1.1. Vietos valdžios samprata

Įvairiuose visuomenės raidos tarpsniuose žmonės skirtingai suvokė demokratiją ir vieną jos pasireiškimo formų - savivaldą. Tai priklausė nuo gyventojų politinio brandumo, laikmečio savybių, teisinės kultūros ir kitų veiksnių.

Bendriausiąja prasme demokratiją galima traktuoti kaip vieną valdžios pasireiškimo formų. Demokratinė valdžia skelbia, kad jos veikla orientuota tenkinti visuomenės daugumos valią, pripažįsta piliečių lygiateisiškumą ir laisvę.

Demokratiją sunku įgyvendinti, piliečiu tiesiogiai neįtraukus į visuomenės valdymo procesą ir sprendimų priėmimą politiniais, ūkiniais, kultūriniais, ekologiniais bei kitais savivaldos bendruomenei rūpimais klausimais.

Įvairiuose oficialiuose Lietuvos ir užsienio institucijų paskelbtuose dokumentuose savivalda apibrėžiama nors ir panašiai, tačiau nevienodai.

Dabar galiojančiame Vietos savivaldos įstatyme nurodoma, kad vietos savivalda - "tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius".

Europos vietos savivaldos chartijoje vietos savivalda traktuojama taip:

"Vietos savivalda reiškia vietos valdymo organų teisę ir galią įstatymo ribose savo atsakomybe ir pagal vietos gyventojų interesus reguliuoti ir valdyti didžiąją viešųjų reikalų dalį.

Šią teisę įgyvendina tarybos ar susirinkimai, kuriuos sudaro slaptu balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų metu išrinkti nariai ir kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši sąlyga neatmeta galimybės kreiptis į piliečių susirinkimus, rengti referendumus ar naudoti bet kurią kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia įstatymas."

Tarptautinės vietos savivaldybių sąjungos Pasaulinėje vietos savivaldos deklaracijoje savivaldos koncepcija apibrėžiama taip:

"Vietos savivalda reiškia vietos valdžios teises ir pareigas savo atsakomybe reguliuoti ir tvarkyti visuomeninius reikalus vietos gyventoju interesų vardan".

Šią teisę įgyvendina asmenys arba atstovaujantieji dariniai, periodiškai laisvai išrinkti remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, bei jų vyriausieji administratoriai, kurie taip pat turi būti išrinkti arba paskirti išrinkto darinio atstovu."

Lietuvos Respublika, siekianti narystės Europos Sąjungoje, yra pasirašiusi Europos vietos savivaldos chartiją, kuri pateikta ratifikuoti Lietuvos Respublikos Seimui.

Europos vietos savivaldos chartijos ratifikavimas reiškia, kad mūsų valstybė įsipareigoja suderinti vietos savivaldą reguliuojančius įstatymus su chartijos nuostatomis ir laikytis visų joje įtvirtintų principinių reikalavimų.

1.2. Savivaldos organizavimo principai

                Savivalda įgyvendinama remiantis tam tikrais principais. Vietos savivaldos įstatyme nurodyti tokie principai:

Ø      savivaldybės ir valstybės interesų derinimas;

Ø      tiesioginis toje savivaldybėje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių dalyvavimas savivaldybės tarybos rinkimuose, apklausose, gyventojų sueigose, peticijose;

Ø      savivaldos institucijų ir jų pareigūnų atskaitingumas gyventojams;

Ø      viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę;

Ø      teisėtumas ir socialinis teisingumas;

Ø      ekonominis savarankiškumas.

          Remiantis Europos vietos savivaldos chartija ir Pasauline vietos savivaldos deklaracija galima konstatuoti, kad deklaruojami panašūs, nors ir neidentiški savivaldos įgyvendinimo principai. Atkreiptinas dėmesys į tokius aspektus:

1.      Vietos savivaldos teisė turėtų būti deklaruota Konstitucijoje ir įteisinta įstatymu.               

2.      Savivaldai būdingas teritorinis principas; ji aprėpia tam tikrą bendruomenės dalį, kuri gyvena tam tikroji fiksuotoje teritorijoje. Valdant ir tvarkant toje teritorijoje gyvenančios bendruomenės reikalus, jai atstovauja renkama taryba. Teritorinis principas taip pat svarbus tvarkant savivaldybių turtą, planuojant ir įgyvendinant biudžetą, kuris yra kiekvienos savivaldos egzistavimo pagrindas. Vienas biudžeto formavimo šaltinių turėtų būti vietos mokesčiai, renkami savivaldžioje teritorijoje.                                                                 

3.      Vietos savivaldos institucijų veikla neturi prieštarauti šalyje galiojantiems įstatymams. Jos turi glaudžiai bendradarbiauti su jų teritorijoje esančiomis valstybinėmis, visuomeninėmis ir politinėmis organizacijomis, siekti, kad kiekvienas gyventojas galėtų laisvai dalyvauti sprendžiant jiems rūpimus klausimus. Savivaldos institucijų veikla turi būti vieša ir neužmaskuota.                                                                     

4.      Savivaldos institucijoms deleguojamos ir kai kurios valstybės funkcijos. Pasaulinė vietos savivaldos deklaracija ir Europos vietos savivaldos chartija nurodo, kad ten, kur įgaliojimai vietos valdžiai yra deleguojami centrinės ar regioninės valdžios, savivaldybei turi būti suteikiama teisė įgyvendinti įstatymus atsižvelgiant į vietos sąlygas.

5.      Savivaldos teisė turi būti įgyvendinama per tarybas ar analogiškus darinius, kuriuos renka vietos bendruomenė.

6.      Savivaldos institucijos turi reguliariai informuoti apie savo veiklą. Tai turėtų būti daroma sušaukiant gyventojų susirinkimus, kuriuose viešai atsiskaitoma savivaldybės gyventojams apie vykdomus ir atliktus darbus. Į gyventojų nuomonę ir reikalavimus taryba turi reaguoti ir stengtis juos praktiškai įgyvendinti, atsižvelgdama į teisėtumą ir socialinio teisingumo reikalavimus.

7.      Vietos valdžia priskirtoms funkcijoms vykdyti privalo turėti savus finansus - savo biudžetą. Jį sudarant būtina laikytis šių pagrindinių principų:

Ø      biudžetas turi būti taupus, subalansuotas, atviras ir viešas;

Ø      biudžeto išlaidas turėtų iš esmės padengti biudžeto pajamos;

Ø      biudžetas privalo užtikrinti planų vykdymo tęstinumą, t.y. vienais biudžetiniais metais pradėtus darbus tęsti kitais biudžetiniais metais.

8.      Įgyvendinant savivaldą, taip pat tikslinga skatinti privačią nuosavybę ir verslininkystę, paslaugų vietiniams gyventojams plėtimą, teritorinės informacijos sistemos kūrimą ir kt.

9.      Vis svarbesnis ir labiau akcentuojamas visuomenės ir valstybės veiklą reglamentuojantis subsidiarumo principas. Jis reiškia, kad viską, ką gali išspręsti ir susitvarkyti pati bendruomenė (savivaldybė), ji turi turėti teises ir galimybes tai daryti. Šis principas galioja ir valstybės ar savivaldybės santykiuose su piliečiu. Tai, ką gal išspręsti pats pilietis, neturi imtis spręsti savivaldybė ar valstybė.

Tiek išvardytų, tiek nepaminėtų savivaldos įgyvendinimo ir plėtros principų realizavimas padeda harmonizuoti vietos valdžios ir vietos gyventojų sąveiką, užtikrina kiekvieno gyventojo gerovę ir laisvę, visos valstybės pažangą ir ekonominį bei kultūrinį suklestėjimą.

1.3. Administracinių-teritorinių vienetų sistema

Įgyvendinus Lietuvoje administracinę-teritorinę reformą, Lietuvos Respublikos teritorija suskirstyta į dviejų lygių administracinius vienetus - apskritis ir savivaldybes.

      Iš pradžių Lietuvoje buvo įsteigtos 56 savivaldybės - 44 rajonų savivaldybės ir 12 miestų savivaldybių, dabar jų yra 60, vėliau bus įkuriama dar daugiau (žr. 1. pav.). 

1. pav. Lietuvos Respublikos administracinis-teritorinis suskirstymas

                1. pav. pažymėti visi miestai ir rajonų centrai, kuriuose yra įsteigtos savivaldybės.

                Aptariant Lietuvos Respublikos teritorinio-administracinio suskirstymo klausimus, svarbu nepamiršti, jog visa Lietuvos Respublikos teritorija yra suskirstyta į dviejų lygių administracinius vienetus:

• apskritis, ir
• savivaldybes.

Savivaldybės yra žemesnysis (pirmojo lygio) administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos. Savivaldybės savo teritoriją gali skirstyti į dar smulkesnius vienetus - seniūnijas.

          Aukštesnysis (antrojo lygio) administracinis vienetas - apskritis. Apskričių yra 10. Jos įgyvendina Vyriausybės regioninę politiką.

1.4. Vietos savivaldos raida Lietuvoje

Savivaldos ištakos Lietuvoje yra gana senos. Tai sietina su Magdeburgo bei Kulmo savivaldos teisių suteikimu, taip pat su seimelių veikla. Magdeburgo teises pirmieji gavo Vilniaus gyventojai dar 1387 metais, o seimeliai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apskrities valdžios organai, kurie egzistavo 16 - 19 amžiais.

Tarpukario Lietuvoje veikė savivaldybių įstatymas, pagal kurį buvo steigiamos trijų tipų savivaldybės: miestų, valsčių ir apskričių.

Pokario metais savivaldybės iš esmės buvo panaikintos ir tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, vėl imta iš naujo kurti savivaldybes. Šis procesas vis dar tęsiasi.