Verslo vertinimo sistema

A. Dzikevičius

audrius.dzikevicius @ takas.lt

1. Verslo vertinimo samprata ir tikslai

Mokslinėje  bei metodinėje literatūroje yra vartojamos įvairios verslo vertinimo sampratos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje Turto vertinimo metodikoje teigiama, kad verslo vertinimas - nešališkas verslo vertės apskaičiavimas, apimantis vertinamo verslo aprašymą, vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje. Viename solidžiame bankininkystės ir finansų žodyne rašoma, jog verslo vertinimas gali būti apibūdintas kaip procesas, susiejantis laukiamą grąžą bei riziką, ko pasekoje nustatoma verslo vertė [16;1186]. Ten pat toliau rašoma, kad šis procesas gali būti pritaikytas laukiamos naudos iš akcijų, obligacijų, nekilnojamojo turto ar kitų aktyvų įvertinimui.

Anot Valdaicevo, yra dvi plačiai paplitusios verslo vertinimo sampratos [17;5]. Pagal pirmąją verslo vertinimas - tai įmonės, turinčios juridinio asmens statusą, vertinimas. Pagal antrąją verslo vertinimas - tai ne pačios įmonės, duodančios pajamas, vertinimas, bet nuosavybės teisių, technologijų, konkurencinių pranašumų, materialių ir nematerialių aktyvų, kurie suteikia galimybę uždirbti pajamas, vertinimas. Be to, šios teisės, technologijos, aktyvai gali priklausyti ir fiziniams asmenims. Ši antroji samprata yra kur kas plačiau paplitusi pasaulyje ne pirmoji.

Taigi, pačiu bendriausiu atveju verslo vertinimą galima apibrėžti kaip procesą, kurio metu pagal pasirinktą vertinimo metodą nustatoma vertinamo objekto vertė.

Reikia skirti sąvokas vertė, išlaidos ir kaina [24; 2]. Vertė - prekių (paslaugų) naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal atitinkamą  vertinimo  metodą. Vertės ekonominė koncepcija atspindi rinkos požiūrį į naudingumą. Kaina - pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta ar sumokėta už prekes (paslaugas). Kaina už konkrečias prekes (paslaugas) yra reliatyvus vertės patvirtinimas, padarytas konkrečių pardavėjų  (paslaugų teikėjų) ir pirkėjų (paslaugų gavėjų) tam tikromis aplinkybėmis. Atstatomoji  vertė (išlaidos) - vertinimo metu nustatyta pinigų suma, kurios reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių  savybių objektui sukurti, pagaminti arba pastatyti.

Įmonių, kaip savarankiškų juridinių asmenų, vertinimas dažnai vykdomas kaip sumarinis verslo linijų verčių visumos nustatymas, pridedant tų "nefunkcionuojančių" įrengimų, kurie nepanaudojami vertinamose verslo linijose, rinkos vertę.

            Verslo linija - tai nuosavybės teisių, ilgalaikių privilegijų ir konkurencinių pranašumų, specialaus ir universalaus turto bei kontraktų (dėl išteklių pirkimo, įrengimų nuomos, produkcijos pardavimo, darbo sutartys), užtikrinančių galimybę gauti tam tikras pajamas arba pinigų srautus (stream of cash-flows), visuma. Verslo linija gali būti vadinama produktų linija, investicinėje analizėje ji gali būti vadinama investiciniu projektu. Todėl darbe toliau nagrinėdami verslo vertinimą dažnai vartosime terminus verslas, įmonė, produktų linija, investicinis projektas kaip sinonimus.

Galima išskirti šiuos verslo linijų vertinimo tikslus [17;9]:

1)      įvertinti visas įmonės verslo linijas ir tokiu būdu nustatyti tikrąją įmonės rinkos vertę;

2)      nustatyti orientacinę pagrįstą maksimalią kainą, kuria vadovaujantis verslo linijų kontraktų savininkas galėtų tretiesiems asmenims parduoti kontraktinės cesijos būdu savo kontraktinę poziciją (teises į kontraktą);

3)      įvertinti vienproduktę įmonę, kurios vertė (neįskaitant nefunkcionuojančių įrengimų) sutampa su jos vienintelės verslo linijos verte;

4)      nustatyti investicinio projekto, sutampančio su nagrinėjama verslo linija, rinkos vertę;

5)      nustatyti orientacinę pagrįstą įmonės nuosavo kapitalo rinkos vertę.

Galima išskirti šiuos įmonės ar jos dalies vertės nustatymo tikslus [17;14]:

1)      patikrinti įmonės akcijų dabartinės rinkos kotiruotės objektyvumą, nustatyti jų kitimo rinkoje tendenciją;

2)      sekti uždarų įmonių arba įmonių, turinčių nepakankamo likvidumo akcijas, rinkos vertę;

3)      ruošti įvairias rekomendacijas dėl uždarų įmonių arba įmonių, turinčių nepakankamai likvidžias akcijas, pirkimo-pardavimo;

4)      suteikti įmonės savininkams išsamią informaciją apie įmonės finansinę padėtį ir ateities perspektyvas.

2. Verslo vertinimo teisinis reglamentavimas

                Šiuo metu Lietuvoje dar tik kuriama turto ir verslo vertinimo sistema. Būtina, kad tokia sistema gerai atitiktų tarptautinius Europos turto ir verslo vertinimo standartus. Tokios sistemos buvimas paskatins užsienio investicijų pritraukimą ir padės Lietuvai integruotis į Europos Sąjungos bendrąją rinką.

                1994 metais Lietuvoje buvo įkurta Lietuvos turto vertintojų asociacija (LTVA). Viena iš svarbiausių LTVA veiklos krypčių tapo unifikuotos turto ir verslo vertinimo sistemos, pagrįstos tarptautiniais turto vertinimo principais ir standartais bei atitinkančios Lietuvos pereinamojo laikotarpio į rinkos ekonomiką realijas, kūrimas ir įgyvendinimas. Tokiu būdu LTVA pradėjo bendradarbiauti su tokiomis tarptautinėmis turto vertintojų organizacijomis kaip Tarptautinis turto vertinimo standartų komitetas (TIAVSC), Europos pagrindinių fondų vertintojų grupė/Europos vertintojų asociacija (TEGOVOFA/EUROVAL), Tarptautinė matininkų federacija (FIG). Šiuo metu LTVA yra šių organizacijų narė ir aktyviai dalyvauja jų veikloje.

                1994-1995 metais iš anglų kalbos buvo išversti ir išplatinti šie leidiniai: TEGOVOFA parengtos "Pagrindinių fondų vertinimo metodinės pastabos" bei TIAVSC parengti "Tarptautiniai vertinimo standartai".

                Tuo pat metu, vadovaudamiesi minėtais standartais bei kita užsienio šalių literatūra, LTVA nariai parengė "Turto vertinimo laikinuosius metodinius nurodymus". Šio dokumento tikslas - pereinamuoju ekonomikos laikotarpiu reglamentuoti LTVA narių profesinę veiklą.

                Vėliau, LTVA iniciatyva, bendradarbiaujant su suinteresuotomis Lietuvos valstybinėmis institucijomis, buvo parengtas ir 1995 m. kovo 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (LRV) priimtas nutarimas Nr. 440 "Dėl turto vertės nustatymo". Šiuo nutarimu LRV, siekdama, kad turto vertė būtų nustatoma laikantis vienodos tvarkos, pagrįstos tarptautiniais turto vertinimo metodais ir kriterijais, patvirtino "Bendruosius turto vertės nustatymo principus". Šių principų tikslai ir paskirtis yra:

a)              reglamentuoti vienodus visai Lietuvos Respublikai, harmonizuotus pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą turto bei verslo vertės nustatymo metodus ir turto vertintojo profesionalumo bei etikos reikalavimus;

b)              nustatyti turtinių santykių sritis, kurioms taikytini turto bei verslo vertės nustatymo metodai;

c)              sudaryti sąlygas objektyviai nustatyti turto ar verslo vertę nepriklausomai nuo jo nuosavybės formos.

                Šiuo nutarimu LRV taip pat nutarė įsteigti Turto vertintojų atestacinę komisiją (TVAK), kurios nuostatai buvo patvirtinti 1995 m. birželio 23 d. LRV nutarimu Nr. 895 "Dėl Turto vertintojų atestacijos komisijos nuostatų patvirtinimo". TVAK tikslas - diegti Lietuvos Respublikoje nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei verslo vertės nustatymo sistemą, apimančią teisinių, ekonominių, finansinių, informacinių, metodinių ir kitų priemonių kompleksą ir  pagrįstą tarptautiniais turto vertinimo metodais ir kriterijais, taip pat atestuoti turto vertintojus. Komisija sudaroma iš valstybės institucijų specialistų, turto vertintojų profesinių organizacijų bei mokslo institucijų atstovų.

                1995 m. rugsėjo 6 d. LR Finansų ministro įsakymu "Dėl turto vertintojų atestacijos nuostatų tvirtinimo" buvo patvirtinti Turto vertintojų atestacijos nuostatai, kuriuose reglamentuojami kvalifikaciniai reikalavimai turto vertintojui, egzaminų laikymo ir kvalifikacinių turto vertintojų pažymėjimų tvarka fiziniams asmenims - turto vertintojams.

                Finansų ministerija 1995 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 100 sudarė dvi laikinąsias darbo grupes "Turto vertinimo metodikai" ir "Turto vertintojų kvalifikacinių egzaminų testams" parengti.

                1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 "Dėl Turto vertinimo metodikos" LRV patvirtino "Turto vertinimo metodiką", kuri reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų, harmonizuotų pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą turto ir verslo vertės nustatymo metodų parinkimą, taikymo tvarką ir procedūras, taip pat turto bei verslo vertinimo dokumentų turinį.

                Siekdama užtikrinti turto vertintojų profesionalumą bei kvalifikuotą veiklą, 1998 m. rugsėjo 28 d. LRV savo nutarimu Nr. 1157 "Dėl Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarkos patvirtinimo" patvirtino Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarką.

                Šiuo metu yra parengtas LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo projektas, kuriame nustatoma turto ir verslo, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos, vertinimo principai, vertės nustatymo metodai bei jų taikymas konkrečiomis turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo būdai, turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindai, teisės, pareigos ir atsakomybė.

      Minėto įstatymo projekte nustatoma, kad turtas ir verslas gali būti vertinami, kai: a) keičiasi jo savininkas, t.y. turtas parduodamas, perduodamas kaip nepiniginis (turtinis) įnašas, mainomas, dovanojamas, paveldimas; b)jis apdraudžiamas; c) jis apmokestinamas, deklaruojamas; d) jis jungiamas su kitu turtu, padalijamas ar atidalijamas iš bendro turto; e) jis įkeičiamas; f) jis įrašomas į finansinės apskaitos dokumentus; g) jis išnuomojamas arba perduodamas kitiems asmenims pasaugos, panaudos pagrindais ar patikėjimo teise; h) jis paimamas įstatymų nustatyta tvarka visuomenės poreikiams; i) jis pripažįstamas bešeimininkiu; j) įmonėms taikomos  bankroto procedūros; k) vykdomi teismų sprendimai, nutartys ir nutarimai civilinėse bylose, teismų nuosprendžiai ir nutartys baudžiamosiose bylose dėl turtinių išieškojimų, hipotekos teisėjų nutartys įkeistą turtą parduoti iš varžytinių; l) to pageidauja turto savininkas arba turto vertinimo užsakovas.

                Taigi turto bei verslo vertinimas turi būti vykdomas daugelyje situacijų, todėl ši veiklos sritis turėtų būti nuodugniai ištyrinėta.

3. Verslo vertinimo principai

            Verslo vertinimo teorine baze yra laikoma tarpusavyje susijusių vertinimo principų sąranka, suformuluota remiantis daugiamete užsienio ekspertų-vertintojų patirtimi. Šie principai išskiriami į keturias kategorijas [ 19;65]:

1.      Įmonės naudotojo principai.

2.      Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto, sudarančio vieningą įmonės turtinį kompleksą, vertinimo principai.

3.      Rinkos išorinės aplinkos veiksniai.

4.      Geriausio ir efektyviausio įmonės turtinio komplekso panaudojimo principas.

            Analizuojant įmonės finansinę-ūkinę veiklą ir vertinant įmonę turi būti mobilizuoti visi vertinimo principai, tačiau jų reikšmingumas gali skirtis. Kiekvieno vertinimo principo reikšmingumo laipsnis priklauso nuo konkrečios situacijos, susiklosčiusios verslo vertinimo metu.

Įmonės naudotojo principai apima naudingumo, (pa)keitimo, ir laukimo principus.

            Naudingumo principas. Įmonė turi vertę, jei ji gali būti naudinga potencialiam savininkui. Įmonė gali būti naudinga tik tiek, kiek ji yra būtina realizuoti visuomenei naudingą funkciją - gaminti tam tikrą produkciją rinkai ir gauti pelną. Įmonė taip pat gali būti naudinga konkrečiam savininkui, jei jos turėjimas sukelia jam išdidumo jausmą ar patenkina kitus savininko psichologinius poreikius.

            Naudingumas - tai įmonės sugebėjimas tenkinti įmonės naudotojo poreikius tam tikroje vietoje apibrėžtą laiko tarpą. Įmonės, duodančios pelną, atveju, naudotojo poreikių tenkinimas galiausiai paprastai išreiškiamas piniginių pajamų srauto pavidalu.

            (Pa)keitimo principas. Sąmoningas pirkėjas už įmonę nemokės daugiau, nei mažiausia kaina, prašoma už kitą analogišką įmonę su tokiu pačiu naudingumo laipsniu. Tai reiškia, kad neprotinga mokėti už veikiančią įmonę daugiau, nei kainuoja sukurti naują analogišką įmonę per priimtiną laikotarpį. Ekspertas-vertintojas, analizuodamas konkrečios įmonės pajamas, nustato jos maksimalią vertę, atsižvelgdamas į kitų analogiškų įmonių, charakterizuojamų panašia rizika ir produkcijos kokybe, pajamų palyginimus. Taigi (pa)keitimo principas teigia, kad maksimali įmonės vertė nustatoma kaip mažiausia kaina, už kurią gali būti nupirkta kita įmonė su ekvivalenčiu naudingumu.

            Laukimo principas. Įmonės naudingumas paprastai susijęs su būsimų pelnų laukimu. Veikiančių ir duodančių pelną įmonių vertė nustatoma kaip laukiamo pelno, kuris gali būti gautas iš įmonės turto panaudojimo, masė, o taip pat piniginių lėšų, gautų perpardavus tą turtą, dydis.

            Laukimas - tai būsimo pelno ar kitokios naudos, kuri gali būti gauta iš vertinamos įmonės naudojimo, tikėjimasis. Kadangi pinigai uždirba kitus pinigus ir, be to, vyksta infliaciniai procesai, tai piniginis vienetas, gautas ateityje, turi mažesnę vertę, nei gautas šiandien, t.y. pinigai turi laiko vertę. Būsimų pinigų dabartinės vertės nustatymas vadinamas diskontavimu. Nustatant būsimų pelnų, laukiamų iš įmonės naudojimo, dabartinę vertę, būtina prognozuojamą pelną pakoreguoti jo vertės laike pataisa.

Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto, sudarančio vieningą įmonės turtinį kompleksą, vertinimo principų kategorija apima tokius principus kaip likutinio produktyvumo, indėlio, didėjančių ir mažėjančių pajamų, subalansuotumo, optimalaus dydžio bei nuosavybės teisių paketo išskaidymo ir sujungimo.

            Likutinis žemės sklypo produktyvumas. Bet kuri ūkinė veikla paprastai reikalauja šių keturių gamybos veiksnių: darbo, kapitalo, valdymo ir žemės (žr. 1. lentelę). Kiekvienas naudojamas gamybos veiksnys turi atsipirkti naujai sukurta verte, kurią generuoja konkreti veikla.

1. lentelė

Gamybos veiksniai ir kompensacija už juos

            Žemė yra nekilnojama, o darbas, kapitalas ir valdymas yra "pririšt" prie jos. Visų pirma apmokami trys "pririštieji" gamybos veiksniai, o po to žemės savininkas iš likusio pelno gauna rentą žemės mokestį arba nuomos mokestį. Tokiu būdu žemė turi "likutinę vertę" ("likutinį produktyvumą"), t.y. už ją kompensuojama tik apmokėjus visus kitus gamybos veiksnius iš likusio pelno. Todėl likutinis produktyvumas nustatomas kaip grynasis pelnas, priskirtas žemei, po to, kai apmokėtos darbo, kapitalo ir valdymo išlaidos.

            Likutinis produktyvumas, charakterizuojamas žemės sklypo vieta, leidžia naudotojui išgauti maksimalų pelną, minimizuoti išlaidas ir tenkinti ypatingus poreikius (arba derinti šias tris sąlygas). Pavyzdžiui, įmonės, gaminančios apdailines marmuro plyteles, naudotojas galės maksimizuoti savo pelną, jei žemės sklypas, kuriame įsikūrusi nagrinėjama įmonė, bus šalia karjero, kuriame išgaunamas marmuras. Tai jis galės padaryti transporto išlaidų minimizavimo sąskaita. Todėl įmonės naudotojas už šią įmonę sumokės didesnę kainą, nei už analogišką įmonę, nutolusią nuo žaliavų kasyklos.

            Indėlis. Panagrinėkime kitą pavyzdį. Savininkas nusprendė parduoti savo įmonę. Ekspertas-vertintojas ją įvertino 25 mln. Lt. Norėdamas gauti maksimalią kainą, savininkas iš anksto surentė naują tvorą, nudažė pastatą ir įrengimus, įeinančius į įmonės turtinį kompleksą, šiems darbams išleisdamas 500 tūkst. Lt. Po šių pertvarkymų įmonės vertė pakilo iki 29,5 mln. Lt., t.y. nudažymas ir aptvėrimas, kainavę 500 tūkst. Lt. įmonės vertę padidino 450 tūkst. Lt.

            Šiuo atveju indėlis - tai priedas prie įmonės vertės, kuris padidina jos vertę dydžiu, viršijančiu faktines išlaidas. Tačiau indėlis gali būti ir negatyvus, jei faktinės išlaidos mažina įmonės vertę. Tokiu būdu indėlis - tai suma, kuria padidėja arba sumažėja įmonės vertė arba grynasis pelnas dėl gamybos veiksnių (darbo, kapitalo, valdymo, žemės) tam tikrų patobulinimų ar pakeitimų.

            Didėjantis arba mažėjantis našumas. Žemės sklypo, kuriame įsikūrusi įmonė, savininkas dažnai susimąsto, kaip intensyviai verta užstatyti žemės sklypą. Pastačius vieną cechą, jis gauna tam tikrą pelno dydį, pastačius antrą, jis gauna didesnį pelną, pastačius trečią - jis dar labiau padidina savo pelną, tačiau pastaruoju atveju pelnas uždirbamas per laikotarpius, viršijančius normatyvinius. Tai reiškia, kad trečiasis cechas pasirodė neefektyvus atsipirkimo požiūriu.

            Didėjančio arba mažėjančio produktyvumo principas teigia, kad prie pagrindinių gamybos veiksnių pridedant lėšų, grynasis pelnas turi tendenciją didėti augančiais tempais iki tam tikro momento, po kurio bendroji grąža nors ir auga, bet lėtėjančiais tempais. Šis lėtėjimas trunka iki tol, kol vertės padidėjimas tampa mažesniu nei išlaidų padidėjimas pridėtiniams ištekliams.

            Įmonės subalansuotumas (proporcingumas). Visi įmonės gamybos veiksniai turi būti subalansuoti. Čia omenyje turimas santykis tarp pagrindinės ir pagalbinės gamybos, tarp pagalbinių ir papildomų darbininkų, tarp darbininkų ir valdančiojo personalo ir pan. Subalansuotumo arba proporcingumo principas teigia, kad bet kuriai gamybai yra atitinkami optimalūs gamybos veiksnių deriniai, kuriems esant pasiekiamas maksimalus pelnas, vadinasi, ir maksimali įmonmės vertė.

            Optimalus dydis (mastelis). Šis principas gali būti taikomas bet kuriam gamybos veiksniui. Pagal jį bet kuris gamybos veiksnys turi būti optimalaus dydžio - ar tai būtų pati įmonė (kai esant optimaliam įmonės pajėgumui, gaunamas maksimalus pelnas), ar jos atskiros gamybos, ar žemės sklypas, kuriame įsikūrusi įmonė. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad norint pasiekti normalią konkrečios produkcijos rūšies gamybos technologiją, būtinas atitinkamo dydžio žemės sklypas, kuris ir bus optimalus šiai technologinei sistemai.

            Dalinis optimalaus dydžio pavyzdys yra žemės sklypo pridėtinės vertės supratimas - kai du ar keli žemės sklypai yra apjungiami į vieną. Tokio jungtinio sklypo vertė viršija atskirų sklypų verčių sumą. Šis perviršis ir yra žemės sklypo pridėtinė vertė. Tokiu būdu, atskirų gamybos veiksnių optimaliu dydžiu yra laikomas dydis, užtikrinantis maksimalaus pelno gavimą.

            Nuosavybės turtinių teisių suskaidymas ir sujungimas. Turtinių teisių sistema leidžia išskirti ir atskirai parduoti turtines teises į nuosavybę, taip pat ir į įmonę. Kiekvieną atskirą sudedamąją dalį galima pateikti kaip vieningo paketo sudedamąją. Nuosavybės turtinių teisių ekonominio išskyrimo arba sujungimo principas teigia, jog turtines teises reikia suskaidyti ir sujungti taip, kad padidėtų bendroji įmonės vertė. Galimi tokie teisių suskaidymai:

·        fizinis suskaidymas: teisių naudotis oro erdve, žemės sklypu ir jo gelmėmis išskyrimas;

·        suskaidymas pagal valdymo trukmę: įvairios nuomos rūšys, valdymas iki gyvenimo pabaigos, būsimos turtinės teisės;

·        suskaidymas pagal įmonės valdymo teises: ribota teisė naudotis įmonės turtu, licenzijos, turto panaudojimo apribojimai;

·        suskaidymas pagal turtinių teisių rūšis: bendroji nuoma, partnerystė, trastas, korporacija, opcionas, kontraktas su aptartomis pardavimo sąlygomis;

·        suskaidymas pagal kreditoriaus teises į įmonės nuosavybę: įkeitimai, užstatai, teisminiai užstatai, dalyvavimas valdyme.

Nuosavybės teisių paketo ekonominio suskaidymo pagrindinis kriterijus yra investitorių, įdedančių savo lėšas į įmonę, ir įmonės savininkų interesų skirtumas. Nuosavybės turtinių teisių ekonominis suskaidymas ir sujungimas realizuojamas visuomet, kai vyrauja interesų skirtumas į šią nuosavybę. Optimalūs turtinių teisių išskyrimai ir susjungimai didina įmonės vertę.

Į rinkos išorinės aplinkos principų kategoriją įeina tokie principai kaip priklausomumas, atitikimas, pasiūla ir paklausa, konkurencija ir pasikeitimas.

            Priklausomybė. Priklausomybės principas teigia, kad įmonės vertė priklauso nuo daugelio veiksnių. Pavyzdžiui, stambių pramoninių įmonių vertė priklauso nuo ekonominės aplinkos, regiono, kuriame veikia įmonė, nuo nacionalinio šalies charakterio, tarptautinių ryšių ir pan. Ši priklausomybė nustatoma ryšiais, kurie matuojami laiko, piniginių lėšų sąnaudomis arba kitais vienetais. Pavyzdžiui, jeigu stambios pramoninės įmonės yra išsidėstę priemiestiniuose rajonuose, tai darbininkų kelionės į darbą metu sunaudojama daug laiko ir energijos. Dėl to galiausiai gali sumažėti darbo našumas. Greitkelio statyba leistų sumažinti šias išlaidas, netiesiogiai padidintų darbo našumą ir tuo pačiu padidintų įmonės vertę.

            Priklausomybės principas pasireiškia ir tuo, kad pati vertinama įmonė įtakoja aplinkinių nekilnojamojo turto objektų ir kitų įmonių vertę, esančių šiame regione. Taigi yra svarbu ištirti ryšius bei nustatyti priklausomybes tarp įmonės vertės ir ją lemiančių veiksnių. Tai leistų tiksliau ir patikimiau nustatyti įmonės vertę.

            Atitikimas. Bet kuri įmonė turi atitikti rinkos ir miesto plėtros standartus, būdingus tam tikram regionui. Įmonių projektai turi atitikti bendrai priimtas tradicijas ir patvirtintas nuostatas dėl žemės sklypų naudojimo tam tikroje vietovėje. Pavyzdžiui, yra nepriimtina statyti chemijos gamyklą tankiai apgyvendinto rajono centre.

            Atitikimas - tai kokiu lygiu pati įmonė, jos architektūra ir jos įtaka supančiai aplinkai atitinka šią supančią aplinką ir rinkos poreikius.

            Pasiūla ir paklausa. Įmonės vertei didelę įtaką daro santykis tarp paklausos ir pasiūlos. Jeigu produkcijos paklausa viršija pasiūlą, tai, kitiems veiksniams nekintant, jos kainos kyla, jei pasiūla viršija paklausą tai kainos krenta, o jei paklausa atitinka pasiūlą, - kainos stabilizuojasi. Jeigu įmonė dirba netobulos konkurencijos sąlygomis, tai jos pirkimo-pardavimo kainai (nesant paklausos ir pasiūlos atitikimo) didelę įtaką daro tokie veiksniai kaip derybų menas, derybų dalyvių skaičius, šio sandorio finansavimo schemos ir kt. Šių veiksnių įtaka sustiprėja, kai sutartis turi būti pasirašyta per trumpą laikotarpį.

            Paprastai paklausa įmonės kainai daro didesnę įtaką, nei pasiūla, nes paklausa yra labiau kintama nei pasiūla. Pasiūla - tai parduodamų įmonių (arba jų turto), siūlomų rinkoje už tam tikrąkainą skaičius; o paklausa - tai įmonių (arba jų turto), kurių pageidaujama įsigyti už tam tikrą kainą, skaičius.

            Konkurencija. Kapitalas juda ten, kur yra didelis pelnas. Todėl nauji subjektai veržiasi įsitvirtinti ten, kur gaunami pertekliniai arba monopoliniai pelnai. Konkurencija - tai verslininkų varžybos gauti pelną; ji aštrėja tose ekonomikos sferose, kur numatomas pelno augimas, o tai veda prie pasūlos augimo ir pelno mažėjimo (jei paklausa nedidėja).

            Pasikeitimas. Situacija rinkoje pastoviai keičiasi: atsiranda naujos įmonės, keičiasi jų profilis, įmonės bankrutuoja; taip pat keičiasi ekonominė, socialinė, techninė, politinė įmonės veiklos sfera. Naujos, labiau progresyvios gamybos technologijos įdiegimas gali žymiai pakelti įmonės kainą. Be to, kiekviena įmonė turi savo gyvavimo ciklą, kurio fazės yra gimimas, augimas, stabilizacija ir nuosmukis. Nuo to, kurioje gyvavimo ciklo stadijoje yra šiuo metu įmonė arba ūkio šaka, smarkiai priklausys ir įmonės vertė.

            Pasikeitimo principas teigia, kad įmonės vertė nuolat keičiasi veikiama vidinių veiksnių, supančios aplinkos ir rinkos kitimo. Dėl šios priežasties ekspertai-vertintojai įmonės vertę nustato tam tikrai konkrečiai datai.

Geriausio ir efektyviausio įmonės turtinio komplekso panaudojimo principas - tai protingas ir teisiškai galimas, finansiškai naudingas įmonės panaudojimas, kuomet vertinamas turtas įgauna didžiausią vertę.

            Tai pagrindinis vertinimo principas, nes jis nustato veiksnių, darančių įtaką įmonės vertei, rinkinį ir tuo pačiu apsprendžia kitus žinomus principus - naudingumo, (pa)keitimo, laukimo, likutinio produktyvumo, indėlio, didėjančio arba mažėjančio našumo, subalansuotumo, optimalaus (ekonomiško) dydžio, nuosavybės teisių ekonominio suskaidymo, priklausomybės, pasiūlos ir paklausos, atitikimo, konkurencijos ir pasikeitimo.

4. Verslo vertinimo metodai

                Egzistuoja keliolika įmonės vertės nustatymo metodų ir būdų, užsienio šalių literatūroje jie įvairiai klasifikuojami (lietuviškos mokslinės literatūros verslo vertinimo tema kol kas praktiškai dar neturime - aut. past.).

                Turto ar verslo vertės nustatymo metodas parenkamas atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali užsakovui ir kas, vertintojo požiūriu, geriausiai rodo turto vertę atviroje rinkoje. Didžiausią specialistų pripažinimą įgavo verslo vertės nustatymo metodų ir būdų klasifikacija, kuomet jie apjungiami į tris grupes:

·                palyginamosios vertės (pardavimo kainos  analogų) požiūris kurio esmė yra palyginimas, t.y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų  objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus;

·                atstatomosios vertės (kaštų) požiūris, kurio pagrindas yra skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės būklės ir esamų eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas;

·                naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba diskontuotų pinigų srautų) požiūris, kai turtas vertinamas ne kaip įvairaus turto suma, bet kaip verslo objektas, duodantis pelną. Metodo pagrindą sudaro būsimų grynųjų pinigų srautų prognozės ir jų dabartinė vertė. Šis metodas taikomas tada, kai tikimasi, kad vertinamo turto naudojimo vertė objektyviausiai atspindės turto vertę rinkoje.

                LR Vyriausybės patvirtintoje Turto vertinimo metodikoje dar atskirai išskiriamas ypatingosios vertės  metodas, taikomas unikalioms meno ir istorijos vertybėms, juvelyriniams ir antikvariniams dirbiniams, įvairioms kolekcijoms įvertinti.

            Vertinimo metodas pasirenkamas priklausomai nuo vertinimo paskirties ir turto tipo. Vertintojas turto vertės skaičiavimus paprastai atlieka  keliais metodais. Galimos įvairių metodų kombinacijos.

      Rekomenduojama taikyti palyginamosios vertės požiūrio metodus, kai reikia vertinti:

§         žemės ūkio paskirties žemės sklypus;

§         miškų ūkio paskirties žemės sklypus;

§         kitos paskirties (privačioms namų valdoms, įvairios paskirties gyvenamiesiems, socialiniams ir pramonės objektams statyti, transporto, ryšių ir kitoms komunikacijoms įrengti, rekreacijai, kitai ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio veiklai skirtos žemės) sklypus;

§         butus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius (išskyrus šių objektų vertinimą draudimui, jeigu savininkas pageidauja vertinti kitu metodu);

§         gamybinės,  ūkinės-komercinės  paskirties  pastatus, statinius ir įrenginius;

§         smulkias įmones;

§         likviduojamas įmones.

Įmonės vertės nustatymas, pagrįstas palyginimo arba rinkos požiūriu, apima tokius vertinimo metodus:

ü      šakinių atitikimų,

ü      kapitalo rinkos,

ü      sandėrių,

ü      kainos vienam akcininkui,

ü      potencialiai galimų dividendų kapitalizacijos, ir

ü      visa eilė metodų, kuriuose panaudojami įvairūs multiplikatoriai.

                Rekomenduojama taikyti atstatomosios vertės požiūrio metodus, kai reikia vertinti:

§         žemės sklypų priklausinius, įrenginius bei inžinerinės infrastruktūros (komunikacijų) objektus;

§         butus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius (jų draudimo atveju);

§         gamybinės, ūkinės-komercinės paskirties pastatus, statinius ir įrenginius;

§         specialiosios paskirties turtą, t.y. ribotos paklausos ar ne rinkai skirtą turtą (maldos namus, sporto objektus, valdžios institucijų ir  reprezentacinius  pastatus, elektrines, specialius įrenginius ir kita);

§         kitą turtą (tais atvejais, kai jo vertės "pasyviosios" rinkos sąlygomis negalima nustatyti palyginamosios vertės ar naudojimo pajamų vertės metodais, arba kai nustačius  turto vertę šiais metodais, užsakovas papildomai nori sužinoti turto vertę, nustatytą atstatomosios vertės metodu);

§         vertinamo objekto pagerinimo vertę.

Įmonės vertės nustatymas, pagrįstas atstatomosios vertės arba turto požiūriu, apima tokius vertinimo metodus:

ü      balansinės vertės,

ü      sukoreguotos balansinės vertės,

ü      atstatymo (pakeitimo),

ü      likvidacinės vertės ir kt.

                Rekomenduojama taikyti naudojimo pajamų vertės požiūrio metodus, kai reikia vertinti:

§         butus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius;

§         gamybinės,  ūkinės-komercinės paskirties  pastatus, statinius ir įrenginius;

§         įmones, išskyrus smulkias arba likviduojamas (planuojant investicijas, įmonių sanavimo, reorganizavimo ir kitais atvejais);

§         kitą  turtą kaip verslo objektą, duodantį pelną, arba tikintis, kad vertinamo turto naudojimo vertė objektyviausiai atspindės jo vertę rinkoje.

Įmonės vertės nustatymas, pagrįstas pajamų požiūriu, apima tokius vertinimo metodus:

ü      diskontuotų pinigų srautų,

ü      pajamų kapitalizacijos,

ü      perteklinio pelno,

ü      atsipirkimo laiko,

ü      vidinės pelno normos ir kt.

                Aukščiau apžvelgti verslo vertinimo metodai nenaudojami izoliuotai, jie vienas kitą papildo, t.y. įmonės ar projekto vertei nustatyti paprastai naudojami keli skirtingų vertinimo požiūrių metodai. Skirtingais vertinimo metodais gauti rezultatai yra lyginami tarpusavyje ir tik tuomet gaunamas galutinis įvertinimas.

            Taigi apibendrindami šį skyrių, galime teigti, jog:

1. Verslo vertinimas - tai procesas, kurio metu pagal pasirinktą vertinimo metodą nustatoma vertinamo objekto vertė.

2. Verslas vertinamas remiantis keliolika principų, kurie klasifikuojami į  keturias kategorijas.

3. Egzistuoja keliolika verslo vertinimo metodų ir būdų, užsienio šalių literatūroje jie įvairiai klasifikuojami. Turto ar verslo vertės nustatymo metodas parenkamas atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali užsakovui ir kas, vertintojo požiūriu, geriausiai rodo turto vertę atviroje rinkoje. Didžiausią specialistų pripažinimą įgavo verslo vertės nustatymo metodų ir būdų klasifikacija, kuomet jie apjungiami į tris grupes: a) palyginamosios vertės požiūris, b) atstamosios vertės požiūris, c) naudojimo pajamų požiūris.

Šiame darbe plačiau panagrinėsime diskontuotų pinigų srautų metodą, bene dažniausiai taikomą įvairiems materialaus turto bei finansinių aktyvų vertinimui, atsižvelgiant į būsimus pinigų srautus. Shanon Pratt nuomone, yra visuotinai pripažinta teorinė struktūra, sudaranti pagrindą verslo interesų vertinimo procesui. Teorijoje interesų versle vertė priklauso nuo būsimosios naudos, kuri atiteks tiems interesams, bei būsimosios naudos vertę diskontuojant į dabartinę vertę, esant tam tikrai tinkamai diskonto (kapitalizavimo) normai. Taigi, teoriškai teisingas modelis yra projektuoti būsimąją naudą (paprastai, pelną, pinigų srautus ar dividendus) ir diskontuoti planuojamą srautą į dabartinę vertę [13;20].

BACK

E-mail: audrius.dzikevicius @ takas.lt

Design by Audrius Dzikevičius