapitalizuojant pusę banke laikomų indėlių ir iš šio šaltinio bus suformuota ne mažiau negu pusė akcinio kapitalo. Tokiu atveju Vyriausybė sutiko garantuoti likusios indėlių dalies grąžinimą bei suformuoti likusią akcinio kapitalo dalį apmokant už ją VVP bankams restruktūrizuoti. Banko aktyvus buvo numatyta restruktūrizuoti panaudojant VVP emisiją Nr. 61001 ir blogas banko paskolas perduoti valdyti Turto bankui.

Vykdant šį restruktūrizavimo planą per beveik metų laikotarpį buvo pasirašytos sutartys su daugiau kaip 80 proc. indėlininkų, kurie sutiko kapitalizuoti pusę savo indėlių sumos, tačiau dėl Vyriausybė netikėtai nusprendė atsisakyti savo įsipareigojimų ir 1997 m. balandžio 22 d. Akcinės bendrovės Lietuvos akcinis inovacinis bankas prievolių banko kreditoriams įvykdymo bei jo turto perėmimo įstatymu, LAIB buvo likviduotas.

Valstybės įmonių ir įstaigų laikytos banke lėšos buvo pripažintos beviltiška skola, kitų fizinių ir juridinių asmenų reikalavimams įvykdyti buvo išleisti specialūs VVP. LAIB likvidatoriumi buvo paskirtas Turto bankas.

Sekančioje darbo dalyje pamėginsiu įvertinti Lietuvos bankų restruktūrizavimo efektyvumą, palyginti Lietuvoje atliktus veiksmus su Vidurio Europos šalių patirtimi bei pateikti galimus iškilusių problemų sprendimo variantus.