INVESTICINIŲ PROJEKTŲ EFEKTYVUMO VERTINIMAS

audrius.dzikevicius @ takas.lt

Vertinimo tikslai

Ekonominis-finansinis investicinių projektų vertinimas - tai racionalus būdas pasirinkti sprendimą. Kiekviena komercinė organizacija privalo mokėti nustatyti perspektyvias investavimo kryptis, kad, sukaupusi pinigų investicijoms, galėtų teisingai pasirinkti projektą finansavimui.

Ekonominis įvertinimas įgalina pasirinkti sprendimą, remiantis ūkinės-finansinės naudos matais kaip kiekvieno projekto vertės rodikliais.

Galima išskirti tokius investicinių projektų vertinimo tikslus:

• nuspręsti, kurioms investicijoms yra geriausia naudoti organizacijos pinigus;

• užtikrinti, kad iš investicijų bus gautas optimalus pelnas;

• garantuoti, kad projekto bei visos organizacijos rizika bus minimali;

• padėti pagrindus tolesnei kiekvienos investicijos panaudojimo analizei.

Efektyvumo vertinimo metu yra:

• sukuriama kiekvieno inžinerinio projekto finansinės bei ekonominės naudos įvertinimo sistema;

• identifikuojamas kiekvieno projekto rizikos laipsnis ir galimi netikėtumai;

• nustatomos laukiamos pajamos ir išlaidos.

Organizacijos vadovybei renkantis projektą iš eilės alternatyvių, visuomet yra pasinaudojama ekonominio įvertinimo rezultatais.

Ekonominis įvertinimas padeda įmonių vadovams priimti teisingus sprendimus. Ekonominio įvertinimo pasėkoje ne tik priimamas sprendimas, įgyvendinti projektą ar ne, bet taip pat nustatomas įgyvendintinų inžinerinių projektų eiliškumas pasirinktų prioritetų pagrindais.

Projekto kaštų įvertinimas

Kaštų klasifikacija

Kaštai - tai tam tikros piniginės išlaidos, už kurias įsigyjamos reikalingos žaliavos, medžiagos, įrengimai, energetiniai ištekliai, darbo jėga, mokami mokesčiai ir pan. Taigi, kaštus galima traktuoti kaip visų vertybių ir patarnavimų, būtinų produkcijai pagaminti, piniginę vertę.

Ekonominiuose skaičiavimuose ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į tinkamą kaštų klasifikaciją. Neteisingai suskirsčius kaštus, galima gauti nepriimtinus vertinimo rezultatus.

Ekonomikos teorijoje bei praktikoje yra naudojamos įvairios kaštų klasifikacijos schemos, tačiau inžineriniuose sprendimuose kaštai dažniausiai klasifikuojami į tokias grupes:

• pradiniai;

• gamybos ir eksplaotavimo;

• gyvenimo ciklo;

• kintami ir pastovūs;

• ribiniai;

• bendrieji ir vidutiniai;

• tiesioginiai ir netiesioginiai;

• galutiniai bendrieji.

Pradiniai kaštai apima įmonės/projekto pradžioje atsiradusius kaštus. Jiems būdinga tai, kad jie susidaro tiktai vieną kartą. Šiai kaštų grupei galima priskirti inžinerinio projektavimo ir įsisavinimo kaštus, mokslinių tyrimų ir bandomųjų pavyzdžių gamybos kaštus, įrengimų įsigijimo ir montavimo kaštus.

Pradėjus projekto įgyvendinimą, formuojasi kita kaštų grupė - gamybos ir eksplaotavimo kaštai, jiems priskiriami darbuotojų darbo užmokestis, žaliavų ir atsargų kaštai, gamybos ir eksploatacijos, aprūpinimo kaštai ir pan.

Gyvenimo ciklo kaštai apima visus kaštus, atsirandančius nuo projekto identifikavimo iki jo pabaigos ar likvidavimo.

Vertinant inžinerinius sprendimus, visi kaštai pirmiausia suklasifikuojami į pastovius ir kintamus.

• Pastovieji kaštai nesikeičia, keičiantis gamybos apimtims, pvz., nuoma, patalpų apšildymas, administracinės išlaidos, palūkanos, mokamos už skolintas lėšas ir pan.

• Kintamieji kaštai kinta, keičiantis pagamintos produkcijos kiekiui, pvz., žaliavos, energijos suvartojimas gamybinio proceso metu, darbininkų darbo užmokestis ir pan.

Ribiniai (prieaugio) kaštai suprantami kaip bendrųjų kaštų padidėjimas, padidinus gamybos apimtį vienu vienetu.

Bendrieji kaštai - tai kaštai, kuriuos įmonė padaro, gamindama tam tikrą produkcijos kiekį ar teikdama tam tikras paslaugas.

Jeigu bendruosius kaštus padalintume iš gaminamos produkcijos skaičiaus, gautume vidutinius kaštus produkcijos vienetui.

Projekto ekonominei analizei atlikti naudojami tokie vidutinių kaštų rodikliai:

vidutiniai bendrieji kaštai = vidutiniai pastovieji kaštai + vidutiniai kintamieji kaštai

vidutiniai kintamieji kaštai = kintamieji kaštai / produkcijos apimtis

vidutiniai pastovieji kaštai = pastovieji kaštai / produkcijos apimtis

Tiesioginiai kaštai - tai kaštai, kurių dydis tiesiogiai priklauso nuo pagamintos produkcijos kiekio ar gamybai sugaišto laiko. Jiems priskiriamos išlaidos žaliavoms, medžiagoms, darbininkų darbo užmokestis ir pan.

Netiesioginiams kaštams priskiriamos išlaidos, kurių apimtis tiesiogiai nepriklauso nuo pagamintos produkcijos kiekio ar sunaudoto darbo laiko. Šiems kaštams priskiriamos išlaidos pagalbinėms medžiagoms, išlaidos pagalbinių darbininkų darbo užmokesčiui.

Galutinius bendruosius gaminio kaštus sudaro visos jam pagaminti reikalingos išlaidos.

Kaštų ir sutaupytų lėšų rūšys

Kiekvienas ekonominis įvertinimas priklauso nuo planuojamų kaštų ir projekto atneštos naudos, taigi yra svarbu turėti tikslius duomenis apie kaštus ir sutaupytus resursus. Tam duomenys skirstomi į šiuos šešis tipus:

• Materialaus turto įsigijimo kaštai, - tai vienkartinės išlaidos, atsirandančios perkant įrengimus ir medžiagas. Šie kaštai paprastai sutampa su įrengimų pirkimo ir jų instaliavimo (įtraukiant papildomą įrangą ir paslaugas) kaina. Šiuo požiūriu apskaičiuoti kaštus nėra sudėtinga, nes projekte numatyti įrengimai dažniausiai perkami fiksuotomis kainomis (įskaitant pristatymą). Svarbu iš anksto žinoti, kas įeina į įrengimų pirkimo kainą (pristatymas, mokesčiai, įpakavimo išlaidos, pakrovimas-iškrovimas, delspinigiai, baudos, atsarginės dalys, komisiniai, valiuta, nuolaidos, apmokėjimo terminai ir pan.).

• Materialaus turto pardavimo pajamos, - tai vienkartinės pajamos, gaunamos pardavus senus įrengimus ar medžiagas. Kai kuriuose projektuose galima gauti papildomų pajamų, nes senus, keičiamus įrengimus galima parduoti. Šiuos pajamų šaltinius reikia įtraukti į projekto ekonominį vertinimą.

• Pastoviųjų kaštų sumažinimas gali atsirasti įvairiais atvejais, pvz., atsisakius nereikalingų pastatų, sandėliavimo ploto, susijusios su pastoviaisiais kaštais darbo jėgos, sumažinus šildymo ir apšvietimo išlaidas. Pastoviųjų kaštų sumažinimas gali tapti svarbiu papildomu projekto pajamų šaltiniu.

• Pastoviųjų kaštų padidėjimas gali atsirasti įvairiais atvejais, pvz., padidėjus statinių plotui, padidinus darbo vietų skaičių, išaugus papildomų įrenginių nuomos mokesčiams. Pastovieji kaštai išauga beveik kiekviename projekte, į juos būtina atsižvelgti.

• Kintamųjų kaštų sumažėjimas sudaro daugumo projektų esmę ir būna pagrindiniu projekto tikslu. Kintami kaštai sumažėja, įgyvendinus energijos taupymo gamybinio proceso metu priemones, suprojektavus ir įdiegus į gamybą naujas technologijas, dėl kurių sumažėja naudojamų žaliavų, vandens ar darbo jėgos kiekiai. Šie rodikliai ženkliai padidina inžinerinio projekto ekonominę vertę.

• Kintamųjų kaštų padidėjimas taip pat turi būti įvertintas inžineriniame projekte. Tipiškas pavyzdys, - pažangių staklių papildomos aptarnavimo išlaidos, energijos suvartojimo padidėjimas ir pan.

Suskirsčius kaštus į pastoviuosius ir kintamus, apibrėžus sutaupytus resursus ir juos teisingai sujungus su kaštais, reikia numatyti, KADA bus padarytos išlaidos ir KADA jos atsipirks. Į inžinerinio projekto ekonominį įvertinimą kartu su pinigais bei kiekiais turi būti įtraukta laiko funkcija.

Pinigų srautai ir jų vertės kitimas laike

Projekto pinigų srautai

Investicinio projekto ekonominis vertinimas grindžiamas projektuojamais pinigų srautais. Šie srautai rodo būsimas investicijas bei veiklos pajamas ir išlaidas. Vienas atsakingiausių ir sudėtingiausių vertinimo momentų laikomas būsimų pinigų srautų prognozavimas artimiausių penkerių metų laikotarpiui.

Pelnas, rodomas Pelno (nuostolio) ataskaitoje parodo tik įmonės veiklos efektyvumą, tačiau neparodo įmonės pinigų judėjimo grynąją forma. Pinigų judėjimas yra atsietas nuo pajamų uždirbimo ir sąnaudų patyrimo, taigi grynojo pelno rodiklis dažniausiai nesutampa su to paties ataskaitinio laikotarpio grynųjų pinigų srautu.

Įmonės grynųjų pinigų srautas labai priklauso nuo pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo. Kuo didesnė nusidėvėjimo atskaitymų norma, tuo mažesnis pelnas, tačiau šie atskaitymai nereiškia piniginių išlaidų, kaip kiti sąnaudų straipsniai. Didėjant nusidėvėjimui, mažėja grynasis pelnas, o dėl mažėjančios mokesčių sumos, didėja firmos pinigų srautas.

Be to, grynasis pelnas nuo pinigų srauto gali skirtis, nes:

• ne visuomet Pelno (nuostolio) ataskaitoje pateikiami mokesčiai turi būti sumokėti tais pačiais metais,

• kai kurios prekės gali būti parduodamos skolon ir už jas gali būti atsiskaitoma ne pinigine forma,

• pelnas labai priklauso nuo pasirinkto atsargų įvertinimo metodo (FIFO, LIFO ir kt.),

• palūkanų kaupimas, nuoma, draudimas kaupiami tolygiai ir paskirstomi ataskaitiniams laikotarpiams, nors tais laikotarpiais pinigai realiai negaunami ir neišleidžiami.

Įmonės pinigų judėjimas atspindimas Pinigų srautų ataskaitoje (PSA), kurią nuo 1994 metų privalo rengti visos didelės Lietuvos įmonės. Iš PSA sužinome apie ūkio subjekto gautus ir išleistus pinigus tokiomis kryptimis, kaip bendroji įmonės veikla, investicinė veikla ir finansinė veikla. Šioje ataskaitoje atvaizduojamos visos įmonės ūkinės operacijos, kuriose naudojami pinigai. Įmonė gauna grynųjų pinigų iš tokių šaltinių, kaip grynasis pelnas, debitorinio įsiskolinimo sumažėjimas, atsargų sumažėjimas, kreditorinio įsiskolinimo padidėjimas, ilgalaikio turto pardavimas, įsiskolinimo padidėjimas ir pan. Įmonėje sumažėja grynųjų pinigų tuomet, kai sumažėja kreditorinis įsiskolinimas, padidėja debitorinis įsiskolinimas, įsigyjamas ilgalaikis turtas ar vertybiniai popieriai, sumažėja įmonės įsiskolinimas, išperkami įmonės vertybiniai popieriai, išmokami dividendai ir pan.

PSA pateikiami duomenys yra svarbūs akcininkams, vadybininkams, investitoriams bei kreditoriams. Akcininkams ir vadybininkams pinigų srautų analizė parodo įmonės plėtros poveikį likvidumui, galimybę išmokėti dividendus ir vykdyti kitus finansinius įsipareigojimus. Investitoriams ir kreditoriams svarbu, ar į įmonę ateis teigiami pinigų srautai, ar ji išmokės dividendus, grąžins paskolas bei palūkanas ir apskritai, ar įmonės vadybininkai sugeba efektyviai valdyti pinigų srautus.

PSA gali būti sudaroma dviem būdais - tiesioginiu ir netiesioginiu. Taikant tiesioginį metodą, pinigų srautai nustatomi apskaičiuojant pajamų uždirbimą ir sąnaudų patyrimą, o taikant netiesioginį metodą, nustatomas grynųjų pinigų pokytis.

Sąvoka "pinigų srautas" yra žymiai mažiau apibrėžtas nei sąvoka "pelnas". Pinigų srauto nustatymo formulė gali būti pasirenkama pagal atitinkamą verslo vertinimo situaciją, jis gali būti apibrėžtas įskaitant ar pašalinant bet ką, ką analitikas mano esant tinkamu tikslui.

Pinigų srautų planavimas (prognozavimas) yra viso projekto vertinimo pagrindas. Kiekviena vertinama įmonė ar projektas turi turėti mažiausiai penkerių metų veiklos planą, kurio sudėtine dalis būtų finansinis planas. Be detalaus finansinio plano, kuriame atsispindėtų būsimi pinigų srautai, nebus įmanoma nustatyti ekonominių projekto rodiklių. Finansinį planą gali rengti vertinamos įmonės darbuotojai, specialiai pasamdyti konsultantai arba bendromis jėgomis.

Projekto pinigų srautų planas turėtų parodyti:

• kokiais finansavimo šaltiniais ir apimtimis būsimu periodu t numatoma tenkinti šio periodo investicijų poreikį, taip pat tikėtiną apyvartinių lėšų poreikio padidėjimą (susijusį su produkcijos apimties augimo sąlygotu žaliavų, nebaigtos ir gatavos produkcijos apimčių augimu, taip pat vidutinio pinigų likučio einamojoje ar atsiskaitomojoje sąskaitoje padidėjimu).

• kaip ir kokių lėšų sąskaita bus atliekamas kreditų, kuriuos įmonė planuoja paimti, aptarnavimas. Kreditai gali būti dengiami iš tokių šaltinių kaip įstatinis kapitalas, sukauptas pelnas, rezervų fondai, kitų kreditorių paskolos, lėšos, gautos iš papildomos akcijų emisijos, avansai už forvardinius kontraktus dėl diegiamo produkto tiekimo, pelnas, gautas iš šio produkto realizacijos, pajamos už nefunkcionuojančių aktyvų pardavimą arba pajamos iš laikinai laisvų patalpų nuomos, pajamos už turimų įrengimų grąžintiną lizingą, pelnas iš kitų veiklos sferų, pajamos už nereikalingų žaliavų, komplektuojančių dalių ir pusfabrikačių pardavimą ir pan.

• kaip ir kokių lėšų sąskaita bus atliekamas obligacijų, jei įmonė ruošiasi jas išleisti, aptarnavimas.

• kokio dydžio ir kada planuojama akcininkams (pajininkams) išmokėti dividendus, tenkančius paprastųjų ir privilegijuotųjų akcijų savininkams, jeigu tai akcinė bendrovė.

Apibendrindami galime teigti, kad finansinis planas nukreiptas į kiekvieno ateities periodo t finansavimo subalansavimą. Jis parodo investicijų poreikį kiekvieno periodo eigoje bei skolinamų ir pritraukiamų lėšų padengimą kiekvienu periodu.

Pinigų srautą tam tikru ateities periodu t (dažniausiai jo gale) galima išreikšti taip:

"Pinigų srautas periodu t" =

"Pelnas (nuostolis) periodu t"

+ "Nusidėvėjimas (amortizacija) per periodą t"

- "Palūkanų už kreditus išmokėjimai per periodą t"

- "Pelno mokestis"

- "Investicijos periodu t"

+ "Ilgalaikio įsiskolinimo padidėjimas periodu t"

- "Ilgalaikio įsiskolinimo sumažėjimas periodu t"

- "Nuosavų apyvartinių lėšų padidėjimas periodu t"

Pinigų laiko vertė

Pinigų laiko vertės sąvoka grindžiama prielaida, kad žmonės pirmenybę teikia vartojimui laiko atžvilgiu: labiau linkę vartoti prekes dabar negu tas pačias prekes ateityje. Pinigus taip pat galima laikyti prekėmis. Tuomet pinigų laiko vertę apibrėšime tokiu būdu: litas, gautas šiandien, yra vertingesnis negu litas, gautas ateityje.

Tai yra visai suprantama, kadangi šiandien turimą litą galime investuoti ir uždirbti pelną. Be to, ateities lito vertę mažina infliacija. Vadinasi, kuo litas labiau nutolęs ateityje, tuo mažiau jis vertingesnis.

Turimų pinigų vertės perskaičiavimas būsimajam laikotarpiui vadinamas kaupimu, o būsimosios vertės perskaičiavimas dabartiniam laikotarpiui - diskontavimu. Pabandykime tai išreikšti matematiškai. Visų pirma, nustatykime būsimąją pinigų vertę, t.y. kiek litas, turimas šiandien, bus vertas ateityje esant konkrečiam palūkanų normos lygiui.

Būsimoji pinigų vertė apskaičiuojama pagal tokią formulę:

čia: FV - būsimoji investicijos vertė po n periodų (metų);

PV - dabartinė vertė (pradinė pinigų suma);

i - palūkanų norma;

n - palūkanų priskaičiavimo periodų skaičius.

Reikia pastebėti, kad kuo didesnis palūkanų priskaičiavimo periodų skaičius, tuo didesnė būsimoji pradinės sumos vertė.

Dabartinės pinigų sumos skaičiavimas, žinant būsimąją vertę, yra atvirkščias ką tik aprašytajam atvejui ir yra vadinamas diskontavimu arba diskontu. Tokiu būdu siekiama nustatyti, kiek yra verta būsima pinigų suma šiandien.

Dabartinė pinigų vertė apskaičiuojama pagal tokią formulę:

Šiuo atveju, kuo laiko trukmė didesnė, tuo mažesnė dabartinė pinigų vertė. Nustatykime PV ribą, kai n artėja į begalybę:

Taigi kuo pinigai yra labiau nutolę laike, t.y. kuo didesnis n, tuo nereikšmingesnė darosi dabartinė vertė. Tą patį galima pasakyti ir apie atvejį, kuomet diskontavimas atliekamas ne vieną, o kelis kartus per metus.

Infliacijos įtaka pinigų srautams

Infliacija - tai bendrojo kainų lygio augimas, taigi esant infliacijai - kyla įvairių prekių ir paslaugų kainos.

Bendrojo kainų lygio augimas mažina pinigų perkamąją galią, tai reiškia, jog už tą pačią pinigų sumą galima nusipirkti vis mažiau prekių.

Infliacijos įvertinimas ekonominiuose skaičiavimuose yra tiesiog būtinas, nes neįvertinę infliacijos poveikio, negalėsime teisingai nustatyti nei uždirbančiosios, nei perkamosios pinigų galios.

Infliacijos lygis išreiškiamas kainų indeksu. Kainų indeksas - tai santykis tarp atskirų prekių kainų tam tikru laiko momentu su tų pačių prekių kaina ankstesniu laiko momentu. Ankstesnis laiko momentas vadinamas baziniais metais. Panagrinėkime pavyzdį:

PAVYZDYS

Vertinant infliacijos poveikį pinigų srautams, dažniausiai naudojama metinė procentinė infliacijos norma. Ši norma rodo metinį kainų padidėjimą arba sumažėjimą per vienerių metų laikotarpį. Kiekvienų metų infliacijos norma yra skaičiuojama ankstesnių metų bazėje.

PAVYZDYS

Tarkime, kad turime tokius duomenis: 1997 ir 1998 m. infliacijos normos buvo atitinkamai 10 ir 2,4 %, be to, žinoma, kad tam tikros prekės kaina 1997 m. pradžioje yra 100 LTL. Rasti prekės kainą 1998 m. pabaigoje.

Kadangi kiekvienų metų infliacijos norma turi sudedamąjį poveikį, prekės kaina 1998 m. pabaigoje bus lygi:

(1+0,1)*(1+0,024)*100 = 112,64 LTL

Reikia atkeipti dėmesį, jog kainų augimas ir pinigų perkamosios galios mažėjimas yra iš esmės panašūs procesai, bet jų ekonominis vertinimas skiriasi.

Pinigų perkamosios galio kitimas skaičiuojamas pagal tokią formulę:

čia: PPG - procentinis pinigų perkamosoios galios sumažėjimas;

i - procentinis kainų pakitimas.

PAVYZDYS

Kainų padidėjimas 1998 metais buvo 2,4 %. Kaip pasikeitė gyventojų perkamoji galia?

PPG = 1-(1 / (1+0,024) = 2,34 %

Inžineriniuose ekonominiuose sprendimuose naudojamos dvi piniginių vienetų sampratos:

• piniginio srauto įvertinimas dabartiniais piniginiais vienetais;

• piniginio srauto įvertinimas pastoviais piniginiais vienetais.

Dabartiniai pinigai - tai gauti ar išleisti pinigai bet kuriuo tiriamu laiko momentu.

Pastovūs pinigai išreiškia hipotetinę būsimų įplaukų ar išlaidų perkamąją jėgą tam tikrų pasirinktų bazinių metų atžvilgiu.

Pastovūs pinigai taip išreiškiami per dabartinius:

čia: Ppv - pastovūs piniginiai vienetai;

Dpv - dabartiniai piniginiai vienetai

f - infliacijos norma

PAVYZDYS

Gamybinė įmonė nustatė savo metinius pinigų srautus, kurių dydžiai pateikti lentelėje. Reikia perskaičiuoti šiuos pinigų srautus į pastovius pinigus, jeigu yra prognozuojama 5 % kasmetinė infliacija.

Finansinėse rinkose yra nustatomas tikėtinas infliacijos lygis, o tuo pačiu ir atitinkama palūkanų norma. Šį procesą galima išreikšti tokia formule:

i = (1+i_real)? (1+i_i)

čia: i rinkos palūkanų norma;

i_real - reali palūkanos norma;

i_i - infliacijos lygis.

Nusidėvėjimo skaičiavimo metodo įtaka pinigų srautams

Didelę įtaką būsimiems pinigų srautams daro pasirinktas įsigyjamo arba investicijomis sukuriamo ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo metodas. Pagal tarptautinius apskaitos standartus kiekvienai ilgalaikio turto grupei (konkretiems įrengimams, nekilnojamam turtui, nematerialiajam turtui) gali būti parenkamas tam tikras nusidėvėjimo skaičiavimo būdas ir, laikui bėgant, jis negali būti keičiamas.

Įmonės buhalterinės apskaitos organizavimo aspektu nusidėvėjimo skaičiavimas yra sudėtinė apskaitos sistemos dalis, įstatymų leistinose ribose tvirtinama pačios įmonės.

Nusidėvėjimas suprantamas kaip turto vertės praradimas dėl fizinio ar funkcinio (moralinio) senėjimo proceso. Skiriamas fizinis ir funkcinis nusidėvėjimas.

Nusidėvėjimo skaičiavimas yra paskirstymo, o ne įvertinimo procesas, kadangi jis naudojamas materialaus turto, atėmus jo likvidacinę vertę, įsigijimo kaštų paskirstymui sistemingu ir racionaliu būdu per numatomą šio turto gyvavimo laiką.

Pasirinktas nusidėvėjimo skaičiavimo metodas apsprendžia nusidėvėjimo atskaitymų dydį, kuris yra vienas iš pagrindinių pinigų srautų apskaičiavimo formulės elementų, t.y. jis nustato, kokią dalį pajamų nuo pagamintos produkcijos pardavimų įmonė kiekvienu būsimu periodu atidėdinės į nusidėvėjimo fondą.

Nusidėvėjimo atskaitymai ne tik, kad "neišeina" už įmonės ribų (todėl pinigų srautų formulėje jie atspindimi su pliuso ženklu), bet jiems tenkančia dalimi sumažėja pelno mokestis, nes nusidėvėjimo atskaitymai įkalkuliuojami į parduotos produkcijos savikainą. Šie du veiksniai didina įmonės pinigų srautą.

Tokiu būdu nusidėvėjimo skaičiavimo metodo pasirinkimo laisvė leidžia įmonei manipuliuoti pelno dydžiu, rodomu Pelno (nuostolio) ataskaitoje. Esant didesniems nusidėvėjimo atskaitymams, įmonės balansinis pelnas bus mažesnis, o esant mažesniems - didesnis. Atitinkamai keisis ir mokėtinų mokesčių dydis.

Pasaulinėje nusidėvėjimo skaičiavimo praktikoje yra žinoma keletas paplitusių ir plačiai naudojamų finansiniame planavime nusidėvėjimo skaičiavimo metodų.

Pirma, naudojamas tiesinis nusidėvėjimo skaičiavimo metodas, kuomet vienodi, dažniausiai maksimaliai galimi, nusidėvėjimo atskaitymai apskaičiuojami pagal nusidėvėjimo skaičiavimo normas, patvirtintas atitinkamuose norminiuose aktuose. Tai pats paprasčiausias nusidėvėjimo skaičiavimo metodas.

Antra, naudojami įvairūs pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai. Jiems visiems būdinga tai, kad:

• Bet kuriuo atveju pagreitintas nusidėvėjimas suprantamas ne kaip nusidėvėjimo laiko sutrumpinimas. Šis laikotarpis išlieka nepakitęs tiek tiesiniame, tiek ir pagreitintame nusidėvėjimo atskaitymų skaičiavime. Nusidėvėjimo laiko ribose yra pagreitinamas nusidėvimo aktyvo vertės perkėlimo į nusidėvėjimo fondą grafikas taip, kad ankstesniais aktyvo eksplotavimo laikotarpiais būtų galima priskaityti didesnius nusidėvėjimo atskaitymus.

• Reguliarus pagrindinių fondų perkainojimas pagal normatyvinius koeficientus dėl infliacijos savaime lyg ir papildomai veikia pagreitintą nusidėvėjimą, nes padidina ilgalaikio turto likutinės balansinės vertės, apskaičiuotos pagal pasirinktą pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodą, perkainojimo koeficientus.

Trumpai panagrinėsime du pasaulinėje praktikoje dažniausiai naudojamus pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodus.

Mažėjančio likučio metodas (declining-balance method)

Mažėjančio likučio metode naudojamas nustatytas nekintamas "pagreitinimo koeficientas", vykdantis daugiklio funkcijas, kuriuo kiekvienu ataskaitiniu aktyvo nusidėvėjimo laikotarpiu padidinama tiesinio nusidėvėjimo norma, taikoma šiam aktyvui. Be to, nusidėvėjimo pagreitėjimas pasiekiamas dėl to, kad nusidėvėjimo norma kiekvienu metu taikoma ne pradinei aktyvo vertei, o likutiniai atstatymo vertei, kuri, savo ruožtu, kiekvienu ankstesniu periodu tampa mažesne tokiu būdu priskaičiuota nusidėvėjimo atskaitymų suma.

Metų skaičiaus sumos metodas (sum-of-the-years'-digits method)

Šiuo metodu apskaičiuojamas nusidėvėjimo koeficientas visuomet turi būti taikomas pradinei nudėvimo aktyvo vertei, tačiau pats koeficientas skirtingais periodais yra kintamas normatyvinio nusidėvėjimo laikotarpio ribose. Šis koeficientas yra trupmena, kurios vardiklis pastovus, o skaitiklis kintamas.

Vardiklį sudaro aktyvo normatyvinio nusidėvėjimo laikotarpio metų skaičiaus suma, t.y. jeigu nusidėvėjimo laikotarpis 3 metai, tai vardiklis bus lygus 1 + 2 + 3 = 6. Trupmenos skaitiklis turi būti lygus metų skaičiui, kuris lieka nuo duoto momento iki aktyvo nusidėvėjimo laikotarpio pabaigos.

Šį nusidėvėjimo skaičiavimo metodą galima išreikšti tokia formule:

čia:

D_t - metų t (t=1,…,T_a) nusidėvėjimo atskaitymai;

T_a - normatyvinis aktyvo nusidėvėjimo laikotarpis;

V₀ - pradinė (atstatyta) aktyvo vertė.

Paskutiniais aktyvo nusidėvėjimo metais jo likutinė vertė pilnai nusirašo.

Investicinių projektų efektyvumo vertinimo metodai

Ekonominis įvertinimas sukuria finansinius matus įmonei prieinamų investicijų galimumui įvertinti. Šie matai gali būti panaudoti sprendžiant, kuriuos inžinerinius projektus finansuoti ir kokį prioritetą jiems suteikti.

Ekonominis įvertinimas parodo projektų naudą, siedamas ją su kapitalo sąnaudomis, nes dažnai yra sunku surasti vienintelį parametrą, kuris tai įvertintų. Inžinerinio projekto ekonominio vertinimo metu naudojama daugybė rodiklių, tačiau būtina turėti omenyje, jog kiekvienas iš jų atspindi tik tam tikrą projekto aspektą. Nė vienas jų nėra tobulas, kiekvienas turi savų pranašumų bei trūkumų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama ekonominio vertinimo metu.

Ekonominio įvertinimo skaičiavimus patogu atlikti kompiuterių programine įranga. Didžioji inžinerinio projekto vertinimo dalis gali būti gauta pasinaudojus paprasčiausiomis elektroninėmis skaičiuotėmis, tokiomis kaip MS Excel ir analogiškomis jai. Nežiūrint to, kiekvienas projekto vertintojas turi gerai išmanyti ekonominio vertinimo metodiką, nes reikia surinkti ir susisteminti teisingus duomenis, juos įvertinti bei korektiškai pakomentuoti gautus rezultaus.

Esamosios vertės metodas

Esamosios vertės metodas (Present Value - angl.) - yra vienas populiariausių ir plačiausiai taikomų alternatyvų ekonominio įvertinimo metodų. Taikant šį metodą, visi tam tikro alternatyvaus investicinio projekto būsimieji pinigų srautai perskaičiuojami į į ekvivalentišką pinigų kiekį dabartiniu laiko momentu. Tokios operacijos atlikimas išryškina vieno alternatyvaus projekto pranašumą prieš kitą alternatyvą.

Pasirenkamas tas alternatyvus investicinis projektas, kurio esamoji vertė yra didžiausia, kai visi kiti veiksniai pastovūs.

Taikant šį metodą, kiekvienai alternatyvai apskaičiuojama esamoji vertė, diskontuojant visus laukiamus iš šio investicnio projekto pinigų srautus. Jeigu visi pinigų srautai yra diskretiški dydžiai CF_t, o diskonto norma periodu t yra k, tuomet esamoji vertė randama pagal tokią formulę:

Reikia pažymėti, kad, taikant šį metodą, yra remiamasi prielaida, jog bet kurios lėšos, gaunamos iš investicinio projekto, yra tuoj pat reinvestuojamos su palūkanų norma, kuri savo dydžiu yra lygi diskonto normai, kuri naudojama esamosios vertės apskaičiavimui.

Esamosios vertės metodą pailiustruosime konkrečiu pavyzdžiu.

PAVYZDYS

Tarkime, kad įmonė sprendžia, kokį iš dviejų šildymo katilų pasirinkti. Yra žinomi tokie šių alternatyvų duomenys:

Jeigu diskonto norma yra lygi 15 %, kiekvieno iš šių šildymo katilų kaštų esamoji vertė bus lygi:

Kadangi šildymo katilo A kaštai yra mažesni nei katilo B, reikia pasirinkti katilą A.

Pažymėtina, kad šio metodo taikymas duos teisingą rezultatą tik tais atvejais, kuomet lyginamų alternatyvių investicinių projektų gyvavimo trukmės yra vienodos. Priešingu atveju, pagal esamosios vertės kriterijų bus parenkama ta alternatyva, kurios gyvavimo trukmė bus mažiausia.

Vidutinės metinės vertės metodas

Naudojant vidutinės metinės vertės metodą (Uniforma annual value - angl.), visi su investiciniu projektu susiję pinigų srautai yra transformuojami į ekvivalentinę metinę vertę, kurios dydis kiekvienais metais yra vienodas.

Jeigu pinigų srautai kiekvieno periodo t pabaigoje yra CF_t, diskonto norma per periodą yra k, tai vidutinė metinė vertė apskaičiuojama pagal tokią formulę:

Taikant šį metodą, pirmiausia apskaičiuojama kiekvienos alternatyvos vidutinė metinė vertė, diskontuojant visus projektų pinigų srautus to paties dydžio diskonto norma. Tuomet alternatyvos išdėstomos vidutinės metinės vertės mažėjimo tvarka. Esant kitiems veiksniams vienodiems, parenkamas tas projektas, kurio metinė vidutinė vertė yra didžiausia.

Pagrindinis šio metodo privalumas yra tai, kad jis leidžia tiesiogiai palyginti projektus, turinčius skirtingą gyvavimo trukmę, kadangi vidutinė metinė vertė apskaičiuojama per visą projekto gyvavimo trukmę.

PAVYZDYS

Nustatytkite, kokia bus investicijos į naujus įrengimus vidutinė metinė vertė, jei įrengimai kainuoja 15000 LTL, jų tarnavimo laikas 6 metai, metinės eksploatavimo išlaidos kiekvienų metų pabaigoje sudarys 5000 LTL, likvidacinė vertė šeštų metų pabaigoje bus lygi 2000 LTL, o diskonto norma lygi 12 %.

Taikant šį metodą, reikia nepamiršti, kad čia taip pat remiamasi prielaida, kad visos iš investicinio projekto gaunamos lėšos tuoj pat yra reinvestuojamos su palūkanų norma, lygia skaičiavimuose taikomai diskonto normai.

Būsimosios vertės metodas

Palyginant investicinių projektų alternatyvas būsimosios vertės metodu (Future Value - angl.), apskaičiuojamas ekvivalentiškas pinigų srauto dydis tam tikru laiko momentu ateityje. Investicinio projekto būsimoji vertė po n metų nuo dabartinio momento, kai diskonto norma k, apskaičiuojama pagal tokią formulę:

Pinigų srautų būsimąją vertę galima nustatyti ir kitu būdu. Šiuo atveju visų pirma yra nustatoma investicinio projekto esamoji pinigų srautų vertė, o po to surandamas ekvivalentiškas jai dydis po n metų nuo dabartinio momento. Tuomet pinigų srautų būsimoji vertė apskaičiuojama pagal šią formulę:

Taigi būsimoji vertė yra lygi esamajai vertei, padaugintai iš koeficiento. Vadinasi, kai k ir n nesikeičia, lygindami alternatyvius investicinius projektus tiek esamosios vertės, tiek būsimosios vertės metodais, gausime tuos pačius rezultatus.

Vidinės pelno normos metodas

Alternatyvių investicinių projektų įvertinimui ir palyginimui taikant vidinės pelno normos metodą (Internal Rate of Return - angl.), randama projekto pelno norma, prie kurios visų iš projekto gaunamų pinigų srautų esamoji vertė yra lygi nuliui. Tokia vidinės pelno normos reikšmė tenkina tokią lygybę:

čia: CF_t - pinigų srautai kiekvieno periodo t pabaigoje.

Be to, pelno norma gali būti apibūdinta ir kaip tokia diskonto norma, prie kurios visų būsimų pinigų srautų esamoji vertė yra lygi pradinei investicijai į projektą. Jei pradinė investicija P = CF₀, tai pelno norma bus apskaičiuojama pagal tokią formulę:

arba:

Taip pat pelno norma gali būti apibrėžiama kaip tokia diskonto norma, prie kurios visų teigiamų projekto pinigų srautų esamoji vertė lygi visų neigiamų projekto pinigų srautų esamajai vertei.

Taikant vidinės pelno normos metodą, laikoma, kad visi teigiami projekto pinigų srautai yra reinvestuojami pagal šią pelno normą. Taigi ši norma yra tam tikras pelningumo matas ir joje nėra įvertinami išoriniai ekonominiai veiksniai, galintys vienaip ar kitaip paveikti projektuojamus investicinius pinigų srautus. Todėl ši norma vadinama vidine pelno norma.

Vertinant projektus, pasirenkamas tas, kurio teigiama vidinė pelno norma didžiausia.

Vidinė pelno norma yra randama "bandymų ir klaidų" metodu, kadangi aukščiau pateiktas lygtis algebriškai yra gana sudėtinga išspręsti. Šio metodo taikymą pailiustruosime pavyzdžiu.

PAVYZDYS

Tarkime investuojama į inžinerinį projektą, kurio gyvavimo laikas trys metai, pradinių investicijų suma - 100000 LTL, kitais dviem periodais tikimasi gauti po 75000 LTL pinigų srautus. Kokia šio projekto vidinė pelno norma?

Norėdami rasti vidinę pelno normą sudarome tokią lygybę:

Kai IRR = 31 % : 0 ? 0,96 LTL;

Kai IRR = 32 % : 0 ? -0,14 LTL;

Vadinasi, šio investicinio projekto vidinė pelno norma yra tarp 31 ir 32 %, todėl interpoliuojame:

IRR = 31,00 + 0,87 = 31,87 %.

Atsipirkimo periodo metodas

Atsipirkimo periodo metodas (Payback period - angl.) yra vienas populiariausių ir plačiausiai taikomų ekonominės analizės praktikoje. Šį jo populiarumą nulėmė skaičiavimo paprastumas ir lengvai suvokiama esmė.

Atsipirkimo periodas parodo santykinį investicinio pasiūlymo patrauklumą. Jis nustato, koks bus periodų, reikalingų pradinei investicijai padengti, skaičius, t.y. jis nustato, kiek reikės periodų, kad kumuliatyvinis investicinio projekto naudingumas susilygintų su kumuliatyviniais jo kaštais. Šiame metode, kaip ir prieš tai nagrinėtuose, yra operuojama pinigų srautais, t.y. tiek projekto naudingumas, tiek ir jo kaštai yra išreiškiami pinigų srautais. Kiekvienai iš alternatyvų apskaičiuojamas atsipirkimo periodas ir gautos reikšmės tarpusavyje palyginamas. Pasirenkama ta alternatyva, kurios atsipirkimo periodas yra trumpiausias.

Tegu P yra pradinės investicijos, CF_t - pinigų srautas periodu t, k - diskonto norma, tuomet atsipirkimo periodas n' nustatomas iš šios priklausomybės:

PAVYZDYS

Tarkime turime du alternatyvius projektus, kurių projektuojami pinigų srautai pateikiami lentelėje:

Projekto A atsipirkimo laikas lygus: 2 ir 41324/60105 = 2,69 metai;

Projekto B atsipirkimo laikas lygus: 2 ir 2480/37566 = 2,07 metai.

Taigi, matome, kad projekto B atsipirkimo periodas yra trumpesnis nei projekto A.

Naudos - kaštų santykio metodas

Naudos - kaštų santykio (Benefit-Cost-angl.) analizės metodas grindžiamas tuo, kad analizės metu yra nustatomas santykis tarp projekto naudos ir su juo susijusių kaštų. Projektas laikomas priimtinu, jei jo realizavimo nauda viršija kaštus. Žinoma, tiek nauda, tiek kaštai turi būti išmatuoti tuo pačiu laiko momentu ir išreikšti piniginiais vienetais.

Jei nauda viršija kaštus, tai, taikant šį metodą, projektas bus priimtinas, kai

čia: B - nauda;

C - kaštai.

Apskaičiuijant B:C santykį, dažniausiai įvertinamas tiek naudos pokytis, tiek ir kaštų pokytis. Jeigu įgyvendinant projektą, kaštai sumažėja, gauname neigiamą kaštų pokytį, jeigu nauda sumažėja - gauname neigiamą naudos pokytį.

Taigi, vertinant projektus naudos-kaštų santykio metodu, pastarasis turi būti tiksliai apibrėžtas:

visiems C > 0, kai B:C > 1, projektą priimti,

jei ne, atmesti.

visiems C < 0, kai B:C > 1, projektą priimti,

jei ne, atmesti.

Žinoma, jeigu B:C = 1, nėra reikšmės, ar projektas priimamas, ar atmetamas.

PAVYZDYS

Tarkime vieno inžinerinio projekto nauda yra lygi 70 000 Lt., o kaštai - 55 000 Lt, kito projekto nauda 50 000 Lt., o kaštai - 30 000 Lt. Kuris projektas priimtinesnis?

Projekto A naudos-kaštų santykis lygus 1,27, taigi jis geresnis už alternatyvą "niekur neinvestuoti".

Projekto B naudos-kaštų santykis lygus 1,67, taigi jis taip pat geresnis už alternatyvą "niekur neinvestuoti". Nustatome naudos ir kaštų pokyčius, lygindami projektus A ir B:

Kadangi B:C = 0,8, t.y. < 1, tai projektas B yra priimtinesnis.

Pagrindinis šio metodo trūkumas yra tas, kad atliekant projektų analizę, naudos ir kaštų santykio dydis priklauso nuo to, ar konkrečios ekonominės pasekmės bus įvertintos skaitiklyje kaip nauda, ar vardiklyje kaip kaštai.

Be to, kai kuriuos investicinių projektų rezultatus išreikšti piniginiu dydžiu sudėtinga, todėl priimant konkrečius sprendimus, reikia atsižvelgti ne tik į naudojamo ekonominės analizės metodo rezultatus, bet ir į veiksnius, kurie kiekybiškai neišreiškiami.

Projekto balansas

Aukščiau išnagrinėtais metodais investicinio projekto pinigų srautai, gaunami įvairiais laiko momentais, apjungiami vienu tam tikru dydžiu, kuris yra būna alternatyvaus investicinio projekto įvertinimo kriterijumi. Skirtingai nuo šių metodų, projekto balanse (Project Balance - angl.) pateikiami pinigų srautams ekvivalentiški nuostoliai ar pelnas, kaip laiko funkcija.

Projekto balanso diagrama parodo, koks grynųjų pinigų kiekis yra susietas su duotu investiciniu projektu kiekvienu laiko momentu projekto gyvavimo metu. Jei projekto pinigų srautai baigiasi momentu t, tai projekto balansas parodys, kokio dydžio tuo laiko momentu bus ekvivalentiški nuostoliai ar pelnas.

Projekto balanso diagramoje atsispindi šie rodikliai:

• investicijų būsimoji vertė;

• diskontuotas atsipirkimo periodas;

• nuostolių rizika;

• potencialus pelnas.

Projekto balansas laiko momentu T apskaičiuojamas pagal formulę:

čia: T = 0, 1, 2, …, n.

Pavyzdinė investicinio projekto balanso diagrama pateikiama paveiksle.

Investicinio projekto balanse pavaizduota būsimoji vertė PB(k)_n yra lygi skirtumui tarp projekto įplaukų būsimosios vertės ir įdėjimų į projektą būsimosios vertės, apskaičiuotų, kai diskonto arba palūkanų norma k yra k dydžio. Šis dydis alternatyvų ekonominėje analizėje naudojamas lygiai taip pat, kaip esamoji vertė ar vidutinė metinė vertė.

Diskontuotas atsipurkimo laikas ir nurodo laiko momentą t = n', kai projekto balansas tampa neneigiamu, t.y. pelningu, ir kuriuo pradedant laikoma, kad nebėra rizikos investicijai būti nuostolinga. Tai reiškia, kad jei projektas baigiasi po n' metų, tai jokių ekonominių nuostolių nepatiriama.

Projekto balansas taip pat parodo, kokio dydžio įdėtu kapitalu rizikuojama patirti nuostolius, jei projektas bnaigtųsi iki n' momento. Kadangi dar iki n' momento imama gauti įplaukas, tai, pradedant pradiniu periodu, galimų nuostolių dydis nuolatos mažėja.

Kai tik investicinis projektas tampa pelningu, projekto balansas parodo, koks yra potencialus pelnas.

Investicinių projektų vertinimo metodų palyginimas

Tiek praktikai, tiek teoretikai dažnai diskutuoja apie atskirų inžinerinių bei investicinių projektų efektyvumo skaičiavimo metodų pranašumus bei trūkumus, nes kartais skaičiavimo rezultatai priklauso nuo pasirinkto įvertinimo būdo. Pavyzdžiui, du projektai, turintys tokias pačias pradines investicijas, skaičiuojant projektų, turinčių tokias pačias pradines investicijas, grynąją dabartinę vertę bei vidinę pelno normą, galima gauti labai skirtingas reikšmes. Vidinė pelno norma bus palankesnė tiems projektams, kur yra didesnės įplaukos pirmaisiais metais, o grynoji dabartinė vertė - kur bus didesnės įplaukos vėlesniais metais. Tokiems projektams galima priskirti energijos taupymo projektus, nes juose didesni sutaupymai būna po kelerių metų ir jie tęsiasi daug metų.

Be to, yra daug kalbama, kuris gi skaičiavimo metodas yra priimtiniausias mokslininkams, tačiau svarbiausia yra tai, kad jis būtų priimtinas inžinieriams praktikams, pramonės darbuotojams, realiai atliekantiems skaičiavimus bei priimantiems sprendimus.

Didžiojoje Britanijoje 1992 metais atlikta apklausa parodė, kad plačiausiai naudojamų projektų įvertinimo rodiklių pasiskirstymas yra toks:

• projekto atsipirkimo laiko skaičiavimas - 94 %;

• vidutinė pelno norma - 25 %;

• grynoji dabartinė vertė -25 %;

• vidinė pelno norma - 55 %.

Šie rezultatis rodo, kad dauguma įmonių savo ekonominiuose skaičiavimuose naudoja ne vieną rodiklį. Dažniausiai pirmiausiai pradiniame projekto vertinimo etape suskaičiuojamas atsipirkimo laikas, po šių skaičiavimų atlikimo yra atrenkami geriausi projektai, kurie toliau vertinami detaliau.

BACK

E-mail: audrius.dzikevicius @ takas.lt

Design by Audrius Dzikevičius