Vidurio Europos šalyse problemos bankų sektoriuje kilo bei privertė įsikišti vyriausybes pertvarkant ekonomiką ir keičiant nusistovėjusį, tradicinį požiūrį naujomis rinkos ekonomikos taisyklėmis. Tiek Lenkijoje, tiek Vengrijoje problemas bankų sektoriuje išryškino įvesti tarptautiniai apskaitos standartai arba atliktas tarptautinis banko auditas. Čekijos atvejis yra išskirtinis, kadangi problemos kilo įmonėms grąžinant paskolas bankams, kai Vyriausybė nurodė pertvarkyti įmonėms išduotas paskolas, tačiau šis peržiūrėjimas taip pat susijęs su naujų apskaitos ir kreditavimo taisyklių įvedimu.

Vienas iš pirmųjų veiksmų atliktų nagrinėjamose Vidurio Europos šalyse buvo bankų aktyvų restruktūrizavimas, vyriausybei išperkant blogas paskolas ir bankų balansuose jas paprastai pakeičiant Vyriausybės obligacijomis. Blogos paskolos buvo išimamos iš valstybinių bankų ir šis bankų balansų valymas buvo skirtas išimti pereinamuoju laikotarpiu bankų restruktūrizuojamoms valstybinėms įmonėms išduotoms paskoloms arba paskoloms, išduotoms su valstybės garantija. Iš bankų buvo išimamos visos atitinkančios tam tikrus kriterijus paskolos (paskolos išduotos iki tam tikros datos arba paskolos nustatytoms įmonėms). Vengrijoje paskelbus aktyvų išpirkio kainą, bankams buvo suteikta teisė patiems pasirinkti: parduoti paskolas ar ne.

Blogų paskolų valdymui Čekijoje ir Vengrijoje buvo pasirinktas centralizuotas modelis, perduodant paskolas vienai, specialiai tam tikslui įkurtai įmonei. Lenkijos atveju buvo pasirinktas kitoks variantas, kai išskirti blogų paskolų portfeliai buvo palikti pačiuose bankuose sukurtuose blogų paskolų valdymo departamentuose. Abu būdai turi savo privalumų ir trūkumų. Centralizuoto valdymo pagrindiniais privalumais laikoma, kad yra nutraukiami ryšiai tarp banko darbuotojų išdavusių paskolą ir kliento. Turto valdymo įmonė, perėmusi paskolą gali naujai pažvelgti ir įvertinti galimybes realizuoti aktyvą. Paliekant paskolas tame pačiame banke yra išlaikoma visa informacija apie klientą, bankas žino skolininko veiklos ypatumus, jo kredito istoriją. Paprastai šis faktorius yra svarbesnis įmonėms išduotoms paskoloms. Šiuo atveju bankas taip pat yra suinteresuotas atgauti suteiktą paskolą. Lenkijoje taip pat buvo akcentuojamas bankų personalo įgūdžių, vertinti skolininko rizikingumą rinkos sąlygomis, ugdymas

Išėmus iš bankų balansų blogas paskolas, kitas svarbus žingsnis buvo jų kapitalo bazės atkūrimas. Kapitalizavimas skirtingais mastais buvo atliktas visose nagrinėjamose Vidurio Europos šalyse. Vengrijoje paaiškėjus, kad apskaičiavus pagal tarptautinius apskaitos standartus, privatūs bankai taip pat neturi pakankamos kapitalo bazės, buvo parengta ir privačių bankų kapitalizavimo programa. Lenkijoje susidūrusiems su problemomis ir parengusiems veiklos atnaujinimo planus bankams buvo suteikiama valstybės pagalba išperkant jų naujas akcijų emisijas. Dažniausiai akcijos yra išperkamos mokant už jas Vyriausybės obligacijomis. Po kapitalizavimo labai išauga valstybės valdoma dalis bankų sektoriuje ir už tai atsakingos institucijos turi būti pasiruošusios bankų valdymui bei vėliau jų privatizavimui.

Taip pat svarbu, kad bankai būtų rekapitalizuojami vienu iškart iki reikiamo kapitalo pakankamumo lygio, kadangi priešingu atveju iškyla moralinės rizikos problema, kai bankų vadovybė imasi nepagrįstos rizikos tikėdamasi, kad valstybė vėl įsikiš ir padengs susidariusius nuostolius. Šiuo atžvilgiu neigiamai galima vertinti Vengrijos patirtį, kai bankai buvo rekapitalizuojami keletu etapų.

Rekapitalizavus bankus sekantis vyriausybių žingsnis turėtų būti jų privatizavimas privatizavimo plano įgyvendinimas siekiant sumažinti valstybės vaidmenį bankų sektoriuje. Vidurio Europos valstybėse bankai buvo privatizuojami įvairiais būdais, tarp kurių pagrindiniai būtų atviri pardavimo konkursai bei tiesioginės derybos su galimais investuotojais. Abu šie būdai vienodai priimtini, pagrindiniu privatizavimo tikslu laikant konkurencijos didinimą bei užsienio investicijų pritraukimą. Čekijoje privatizuojant Komercinį banką buvo priimtas politinis sprendimas ir jis buvo viešai parduotas už investicinių čekių analogus.

Priklausomai nuo to, kiek lėšų buvo skirta bankų restruktūrizavimui ir kokie tikslai įgyvendinti, buvo diegiami ir tarptautiniai apskaitos standartai. Čekijoje buvo paliktas ilgesnis pereinamasis laikotarpis ir bankams suteikta galimybė prisitaikyti prie naujų reikalavimų patiems. Lenkijoje ir Vengrijoje, kadangi buvo atliktas platesnio masto bankų restruktūrizavimas, tarptautiniai apskaitos standartai buvo įvesti be pereinamųjų laikotarpiu. Staigus tarptautinių standartų įvedimas kartu padėjo išryškinti ir problemas bankų sektoriuje bei sukurti atitinkamas restruktūrizavimo programas.

Lietuvoje, kaip ir kitose pereinamosios ekonomikos šalyse, problemas bankų sektoriuje nulėmė struktūriniai ekonomikos pokyčiai, būdingi visoms pereinamosios ekonomikos šalims. Pasikeitus ekonomikos sąlygoms nebuvo sukurta nauja įstatyminė bazė, tiek bankai ir įmonės susidūrė su aukšto laipsnio sistemine rizika, kai reikėjo pertvarkyti įmonių veiklą, persikvalifikuoti vadybininkams ir prisitaikyti dirbti naujomis sąlygomis.

Problemas Lietuvos bankų sektoriuje išryškino greitai sumažėjusi infliacija, kai reali palūkanų norma pasirodė esanti didesnė už numatomą ir įmonės nebegalėjo grąžinti paimtų paskolų, o bankai 1994 metais turėjo be pereinamojo laikotarpio sudaryti specialiuosius atidėjimus rizikingiems aktyvams pagal naujas Lietuvos banko patvirtintas paskolų grupavimo taisykles. Didžiausiems bankams susidūrus su likvidumo problemomis ir deklaravus nuostolingą veiklą, Vyriausybė turėjo įsikišti į bankų sektorių, suteikdama pagalbą valstybiniams bankams bei bandydama atnaujinti privačių bankų veiklą. Pagrindą restruktūrizavimui sudarė 1996 m. birželio 18 d. Seimo priimtas VVP bankams restruktūrizuoti emisijos įstatymas, kuriame buvo numatyti šaltiniai bankų restruktūrizavimo finansavimui ir numatyta restruktūrizavimo sistema.

Lietuvoje atliktą bankų rekapitalizavimą, panaudojant VVP bankams restruktūrizuoti, reikėtų vertinti kaip nepakankamą ir nenuoseklų. Valstybinių bankų kapitalizavimas buvo atliktas daugeliu etapų bei nepakankamu mastu. Tokiu būdu buvo sukurtos valdymo problemos, kai valstybė, įsikišdama į bankų sektorių ir didindama bankų kapitalus, 3 metus iš eilės sudarė prielaidas bankų vadovybei blogus veiklos rezultatus teisinti nepakankama kapitalo baze. Savo ruožtu nepakankama kapitalo bazė lėmė mažesnį valstybinių bankų pelningumą. Viena iš pelningos bankų veiklos prielaidų turėjo būti vienkartinis ir pakankamas valstybinių bankų kapitalizavimas.

Valstybinių bankų nuostolius lėmė ir ribotos apimties aktyvų restruktūrizavimas. Kadangi iš bankų balansų buvo išimtos tik pačios blogiausios, jau nurašytos, paskolos, todėl likę nepertvarkyti aktyvai ir toliau reikalavo didinti specialiuosius atidėjimus bei lėmė nepakankamai pelningą bankų veiklą. Restruktūrizuojant bankų aktyvus turėjo būti išimtos iš balansų visos 4-5 grupės paskolos. Šis būdas pareikalautų daugiu valstybės lėšų, tačiau tokiu atveju balanso išvalymo bei bankų rekapitalizavimo momentas taptų atskaitos tašku vertinant tolimesnę banko vadovybės veiklą.

Valstybiniuose bankuose taip pat nebuvo atnaujintas personalas, tobulinamos rizikos vertinimo procedūros kas yra laikoma svarbiu pelningos banko veiklos faktoriumi. Nors valstybiniuose bankuose su užsienio partneriais buvo pradėtos bankų “dvynių” programos, tačiau laukiamo efekto jos nedavė. Taip pat šiuose bankuose turėjo būti stiprinama valstybės priežiūra.

Turto banko veikla parodė, kad nepriklausomos centrinės aktyvų valdymo įmonės įkūrimas buvo teisingas žingsnis, leidęs greitai išvalyti valstybinių bankų balansus nuo blogiausių paskolų bei be didesnių materialinių sąnaudų perduoti jam likviduojamų komercinių bankų aktyvus. Šiuo metu sukurta infrastruktūra ir sukaupta patirtis panaudojama Turto bankui pavedant valstybės vardu suteiktų paskolų administravimą bei planuojant pavesti bankrutavusių bankų likvidavimą bei kitus darbus. Tokiu būdu plečiant banko veiklos sritį keičiasi ir pradinė Turto banko misija, bankas tampa nuolat veikiančia skolų valdymo įmone.

Bandymai privatizuoti valstybinius bankus nebuvo sėkmingi. Pagrindine priežastimi laikyčiau prieštaringas privatizavimo sąlygas. Turint ribotus finansinius išteklius bankų restruktūrizavimas nebuvo atliktas iki galo, tačiau tuo pačiu privatizuojant bankus yra siekiama gauti kuo didesnę kainą. Manau, kad privatizuojant valstybinius bankus, turėtų būti atsisakyta didžiausios pasiūlytos kainos kriterijaus ir svarbiausiais tikslais laikyti konkurencijos bankų sektoriuje didinimą, valstybinių bankų struktūros pertvarkymą bei pelningumo didinimą.

Bandymai atnaujinti LAIB ir LVKB veiklą, prieštaringi sprendimai ir vėlesnis jų likvidavimas rodo, kad bankų restruktūrizavimo programa buvo neišbaigta ir nenustatyti konkretūs restruktūrizavimo tikslai. Sprendimai likviduoti šiuos bankus buvo priimti atsižvelgiant į trumpalaikius tikslus ir nesiekiant stiprinti konkurencijos bankų rinkoje. Likvidavimas yra nepateisinamas ir dėl to, kad buvo atsisakyta įdirbio bei panaudotų lėšų bandant atgaivinti bankų veiklą.

Neigiamai vertintinas bandymas gaivinti faktiškai bankrutavusius bankus neskelbiant jiems bankroto. Tikėtina, kad pradėjus bankroto procedūrą ir jau po to sanuojant nemokius bankus, būtų buvusi reali galimybė atnaujinti jų veiklą pasinaudojant sukurta infrastruktūra bei sumažinti bankų bankrotų įtaką visai ekonomikai.

Vertinant visą Lietuvos bankų restruktūrizavimo programą, galima teigti, kad ji buvo nenuosekli, pernelyg priklausoma nuo politinių sprendimų, kuriuos lėmė vyriausybių pasikeitimai, rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą bei Prezidento rinkimai. Tą faktą, kad kitose Vidurio Europos valstybėse bankų restruktūrizavimas buvo atliktas nuosekliau, galima paaiškinti didesnių tų šalių politiniu stabilumu, sugebėjimų mokytis iš padarytų klaidų. Lietuvos atveju, kadangi buvo paliesti daugelio žmonių interesai, politiniai interesai dažnai užgoždavo ekonominę logiką bei strateginių tikslų siekimą.