Vertinant valstybinių bankų kapitalizavimą, galima teigti, kad jis buvo atliktas nepakankamai.

Palyginus didžiausių privačių ir valstybinių bankų įsipareigojimų ir viso banko kapitalo santykius, matome, kad valstybinių bankų (ypač LTB) kapitalas buvo ir išlieka nepakankamas.

Komercinių bankų metinėmis finansinėmis ataskaitomis.

Nuo 1994 metų visų valstybinių bankų įsipareigojimų ir viso kapitalo santykis priartėjo prie arba viršijo 10. Lietuvos taupomojo banko rodikliai 1995 metais pasiekė net 676 kartus. Tuo tarpu vieni iš didžiausių privačių bankų beveik per visą šį laikotarpį išlaikė tolygų banko įsipareigojimų ir kapitalo augimą, šių dviejų dydžių santykį išlaikydami 6-8 kartų lygyje.

Viena iš banko kapitalo funkcijų yra apsauginė. Banko nuosavo kapitalo dydis rodo banko kreditoriams, kokia suma banko turtas viršija įsipareigojimus ir kokia dalimi banko savininkai garantuoja pasiskolintų kreditinių išteklių grąžinimą. Tuo tarpu LTB augimas, ypač 1995 metais, nebuvo subalansuotas. Tą dalinai lėmė 1,8 karto išaugusi indėlių suma, kadangi nemažai indėlininkų bei įmonių savo indėlius ir sąskaitas iš susidūrusių su sunkumais privačių bankų perkėlė į valstybinius, kur jų saugumas buvo visiškai garantuojamas valstybės.

Norint pasiekti, kad LTB įsipareigojimų ir kapitalo santykio reikšmė 1999 metais neviršytų 8, šio banko kapitalas turėtų siekti 364 mln. Lt, tai yra kapitalas turi būti padidintas 112 mln. Lt. Analogiškai LŽŪB kapitalas turėtų siekti 177 mln. Lt vietoje 1999 metais buvusių 121 mln. Lt.

Vertinant patį bankų kapitalizavimo procesą, galima teigti, kad jis buvo atliktas nenuosekliai. Pagal nusistovėjusią pasaulinę praktiką, bankai kapitalizuojami išėmus iš jų balansų blogas paskolas arba šie du procesai vyksta lygiagrečiai. Priešingu atveju vėl susidarantys nuostoliai dėl blogų paskolų sunaikina naujai suformuotąjį kapitalą.

Tuo tarpu Lietuvoje bankų kapitalizavimas buvo atliktas dar prieš blogų paskolų išėmimą – LŽŪB kapitalas buvo didinamas tris kartus iki blogų paskolų perdavimo Turto bankui 1998 metais, LVKB kapitalo didinimo planas buvo patvirtintas 1996 metų pradžioje, o blogiausios paskolos iš šio banko buvo išpirktos 1997 m. gegužės 27 d. Blogos paskolos iš LTB nebuvo išpirktos visiškai, nors bankas buvo kapitalizuotas net keletą kartų.

Taip pat prieštaringai vertintinas bankų kapitalizavimas atliktas daugeliu etapų. Lenkijoje valstybinių bankų kapitalizavimas buvo atliktas iškart, tiek, kad bankai pasiektų 8 proc. kapitalo pakankamumo rodiklį. Kartu buvo aiškiai pasakyta, kad valstybė, suteikusi bankui kapitalo bazę, daugiau nesikiš į jo valdymą ir už tolesnius banko veiklos rezultatus yra atsakingi bankų vadybininkai.

Lietuvoje bankų kapitalizavimą atliekant daugeliu etapų, buvo apsunkinta bankų veikla bei jos strateginis planavimas, kadangi bankai turėjo dirbti su nepakankamu kapitalu bei nebuvo aiškiai nustatyta kiek ir kada kapitalas bus didinamas. Taip pat dėl per maža apimtimi atlikto bankų aktyvų pertvarkymo, atsisakant nelikvidaus ir neveiksnaus turto, valstybinių bankų pelningumas išliko mažo lygio, tai yra nebuvo pasiektas vienas iš restruktūrizavimo ir kapitalizavimo tikslų – banko pelningumo atkūrimas.

Komercinių bankų metinėmis finansinėmis ataskaitomis.

Bankuose palikta didžioji neveiksnių paskolų dalis suteikė galimybę bankų vadovams argumentuoti, kad nuostoliai susidarė dėl sudaromų specialiųjų atidėjimų anksčiau išduotoms paskoloms bei dėl paskolų nurašymo. Tokia bankų kapitalizavimo politika neskatino finansinės drausmės valstybiniuose bankuose. Mano nuomone, šiuo atveju Lietuvoje būtų labai vertinga Lenkijos patirtis, kai kapitalas buvo vienu etapu padidintas iki nustatyto lygio (kol kapitalo pakankamumo rodiklis pasieks 8 proc.).

Lietuvoje bankų aktyvų restruktūrizavimui buvo pasirinkta formulė, kad neveiksnūs aktyvai išperkami mokant realią jų rinkos kainą, tai yra:

Tokiu būdu banko nuostoliai buvo palikti paskolas išdavusiame banke, Turto bankui perduodant neveiksnius aktyvus jų balansine verte. Kitas pasaulio praktikoje taip pat taikomas būdas, kai pagrindinė nuostolių suma perkeliama neveiksnių aktyvų valdymo įmonei, kuri už neveiksnius aktyvus bankams sumoka jų nominalią vertę ir tokiu būdu suteikia tam tikrą subsidiją bankui. Lietuvoje šis būdas nebuvo taikomas, kadangi jis reikalauja daugiau lėšų, neveiksnių aktyvų valdymo įmonės subsidijavimo, o deficitinis Lietuvos biudžetas ribojo bankų restruktūrizavimui galimus panaudoti išteklius. Apžvelgtuose Vidurio Europos šalių pavydžiuose matėme, kad Vyriausybė išpirkdama aktyvus taip pat mokėjo už juos mažesnę už nominalą kainą. Išimtį sudarė tik paskolos suteiktos su Vyriausybės garantija valstybinėms įmonėms, kurios Vengrijoje iš bankų balansų buvo išimtos nominalia verte.

Restruktūrizuojant valstybinius bankus Turto bankui buvo perduotos tik pačios blogiausios paskolos, kurios valstybiniuose bankuose jau buvo nurašytos. Tuo tarpu Vidurio Europos šalyse neveiksnių aktyvų valdymo įmonėms buvo perduotos geresnės kokybės paskolos. Čekijoje mažiau kaip pusė Konsolidacijos bankui perduotų paskolų buvo abejotinos, tai yra dauguma skolininkų mokėjo tiek palūkanas, tiek ir pagrindinę paskolos sumą. Lietuvoje Turto bankui buvo perduotos visos 3, 4 ir 5 grupės paskolos tik likviduojant LVKB bei visos paskolos Turto bankui atiteko likviduojant LAIB.

Labai ribotą aktyvų perdavimą reikėtų vertinti neigiamai, kadangi perduodant neveiksnius aktyvus jau įsisenėjus problemoms, sumažinamos galimybės atgauti paskolą. Žymiai geresnių rezultatų pasiekiama, kai paskolos perduodamos tik pradėjus ryškėti skolininko finansiniams sunkumams. Taip pat, perdavus geresnės kokybės paskolų portfelį, neveiksnių aktyvų valdymo įmonė yra pajėgi išsilaikyti pati iš savo uždirbamų pajamų. Perduodant daug beviltiškų, nurašytinų skolų, neveiksnių aktyvų valdymo įmonė neturi galimybių išsilaikyti iš savo gaunamų pajamų ir todėl jai turi būti suteikiamos valstybės dotacijos.

Manau, kad Lietuvoje Vyriausybė turėjo priimti sprendimą perduoti Turto bankui visas 4 ir 5 grupės paskolas. Tokiu atveju, vieną kartą išvalius bankų balansus bei po to padidinus jų kapitalą, būtų galima tikėtis didesnio pelningumo ateityje. Vienintelis tokio masto neveiksnių aktyvų perdavimas buvo atliktas likviduojant LVKB, kai Turto bankui buvo perduoti visi blogi aktyvai. Kita vertus, kai valstybinių bankų privatizavimo programos jau buvo rengiamos, valstybė nenorėjo skirti daug išlaidų restruktūrizavimu, tikėdamasi, kad šį darbą užbaigs atėję nauji savininkai.

Kartu su bankų balansų išvalymu turėjo būti tobulinamas skolinimo bei kredito rizikos vertinimo procedūros valstybiniuose bankuose, priešingu atveju vienkartinis balansų išvalymas nebus efektyvus ir blogos paskolos pradės kauptis vėl.

Valstybiniuose bankuose 1996 – 1998 metais buvo vykdomos bankų “dvynių” programos, tačiau, sprendžiant iš to, kad bendradarbiavimas su užsienio partneriais nebuvo pratęstas, galima daryti išvadą, kad šios programos nedavė laukiamo efekto. Panašiai atsitiko ir kitose šalyse – bankų vadovybė nenorėjo atižvelgti į konsultantų teikiamas rekomendacijas. Lietuvoje šios bankų “dvynių” programos turėjo būti derinamos su bankų vadovybės atnaujinimu ir personalo perkvalifikavimu dirbti ir vertinti riziką rinkos sąlygomis.

Pasaulinėje praktikoje taikomi įvairūs neveiksnių aktyvų valdymo modeliai. Vienas iš jų - centrinės aktyvų valdymo agentūros, aptarnaujančios daug bankų įkūrimas. Ši schema buvo taikoma daugelyje bankų krizes patyrusių šalių. Tokia praktika buvo ir Čekijoje bei Vengrijoje. Pasisakant už blogų aktyvų atskyrimą ir perdavimą specialiai agentūrai, yra akcentuojamas ne visada pageidautinų ryšių tarp banko vadybininkų ir skolininko nutraukimas, objektyvesnis ir griežtesnis požiūris į paskolą ir prasižengusį klientą. Kai sistemoje yra nemažas skaičius bankų, susidūrusių su sunkumais, ir perimtas neveiksnus turtas yra panašus, viena įmonė gali išnaudoti masto ekonomijos efektą ir specifinius vadybininkų įgūdžius.

Paliekant neveiksnių paskolų valdymą bankui yra išlaikomi banko - kliento ryšiai. Bankas gerai pažįsta skolininką, žino visą jo skolos istoriją. Šie argumentai yra svarbesni kalbant apie paskolas, išduotas įmonėms, ir ne tiek svarbu hipotekos paskoloms. Todėl kai kurias atvejais bankų pagrindu veikiantis paskolų išieškojimas yra labiau sėkmingas nei centralizuota agentūra. Toks būdas labiau pasiteisina, kai problemos nėra įsisenėjusios ir skolininkas geranoriškai dengia savo įsipareigojimus, pavyzdžiui po skolos restruktūrizavimo (termino pratęsimo, palūkanų sumažinimo, delspinigių nurašymo ir pan.). Decentralizuotas aktyvų valdymo modelis yra naudojamas Lenkijoje ir iš dalies Vengrijoje.

Kadangi Lietuvoje viena iš bankų krizės priežasčių laikoma skolinimas susijusiems asmenims bei lėšų grobstymas bankuose, todėl buvo ypač svarbu blogų paskolų išieškojimą perduoti naujai įkurtai nepriklausomai neveiksnių aktyvų valdymo įmonei. Palikus blogas paskolas bankuose, kurie Lietuvoje yra palyginus nedideli, būtų sunku užtikrinti efektyvų jų išieškojimą.

LŽŪB restruktūrizavimo atveju, buvo pasirinktas ir decentralizuotas paskolų valdymo metodas. Vyriausybė perėmė atsakomybę už paskolas, išduotas vykdant jos nutarimus, tačiau šių paskolų valdymas ir toliau buvo paliktas LŽŪB. Šiuo atveju svarbiausias veiksnys buvo LŽŪB klientų specifika. Tokių paskolų perdavimas Turto bankui būtų buvęs komplikuotas, kadangi žemės ūkio bendrovėms ir ūkininkams suteiktų paskolų valdymas bei jų realizavimo būdai labai skiriasi nuo paskolų suteiktų kitoms įmonėms.

Vertinant Turto banko keturių metų veikos laikotarpį, galima daryti išvadą, kad šios institucijos kūrimas buvo teisingas žingsnis ir pasiteisino. Per 4 metus iš skolininkų buvo atgauta 94 mln. Lt, t.y. daugiau nei 53 proc. perimtų aktyvų balansinės vertės.

Žvelgiant į Turto banko ateitį, ši institucija turi galimybę, bent jau pereinamuoju laikotarpiu, Lietuvoje išvystyti prekybos skolomis rinką. Paprastai tokia rinka susiformuoja tose šalyse, kur nuolat veikia įmonė, užsiimanti blogų bankų paskolų valdymu bei yra nuolatinis poreikis parduoti blogas paskolas. Kadangi Turto bankui Vyriausybė paveda vykdyti naujas funkcijas ir veiklos užbaigimas artimiausiu metu neplanuojamas, o parduoti blogas skolas gali norėti nauji valstybinių bankų savininkai, todėl tokios rinkos atsiradimas Lietuvoje būtų realus, bent jau tam tikrą laikotarpį po valstybinių bankų privatizavimo. Ilgalaikis tokios rinkos veikimas manau būtų mažai realus, kadangi tam yra reikalinga pakankamai didelė bankų rinka.

Kaip parodė neįvykę LVKB bei LŽŪB pardavimo konkursai, valstybiniai bankai šiuo metu nėra patraukli prekė užsienio ar vietiniams investuotojams. Nepaisant to, kad prieš antrąjį privatizavimo konkursą, skirtingai nuo pirmojo, LŽŪB buvo atidžiau rengiamas privatizavimui, tačiau bankas vis dėlto nebuvo parduotas.

Priežasčių čia būtų galima išskirti keletą. Valstybiniai bankai turi paveldėję seną struktūrą, kuri nepaisant įvairių reorganizacijų yra neefektyvi.

Komercinių bankų metinėmis finansinėmis ataskaitomis.

Valstybiniai bankai turi didelius tinklus ir, kaip matyti iš 6 lentelės, daug materialaus, neduodančio pajamų turto. Tokia situacija būtų naudinga vystant mažmeninę bankininkystę, tačiau, žvelgiant į tolimesnę ateitį, tokie dideli tinklai taps nereikalingi, kadangi vis daugiau bankinių operacijų galima atlikti neinant į banką – internetu arba mobiliuoju telefonu. Su tuo susijusi ir kita problema – pastaraisiais metais nebuvo pakankamai investuojama į informacines technologijas, todėl šiuo metu nei vienas valstybinis bankas nesiūlo internetinės bankininkystės paslaugų.

Valstybiniuose bankuose yra išlikęs nemažas blogų paskolų portfelis. Įsigijęs valstybinį banką užsienio investuotojas turėtų iškart dideles lėšas skirti arba paskolų pardavimui, arba išvystyti jų išieškojimą pačiame banke. Valstybinius bankus, kaip jau minėta aukščiau, yra būtina papildomai rekapitalizuoti, o tai, iškart įsigijus banką, taip pat pareikalautų nemažų investicijų.

Atsižvelgiant į išvardintas priežastis manau, kad yra netinkamas LŽŪB privatizavimo įstatyme nurodytas pagrindinis kriterijus pasirenkant pirkėją – didžiausia pasiūlyta kaina. Tai yra valstybė pirmenybę teikia pajamoms iš privatizavimo. Taigi pirkėjas be jau minėtų didelių investicijų reikalaujančių darbų turi pasiūlyti ir pakankamai aukštą kainą.

Todėl, mano manymu, reikėtų keisti LŽŪB pardavimo strategiją pirmiausia atsisakant aukščiausios kainos kriterijaus pirmenybės pasirenkant investuotoją. Kadangi, kaip parodė du konkursai, LŽŪB didelio susidomėjimo tarp galimų pirkėjų nesukėlė, todėl būtų prasminga kad ir už simbolinę kainą banką parduoti stipriam strateginiam investuotojui, įsipareigosiančiam investuoti į banką atitinkamas sumas lėšų bei suinteresuotam jo plėtra. Pagrindiniu tikslu turėtų būti laikoma banko efektyvumo didinimas bei konkurencijos Lietuvos bankų sektoriuje stiprinimas. Kadangi kapitalo persiskirstymas Lietuvos bankų sektoriuje vis dar tęsiasi, naudingiau ir pigiau yra nusipirkti jau veikiantį banką. Tą įrodo sėkmingas Lietuvos vystymo banko privatizavimas, kai jį įsigijo strateginis investuotojas – Sampo finansinė grupė. 2000 metais taip pat buvo parduotas Latvijos Parekss bankui nedidelis Industrijos bankas. Todėl pakeitus privatizavimo sąlygas bei išplatinus pakankamai informacijos apie banko pardavimą, manau kad būtų galima sukelti stiprių finansinių grupių, siekiančių išplėsti savo veiklą Rytų Europos rinkose susidomėjimą.

Galimus investuotojus pritraukti būtų galima skelbiant viešą konkursą ir vėliau tiesiogiai derantis tiesiogiai su parodžiusiais susidomėjimą bankais, kurie jau turi įkūrę savo atstovybes ar filialus Lietuvoje ir pakankamai pažįsta vietinę rinką, arba su kitais stipriais užsienio bankais, siekiančiais išplėsti savo veiklą Rytų ir Vidurio Europos šalyse.Tokiu būdu į savo rinkas užsienio kapitalą pritraukė Lenkija bei Vengrija. Lietuvoje, jau turint neigiamos patirties privatizuojant didelius objektus ir siekiant išvengti galimų spekuliacijų, labai svarbu užtikrinti viso privatizavimo proceso skaidrumą.

Siekiant pritraukti stiprų investuotoją, Vyriausybė taip pat galėtų pasirinkti brangesnį kelią, tačiau parduoti banką su “švariu” balansu ir įdėtas lėšas susigrąžinti gaudama didesnę kainą už parduodamas akcijas bei investuotojo įsipareigojimą iškart imtis LŽŪB veiklos pertvarkymo bei efektyvumo ir konkurencingumo didinimo.

Blogų paskolų išėmimas prieš privatizavimą sukeltų “moralinės rizikos” problemą, nes būtų pažeistas svarbus tokio veiksmo principas – jis turi būti vienkartinis. Neveiksnių aktyvų išėmimas galėtų būti derinamas su banko pardavimo momentu, tai yra valstybė prisiimtų tam tikrus įsipareigojimus pirkėjui parduodama banką. Čia, kaip jau minėta, atsirastų kita problema – LŽŪB paskolų portfelis yra labai specifinis, todėl šių paskolų perdavimas Turto bankui būtų problematiškas. Vienas iš galimų sprendimo būdų galėtų būti trišalis sandoris – LŽŪB ir Turto bankas susitartų kuriuos aktyvus ir už kokią kainą LŽŪB norėtų perduoti, o Vyriausybė apmokėtų jų vertę išleisdama VVP.

Kitas galimas problemos sprendimo būdas – suteikti teisę Turto bankui savarankiškai pirkti neveiksnius aktyvus iš komercinių bankų ir tokiu būdu palikti galimybę naujiesiems banko šeimininkams bei Turto bankui patiems susitarti dėl neveiksnių aktyvų pirkimo.

Privačių bankų restruktūrizavimo programos buvo parengtos ir įgyvendinamos Lenkijoje ir Vengrijoje. Tokiu būdu valstybė suteikė galimybę bankams sustiprinti savo kapitalo bazę. Po restruktūrizavimo išaugo valstybės valdoma dalis bankų sektoriuje, tačiau vėliau ji buvo sumažinta parduodant bankų akcijas privatiems investuotojams. Lietuvoje privatūs bankai praktiškai nebuvo restruktūrizuojami. Susidūrę su problemomis privatūs LAIB ir Vakarų bankai buvo tiesiog likviduoti.

Kaip bandymus restruktūrizuoti banko veiklą neparengus jokio tolesnės veiklos plano, galima vertinti “Aurabanko” akcijų supirkimą. 1995 m. birželio 20 d. buvo nuspręsta supirkti “Aurabanko” akcijas iš privačių asmenų, vėliau, Seimo priimtu įstatymu, visos banko akcijos buvo rekvizuotos, tai yra perimtos valstybės nuosavybėn jų savininkams sumokant realią akcijų kainą. Bendru Lietuvos banko ir LRV nutarimu, atsižvelgiant į tai, kad banko akcininkų nuosavybė neigiama, buvo nuspręsta banko akcijas perimti neatlygintinai.

Kaip jau žinome, vėliau "Aurabankas", panaudojant jo materialinę bazę, buvo reorganizuotas į neveiksnių aktyvų valdymo įmonę - Turto banką.

Daugiau pastangų buvo skirta bandymams atgaivinti kito privataus banko – LAIB veiklą. Sąvoka “privatus” šiuo atveju yra sąlyginė, kadangi per valstybines įmones valstybei priklausė daugiau kaip pusė akcinio kapitalo, tai yra faktiškai bankas buvo valstybinis.

Daugelyje pasaulio valstybių vyrauja praktika, kad dideliems bankams suteikiama parama, kadangi jų bankrotai labai neigiamai paveikia valstybės ekonomiką ir pasitikėjimą bankais. Laikantis tokio požiūrio 1995 metų pabaigoje Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu garantavo indėlių saugumą dviejuose didžiausiuose privačiuose bankuose – LAIB ir "Litimpeks" banke. "Litimpeks" bankas savo problemas sprendė pats, parengė veiklos atnaujinimo planą ir jo veikla buvo atnaujinta 1996 metų birželio mėnesį. Vis dėlto bankas nesugebėjo pritraukti stipraus strateginio partnerio ir 1999 metais bankrutavo.

LAIB problemos buvo didesnės, todėl, norint atnaujinti jo veiklą, reikėjo daugiau išteklių ir valstybės įsikišimo. LAIB veiklos atnaujinimo koordinacinė grupė, vadovaujama laikinojo LAIB administratoriaus R. Visokavičiaus, bendradarbiaudama su konsultantu audito kompanija KPMG 1996 metais parengė du veiklos atnaujinimo scenarijus.

Pagal pirmąjį variantą restruktūrizuojant LAIB aktyvus paskolos turėjo būti išimamos nominalia verte. Iškėlus iš banko balanso 4 ir 5 grupių paskolas iš viso už 310 mln. Lt už šiuos aktyvus bankui perduodant tokios pat vertės VVP. Akcinis kapitalas būtų suformuotas indėlininkų ir Vyriausybės lėšomis. Iš indėlininkų būtų surinkta 116 mln. Lt ir Vyriausybė įneštų 120 mln. Lt dalį. Tokiu būdu banko aktyvų būtų 620 mln. Lt, akcinis kapitalas siektų 236 mln. Lt, banko nuosavas kapitalas dėl balanse palikto nuostolio siektų 157 mln. Lt.

Šis variantas pareikalautų daugiau VVP restruktūrizuojant banko aktyvus (430 mln. Lt) tačiau tokiu būdu būtų padengti banko nuostoliai ir būtų galima palyginus greitai atnaujinti banko veiklą.

Pagal kitą restruktūrizavimo variantą paskolos būtų išimamos pagal formulę:

Tokiu atveju iš banko balanso būtų prireikę iškelti 310 mln. Lt nominalios vertės 4 ir 5 grupės paskolų už bei šioms paskoloms sukauptas palūkanas bei kitus aktyvus iš viso už 420 mln. Lt. Už šiuos aktyvus būtų sumokėta 100 mln. Lt VVP.taip restruktūrizavus banko aktyvus liktų nepadengta apie 290 mln. Lt nuostolių. Kad suformavus naują kapitalą neiškiltų jo denominavimo poreikis fiziniai ir juridiniai asmenys – banko indėlininkai įneštų 116 mln. Lt į banko akcinį kapitalą, o Vyriausybė turėtų suformuoti 330 mln. Lt dydžio akcinį kapitalą. Tokiu būdu banko akcinis kapitalas siektų 446 mln. Lt, banko aktyvai būtų 620 mln. Lt, balanse liktų 289 mln. nepadengto nuostolio, o banko nuosavas kapitalas būtų 157 mln. Lt.

Šis variantas užimtų daugiau laiko siekiant atgaivinti banko veiklą, kadangi reikėtų įvertinti visus užstatus bei susitarti dėl išperkamo paskolų portfelio vertės. Dėl likusios didelės nepadengto nuostolio dalies išliktų didelis skirtumas tarp akcijų nominalios ir rinkos vertės.

Taigi matome, kad abiejų variantų kaina yra panaši ir abu variantai remiasi panašiomis priemonėmis. Esminis skirtumas – kas padengs banko nuostolius. Pirmuoju atveju pagrindinę nuostolių dalį prisiimtų valstybė. Tačiau šis variantas būtų leidęs greičiau atnaujinti banko veiklą ir bandyti parduoti kontrolinį akcijų paketą. Antruoju atveju nuostolius dalintųsi valstybė su banko indėlininkais gaudami mažesnės už nominalią vertės akcijas. Šis variantas būtų naudingesnis jei bankas būtų parduodamas savininkui ar galimų pirkėjų konsorciumui, siekiančiam turėti 2/3 banko akcijų. Vis dėlto šis būdas mažai realus, kadangi vienas akcininkas nesutiktų prisiimti pakankamai didelės rizikos.

Taigi, manau, kad siekiant atnaujinti banko veiką, realesnis ir naudingesnis būtų pirmasis variantas. Jis pareikalautų didesnių valstybės išlaidų, tačiau leistų tikėtis, kad banko veikla bus sėkmingai atnaujinta bei būtų užtikrintas pagrindinių restruktūrizavimo tikslų įgyvendinimas - atnaujinta banko veikla, užtikrintas jo pelningumas bei sustiprinta konkurencija rinkoje.

Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį, kad 1995 metų pabaigoje LAIB nuosavas kapitalas buvo neigiamas ir siekė –123 mln. Lt. Todėl sprendimas atnaujinti banko veiklą buvo politinis ir nebuvo paremtas ekonominiais skaičiavimais. Giliai nemokiam bankui turėjo būti skelbiamas bankrotas, tokiu būdu duodant signalą, kad ir ateityje valstybė nesiims nemokių didelių bankų gelbėjimo. Paskelbus banko bankrotą, jo veiklą būtų realu atnaujinti sanavimo proceso metu. Tokiu būdu galėjo būti sumažintas banko bankroto poveikis ekonomikai ir jo likvidavimo kaštai.